- 2014 11 08, 14:32
#329276
Man skaudu matyti žmones, kurie save šitaip kaltina dėl to, kad serga. Taip, aplinkiniams irgi sunku, bet jiems nėra taip sunku kaip ligoniui (išskyrus tai atvejais, kai ligonis praradęs sveiką nuovoką fiziškai ar psichologiškai skriaudžia kitus dar ir juos kažkuo susargdindami). Dažnai sergantysis bandydamas kapstytis iš ligos tai daro stengdamasis numesti save į antrą planą, stengdamasis pamiršti savo norus ar netgi kaltina save dėl ligos išprovokuotų minčių, ir svarbiausia - galvodamas apie savo šeimos narius, o ne apie save patį. Aš manau, kad ne ligonis yra savanaudis, o šeima. Nes ji nenori kankintis kartu. Beabejo, kartu nesikankinti visada yra geresnė išeitis, nei kartu kankintis. Ir taip, viskas priklauso nuo ligonio. Bet ignoruoti tą faktą, kad liga yra atsakinga už motyvacijos nebuvimą, negalėjimą rasti gyvenimo džiaugsmo, ir būtent save kaltinti dėl to, tai.. Tai yra blogai. Būtent šios mintys ir verčia pagalvoti apie mirtį ir savižudybę. Aš manau žmonės su psichinėm ligom kaip tik turi išmokti būti savanaudiškesni, galvoti apie tai ko jie nori iš gyvenimo. Juk tada pasidaro daug lengviau ištverti ligą, ir netgi atsiranda daugiau jėgų jai priešintis.
Žinoma visokių žmonių būna. Vieni perdeda, kiti kaip tik ne iki galo išsipasakoja, bet bet kokiu atveju, reikia pirma galvoti apie save, kad galėtum tinkamai pasirūpinti ir kitais.
Juk jeigu tavo tėvai reikalauja, kad studijuotum teisę, nors tave traukia dailė ir jie tai žino, nejaugi geriau pasirinkti teisę dėl to, kad jiems taip geriau, paminant save? Lyg ir aišku, kad tėvai šiuo atveju yra savanaudžiai. Bet jeigu tu numoji ranka į jų reikalavimus, ir pasirneki studijuoti dailę? Tai ką, tada jau tu tampi savanaudžiu, bet gink dieve ne jie?
EniGmO rašė:Yra tų, kurie galbūt papraščiausiai nenori pasveikti....mažai stengiasi....žodžiu depresija yra iš dalies savanaudiškumo viršūnė....bet ką gali padėt sau, jei užsimerkęs gyveni.......Juk visada yra tų kuriems blogiau,...bet tu juos paprasčiausiai ignoruoji, tu lieki svarbiausias sau......
Man skaudu matyti žmones, kurie save šitaip kaltina dėl to, kad serga. Taip, aplinkiniams irgi sunku, bet jiems nėra taip sunku kaip ligoniui (išskyrus tai atvejais, kai ligonis praradęs sveiką nuovoką fiziškai ar psichologiškai skriaudžia kitus dar ir juos kažkuo susargdindami). Dažnai sergantysis bandydamas kapstytis iš ligos tai daro stengdamasis numesti save į antrą planą, stengdamasis pamiršti savo norus ar netgi kaltina save dėl ligos išprovokuotų minčių, ir svarbiausia - galvodamas apie savo šeimos narius, o ne apie save patį. Aš manau, kad ne ligonis yra savanaudis, o šeima. Nes ji nenori kankintis kartu. Beabejo, kartu nesikankinti visada yra geresnė išeitis, nei kartu kankintis. Ir taip, viskas priklauso nuo ligonio. Bet ignoruoti tą faktą, kad liga yra atsakinga už motyvacijos nebuvimą, negalėjimą rasti gyvenimo džiaugsmo, ir būtent save kaltinti dėl to, tai.. Tai yra blogai. Būtent šios mintys ir verčia pagalvoti apie mirtį ir savižudybę. Aš manau žmonės su psichinėm ligom kaip tik turi išmokti būti savanaudiškesni, galvoti apie tai ko jie nori iš gyvenimo. Juk tada pasidaro daug lengviau ištverti ligą, ir netgi atsiranda daugiau jėgų jai priešintis.
Žinoma visokių žmonių būna. Vieni perdeda, kiti kaip tik ne iki galo išsipasakoja, bet bet kokiu atveju, reikia pirma galvoti apie save, kad galėtum tinkamai pasirūpinti ir kitais.
Juk jeigu tavo tėvai reikalauja, kad studijuotum teisę, nors tave traukia dailė ir jie tai žino, nejaugi geriau pasirinkti teisę dėl to, kad jiems taip geriau, paminant save? Lyg ir aišku, kad tėvai šiuo atveju yra savanaudžiai. Bet jeigu tu numoji ranka į jų reikalavimus, ir pasirneki studijuoti dailę? Tai ką, tada jau tu tampi savanaudžiu, bet gink dieve ne jie?
Nepriimk depresijos asmeniškai.
