Moderatorius: KunigaikštisMyškinas

Parašė egira
#394911 Liudijimai
http://www.marijosradijas.lt/transliacijos/107348-2018-03-14-10-45-dievas-gydo.html

Jei jie nori ir gali kodėl tu ne ?
Gal didžiausisas skirtumas tarp alkoholiko ir sergančio depresija yra tas, kad pirmasis pripažįsta esantis bejėgis, o antrasis vis dar galintis ir turintis kovoti ?
Ar alkoholizmas lengvesnė liga nei depresija ?
Gal jiems sukurta dvasinė programa tinka depresija sergantiems ?

Dvylikos žingsnių programa
1. Prisipažinome, kad esame bejėgiai prieš depresiją (alkoholį) ir kad mūsų gyvenimas tapo nevaldomas.
2. Įsitikinome, kad tik galingesnė už mus pačius Jėga gali grąžinti mums sveiką mąstymą.
3. Nusprendėme patikėti savo valią ir gyvenimą Dievo, kaip mes Jį suprantame, globai.
4. Nuodugniai ir be baimės atlikome sąžinės sąskaitą.
5. Prisipažinome Dievui, sau ir kitam žmogui visą teisybę apie savo paklydimus.
6. Galutinai pasirengėme, kad Dievas pašalintų mūsų būdo trūkumus.
7. Nuolankiai Jo prašėme tuos mūsų trūkumus pašalinti.
8. Sudarėme sąrašą visų žmonių, kuriuos skriaudėme, ir pasiryžome skriaudas atitaisyti.
9. Kur galėdami, asmeniškai atitaisėme skriaudas žmonėms, išskyrus atvejus, kai tuo būtume pakenkę jiems ar kam nors kitam.
10. Nuolatos stebėjome save ir jei būdavome neteisūs, tuoj pat prisipažindavome klydę.
11. Malda ir meditacija siekėme stiprinti sąmoningą ryšį su Dievu, kaip mes Jį suprantame, melsdami vien sugebėjimo pažinti Jo valią mums ir stiprybės ją vykdyti.
12. Šių žingsnių dėka dvasiškai pabudę, mes stengėmės perduoti tą žinią kitiems depresija sergantiems (alkoholikams) ir visada gyventi pagal šias nuostatas.
Parašė egira
#394925 2. Įsitikinome, kad tik galingesnė už mus pačius Jėga gali grąžinti mums dvasinę ramybę, džiaugsmą, meilę sau ir žmonėms.
Parašė egira
#394930 Chiara Lubich atrado, jog nukryžiuotojo ir apleistojo Jėzaus slėpinyje glūdi vaistas, galintis išgydyti kiekvieną asmeninę žaizdą bei kiekvieną nesantarvę tarp žmonių, grupių ir tautų.

„Kiekvienas iš mūsų savo gyvenime patiriame skausmų, panašių į Jo. (...) Šiuos skausmus pajutę, prisiminkime Jį. Tą, kuris pasiėmė juos ant savęs. Šis skausmas – tai tarsi vienas Jo buvimų, dalyvavimas Jo skausme. Darykime kaip Jėzus, kuris neliko suakmenėjęs, bet pridurdamas prie savojo šauksmo žodžius:

„Į tavo rankas, Viešpatie, atiduodu savo Dvasią“ (Lk 23, 46), atsidavė Tėvui.

Kaip Jis, taip ir mes galime žengti anapus skausmo

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2017-09-03-teissizada-pats-saves/163239
Parašė egira
#395006 Mt 5,4 Palaiminti liūdintys, jie bus paguosti.
Mt 5,5 Palaiminti romieji, jie paveldės žemę.
Parašė egira
#395122 Anthony Bloom "Gyventi malda"

Bartimiejaus malda

Nutikimas su Bartimiejumi, užrašytas Morkaus (Mk 10, 46-52), apie maldą mums atskleidžia keletą dalykų.

"Taip jie ateina į Jerichą. O iškeliaujant jam su mokiniais ir gausinga minia iš Jericho aklas elgeta Bartimiejus (Timiejaus sūnus) sėdėjo prie kelio. Išgirdęs, jog čia Jėzus Nazarėnas, jis pradėjo garsiai šaukti: “Dovydo sūnau Jėzau, pasigailėk manęs!”. Daugelis jį draudė, kad nutiltų, bet jis dar garsiau šaukė: “Dovydo sūnau, pasigailėk manęs !“ Jėzus sustojo ir tarė: „Pašaukite jį“. Žmonės pašaukė neregį sakydami: „Drąsos! Kelkis, jis tave šaukia“. Tasai nusimetęs apsiaustą, pašoko ir pribėgo prie Jėzaus. Jėzus prabilo į jį: „Ko nori, kad tau padaryčiau ?“ Neregys atsakė: „Rabuni, kad praregėčiau !“ Tuomet Jėzus jam tarė: „Eik, tavo tikėjimas išgelbėjo tave“. Jis tuoj pat praregėjo ir nusekė paskui Jėzų."

Tas žmogus, Bartimiejus, tikriausiai buvo nebe jaunas, daugybę metų prasėdėjęs prie Jericho vartų maitindamasis tuo, ką jam gailestingai ar abejingai numesdavo praeiviai. Gali būti, kad visą gyvenimą jis visaip mėgino pagyti. Vaikystėje jį tikriausiai nešė į šventyklą, meldėsi ir aukojo aukas. Jis aplankė visus, kurie galėjo gydyti turėdami Dievo dovaną arba žinių. Jis, be abejo, kovojo už savo regėjimą, bet nuolat nusivildavo. Išbandė visas žmogiškas priemones, tačiau liko aklas. Gali būti, kad kelis pastaruosius mėnesius jis girdėjo gandus apie Galilėjoje atsiradusį jauną mokytoją, kuris mylėjo žmones, buvo gailestingas ir šventas Dievo žmogus, galintis daryti stebuklus. Gali būti, jis dažnai pagalvodavo, kad jei galėtų, susirastų jį, bet Kristus keliavo iš vienos vietos į kitą ir vargu ar aklas žmogus galėjo jį rasti. Taigi, jis sėdėjo prie Jericho vartų, ir kibirkštėlė vilties sielvarto nė kiek nepalengvino, greičiau priešingai.

Vieną dieną pro šalį ėjo daug didesnė nei paprastai minia – triukšminga, rytietiška. Aklasis išgirdo triukšmą ir paklausė, kas tai, o kai jam buvo pasakyta, kad tai Jėzus iš Nazareto, ėmė šaukti. Tos vilties kibirkštėlė, likusi jo sieloje, akimirksniu įsidegė tikra vilties liepsna. Jėzus, kurio jis nesitikėjo surasti, ėjo šiuo keliu. Jis ėjo visai čia pat, sulig kiekvienu žingsniu vis arčiau ir arčiau, o paskui sulig kiekvienu žingsniu jau beviltiškai toldamas; tada jis pradėjo šaukti: „Jėzau, Dovydo sūnau, pasigailėk manęs !“

Tai buvo tobuliausias tikėjimo išpažinimas, kokį tik galėjo greitomis sugalvoti. Jis pažino Jėzuje Dovydo sūnų, Mesiją, jis dar negalėjo vadinti Jo Dievo Sūnumi, nes šito dar nežinojo net mokiniai, bet pažino Jame tą, kurio buvo laukiama. O tada nutiko tai, kas taip dažnai nutinka ir mums, - jį pradėjo tildyti.

Argi ne dažnai nutinka taip, kad metų metais savarankiškai ieškoję ir kovoję staiga pradedame šauktis Dievo, o tada daugybė balsų, ir išorinių, ir vidinių, mėgina nutildyti mūsų maldas. Ar verta melstis ? Kiek metų vargai, o Dievui nė motais ? O ir dabar – ar Jam rūpi ? Kas iš tų maldų ? Grimzk atgal į neviltį, tu aklas, aklas amžiams. Bet kuo stipresnis pasipriešinimas, tuo arčiau pagalba. Velnias niekada nepuola taip stipriai, kaip kovos pabaigoje, mus dar galima būtų išgelbėti, bet nieko neįvyksta, nes pasiduodame paskutinę akimirką. Pasiduok, šnabžda velnias, paskubėk, tai jau per daug, šito tu nepakelsi, gali tuojau pat viską užbaigti, nelauk, daugiau to neištversi. Ir tuomet mes žudomės – fiziškai, moraliai, dvasiškai, - nes atsisakome kovos ir renkamės mirtį, kai išgelbėjimas jau ranka pasiekiamas ir pagalba čia pat.

Negalima klausytis šių balsų: kuo garsiau jie šaukia, tuo stipresnis turi būti mūsų ryžtas, turime būti pasirengę šaukti tiek ilgai, kiek reikės, kaip Bartimiejus. Jėzus Kristus ėjo pro šalį, tačiau jį supantys žmonės arba nekreipė dėmesio, arba mėgino jį tildyti. Jo kančia ir širdgėla jiems atrodė netinkama. Tie, kuriems Kristaus, ko gero, reikėjo mažiau, bet kurie buvo arčiau Jo, norėjo Jo dėmesio. Kodėl tas aklasis su savo kančia jiems trukdo ? Bet Bartimiejus suprato, kad jei dings ir ši viltis, tai nebeliks jokios.

Toji nevilties bedugnė jam tapo šaltiniu, iš kurio ištryško tikėjimas, jo malda buvo tokia karšta ir atkakli, kad įveikė visas kliūtis – tokia malda, kaip sako šv. Jonas Klimakas, beldžiasi į dangaus vartus. Jo neviltis buvo tokia gili, kad jis nesiklausė balsų, liepiančių nutilti ir nurimti; kuo labiau jie stengėsi sukliudyti jam prisišaukti Kristų, tuo garsiau jis šaukė: „Dovydo sūnau, pasigailėk manęs !“ Kristus sustojo, paprašė jį pakviesti ir padarė stebuklą.

Iš Bartimiejaus galime išmokti praktiško požiūrio į maldą – kai visa širdimi atsigręžiame į Dievą, Dievas visada išgirsta. Gana dažnai jau suvokę, kad nebegalime pasitikėti niekuo, kas iki šiol atrodė taip patikima, mes dar nesugebame viso to atsisakyti. Galime matyti, kad nėra vilties ten, kur visa žmogiška ir žemiška. Kažko siekiame, trokštame atgauti regėjimą ir nuolat nusiviliame; tai kančia ir neviltis, ir jei sustosime čia, mes nugalėti. Jei tomis akimirkomis atsigęšime į Dievą, suvokdami, kad vien Jis mums beliko, ir pasakysime: „Pasitikiu Tavimi, atiduodu į Tavo rankas savo sielą ir kūną, visą gyvenimą“, tuomet neviltis nuves mus prie tikėjimo.

Kai turime drąsos eiti gilyn ir tolyn, nusivylimas gali netgi padėti naujame dvasiniame gyvenime, jei suvokiame, kad nevilties pergalė nėra galutinė, neviltis gali virsti priemone pergalei pasiekti. Tuomet atsispiriame į patį dugną ir pakylame pasikeitę. Dievas gali grąžinti mus prie vienos iš jau išbandytų priemonių, kurią Jam padedant galime sėkmingai panaudoti. Žmogus turi bendradarbiauti su Dievu nuoširdžiai, tuomet Dievas suteiks išminties, įžvalgumo pasirinkti teisingą sprendimą ir pasiekti tikslą.
Parašė egira
#402527 Po metų galiu tvirtai pasakyti, kad nebėra pas mane jokios depresijos. Jokių vaistų nevartojau. Problemos buvo dvasinės. Klydau dar paauglystėje pasirinkdamas tam tikrus dalykus. Pasekmės - kitų ir savęs žalojimas. Jėzus padėjo visa tai suprasti. Jo pagalba stengiuosi atitaisyti, ką galiu.
Jums reikia ieškoti priežasčių savo dvasiniame pasaulyje. Siekti ryšio su Dievu, trokšti būti su Juo maldoje, nueiti išpažinties, kalbėti su kunigu. Klauskite, dėkokite, prašykite, kad Jėzus, Marija padėtų, būtų su jumis šiuo sunkiu periodu. Prašykite, kad išvestų iš tamsos, padėtų suprasti ir atitaisyti klaidas.

Nieko nebijokite. Būkite su Dievu ir viskas bus gerai.
Parašė egira
#402541 Jn 14,6 Jėzus jam sako: “Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane.”
Vartotojo avataras
Parašė kenny
#402542 Įdomu. Nors aš pats skeptiškai pastaraisiais metais į religiją žiūriu, džiaugiuosi, kad atradot, kas jums tinka ir apsiėjote be vaistų :)
Parašė egira
#402577 Ne religija, o tikėjimas Jėzumi, asmeninis santykis su Juo, sustiprintas sakramentais, Biblija.

Mt 11,25 Anuo metu Jėzus kalbėjo: „Aš šlovinu Tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams."

Mt 11,26 Taip, Tėve, nes Tau taip patiko.

Mt 11,28 Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, ir Aš jus atgaivinsiu.