Moderatorius: Astro-Meška
- 2011 01 29, 13:34
#217062
Skaitau F. Riemann "Pagrindinės baimės formos", labai įdomi knyga.
- 2011 02 27, 11:08
#219876
Markeso "Šimtas metų vienatvės"
- 2011 02 27, 15:16
#219910
Man Haruki Murakami patinka knygos, ypač tos labiau kosminės, skaitai ir susimąstai, kad nors taip ir nebūna, o gal visgi būna... ir baisu pasidaro, ir malonūs šiurpuliukai po kūną, ir norisi skaityti dar. Man jau ir taip sapnai painiojasi su realybe.
- 2011 02 27, 16:45
#219920
Man irgi patinka Murakamis. Perskaičiau beveik visas, paskutinę žadėjau skaityt 'Prisukamo paukščio kronikas'. Bet jau bloga buvo nuo jo 
Patiko 'Kafka pakrantėje', 'Mylimoji Sputnik', 'Pernakt' ir 'Norvegų giria'.
Mylimąją Sputnik ir Kafką pakrantėj du kart skaičiau, nes jos tokios daugkartinio skaitymo.
Patiko 'Kafka pakrantėje', 'Mylimoji Sputnik', 'Pernakt' ir 'Norvegų giria'.
Mylimąją Sputnik ir Kafką pakrantėj du kart skaičiau, nes jos tokios daugkartinio skaitymo.
- 2011 03 16, 12:56
#221596
Kadangi perskaičiau Šopenhauerio „Gyvenimo išminties aforizmus“ (kurį turbūt vis reguliariai atsiversiu ateityje), tai dabar skaitau Yalomo „Gydymą Šopenhaueriu“.
Dar pastarosiomis savaitėmis teko perskaityt Adlerio „Žmogaus pažinimas“ (vis mąsčiau, kad Adleris susimuštų su Šopenhaueriu dėl nuomonių skirtumų, jei jiems būtų tekę susitikt), Berne „Žaidimai, kuriuos žaidžia žmonės“. Dar Froido „Psichoanalizės įvadą“ baiginėju. Žodžiu, negaliu atsidžiaugti grįžusiu gebėjimu skaityti.
Dar pastarosiomis savaitėmis teko perskaityt Adlerio „Žmogaus pažinimas“ (vis mąsčiau, kad Adleris susimuštų su Šopenhaueriu dėl nuomonių skirtumų, jei jiems būtų tekę susitikt), Berne „Žaidimai, kuriuos žaidžia žmonės“. Dar Froido „Psichoanalizės įvadą“ baiginėju. Žodžiu, negaliu atsidžiaugti grįžusiu gebėjimu skaityti.
- 2011 03 22, 15:06
#222107
Ajahn Brahm. "Atverk savo širdies duris. Ir kiti budistų pasakojimai apie laimę"
viena istorija iš šios knygos.
Didžiulė mėšlo krūva
Vieno budistų vienuolio istorija apie laimę.
Gyvenime pasitaiko visokių nemalonių dalykų, kaip, tarkim, likti paskutiniam klasėje. Jų nutinka visiems. Vienintelis skirtumas tarp laimingo žmogaus ir to, kuris linkęs į depresiją, - jų reakcija į nesėkmes.
Įsivaizduokite, kad su draugu ką tik praleidote nuostabią popietę paplūdimyje. Grįžęs namo, jūs pamatote didžiulę mėšlo krūvą, išverstą tiesiai priešais jūsų duris.
Reikėtų žinoti tris dalykus apie šią mėšlo krūvą:
1. Jūs jos neužsisakėte. Tad jūs dėl to nekaltas.
2. Negalite jos atsikratyti. Niekas nematė, kas ją išvertė, taigi negalite liepti jos atsiimti.
3. Ji baisiai bjauri ir šlykšti, nuo jos taip dvokia visi namai, kad beveik neįmanoma to pakęsti.
Šioje metaforoje mėšlo krūva prie namų simbolizuoja traumuojančias patirtis, kurios gyvenime išverčiamos tiesiog mums ant galvų. Kaip ir mėšlo krūvos atveju, reikėtų žinoti tris dalykus apie gyvenimo tragedijas:
1. Mes jų neužsisakome. Tad mums kyla klausimas : „Kodėl tai nutiko man?“
2. Niekas, net mūsų geriausi draugai, negali jų pašalinti ( nors jie gali pabandyti )
3. Jos tokios baisios, taip griauna mūsų laimę, o jų keliamas skausmas persmelkia visą mūsų gyvenimą, kad tampa nebeįmanoma viso to ištverti.
Į mėšlo krūvą galima reaguoti dvejopai. Galime visur nešiotis tą mėšlą kartu. Įsidėti jo šiek tiek į kišenes, truputį į krepšį, dar kokią saują įsikišti užantin. Net galima įsidėti jo į kelnes. Šitaip nešiodamiesi mėšlą, pamatysime, kad prarandame daug draugų!!! Net geriausi draugai ims vis rečiau mus lankyti.
„Mėšlo nešiojimas“ yra metafora, išreiškianti grimzdimą į depresiją, negatyvumą ir pyktį. Tai natūrali ir suprantama reakcija į bėdas. Bet mes netenkame daugybės draugų, nes taip pat natūralu ir suprantama, kad draugams nepatinka matyti mus prislėgtus depresijos. Be to, mėšlo krūva savaime nemažėja, o jos kvapas laikui bėgant darosi tik dar bjauresnis.
Laimė, yra ir antra išeitis. Kai ant mūsų užvirsta mėšlo krūva, atsidūstame ir netrukus imamės darbo. Griebiamės karučio, šakių ir kastuvo. Šakėmis sukrauname mėšlą į karutį, nuvežame jį už namo ir užkasame sode. Tai sunkus ir varginantis darbas, bet suprantame, kad tiesiog nėra kito pasirinkimo. Kartais per dieną sugebame įveikti vos pusę karučio. Bet mes vistiek sprendžiame problemą, užuot nusiskundimais grindę sau kelią į depresiją. Diena iš dienos mėžiame mėšlą. Diena iš dienos krūva vis mažėja. Kartais tai gali trukti net kelerius metus, bet ateina rytas, kai pamatome, kad mėšlo prie mūsų namų visai nebeliko. Be to,kitoje mūsų namo pusėje įvyko stebuklas. Gėlės sode sužydo nuostabiausiomis spalvomis. Jų kvapas sklinda po visą gatvę, tad visi kaimynai ir net praeiviai gėrėdamiesi šypsosi.O kampe vaismedžio šakos lūžta nuo sunokintų vaisių naštos. Ir tie vaisiai tokie saldūs. Nieko panašaus nenusipirksi jokioje parduotuvėje. Ir jų užderėjo taip gausiai, kad jais galime pasidalyti su kaimynais. Ir net praeiviai gali paragauti mūsų stebuklingųjų vaisių.
„Mėšlo mėžimas“ – tai metafora,reiškianti, kad pasitinkame tragedijas kaip gyvenimo trąšas. Tą darbą privalome atlikti vieni – niekas kitas negali už mus to padaryti. Užkasdami tragedijas į savo širdies sodą diena po dienos mažiname skausmo „krūvą“. Galime užgaišti net kelerius metus, bet kadanors tikrai išauš rytas, kai nebeišvysime skausmo savo gyvenime, o širdyje bus įvykęs stebuklas. Kur tik pažvelgsi – akį džiugins gerumo žiedai, o meilės aromatas sklis po visą gatvę, pasiekdamas mūsų kaimynus, gimines ir net atsitiktinius praeivius. O kamputyje augančio mūsų išminties medžio šakos vis svirs nuo saldžių gyvenimo įžvalgos vaisių. Ir mes mielai dalysimės skaniaisiais vaisiais net su praeiviais, nors niekada apie tai net nebuvome pagalvoję.
Tik patys patyrę tragedijų skausmą, išmokę tą pamoką ir užauginę savo sodą, mes galime apkabinti kitą, patekusį į bėdą, ir švelniai jam ištarti : „Žinau, ką tai reiškia.“ Ir jis supras, kad mes žinome. Taip gimsta atjauta. Mes parodome jam karutį, šakes ir kastuvą ir labai padrąsiname.Neužauginę savo sodo, negalėtume to padaryti.
Pažįstu daug nuolat medituojančių vienuolių, kurie ištikti sunkumų geba likti taikūs, santūrūs ir ramūs . Bet tik nedaugelis iš jų tapo puikiais mokytojais. Dažnai susimąstydavau kodėl. Kai pagalvoju dabar, man atrodo, kad mokytojais netapo tie vienuoliai, kuriems gyvenime viskas sekėsi palyginti lengvai, kuriems teko išmėžti nedaug mėšlo. Tik vienuoliai, įveikę milžiniškus sunkumus, tykiai juos užkasę ir užauginę derlingą sodą, tapo didžiais mokytojais. Visi jie apdovanoti išmintimi, ramybe ir atjauta, bet išmėžusieji daugiau mėšlo turi daugiau kuo pasidalyti su pasauliu.
Šios istorijos pamokymas galėtų būti toks – jeigu norite būti naudingi žmonės, jei norite eiti atjautos keliu, tuomet, ištikus dar vienai tragedijai jūsų gyvenime, tiesiog ištarkite : „ Na štai !Dar šiek tiek trąšų mano sodui !„
viena istorija iš šios knygos.
Didžiulė mėšlo krūva
Vieno budistų vienuolio istorija apie laimę.
Gyvenime pasitaiko visokių nemalonių dalykų, kaip, tarkim, likti paskutiniam klasėje. Jų nutinka visiems. Vienintelis skirtumas tarp laimingo žmogaus ir to, kuris linkęs į depresiją, - jų reakcija į nesėkmes.
Įsivaizduokite, kad su draugu ką tik praleidote nuostabią popietę paplūdimyje. Grįžęs namo, jūs pamatote didžiulę mėšlo krūvą, išverstą tiesiai priešais jūsų duris.
Reikėtų žinoti tris dalykus apie šią mėšlo krūvą:
1. Jūs jos neužsisakėte. Tad jūs dėl to nekaltas.
2. Negalite jos atsikratyti. Niekas nematė, kas ją išvertė, taigi negalite liepti jos atsiimti.
3. Ji baisiai bjauri ir šlykšti, nuo jos taip dvokia visi namai, kad beveik neįmanoma to pakęsti.
Šioje metaforoje mėšlo krūva prie namų simbolizuoja traumuojančias patirtis, kurios gyvenime išverčiamos tiesiog mums ant galvų. Kaip ir mėšlo krūvos atveju, reikėtų žinoti tris dalykus apie gyvenimo tragedijas:
1. Mes jų neužsisakome. Tad mums kyla klausimas : „Kodėl tai nutiko man?“
2. Niekas, net mūsų geriausi draugai, negali jų pašalinti ( nors jie gali pabandyti )
3. Jos tokios baisios, taip griauna mūsų laimę, o jų keliamas skausmas persmelkia visą mūsų gyvenimą, kad tampa nebeįmanoma viso to ištverti.
Į mėšlo krūvą galima reaguoti dvejopai. Galime visur nešiotis tą mėšlą kartu. Įsidėti jo šiek tiek į kišenes, truputį į krepšį, dar kokią saują įsikišti užantin. Net galima įsidėti jo į kelnes. Šitaip nešiodamiesi mėšlą, pamatysime, kad prarandame daug draugų!!! Net geriausi draugai ims vis rečiau mus lankyti.
„Mėšlo nešiojimas“ yra metafora, išreiškianti grimzdimą į depresiją, negatyvumą ir pyktį. Tai natūrali ir suprantama reakcija į bėdas. Bet mes netenkame daugybės draugų, nes taip pat natūralu ir suprantama, kad draugams nepatinka matyti mus prislėgtus depresijos. Be to, mėšlo krūva savaime nemažėja, o jos kvapas laikui bėgant darosi tik dar bjauresnis.
Laimė, yra ir antra išeitis. Kai ant mūsų užvirsta mėšlo krūva, atsidūstame ir netrukus imamės darbo. Griebiamės karučio, šakių ir kastuvo. Šakėmis sukrauname mėšlą į karutį, nuvežame jį už namo ir užkasame sode. Tai sunkus ir varginantis darbas, bet suprantame, kad tiesiog nėra kito pasirinkimo. Kartais per dieną sugebame įveikti vos pusę karučio. Bet mes vistiek sprendžiame problemą, užuot nusiskundimais grindę sau kelią į depresiją. Diena iš dienos mėžiame mėšlą. Diena iš dienos krūva vis mažėja. Kartais tai gali trukti net kelerius metus, bet ateina rytas, kai pamatome, kad mėšlo prie mūsų namų visai nebeliko. Be to,kitoje mūsų namo pusėje įvyko stebuklas. Gėlės sode sužydo nuostabiausiomis spalvomis. Jų kvapas sklinda po visą gatvę, tad visi kaimynai ir net praeiviai gėrėdamiesi šypsosi.O kampe vaismedžio šakos lūžta nuo sunokintų vaisių naštos. Ir tie vaisiai tokie saldūs. Nieko panašaus nenusipirksi jokioje parduotuvėje. Ir jų užderėjo taip gausiai, kad jais galime pasidalyti su kaimynais. Ir net praeiviai gali paragauti mūsų stebuklingųjų vaisių.
„Mėšlo mėžimas“ – tai metafora,reiškianti, kad pasitinkame tragedijas kaip gyvenimo trąšas. Tą darbą privalome atlikti vieni – niekas kitas negali už mus to padaryti. Užkasdami tragedijas į savo širdies sodą diena po dienos mažiname skausmo „krūvą“. Galime užgaišti net kelerius metus, bet kadanors tikrai išauš rytas, kai nebeišvysime skausmo savo gyvenime, o širdyje bus įvykęs stebuklas. Kur tik pažvelgsi – akį džiugins gerumo žiedai, o meilės aromatas sklis po visą gatvę, pasiekdamas mūsų kaimynus, gimines ir net atsitiktinius praeivius. O kamputyje augančio mūsų išminties medžio šakos vis svirs nuo saldžių gyvenimo įžvalgos vaisių. Ir mes mielai dalysimės skaniaisiais vaisiais net su praeiviais, nors niekada apie tai net nebuvome pagalvoję.
Tik patys patyrę tragedijų skausmą, išmokę tą pamoką ir užauginę savo sodą, mes galime apkabinti kitą, patekusį į bėdą, ir švelniai jam ištarti : „Žinau, ką tai reiškia.“ Ir jis supras, kad mes žinome. Taip gimsta atjauta. Mes parodome jam karutį, šakes ir kastuvą ir labai padrąsiname.Neužauginę savo sodo, negalėtume to padaryti.
Pažįstu daug nuolat medituojančių vienuolių, kurie ištikti sunkumų geba likti taikūs, santūrūs ir ramūs . Bet tik nedaugelis iš jų tapo puikiais mokytojais. Dažnai susimąstydavau kodėl. Kai pagalvoju dabar, man atrodo, kad mokytojais netapo tie vienuoliai, kuriems gyvenime viskas sekėsi palyginti lengvai, kuriems teko išmėžti nedaug mėšlo. Tik vienuoliai, įveikę milžiniškus sunkumus, tykiai juos užkasę ir užauginę derlingą sodą, tapo didžiais mokytojais. Visi jie apdovanoti išmintimi, ramybe ir atjauta, bet išmėžusieji daugiau mėšlo turi daugiau kuo pasidalyti su pasauliu.
Šios istorijos pamokymas galėtų būti toks – jeigu norite būti naudingi žmonės, jei norite eiti atjautos keliu, tuomet, ištikus dar vienai tragedijai jūsų gyvenime, tiesiog ištarkite : „ Na štai !Dar šiek tiek trąšų mano sodui !„
- 2011 03 31, 01:30
#222650
Gal kas nors žinote kokią „padėvėtų“ knygų išparduotuvę Kaune arba dar geriau internete?
- 2011 03 31, 12:50
#222672
http://www.sena.lt/
nemoku rašė:Gal kas nors žinote kokią „padėvėtų“ knygų išparduotuvę Kaune arba dar geriau internete?
http://www.sena.lt/
Make a change kill yourself