An outcast.
Moderatorius: Astro-Meška
- 2011 12 11, 14:08
#240933
Mane šis labiausiai sužavėjo, bent jau iš šito eilėraščių rinkinio.
Jozhik v'tumane rašė:Apsigavimas
kartu gyvenam jau 3 ar
4 metus. už ją esu 23 metais
vyresnis.
ji pasikviečia mane į tualetą ir rodo:
„pažiūrėk. pažiūrėk, kas čia daros.
tu ir vėl prisisiojai ant grindų!“
„na jau, liaukis...“
„pripažink! tu tai padarei...!“
po kurio laiko ji atkiša man
paklodę: „pažiūrėk, matai tą juodą
dėmę? kaip tik šitoj vietoj tu ką tik
sėdėjai. juk tai šūdas! tu ką, užpakalio
nesišluostai?“
„joo...“
„tikrai neatrodo, kad šluostytumeis...“
kai vairuoju automobilį ji dažnai sušunka:
„ką darai! ir vėl pasukai ne į tą pusę!
nenoriu tau nieko sakyti, nes žinau, kaip
tave tai liūdina... tačiau ką tik
važiavai antra pavara, o reikėjo –
pirma! juk tai kenkia mašinai!“
kai vonioje skutuosi arba šiaip
tyrinėju savo veidą, ji ateina, pačiumpa
dezodorantą, pradeda juo trinti mano rankas,
sėdmenis, krūtinę.
„juk norime, kad kvepėtum... pameni,
mačiau, kaip lovoje iš užpakalio tau ritosi
žemės riešutai? kas tai per pokštai?“
„na, bet juk jau viską paaiškinau...“
„ne, ne, brangusis, riešutėliai byrėjo
tau tiesiai iš subinės! ir kaip gi tau pavyksta
subinę paverst riešutmedžiu?“
„nemanau, kad pavyksta...“
„kodėl muilo nepadedi atgal į
muilinę?“
„gerai jau...“
*
kai pirmą kartą ją pamačiau, ji pasakė:
„tu mano legenda!“
bet, kaip jau minėjau, tai buvo prieš
3 ar 4 metus.
visąlaik jai sakydavau:
„aš – ne legenda“.
na, bet dabar viskas stojo į vietas.
Charles Bukowski. Iš knygos „Pragaras skirtas vienišiems“ (2007)
Mane šis labiausiai sužavėjo, bent jau iš šito eilėraščių rinkinio.
- 2012 01 19, 17:55
#243639
Judita Vaičiūnaitė
ŠERKŠNAS
Geležinkelio blizgantys bėgiai,
apšerkšniję pernykščiai žolynai,
apšarmojusios smilgos prie sankasos, –
tau atrodo, kad akys apanka
nuo suspindusio sniego, tolyn
geležinkelio blizgantys bėgiai,
jau užšalusio siauro upelio
ledinuotas vingiavimas slėny,
ir nuo gruodo aštresnė uoslė,
užspringsti jo skeveldra rupia,
geležinkelio blizgantys bėgiai,
tavo nerimo metų jau pusšimtis,
saulės blyksniams ant sniego dar žaidžiant,
apšerkšniję plonyčiai beržai,
sidabruotos nežemiškos pušys,
geležinkelio blizgantys bėgiai,
geležinkelio bėgiai...................
ŠERKŠNAS
Geležinkelio blizgantys bėgiai,
apšerkšniję pernykščiai žolynai,
apšarmojusios smilgos prie sankasos, –
tau atrodo, kad akys apanka
nuo suspindusio sniego, tolyn
geležinkelio blizgantys bėgiai,
jau užšalusio siauro upelio
ledinuotas vingiavimas slėny,
ir nuo gruodo aštresnė uoslė,
užspringsti jo skeveldra rupia,
geležinkelio blizgantys bėgiai,
tavo nerimo metų jau pusšimtis,
saulės blyksniams ant sniego dar žaidžiant,
apšerkšniję plonyčiai beržai,
sidabruotos nežemiškos pušys,
geležinkelio blizgantys bėgiai,
geležinkelio bėgiai...................
- 2012 01 19, 19:27
#243661
nepacituosiu, bet...
man patinka šiom dienom vln ant stovų cituojamas Maironio eilėraštis šalia jo portreto per visą gatvę, ten toks eilėraštis apie tai, kad visais laikais nereikėjo & nereikia dėl visko gailėtis, viską kaltinti, skųstis, nes viskas yra užsitarnautina =)
man patinka šiom dienom vln ant stovų cituojamas Maironio eilėraštis šalia jo portreto per visą gatvę, ten toks eilėraštis apie tai, kad visais laikais nereikėjo & nereikia dėl visko gailėtis, viską kaltinti, skųstis, nes viskas yra užsitarnautina =)
- 2012 04 05, 15:25
#253048
na gi, dalinkitės eilėraščiais ir toliau, myliu poeziją
labai mėgstu Maironio eiles, be galo gilios ir prasmingos mintys. turbūt kiekvienas mokykloje yra skaitęs jo poeziją, tad apsiribosiu vienu mylimu eilėraščiu:
Išnyksiu kaip dūmas
Išnyksiu kaip dūmas, neblaškomas vėjo,
Ir niekas manęs neminės!
Tiek tūkstančių amžiais gyveno, kentėjo,
O kas jų bent vardą atspės?
Kaip bangos ant marių, kaip mintys žmogaus,
Taip mainos pasaulio darbai!
Kur Sardės? Atėnai? Ar Rymo garsaus
Kur vyrai ar jų veikalai?
O kas mano kančios? Ar tas įkvėpimas?
Tie dvasios sumirgę žaibai!..
Tik kraujas sujudęs, širdies tik plakimas,
Kuriems nebužilgo – kapai!
Užmirš mano giesmes! Poetai kiti
Ieškos įkvėpimo brangaus;
Ir jiems ta žvaigždė švies iš tolo skaisti,
Bet vėl kaip mane ji apgaus!
Ir kas ta garbė, giesmėmis apdainuota?
Šešėlis, kurs bėga greta!
Išnyko žmogus: ir svajota-sapnuota
Išblyško kaip ryto aušra!
__________________________________
ir J. Marcinkevičiaus stebuklingos eilės...
Aš visą gyvenimą nemoku, kad medis tylėtų
Aš visą gyvenimą
Nemoku, kad medis tylėtų,
Kad laukas ko nors neištartų
Žaliu ir giliu bosu.
Girdžiu, kaip šaukia akmuo -
Turbūt užkliudytas prie vartų,
Kaip meiliai kuždasi pievoj
Milijonai žolės balsų.
Nemoku, kad būtų tamsu,
Kad nešviestų kas nors, neliepsnotų,
Kad vis neįpūstų kas nors
Beišblėstančias žarijas.
O, kaip šviečiam, kaip giedam,
Kai lenkiamės prie žaizdotų
Kalbos ir gimtinės rankų,
Kai tylūs bučiuojame jas.
Nemoku mirties.
Sakau, kad mirties nemoku.
Dabar ir per amžius
Nemoku, nesuprantu.
Štai: lyg nesuprastą pamoką
Tylėdami išnešam žmogų.
O atrodo, kad upę,
Išėjusią iš krantų.
labai mėgstu Maironio eiles, be galo gilios ir prasmingos mintys. turbūt kiekvienas mokykloje yra skaitęs jo poeziją, tad apsiribosiu vienu mylimu eilėraščiu:
Išnyksiu kaip dūmas
Išnyksiu kaip dūmas, neblaškomas vėjo,
Ir niekas manęs neminės!
Tiek tūkstančių amžiais gyveno, kentėjo,
O kas jų bent vardą atspės?
Kaip bangos ant marių, kaip mintys žmogaus,
Taip mainos pasaulio darbai!
Kur Sardės? Atėnai? Ar Rymo garsaus
Kur vyrai ar jų veikalai?
O kas mano kančios? Ar tas įkvėpimas?
Tie dvasios sumirgę žaibai!..
Tik kraujas sujudęs, širdies tik plakimas,
Kuriems nebužilgo – kapai!
Užmirš mano giesmes! Poetai kiti
Ieškos įkvėpimo brangaus;
Ir jiems ta žvaigždė švies iš tolo skaisti,
Bet vėl kaip mane ji apgaus!
Ir kas ta garbė, giesmėmis apdainuota?
Šešėlis, kurs bėga greta!
Išnyko žmogus: ir svajota-sapnuota
Išblyško kaip ryto aušra!
__________________________________
ir J. Marcinkevičiaus stebuklingos eilės...
Aš visą gyvenimą nemoku, kad medis tylėtų
Aš visą gyvenimą
Nemoku, kad medis tylėtų,
Kad laukas ko nors neištartų
Žaliu ir giliu bosu.
Girdžiu, kaip šaukia akmuo -
Turbūt užkliudytas prie vartų,
Kaip meiliai kuždasi pievoj
Milijonai žolės balsų.
Nemoku, kad būtų tamsu,
Kad nešviestų kas nors, neliepsnotų,
Kad vis neįpūstų kas nors
Beišblėstančias žarijas.
O, kaip šviečiam, kaip giedam,
Kai lenkiamės prie žaizdotų
Kalbos ir gimtinės rankų,
Kai tylūs bučiuojame jas.
Nemoku mirties.
Sakau, kad mirties nemoku.
Dabar ir per amžius
Nemoku, nesuprantu.
Štai: lyg nesuprastą pamoką
Tylėdami išnešam žmogų.
O atrodo, kad upę,
Išėjusią iš krantų.
- 2012 04 05, 19:08
#253065
Kasdien vis augu ir kitų nelaukiu -
Pradėjo atsilikti broliai Grimai,
O dėdės, tetos stebisi manim vis -
Žiūrėk – toks mažas, o jau moka augti!..
Turbūt pavydi, nes neauga patys…
O kaip išmokau aš – nebeprisimenu,
Bėgioju vikriai lyg devynios katės
Ir pats perkuosi bilietą į kiną.
Kaip greitai auga greitos mano kojos -
Batukai verkia jų nebepaviję…
„Taip nesunku man augt, – net pagalvoju, —
Kodėl mama neauga, kai palyja?”
Nors pralenkiau pačias ilgiausias smilgas,
Šešėlis mano auga dar greičiau -
Jis vakar vakare toks buvo ilgas,
Kad aš net jo galvos nebemačiau.
Tačiau nors ilgas, bet baikštus kaip gėlės!
Užvis labiausiai bijo jis lietaus
Ir nuo paties mažiausio debesėlio -
Tik šast į šoną, – ir nebematau.
Sakysite – su tokiu kam draugauti?
Bet kai užpuolė užvakar gaidys -
Nė žingsnio nuo manęs nepasitraukęs
Iš pat paskutiniųjų grūmės jis.
Lietaus aš nebijau, anei perkūnijos -
Gaidys tik baisiai didelį vaidina…
Bet pamokinsim vienąsyk apkūlę jį:
Vaidinti nori – rodyk vištoms kiną!..
Mažųjų skaitovų konkursas mokykloj, iki šiol gražiausias ir sentimentaliausias eilėraštis, o J. Erlickas nuostabus rašytojas.
Pradėjo atsilikti broliai Grimai,
O dėdės, tetos stebisi manim vis -
Žiūrėk – toks mažas, o jau moka augti!..
Turbūt pavydi, nes neauga patys…
O kaip išmokau aš – nebeprisimenu,
Bėgioju vikriai lyg devynios katės
Ir pats perkuosi bilietą į kiną.
Kaip greitai auga greitos mano kojos -
Batukai verkia jų nebepaviję…
„Taip nesunku man augt, – net pagalvoju, —
Kodėl mama neauga, kai palyja?”
Nors pralenkiau pačias ilgiausias smilgas,
Šešėlis mano auga dar greičiau -
Jis vakar vakare toks buvo ilgas,
Kad aš net jo galvos nebemačiau.
Tačiau nors ilgas, bet baikštus kaip gėlės!
Užvis labiausiai bijo jis lietaus
Ir nuo paties mažiausio debesėlio -
Tik šast į šoną, – ir nebematau.
Sakysite – su tokiu kam draugauti?
Bet kai užpuolė užvakar gaidys -
Nė žingsnio nuo manęs nepasitraukęs
Iš pat paskutiniųjų grūmės jis.
Lietaus aš nebijau, anei perkūnijos -
Gaidys tik baisiai didelį vaidina…
Bet pamokinsim vienąsyk apkūlę jį:
Vaidinti nori – rodyk vištoms kiną!..
Mažųjų skaitovų konkursas mokykloj, iki šiol gražiausias ir sentimentaliausias eilėraštis, o J. Erlickas nuostabus rašytojas.
- 2012 04 05, 21:27
#253088
IŠVYK MANE
Jei aš tik skausmą duot galiu
Bet nė lašelio geidžiamo švelnumo
Nors aš myliu,lig ašarų myliu
Išvyk mane iš savo meilės rūmo.
Išvyk.Išeisiu aš kaip nebylys
Nesakęs jokio priekaištingo žodžio
Nors tu esi man saulės spindulys
Kuris gaivina,šildo ir paguodžia.
/J.Degutytė/
Jei aš tik skausmą duot galiu
Bet nė lašelio geidžiamo švelnumo
Nors aš myliu,lig ašarų myliu
Išvyk mane iš savo meilės rūmo.
Išvyk.Išeisiu aš kaip nebylys
Nesakęs jokio priekaištingo žodžio
Nors tu esi man saulės spindulys
Kuris gaivina,šildo ir paguodžia.
/J.Degutytė/
F 33.1
- 2012 04 05, 21:43
#253097
Šypsena gatvėje
Ilgai stebėjau vieną žmogų:
jisai stovėjo ir šypsojos.
Gatve važiavo, ėjo žmonės.
O jis stovėjo ir šypsojos.
Kaip keista, ne tiesa?
Vidur dienos
kad taip stovėtų ir šypsotųs…
Aš pasekiau jo žvilgsnį -
rodos, nieko.
Paskui į veidą pažiūrėjau -
kiek pavargęs
ir šiandien nesiskutęs.
Kaip keista, ne tiesa?
Vidur dienos
kad taip stovėtų ir šypsotųs…
Nejučiom
ir aš ėmiau šypsotis.
Nuostabu!
Jūs pabandykit:
vidury dienos
sustokit gatvėj ir, lyg niekur nieko,
šypsokitės.
Be galo gera.
Paskui aš priėjau prie jo:
- Atleiskit…
jūs visą laiką šypsotės.
Ar negalėtumėt paaiškinti -
kodėl?
Jis pažiūrėjo į mane -
akimirka -
ir šypsena prapuolė:
- Šypsausi? Aš?
Tai jums tik pasirodė…
O, be to,
koks jūsų reikalas?
Ir jis nuėjo.
Aš likau jo vietoj.
Bet jau nei jis, nei aš
nesišypsojom.
/Justinas Marcinkevičius/
Ilgai stebėjau vieną žmogų:
jisai stovėjo ir šypsojos.
Gatve važiavo, ėjo žmonės.
O jis stovėjo ir šypsojos.
Kaip keista, ne tiesa?
Vidur dienos
kad taip stovėtų ir šypsotųs…
Aš pasekiau jo žvilgsnį -
rodos, nieko.
Paskui į veidą pažiūrėjau -
kiek pavargęs
ir šiandien nesiskutęs.
Kaip keista, ne tiesa?
Vidur dienos
kad taip stovėtų ir šypsotųs…
Nejučiom
ir aš ėmiau šypsotis.
Nuostabu!
Jūs pabandykit:
vidury dienos
sustokit gatvėj ir, lyg niekur nieko,
šypsokitės.
Be galo gera.
Paskui aš priėjau prie jo:
- Atleiskit…
jūs visą laiką šypsotės.
Ar negalėtumėt paaiškinti -
kodėl?
Jis pažiūrėjo į mane -
akimirka -
ir šypsena prapuolė:
- Šypsausi? Aš?
Tai jums tik pasirodė…
O, be to,
koks jūsų reikalas?
Ir jis nuėjo.
Aš likau jo vietoj.
Bet jau nei jis, nei aš
nesišypsojom.
/Justinas Marcinkevičius/
F 33.1
- 2012 04 06, 14:16
#253232
Ramu5 rašė:nepacituosiu, bet...Man irgi Vilniuje ant stovu patinka Maironio eilerastis ...
man patinka šiom dienom vln ant stovų cituojamas Maironio eilėraštis šalia jo portreto per visą gatvę, ten toks eilėraštis apie tai, kad visais laikais nereikėjo & nereikia dėl visko gailėtis, viską kaltinti, skųstis, nes viskas yra užsitarnautina =)
Aš turiu ligą, bet ne ji - mane
- 2012 04 08, 20:02
#253523
Ech... Aš tai įsimylėjau V. Mykolaičio-Putino poeziją. Ypač kai perskaičiau "Altorių Šešėly" ir supratau, kokiom aplinkybėm gimė ta kūryba. Visi jo eilėraščiai patinka, bet šitas turbūt labiausiai:
Aš meilę šlovinau
Ir giesmes jai giedojau,
Tavim tikėdamas,
Žmogaus būties rytojau!
Tačiau ne vienas brėško jau rytojus
Aušrom didingai raudonavo,
Ir ne viena banga
Krauju tą žemę nuskalavo.
Ir šiandien štai,
Kai saulė leidosi už jūros,
Dangus ilgai
Ugniniais atspalviais žioravo
Ir paukščiai klykdami
Baugiai į tamsą nuplasnojo.
Dabar šią nykią naktį,
Tarp murmančios gelmės
Ir sidabrinio paukščių tako,
Kažkas palinksta ties manim
Ir, šaldydamas širdį
Žvarbiu atodūsiu,
Pakuždomis man sako:
– Tu meile netikėk!
Nėra šioj žemėj meilės.
Yra savimeilė
Plėšri, kerštinga, pavydi,
Yra aistra
Kaip vilkė alkana
Ir jos atsitiktinis vaisius -
Be savo valios ir be noro
Į žemę nutrenktas žmogus,
Tegu jisai kaip aklas kurmis
Drėgnam, tamsiam dirvone rausis,
Tegu jisai kaip dievas
Su žvaigždėmis padangėj lenktyniaus, -
Vis tiek – viena sekundė jo būtis,
Ir niūrų skelbia jam sprendimą
Visagalingoji mirtis.
Ir visa tai, ką tu regi -
Tą žemę, kurią tu myli,
Skaidrias žvaigždes, kuriom gėries -
Apglėbs kurčia ir nebyli
Žiotis juodosios nebūties.
Tu meile netikėk!
Jinai ne džiaugsmo,
Tik juodo sielvarto versmė.
Ne jai širdies rauda,
Ne jai nė džiugesio giesmė.
Tu meile netikėk,
Tu meile netikėk!
Aš meilę šlovinau
Ir giesmes jai giedojau,
Tavim tikėdamas,
Žmogaus būties rytojau!
Tačiau ne vienas brėško jau rytojus
Aušrom didingai raudonavo,
Ir ne viena banga
Krauju tą žemę nuskalavo.
Ir šiandien štai,
Kai saulė leidosi už jūros,
Dangus ilgai
Ugniniais atspalviais žioravo
Ir paukščiai klykdami
Baugiai į tamsą nuplasnojo.
Dabar šią nykią naktį,
Tarp murmančios gelmės
Ir sidabrinio paukščių tako,
Kažkas palinksta ties manim
Ir, šaldydamas širdį
Žvarbiu atodūsiu,
Pakuždomis man sako:
– Tu meile netikėk!
Nėra šioj žemėj meilės.
Yra savimeilė
Plėšri, kerštinga, pavydi,
Yra aistra
Kaip vilkė alkana
Ir jos atsitiktinis vaisius -
Be savo valios ir be noro
Į žemę nutrenktas žmogus,
Tegu jisai kaip aklas kurmis
Drėgnam, tamsiam dirvone rausis,
Tegu jisai kaip dievas
Su žvaigždėmis padangėj lenktyniaus, -
Vis tiek – viena sekundė jo būtis,
Ir niūrų skelbia jam sprendimą
Visagalingoji mirtis.
Ir visa tai, ką tu regi -
Tą žemę, kurią tu myli,
Skaidrias žvaigždes, kuriom gėries -
Apglėbs kurčia ir nebyli
Žiotis juodosios nebūties.
Tu meile netikėk!
Jinai ne džiaugsmo,
Tik juodo sielvarto versmė.
Ne jai širdies rauda,
Ne jai nė džiugesio giesmė.
Tu meile netikėk,
Tu meile netikėk!
Tu meile netikėk! Nėra šioj žemėj meilės. Yra savimeilė, plėšri, kerštinga, pavydi, yra aistra, kaip vilkė alkana...
- 2012 04 08, 20:59
#253529
Iš Putino eilėraščių man labiausiai patinka šitas, toks, regis, paprastas, tačiau sminga širdin kaip nugludintas keliolikos taktų noktiurnas:
Vidurnaktį
Yra viena tik valanda
Vidur nakties,
Kada padangių žvaigždynams
Tyliai meldies.
O spindulingoji erdvė
Tokia skaidri,
Kad, rodos, pats visas žvaigždes
Širdy turi.
Visa buitis - tiktai vieni
Melsvi skliautai -
Ir pats į mėlynas gelmes
Tu paskendai.
Nebėr daugiau šventos maldos
Nė nuodėmės:
Ką tik ištars geismi širdis,
Dangus laimės.
Vidurnaktį
Yra viena tik valanda
Vidur nakties,
Kada padangių žvaigždynams
Tyliai meldies.
O spindulingoji erdvė
Tokia skaidri,
Kad, rodos, pats visas žvaigždes
Širdy turi.
Visa buitis - tiktai vieni
Melsvi skliautai -
Ir pats į mėlynas gelmes
Tu paskendai.
Nebėr daugiau šventos maldos
Nė nuodėmės:
Ką tik ištars geismi širdis,
Dangus laimės.
- 2012 04 16, 22:42
#254409
Šiai vėjuotai nakčiai labai tinkančios "Sielos" dainos "Naktis" eilės...
Naktis kai tylu naktis kai tamsu
Kai Dievas savo šviesą išjungia
Naktis kai gatvėj daug ryškių žiburių
Kažkur toli kvartaluos žingsniai aidi
Naktis kai poros laiptinėse mylisi
O motinos dukrų ilgisi
Nakty baltuos už lango liūdnas veidas
Neleis miegot gyvenimo klaidos
Iš vienos pusės lango žvakė dega tirpsta
Iš kitos pusės lango vėjas piktas širsta
Naktinės spalvos tamsios liejas liejas liejas
Ryškias nakties spalvas gesina vėjas
Naktis kai tyliai cigaretei smilkstant
Mano sieloje nerimas gimsta
Naktis kai gaila užgesintų spalvų
Prie juodo lango žvakę degu
Naktis yra naktis visi užmiegam
Pasimeldžiam kad ryt ir vėl
Pabust ir su visais kartu
Klajot uždaru dienos ratu
http://www.youtube.com/watch?v=P7sIBOH1_uU
Naktis kai tylu naktis kai tamsu
Kai Dievas savo šviesą išjungia
Naktis kai gatvėj daug ryškių žiburių
Kažkur toli kvartaluos žingsniai aidi
Naktis kai poros laiptinėse mylisi
O motinos dukrų ilgisi
Nakty baltuos už lango liūdnas veidas
Neleis miegot gyvenimo klaidos
Iš vienos pusės lango žvakė dega tirpsta
Iš kitos pusės lango vėjas piktas širsta
Naktinės spalvos tamsios liejas liejas liejas
Ryškias nakties spalvas gesina vėjas
Naktis kai tyliai cigaretei smilkstant
Mano sieloje nerimas gimsta
Naktis kai gaila užgesintų spalvų
Prie juodo lango žvakę degu
Naktis yra naktis visi užmiegam
Pasimeldžiam kad ryt ir vėl
Pabust ir su visais kartu
Klajot uždaru dienos ratu
http://www.youtube.com/watch?v=P7sIBOH1_uU
Tu meile netikėk! Nėra šioj žemėj meilės. Yra savimeilė, plėšri, kerštinga, pavydi, yra aistra, kaip vilkė alkana...
- 2012 07 05, 13:05
#263782
Ūūūūū, Siela!
AngelMuerte rašė:Šiai vėjuotai nakčiai labai tinkančios "Sielos" dainos "Naktis" eilės...
Naktis kai tylu naktis kai tamsu
Kai Dievas savo šviesą išjungia
Naktis kai gatvėj daug ryškių žiburių
Kažkur toli kvartaluos žingsniai aidi
Naktis kai poros laiptinėse mylisi
O motinos dukrų ilgisi
Nakty baltuos už lango liūdnas veidas
Neleis miegot gyvenimo klaidos
Iš vienos pusės lango žvakė dega tirpsta
Iš kitos pusės lango vėjas piktas širsta
Naktinės spalvos tamsios liejas liejas liejas
Ryškias nakties spalvas gesina vėjas
Naktis kai tyliai cigaretei smilkstant
Mano sieloje nerimas gimsta
Naktis kai gaila užgesintų spalvų
Prie juodo lango žvakę degu
Naktis yra naktis visi užmiegam
Pasimeldžiam kad ryt ir vėl
Pabust ir su visais kartu
Klajot uždaru dienos ratu
http://www.youtube.com/watch?v=P7sIBOH1_uU
Ūūūūū, Siela!
- 2012 11 02, 13:46
#285062
naktim gal kūkčiosi vaitosi geisi
tikėdama, kad išdidumas saugo tuos
kurie pabunda be mažiausio ženklo
kokie sapnai juos naktimis aplanko
bet mano žvilgsniui juos slapta išduos
vienatvės įdrėskimai tau ant rankų
(Kajokas)
tikėdama, kad išdidumas saugo tuos
kurie pabunda be mažiausio ženklo
kokie sapnai juos naktimis aplanko
bet mano žvilgsniui juos slapta išduos
vienatvės įdrėskimai tau ant rankų
(Kajokas)