depresijosklubas.lt

- 2012 10 30, 02:13 #284622 Kazkaip prie ziurkenu nelabai tiko,tai sukuriau nauja tema.Jei ne kazka,perkelkit:)
Pasidare idomu,gal cia yra auginanciu zirgus arba jodinejanciu?...As joju jau n metu ir Lietuvoj turejau du zirgus,kazkada net buvo minciu uzsiimti hipoterapija depresuojantiems-buvimas salia zirgo labai gerai nuteikia,o suoliuojant laukais ar sokant per kliutis isvis nerealus laisves pojutis apima...

Copy of a copy of a copy

- 2012 11 04, 13:48 #285271 Jodinėju. Jojau kai buvau paaugliukė ir dabar metus joju. Tai kaip terapija, po praeito karto ligoninėje. Šį kartą viskas jau rimčiau:).
Buvo labai gerai pradėti joti ir sparčiai mokiausi, kadangi buvo išnykęs baimės jausmas. O dabar vėl atsirado, tad tenka su savim pakovoti... Žinoma, kartais po trefkių būna liūdna ir atrodo, kad visur šūdinai sekasi, nors tą valandėlę, kai treniruojies pamiršti viską or lieka gryna koncentracija..

Šiaip labai noriu žirgo, tik dar nesijaučiu pakankamai pasiruošus tookiai atsakomybei:

Geriau siaubinga pabaiga, nei siaubas be galo.

- 2012 11 05, 14:54 #285415 Ro, jei tik finansiniu galimybiu turi - labai rekomenduoju...mane vienu metu labai trauke uz ausu is visu depresiju butent . Nes zinojau, kad be manes nieks nepasirupins, ar ji isleido i levada, ar padave vitaminus, ar tikrai gerai gardas isvalytas....Kazkaip atsakomybe uz toki gyvuna labai padeda.Bent man padejo.Jei dabar tureciau galimybe (kalbu apie finansus), turbut vel isigyciau zirgiuka.Ilga laika negalejau vien del to, kad mano mylimas-ka ten, dievinamas-zirgas krito, ir kazkaip niekaip negalejau su tuo susitaikyt ir isigyti kito.O dabar po truputi pratinuosi prie tos minties...

Copy of a copy of a copy

- 2014 07 20, 22:01 #321468 Su arkliais jau beveik 20 metų, dirbu trenere.

Galiu pasakyt, kad kai susirgau sunkia depresija+panikos priepuoliai+nerimo sutrikimas, arkliai buvo vienintelis būdas, kuris bent trumpam mane atitraukdavo nuo absoliučiai siaubingos savijautos. Nežinau kaip, bet kurį laiką vis dar prisiversdavau nuvažiuot prasijot - nuo atvažiavimo į arklides iki įsėdimo atgal į mašiną jausdavausi gyva ir apynormalė. Ko nepasakyčiau apie likusį laiką, kai tik gulėdavau lovoj, verkdavau ir bijodavau atsistoti, išeiti iš namų ar būti viena.
Ir dabar dar kartais būna dienų, kai save tiesiog verčiu važiuot treniruot, bet kai galų gale išsispardai sau subinę ir pradedi veikt, iškart pradedi mažiau galvot apie savo baubus (mane kankina nuolatinė ligų/mirties baimė, net ir geriant AD)/.