Moderatorius: KunigaikštisMyškinas

Parašė Litas
#400693 Net nežinau kada iš tikro pradėjau sirgti depresija, nuo pat kiek save atsimenu būdavo tamsių periodų, kuriuos turbūt būtų galima priskirti lengvai depresijai. Atsimenu, kai buvau ketvirtoje klasėje, viskas buvo pasidarę gana tamsu, nors kažkokių didelių priežasčių tam nebuvo. Atsimenu, kad net tėvams netiesiogiai užsiminiau, kažką apie mirtį. Kai buvo 14-15 metų numirė tėtis nuo vėžio . Tai įvyko gana staiga ir buvo sunku tai suvokti. Atsimenu, kaip norėjau verkti, bet tiesiog neišėjo. Po tėčio mirties turbūt dar daugiau užsidariau, bet kažkokių minčių apie savižudybę ar labai blogos savijautos nebuvo.

Viskas plaukė tolyn pabaigiau mokyklą išvažiavau į Vilnių studijuoti susiradau draugų, patinkančių pomėgių. Baigiau studijas reikėjo pradėti ieškotis darbo o įsivaizduoti ką noriu, galiu dirbti buvo labai sunku. Daug laiko skyriau galvodamas, kad šitam darbui tikai ne tinkams esu, daug baimės buvo, kad nesugebėsiu. Darbo paieškų metu prisidėjau prie varžybų organizavimo, jaučiau atsakomybę už jas pora per 3 paras labai mažai miegojau ir atėjus varžybų startui man atrodė, kad viskas nepasiseks. Turbūt pirmą karta patyriau kažkokį panikos priepuolį. Varžybos praėjo gana normaliai, bet aš jaučiau, kad kažkas mano galvoje pasikeitė. Tarsi užsidėjo tamsesnis filtras. Dėl to šiek tiek sunerimau ir nuėjau pas psichiatrą į polikliniką. Nežinau, kiek man jam pavyko aiškiai papasakoti kas ten man atsitiko, bet jis patarė geriau dar palaukti jeigu tai pasikartos ateiti vėl, nes jeigu dabar pradės kažką rašyti įrašai gali trukdyti man ateityje.

Pradėjau dirbti, pagal specialybę geroje įmonėje. Buvo baisu, bet galvojau, kad tai mano šansas pasiekti kažko. Buvo labai sunku sutelkti dėmesį, galvojau, gal todėl, kad nepratęs tiek daug prie kompiuterio sėdėti ir monotonišką darbą daryti. Nuolat kovodavau prieš save, kad iš visų jėgų sutelkti tą nelemtą dėmesį į atliekama užduotį. Ir kuo toliau tuo viskas pradėjo staigiai ristis žemyn. Po darbo jaučiausi tarsi išskridęs nuo to smegenų prievartavimo bandant sutelkti dėmesį. Grįžus namo, nieko nebesinorėjo veikti ir nuolat buvau įsitempęs ir galvojau kaip reikės ištempti kitą dieną. Pradėjau eiti pas psichologą, bet manau jau buvo per vėlu. Pradėjo kankinti nemiga, galva buvo pilna minčių, kad viską sugadinau ir nieko nesugebu. Per tas mintis pasidarė sunku ir paprastus darbus daryti, atmintis labai suprastėjo. Atėjęs į parduotuvę klaidžiodavau joje, nes pamiršdavau ko reikėdavo ir į kurį skyrių ir ko einu. Laikas pradėjo labai greitai eiti, sėdėdavau arba gulėdavau ir realiai nieko nedarydavau ir laikas taip greitai praeidavo. Sprendimus priimti tapo beveik nebeįmanoma niekam negalėdavau nuspręsti, kažkur smegenyse viskas užstrigdavo. Realiai blaivai jau nebemąsčiau, viskas buvo iškreipta ir labai tamsu. Išėjau iš darbo. Porai savaičių grįžau namo pas mamą, jai apie situacija buvau papasakojęs. Būnant namie buvo šiek tiek lengviau, bet baimė ir neviltis niekur nedingo galvojant kaip man reikės toliau taip gyventi.

Grįžau į Vilnių. Neturėjau daug pinigų. Reikėjo darbą susirasti, galvojau reikia bet kokį fizinį susirasti gal nors tą išeis atlikti, kad tik kažkaip išgyventi. Sukaupiau visas jėgas ir ryžtą (dabar tai juokingai atrodo, tada tai vos pajėgiau tai padaryti) nuėjau į maximą įsidarbinti. Į darbą kaip ir priėmė, sutartį pasirašėm. Kitą dieną į galva atėjo mintis apie mirtį. Pradėjau matyti kaip mane mama ir mažoji sesė laidoja. Apėmė panika, ką savo artimiems žmonėms galiu padaryti ir blogiausia, kad nieko, kažko pakeisti niekaip negalėjau jaučiausi visiškai beviltiškai. Pažiūrėjau į peilį ir pirmą kartą gyvenime jis man atrodė kitoks. Pradėjau matyti kaip su juo save pjaustau, tai mane dar labiau pribloškė, nes niekad apie savižudybę negalvojau iki tol ir dabar tai nebuvo kažkoks galvojimas , tiesiog vaizdinys atsirado. Kažkaip pavyko nusiraminti. Bet smegenys atrodo vis tiek galvojo, kad mirsiu aš tuoj. Pradėjau tvarkytis namus, kad kai manęs nebus mažiau kitiems netvarkos palikčiau. Nuėjau pas psichologę pas kurią vaikščiodavau, ten irgi panika ištiko. Išvežė į N.Vilnią 9 skyrių. Jaučiausi, kaip per prievartą ten įkalintas, nors ir pasirašiau pats, bet norėjau ištrūkti iš ten kuo greičiau. Bandžiau apsimetinėti, kad man geriau ir išleistų ar bent jau mažiau vaistų duotų, prie kurių bijojau priprasti. Net ligoninėje kiekvienas dalykas daug streso sukeldavo. Nebetikėjau, kad man gali pagerėti jaučiausi miręs, tik tiek, kad kūnas dar šiek tiek gyvas buvo. Jaučiausi labai kaltas, kad taip su manim atsitiko. Atsimenu kažkada važiavom su draugais pro psichiatrijos teritorija su dviračiais ir žiūrėjau į vaikštančius lauke ligonius. O dabar aš pats vaikščiojau ten kartu su jais, be jokios vilties.

Ligonėje praleidau virš mėnesio, šiek tiek pagerėjo. Iš ligoninės grįžau pas mamą ir lankiau dienos stacionarą. Namų ir dienos stacionaro aplinka buvo jaukesnė negu ligoninės. Pavyko labiau atsipalaiduoti, bet kaip reikės kabintis į gyvenimą sunku dar buvo įsivaizduoti. Prieš tai buvau dirbęs sezoninį darbą vasarą, kurį visai sekėsi dirbti, tik būnant depresijoje man atrodė, kad manęs ten nebepriims, nes aš nepakankamai gerai dirbau. Parašiau, vadovui dėl to sezoninio darbo ir mane priėmė vėl ten dirbti. Smegenys nebegalėjo išsigalvoti to, kad man nepavyks ir sukurti daug baimių, nes šitą darbą aš dirbau seniau ir žinojau, kad sugebu jį atlikti. Kai smegenys atlaisvėjo nuo nuolatinės įtampos galvojant kur ir kaip reikės dirbti savijauta pradėjo gana greitai gerėti. Padirbęs ten kelis mėnesius nusiunčiau CV į vieną parduotuvę dirbti pardavėju konsultantu, daug apie nieką negalvodamas. Nesitikėjau, bet mane ten priėmė ir aš, tas kuris nelabai moka bendrauti ir yra didelis intravertas pradėjo pardavinėti gana brangias prekes. Niekada savęs neįsivaizdavau dirbant pardavėju. Po puses metų buvau vienas iš geriausių pardavėjų.

Dar gėriau vaistus bet jau labai mažas dozes. Savijauta turbūt buvo šiek tiek geresnė negu iki prasidedant depresijai, nes jaučiausi labiau pasitikintis savimi. Visai netikėtai atsitiko šviesiausias dalykas gyvenime: Įsimylėjau, radau žmogų kuriam rūpėjau ir dėl kurio aš tapau tokiu laimingu kokiu net niekada negalvojau, kad galiu būti. Supratau, kad man visą gyvenimą ir trūko to žmogaus, kuriam aš rūpėčiau ir kurį aš mylėčiau. Galvojau, jeigu netekčiau draugės turbūt vėl grįžčiau į depresiją. Labai daug apie ją galvodavau ir skirdavau jai laiko, ji buvo brangiausias dalykas mano gyvenime. Dar supratau, kad seniau dėl to, kad neturiu draugės kompleksavau.

Po metų su puse draugystės ji nusprendė skirtis su manimi. Daug jausmų aplankė, pyktis, žiauriai slegianti vienatvė, liūdesys, verkimas, bet kartu palengvėjimas ir laisvė.

Dabar esu bedarbis, kurį prieš pora mėnesių paliko jam svarbiausias žmogus. Bet kartu pirmą kartą gyvenime jaučiuosi visiškai laisvas ir sveikas. Esu išsivadavęs iš savo baimių, kompleksų, kuriuos pats susikūriau. Džiaugiuosi, kad man visa tai teko išgyventi. Nors niekam to ir nelinkėčiau patirti. Dabar esu laimingas, tiksliai žinau ko noriu gyvenime ir to siekiu. Tikiu, kad man tai pavyks, o jeigu ir ne, tai džiaugsiuosi tai bandęs daryti. O sunkumus priimsiu kaip vieną svarbiausių dalykų gyvenime, kurie mane augina. Kažkada pagalvojau kaip baisu būti numirti gyvenant visą gyvenimą tik laimingai.

Atėjau, į šį forumą, nes noriu pasidalinti savo patirtimi, išgyvenimais. Jeigu kažkam sugebėsiu nors kažką teigiamo sukurti, jausiuosi labai gerai. Padėdamas kitiems labai padedu ir sau. Jeigu tik įdomu klauskit apie ką norit santykius, ligoninę, psichologus, darbą, sportą. Kai pats sirgau trūko aplinkui pozityvių pavyzdžių. Jeigu norit galim ir susitikti bei gyvai pasikalbėti.
Vartotojo avataras
Parašė kenny
#400710 Laikykis. Sprendžiant iš tavo pasakojimo, tau vertėtų kognityvinę elgesio terapiją pabandyti - vien tam, kad neatkristum. Ten padeda sukontroliuoti tokias mintis, kaip man nepavyks/aš nevertas, kad jos neapsėstų ir nesuėstų gyvenimo.