Moderatorius: Katinas

Parašėhappymouse
#309857 Charles Bukowski

taip, taip

kai Dievas sukūrė meilę, daugumai tai nepadėjo
kai Dievas sukūrė šunis, Jis nepadėjo šunims
kai Dievas sukūrė augalus, tai buvo neblogai
kai Dievas sukūrė neapykantą, visuomenė įgijo naudos
kai Dievas sukūrė mane, Jis sukūrė mane
kai Dievas sukūrė beždžionę, Jis miegojo
kai Jis sukūrė žirafą, buvo girtas
kai sukūrė narkotikus, buvo apsinešęs,
o kai sukūrė savižudybę, buvo prislėgtas

kai Jis sukūrė tave, gulinčią lovoj,
žinojo, ką daro,
buvo girtas ir dar apsinešęs,
ir sukūrė kalnus ir jūras, ir ugnį tuo pat metu

Jis padarė klaidų,
bet kai sukūrė tave, gulinčią lovoj,
tai ir buvo Palaimintoji Jo Visata.
Vartotojo avataras
Parašė Ramu5
#309954 Kiekvienai dovanai ateina laikas.
Kalėdos - daiktui kiekvienam.
O prie žaislų spalvotų budi vaikas
ir rankom, ir akim tuščiom; bet kam:

kas mums gražu ir ką taip mylim,
ką turim taip, kaip niekas iki mūs.
Tas vaikas taria viską, ką mes tylim -
dejones, praeitį, nepamyluotus, mus.

Jis visas čia ir visas vakar buvo -
nuogumo kūnų niekas nepridengs
Edeno sode mūsų pradžios žuvo,
bet prisikėlęs liūdesys gyvens

stebuklo melsdamas Kalėdoms:
nekurdamas iliuzijų jokių,
ištverdamas ironiją ir gėdą
tas liūdesys mėgins pavirst juoku.

Arūnas Peškaitis (Bernardinai)
Parašėhappymouse
#309959 Akis man užgesink: Tave matau;
užtrenk ausis: vis tiek Tave girdėsiu,
be kojų pas Tave ateit galėsiu
ir be burnos prisieksiu Tau.
Nulaužk rankas, ir širdimi Tave
tarytumei ranka lytėsiu aš,
jei širdį sustabdysi, plaks man smegenys,
o jei išdeginsi man smegenis,
Tave manasai kraujas neš.

(Rainer Maria Rilke)
Parašėhappymouse
#310081 MERGAITĖ SU ŠERMUONĖLIU

Toj cukrainėj po reprodukcijom –
Botičelio ir Leonardo da Vinčio –
šermuonėlio švelnumą slepia širdy
tamsiaplaukė mergaitė su džinsais.
O už kaustytų durų –
vaikystė senamiesčiu skrieja
ant skolinto dviračio.

– Aš tave iš priglostytų lygiai plaukų,
iš keistų akių atpažinsiu...

Cinamonas, vanilė ir saulė.
Sekmadienio tylios spindinčios sienos.
Geria kavą ir sklaido dulkėtas gaidas
tamsiaplaukė mergaitė su džinsais.
O už kaustytų durų –
pavasario gatvė
ir sielos – susietos.

– Aš tave iš juodų karolių,
iš pirštų virpėjimo atpažinsiu...


(Judita Vaičiūnaitė)
Vartotojo avataras
Parašė lovely_bastard
#317964 Gražiausi (žvėriškai gražūs) ir artimiausi eilėraščiai - ankstyvieji S.Parulskio iš rinktinės "Iš ilgesio visa tai". Keliais pasidalinsiu.

Tyla

aš tyliai kalbėsiu: mūsų namus
supa akmenys, vandenys, juodas dangus,
ištrupėjusios tvoros, akli traukiniai
ir šventųjų paveikslų žili kankiniai,
siauros priemiesčio gatvės, uždangstyti
langai,
šį atstumą kaip niekad įveiksim lengvai -
kai glebi tamsuma slepia monus piktus,
o vienatvę globoja bevalis lietus -
atsitrenksim į daiktus: trapios lėkštės, kava,
prasivėrusioj kriauklėj kaip rožančius varvą,
tarsi kraujo lašai, paragauk - tik vanduo,
bet sunkesnis nei tas, žybsąs klevo randuos...


Vakarienė išseks, pamaitinus ir mus, ir
žodžius
ir nurimę tamsoj įprasim tylėti be skausmo,
kaip komuniją - apskritą šviesą ragausim,
prisikelsim, bet liksim dūlėt net išgirdę
gaidžius...

aš tyliai kalbėsiu: ar tu jau žinai,
kad akmenys, vandenys - mūsų namai




Vardai


Pamažu priartėja stogai:
ką galvoji, liūdi, blogai
sutvarkytas pasaulis, kartu
mes negalim surasti vardų
tiems daiktams, kurie dūžta į mus,
tiems namams, kurie turi namus


(nebeišeina ilgo brūkšnio padaryti)
Vartotojo avataras
Parašė Ramu5
#319318 Jei nebijai skraidyti



Ir lėktuvas, ir vanagas skraido,
Brolių juodvarnių pulkas darnus...
Pasakyk, ar skraidyt nebijai tu? –
Ir eilėraštis turi sparnus.



O! Jis gali tave nuskraidinti
Ir į Užvakar, ir į Poryt,
Nes eilėraštis greitas kaip mintys
Ir kaip aitvaras mėgsta skraidyt.



Naudininkė širdis – jo variklis,
Kilmininkė fantazija – kuras.
Tad pirmyn! Atsiminkite tik,
Kad eilėraštis stabdžių neturi.



Kur matyta, kad stabdžiai skraidytų!
Apsieisim puikiausiai be jų.
Tu atverk viršelius, lipk į vidų,
Įsitverk už sparnų abiejų.



Nebijok! Jei eilėraštis žalias,
Jeigu gimęs jisai auštant rytui
Iš spalvotų sapnų – viską gali!
Tik negali jisai neskraidyti.



Erlickas, Juozas. Žalias pareiškimas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vyturys, 1992.
Vartotojo avataras
Parašė Ramu5
#323196 Velniop tuos tautinius ar kultūrinius skirtumus, velniop teritorinius prieštaravimus. Man patinka visos tautos.

Genio gimtinė - miškas,
Laumžirgio - upė rami,
Klevo gimtinė - žemė,
O debesėlio - dangus.

Nendrės - ežero krantas,
Smilgos - pilka pakelė,
Bitės kamanės pieva,
Grūdų gimtinė - dirva.

Mano gimtinė - miškas,
Upė, dangus ir dirva,
Ežero krantas - žodžiu, viskas,
O viskas - tai Lietuva.
[Ovidijus Vyšniauskas ir Igorio Berino prieš HIPERBOLĘ vad. grupė MeDiUM - ''Gimtinė'' (1985)]


ja uznal sto u menia jest agroooomnaja simja
i trapinka i lesok vpole kazdyj kolosok
recka nebo goluboje
eto vsio mojo rodnoje
eto rodina moja
fsex liubliu na svete ja

[Sergei Bodrov - film BRAT2]



Tai gražiai mane augino
Laukas, kelias, pieva, upė,
Tai gražiai už rankos vedė
Vasaros diena ilga.
Tai gražiai lingavo girios,
Uogų ir gegučių pilnos,
Tai gražiai saulutė leidos,
Atilsėlį nešdama.
Tai gražiai skambėjo žodžiai:
Laukas, pieva, kelias, upė.
Tai gražiai iš jų išaugo
Vienas žodis – LIETUVA!

Autorius: Justinas Marcinkevičius
Vartotojo avataras
Parašė maingirdas
#323206 ALYVOS

Manęs dar nebuvo -
Alyvos žydėjo - -
Manęs nebebus jau -
Jos vėliai žydės -
Ir kris jų lapeliai
Nuo saulės ir vėjo,
Kaip smėlio saujelės,
Ant mano širdies -

1936.XII.19.

Nėris, Salomėja. Diemedžiu žydėsiu: Eilėraščiai. - Kaunas: Sakalas, 1938.
Vartotojo avataras
Parašė Opaque
#325397 Žodis

Jie kirviu sukapojo žodį, 
Užrakino vario raktu, 
O jis mūro akmenį skrodė 
Nemirtingo žingsnio taktu. 

Prieš jį puolė javai ant kelių 
Ir nutilo paukščiai, kada 
Jis aidėjo aklų trobelių 
Sidabrinės dainos gaida. 

Jį už ančio nešėsi vaikas 
Vakarų aušros ramume, 
Jį augino didelis Laikas 
Šaknimis po gruodžio žeme. 

Saulė pramušė plutą švino, 
Sultys ėmė ūžt kaip kadais, 
Šakomis padangę užtvino 
Ir užpylė žemę žiedais. 

H. Radauskas, Eilėraštis iš rinkinio "Žiemos daina" 1955
Vartotojo avataras
Parašė Opaque
#326830 Margi sakalai

Lydėdami gęstančią žarą vėlai
Pakilo į dangų margi sakalai.
Paniekinę žemės vylingus sapnus,
Padangėje ištiesė savo sparnus.
Ir tarė margieji: negrįšim į žemę,
Kol josios pakalnės ir kalnai aptemę.
Sapnai ir šešėliai padangėse mums
Šviesiųjų į saulę kelių nebedrums.
Mes skaisčiąją aušrą dangum pasiviję,
Iš josios vainiko nuskinsim leliją -
Ir miegančios žemės laukus ir uolynus
Paversim į žėrinčius saulės gėlynus.
Ir tarė, suplojo iš naujo sparnais,
Tolyn ir aukštyn, koliai kraujas užkais
Pavytosios saulės ieškota liepsna,
Ir žemei užgims pranašauta diena.
Bet štai rytuose jau nuraudo dangus,
Jau nušvietė saulės uolas ir laukus,
Tačiau iš dangaus nei anksti, nei vėlai
Negrįžo į žemę margi sakalai.

Vincas Mykolaitis - Putinas, 1922
Parašė dobiliuke
#326831 Tas keistas alkis akyse – jis skiria mus ar vienija?
Vejuos tave kaip sapną. Ne – kaip jauną vėją...
Tai kas, mielasis, kad dviejų gyvenimų jau nepakelčiau.
Kad mano metų tu neperžengsi kaip šito slenksčio.

Vis tiek nuo tavo lūpų atsiplėšiu baltu džiaugsmo aitvaru.
Koks atviras dangus... Kaip moters beprotybė atviras.
Žemai po kojomis ar juokiasi kažkas – ar verkia?
Žinau, kad krintančios nesigailėsi.
Ir nereikia.

Ir neprašau, mielasis. Nepažįstu. Neatsimenu.
Net jeigu veidu į purvyną – kaip vaikai į samanas...
Buvau už lapkritį nuogesnė be tavęs. Sausa kaip kietis.
O po tavęs nors kelios naujos raukšlės paakiuos.
Tai ko gailėtis? – – –

Baliukonytė, Onė.
Vartotojo avataras
Parašė Melancholie
#332247 Judita Vaičiūnaitė

Mergaitė su šermuonėliu


Toj cukrainėj po reprodukcijom –
Botičelio ir Leonardo da Vinčio –
šermuonėlio švelnumą slepia širdy
tamsiaplaukė mergaitė su džinsais.
O už kaustytų durų –
vaikystė senamiesčiu skrieja
ant skolinto dviračio.

– Aš tave iš priglostytų lygiai plaukų,
iš keistų akių atpažinsiu...

Cinamonas, vanilė ir saulė.
Sekmadienio tylios spindinčios sienos.
Geria kavą ir sklaido dulkėtas gaidas
tamsiaplaukė mergaitė su džinsais.
O už kaustytų durų –
pavasario gatvė
ir sielos – susietos.

– Aš tave iš juodų karolių,
iš pirštų virpėjimo atpažinsiu...




(1980)
Vartotojo avataras
Parašė Melancholie
#332248 Henrikas Radauskas

Sugrįžimas


Pasikalbėjau su dievais
Ir vėl į žemę sugrįžau,
Ir vaikštau skersgatviais kreivais,
Ir vėl eilėraščius rašau.


Danguj saulėlydis geltonas,
O aš į žemę sugrįžtu,
Kur groja senas patefonas
Ir kvepia liepos ties paštu.

(1950)
Parašė Deode
#332531 Mes stovėjom, ir upė sau plaukė.
Mes žiūrėjom, ir vandenys sruvo.
Mes tylėjom ir nieko nelaukėm:
plaukė upė, ir nieko nebuvo...

Mes tik klausėm, ir paukščiai krykštė.
Mes tik žengėm ir žvelgėm į kelią...
Tai ir buvo, kas niekad negrįžta,
ką visą gyvenimą gelia.

Martinaitis, Marcelijus. 1986.

Kaskart mane sugraudina B)