- 2011 11 06, 19:35
#237816
As jau antras menesis, kaip negeriu AD. Pries tai geriau 2 metus.
Vis galvojau, kad neissikapstysiu is sitos nesamoningos busenos. Nei man vaistai veike, nei ka.
Kai jau visiskai nebejauciau AD poveikio, nebebuvo jokio skirtumo, ar as juos geriu, ar ne-nuejau pas psichiatre ir paprasiau kitu.
Tie kiti ir isgyde.
Is tikruju, kai pradejau gerti AD, paklausiau saves: "Kas cia aplink dedas?"
Visi lipa ant galvos ir vis praso, vis praso. Padaryti ka nors uz juos...
Galva buvo kazkiek pasviesejus. Pasiunciau visus is "n" raides.
Ne is karto, bet palaipsniui atsikraciau.
Tai kazkiek sumazino mano nuovargi.
Visa laika jausdavau dideli nuovargi. Ir begalini nerima, kad kazka ne ta padarysiu, mane is darbo ismes.
Nesupratau, jog cia yra nerimas.
Paeiliui ejau pas tris psichologes, ir tik trecia man tiko. Ir kuo jinai patiko-jog pasake, kad geriausiai gydo gyvenimas. Vien psichoterapija nepades.
Kai visai issigydziau galva su vaistais-jinai man nebesisuko, letai negalvojau, pradejau greiciau susivokti-mintys nesipainiojo, supratau, kodel as kenciu.
Todel, kad tikiu, jog esu nenormali, nieko neverta, mano blogas charakteris. O visa tai iteige mano motina su sese. Jos ir telaukia progos mane pazemint ir pasisaipyt, bet daro taip subtiliai ir uzmaskuotai, kad kai supykstu-jos sako, kad as nepilno proto, jog pykstu. Ir kad nesuprantu, ka jos-ismintingosios man sako.
As visuomet tuo tikedavau.
Dabar suprantu, kad ne man, o joms vieno shulo truksta. Kuo maziau bendrauju ir jas matau-tuo mano sielai geriau.
Sveikdama atsikraciau zmoniu, kurie noredavo is manes naudos. Dabar jauciu dideli komforta.
As manau, kad pasveikau. Nors nutraukus vaistus, kokias tris savaites uzeidavo liudesio (atsirasdavo is niekur) bangeles. Stengdavausi sleptis nuo visu, o tai pradeda klausineti, kas man yra.
Bet dabar zinau, jog vel bus man blogai-nedelsdama eisiu pas gydytoja.
Kaip gera gyventi be depresijos!!!