- 2010 07 31, 12:56
#197611
Sveiki mielieji,
Pirma kartą susiradau šį forumą, kai pradėjau gydytis vaistais ir norėjau gauti kuo daugiau informacijos apie depresiją ir Efexorą, kurį vartojau. Tai ką pamačiau - nedžiugino. Žmonės čia ilgai ilgai ir su ilgu vaistų vartojimo stažu... Neprisijungiau, nenorėdama dar labiau įsijausti į ligą.
Praeitais metais nuo depresijos išsikapsčiau pati ir ilgą laiką atėjus antram jos ciklui išdidžiai laikiausi, kol supratau, kad nebegaliu. Kai nuvažiavau pas gydyotoją, ji mane pamačiusi pasakė, kad tokios būsenos žmones siunčia tiesiai į ligoninę...
Pasirinkimas aiškus. Gydausi vaistais, nes ten nenoriu... Diagnozė - sunki depresija.
Kelias buvo nelengvas. Pora mėnesių negalėjau keltis iš lovos. Miegojau nuo ryto iki vakaro ir nuo vakaro iki ryto.
Iš tiesų pati net negalėjau suvokti ar pripažinti, kad sergu. Atrodė, kad tik apsimetinėju, kad tiesiog slėpiuosi nuo gyvenimo.. Netikėjau niekuo. Net vaistais. Nesupratau visų aplinkinių padrąsinimo "viskas praeis ir viskas bus gerai". Nesupratau kas tas "gerai" ar kas tas "viskas".
Vieną kartą bandžiau išeiti iš gyvenimo perdozavus vaistų. Ačiū Dievui, nesėkmingai.
Persikrausčiau gyventi pas tėvus į butą aštuntame aukšte. Vėlgi - didelė pagunda pasitraukti.. Susiplanavau dieną, kada turėčiau užbaigti kelionę čia. Kaip tyčia tą dieną sapnavau labai gražius sapnus, o ryte pažadino kelis metus nematyto draugo žinutė: "I want to hug you".
Negalėjau patikėti, kad kažkam galiu būti įdomi ar reikalinga. Kad kažkas manęs pasiilgo.
Išėjau į balkoną, o mane ten pasitiko saulėta diena. Pažvelgiau žemyn ir pamačiau daug žaidžiančių vaikų. Supratau, kad negalėsiu šokti žemyn jiems matant. Būtų per daug savanaudiška sugriauti šių mažylių dieną o gal ir tolimesnį gyvenimą jų galvose įsirėžus krintančio kūno vaizdui.. Dreifavau toliau nepasitikėdama niekuo, net savimi.
Po savaites iš balkono iššoko mano katė. Vienintelis "turtas" kurį turėjau.. Ilgai galavosi, kol.. pasveiko.
Supratau, kad pasveiksiu ir aš, gal net nereiks to skrydžio žemyn...
Mano darbdavys nusiuntė konsultacijai pas koučerę - nenuėjau. Su pertraukomis 4 metus lankiausi pas psichoterapeutę kol įsivariau depresiją (prieš tai jos neturėjau). Visgi koučerė neprarado užsispyrimo: skambino, kvietė susitikti, kol išdrįsau.
Pirmame susitikime daug kalbėjau ir verkiau. Susitikimo pabaigoje ji paklausė, ar žinau, kad viskas bus gerai. Pasakiau, kad ne. Ji patvirtino, jog bus. Pasiteiravusi, kodėl ji tokia tikra gavau atsakymą "nes tokia mano misija šioje žemėje"
Gerai, kad kas nors tiki už tave, kai jau pati nebeturi vilties... Po poros dienų leidau šiai minčiai ateiti ir pas save. Supratau, kad man duotas dar vienas šansas. Pajutau, kad viskas tikrai bus gerai. Visą vakarą verkiau iš laimės dėkodama Dievui už šį suvokimą... Supratau, kad kelio atgal nebėra. Nes ten tik bedugnė...
Pradėjau intensyvų darbą su savimi. Nuo paprastų užduočių: stebėti mintis, atskirti ego ir vidinio aš balsus, galvoti apie savo misiją ir stipriąsias savybes, neleisti ego balsui leisti dar gilesias šaknis manyje..
Trečiojo susitikimo metu koučerė atnešė knygą "Sielos tiklslas ir sielos pamokos". Pradėjau skaityti su pasimėgavimu.. Su kiekviena diena ir pamoka pradėjau jausti kaip augu ir tobulėju.
Teko dar kartelį peržvelgti savo gyvenimą. Pamačiau nemaža skausmingų išgyvenimų ir suvokimų. Supratau, kad negaliu slėptis daugiau. Kad praeities šešėlius reikia traukti į šviesą. Šviesoje jie išnyksta ir nebetrukdo eiti tolyn. Svarbu nebijoti ir pasitikėti Dievu.
Užmezgiau ryšį su savo siela klajūne, kuri visą mano gyvenimą jautėsi užspausta ir atstumta manojo ego. Radau ją išsigandusią ir pakviečiau namo žadėdama rūpintis ja, auginti ir saugoti. Ji sugrįžo..
Kiekvieną dieną patikėdamą Dievui visas savo mintis, jausmus ir veiksmus jaučiausi saugi ir ėjau pirmyn. Pradėjau mylėti save, savo sielą, savo gyvenimą ir aplinką. Pasilikdama Dievo širdyje regėjau stebuklus kiekviename žingsnyje. Žinojau, kad tai gera.
Pirmą kartą po milijono metų pradėjau svajoti ir kažko norėti. Pradėjau rašytis savo pusės, metų, vėliau penkmečio ir dešimtmečio tikslus, pašnibždėtus manosios sielos. Žinojau, kad šį kartą man pavyks
Šį kartą tai tikra ir iš vidaus. Ne ego užgaidų tenkinimas. Ne pripažinimo aplinkoje ieškojimas..
Mano nuostabai, pradėjau vėl kurti eilėraščius ir dainas. Prieš tai buvau įsitikinus, kad tai tebuvo depresijos atkryčio požymis.. Šį kartą kūrybiniai upeliai tekėjo skaidrūs ir šviesūs. Supratau, kad mano elėraščiai ir dainos - tai mano sielos šnabždesiai. Mano siela valėsi ir gijo...
Buvo gera sugrįžti į save. Į savo šviesius namus. Pradžioje su tokia didele baime, galvodama, kad niekada nesu turėjusi stuburo, jog teks kurti viską iš naujo.
Visgi nemirtinga mano siela jau atsinešė kai ką į mano kūną, mano gyvenimą. Tereikėjo vėl atsargiai prisiliesti prie šių dalykų.
Dabar turiu stuburą ir formuoju raumenis aplink jį, auginu pečius.
Jau trys savaitės nebevartoju vaistų, nors gydytoja sakė, jog medikamentus vartosiu visą gyvenimą.. Džiaugiuosi, kad tai tebuvo jos nuomonė. Manoji nesusitapatino su ja - tai leido neprisirišti ir eiti tolyn.
Džiaugiuosi tuo, ką teko išgyventi. Be šios ligos, nebūčiau tuo, kas esu dabar. Negalėčiau pereiti į trečią klasę.. O antroje Dievulis mane vis palikdavo jau daugybę kartų.. Visgi yra tam tikros pamokos, kurių neišmokus taip ir liekame antroje klasėje.
Tačiau mokykla tuo neaspiriboja. O po jos laukia ir universitetas
Pabaigai norėčiau visiems visiems palinkėti stiprybės ir tvirtybės. Kai niekuo negalite pasitikėti ar tikėti, nepamirškite, kad visada yra Dievas, kuris jumis tiki ir nori, kad būtumėt laimingi. Kiekvieną akimirką linki jums to ir laukia, kol atversite savo širdis. Belieka atsiduoti į jo rankas.
Viso ko geriausio visiems. Ir.. nors cia kovos su depresija klubas, nekovokite su ja. Priimkite ją kaip dovaną, išvyniokite, pasidžiaukite, pažiūrėkite jai į akis ir padėkite į lentynėlę. Jums jos daugiau tiesiog nereikia
Ieva.
:lakstau
:jap
