Moderatorius: signs
- 2012 10 07, 18:01
#279517
na, iš esmės depresija dažniausiai pasirenka jautresnius ir dvasiškai labiau pažeidžiamus žmones, kurie ir taip būna kažkiek dvasia šiek tiek turtingesni, nei kad eilinis nesergantis pilietis. o susirgęs pradedi į pasaulį žvelgti kitaip, giliau, o su tuo ateina ir gilesnis suvokimas. bet, manau, jūs patys tai puikiai žinot
- 2012 10 07, 18:39
#279532
Aš sakyčiau, ne sergantys, o pasveikę. Pati, kai sirgau, buvau labai vienpusiška, nors tada maniau, kad kaip tik pasaulį matau "giliau". Kai pasveiksti, viską kitaip vertini, kiekvienas jausmas kažkoks brangesnis, vertingesnis. Ir tam, kad pasveiktum, turi įsisąmoninti daug dalykų apie save ir pasaulį, kuriuos anksčiau praleisdavai pro pirštus. Kad ir tas tavo pavyzdys su mama - man lygiai taip pat būna, visai nesinervinu dėl kokių smulkmenų, ramiau reaguoju, nes koks nors sulytas paltas yra tokie niekai, palyginus su tuo, ką teko pereiti... :angel
freakymouse rašė:iš tikrųjų tenka pastebėt, kad sergantys depresija ir panašiom ligom būna labiau subrendę dvasia nei tie, kurie nugyvena ramų gyvenimėlį.
Aš sakyčiau, ne sergantys, o pasveikę. Pati, kai sirgau, buvau labai vienpusiška, nors tada maniau, kad kaip tik pasaulį matau "giliau". Kai pasveiksti, viską kitaip vertini, kiekvienas jausmas kažkoks brangesnis, vertingesnis. Ir tam, kad pasveiktum, turi įsisąmoninti daug dalykų apie save ir pasaulį, kuriuos anksčiau praleisdavai pro pirštus. Kad ir tas tavo pavyzdys su mama - man lygiai taip pat būna, visai nesinervinu dėl kokių smulkmenų, ramiau reaguoju, nes koks nors sulytas paltas yra tokie niekai, palyginus su tuo, ką teko pereiti... :angel
- 2012 10 07, 18:47
#279536
na taip, tu tiksliau išsireiškei. aš pati sirgdama labai daug ko neįvertindavau, ir išvis, buvau labai užsiciklinus. ir nemokėdavau klausyt. Kaip ir rašei, ir aš buvau labai vienpusiška. Tiesiog buvau naikintoja... o dabar esu kūrėja. 
aš pati sirgdama labai daug ko neįvertindavau, ir išvis, buvau labai užsiciklinus. ir nemokėdavau klausyt. Kaip ir rašei, ir aš buvau labai vienpusiška. Tiesiog buvau naikintoja... o dabar esu kūrėja.
- 2012 10 11, 14:55
#280046
šiandien turėjau karčios patirties ir pasimokiau, jog, nors ir jautiesi pasveikęs, žmogus privalai save saugoti, jausti savo ribas ir savęs nekankinti. ir neatidėti darbų paskutiniam vakarui! o buvo taip:
vakar sėdėjau iki vidurnakčio prie pc ir baiginėjau referatą rašyt (šiandienai jo būtinai reikėjo, grasino, kad vienetus įrašys, bet atnešiau tik aš viena, tai kitiems leido atnešti rytoj. fuck, žinau), į lovą nuėjau gal pusę pirmos. jaučiausi iš tikrųjų pavargus, bet miegas paprasčiausiai neėmė, ir viskas. jokių raminamųjų ar migdomųjų neturiu, nes man tokie atvejai paprasčiausiai jau ilgoką laiką nebepasitaikydavo. taip prasikankinau kurį laiką ir užmigau gerokai po antros, kėliausi prieš šešias. sakysite, niekai: kas čia tėra vieną naktį pamiegoti ~keturias valandas, juk kitą atsigriebsi. bet va šiandien visas linksmumas mokykloj ir prasidėjo. iki pat pietų skaudėjo ga.lvą + dar spazmai užeidavo, kad tekdavo dantis sukąst, kad nepradėčiau cypt, skrandis velniažin ką darė (gal kokią polkutę su kepenim šoko), purtė šaltis ir visa drebėjau. negana to, du kartus taip aptemo akyse, kad vieną kartą vos spėjau užsikabint už grupiokės, antrą kartą, mano laimei, pasitaikė kėdė, nes kitaip, matyt, būčiau iškritus. per pietus išgėriau tabletę APAP, tai truputį numalšino galvos skausmą, bet vis dar nesijaučiu labai tvirtai. grįžau, pasimatavau temperatūrą - ogi 38. nujaučiu, jog ryte jos buvo dar daugiau, nes savijauta tikrai prastesnė buvo, o dar ir tabletė išgerta kažkiek numušė. net nežinau, ką čia dabar ir bedaryt, sirgt nėra kada, o ir šiaip ta temperatūra pakilo todėl, kad taip organizmas sureagavo į stresą, tad nieko čia neišsirgsi, teks tiesiog išlaukt. aišku, išgersiu žolelių arbatėlės dar, kad kiek nors palengvintų šitą būklę, bet dabar svarbiausia savęs niekuo neapkraut, taip sakant popint kaip mažą užsigavusį vaikiuką.
ką visu tuo norėjau pasakyt? anaiptol nenoriu pamokslaut "eikit visi miegot tokiu laiku, kai vištos ant laktų tupia", pabrėžt savo jautrumą (taip sutinku, anksčiau buvau atsparesnė, bet tas atsparumo rezervas išnaudotas prieš dvejus metus, ir kol kas nespėjo atsinaujint) ar pasiguost, kaip man šiandien blogai. ne. parašiau visa tai, kad bent akimirksnį susimąstytų tie, kurie linkę save iššvaistyt per dieną, išeikvot energijos maksimumą ir panašiai. suprantu: reikia stengtis ir darbe, ir moksluose, kitaip nebus tokių rezultatų, kokių tikitės. nors esu beveik įsitikinusi, jog kiekvienas puikiai suvokiat: tobulumui ribų nėra. gali nudirbti savaitės darbus per dieną, išsekinti save iki nukritimo, bet kartais gali atsitikti ir taip, kad, tarkim, viršininkas ne tik kad nepagirs, bet užkraus dar papildomų darbų, o neįveikęs tų darbų taip greitai, kaip norėtųsi, imi save menkinti. ne paslaptis, jog ne tik gerai pailsėjęs, nepervargintas kūnas dirba produktyviau, taip pat yra ir su smegenimis. tik yra vienas esminis skirtumas - smegenims reikia žymiai žymiai daugiau laiko atsigauti, nei kūnui. per savo pačios perfekcionizmą atsidūriau ligoninėj su ne pačiom maloniausiom diagnozėm. taip, čia lankosi tie, kurie jau susidūrę ir su ligomis, ir suligoninėmis - tuo jau forumiečių nebenustebinsi. tačiau noriu pasakyti (ir savotiškai palinkėti): atraskit savo ritmą ir tempą, saugokit ir puoselėkit save. nes sugriauti galima per akimirką, o atstatymui prireikia išties daug laiko.
stiprybės ir sveikatos visiems. :jap
vakar sėdėjau iki vidurnakčio prie pc ir baiginėjau referatą rašyt (šiandienai jo būtinai reikėjo, grasino, kad vienetus įrašys, bet atnešiau tik aš viena, tai kitiems leido atnešti rytoj. fuck, žinau), į lovą nuėjau gal pusę pirmos. jaučiausi iš tikrųjų pavargus, bet miegas paprasčiausiai neėmė, ir viskas. jokių raminamųjų ar migdomųjų neturiu, nes man tokie atvejai paprasčiausiai jau ilgoką laiką nebepasitaikydavo. taip prasikankinau kurį laiką ir užmigau gerokai po antros, kėliausi prieš šešias. sakysite, niekai: kas čia tėra vieną naktį pamiegoti ~keturias valandas, juk kitą atsigriebsi. bet va šiandien visas linksmumas mokykloj ir prasidėjo. iki pat pietų skaudėjo ga.lvą + dar spazmai užeidavo, kad tekdavo dantis sukąst, kad nepradėčiau cypt, skrandis velniažin ką darė (gal kokią polkutę su kepenim šoko), purtė šaltis ir visa drebėjau. negana to, du kartus taip aptemo akyse, kad vieną kartą vos spėjau užsikabint už grupiokės, antrą kartą, mano laimei, pasitaikė kėdė, nes kitaip, matyt, būčiau iškritus. per pietus išgėriau tabletę APAP, tai truputį numalšino galvos skausmą, bet vis dar nesijaučiu labai tvirtai. grįžau, pasimatavau temperatūrą - ogi 38. nujaučiu, jog ryte jos buvo dar daugiau, nes savijauta tikrai prastesnė buvo, o dar ir tabletė išgerta kažkiek numušė. net nežinau, ką čia dabar ir bedaryt, sirgt nėra kada, o ir šiaip ta temperatūra pakilo todėl, kad taip organizmas sureagavo į stresą, tad nieko čia neišsirgsi, teks tiesiog išlaukt. aišku, išgersiu žolelių arbatėlės dar, kad kiek nors palengvintų šitą būklę, bet dabar svarbiausia savęs niekuo neapkraut, taip sakant popint kaip mažą užsigavusį vaikiuką.
ką visu tuo norėjau pasakyt? anaiptol nenoriu pamokslaut "eikit visi miegot tokiu laiku, kai vištos ant laktų tupia", pabrėžt savo jautrumą (taip sutinku, anksčiau buvau atsparesnė, bet tas atsparumo rezervas išnaudotas prieš dvejus metus, ir kol kas nespėjo atsinaujint) ar pasiguost, kaip man šiandien blogai. ne. parašiau visa tai, kad bent akimirksnį susimąstytų tie, kurie linkę save iššvaistyt per dieną, išeikvot energijos maksimumą ir panašiai. suprantu: reikia stengtis ir darbe, ir moksluose, kitaip nebus tokių rezultatų, kokių tikitės. nors esu beveik įsitikinusi, jog kiekvienas puikiai suvokiat: tobulumui ribų nėra. gali nudirbti savaitės darbus per dieną, išsekinti save iki nukritimo, bet kartais gali atsitikti ir taip, kad, tarkim, viršininkas ne tik kad nepagirs, bet užkraus dar papildomų darbų, o neįveikęs tų darbų taip greitai, kaip norėtųsi, imi save menkinti. ne paslaptis, jog ne tik gerai pailsėjęs, nepervargintas kūnas dirba produktyviau, taip pat yra ir su smegenimis. tik yra vienas esminis skirtumas - smegenims reikia žymiai žymiai daugiau laiko atsigauti, nei kūnui. per savo pačios perfekcionizmą atsidūriau ligoninėj su ne pačiom maloniausiom diagnozėm. taip, čia lankosi tie, kurie jau susidūrę ir su ligomis, ir suligoninėmis - tuo jau forumiečių nebenustebinsi. tačiau noriu pasakyti (ir savotiškai palinkėti): atraskit savo ritmą ir tempą, saugokit ir puoselėkit save. nes sugriauti galima per akimirką, o atstatymui prireikia išties daug laiko.
stiprybės ir sveikatos visiems. :jap
- 2012 10 11, 16:49
#280065
sugriauti per akimirka ...
freakymouse rašė:šiandien turėjau karčios patirties ir pasimokiau, jog, nors ir jautiesi pasveikęs, žmogus privalai save saugoti, jausti savo ribas ir savęs nekankinti. ir neatidėti darbų paskutiniam vakarui! o buvo taip: nes sugriauti galima per akimirką, o atstatymui prireikia išties daug laiko.taip teisingai ,viska galima
stiprybės ir sveikatos visiems. :jap
sugriauti per akimirka ...
Aš turiu ligą, bet ne ji - mane
- 2012 10 11, 17:58
#280075
uoj, uzjauciu. nepersitempk daugiau 
i'm not like them, but i can pretend
- 2012 10 11, 18:53
#280086
bet kad va, atrodo, anksčiau dar ne tiek ištempdavau, o čia kiek teprireikė. pasijaučiau kaip koks šiltnamio augalėlis... ne itin malonus jausmas. bet aš tikiu, jog sustiprėsiu dar. ir atrasiu savo ritmą ir krūvį. iš esmės tai man čia buvo pamoka neatidėt visko paskutiniam vakarui, nors ir pradėjau prieš kelias dienas rašyt, bet rimtai susiėmiau tik vakar, tad taip ir gavosi. 
intentions, ačiū už palaikymą. :jap
intentions, ačiū už palaikymą. :jap
- 2012 10 13, 20:49
#280540
Vitalija, pasidžiaugsiu dėl Tavęs ir prie visų, ir dar pasakysiu, kad dabar esi man didžiausias autoritetas! Tu tai žinai, bet tegul ir visi žino, koks nuostabus, išklausantis ir patariantis, užsispyręs ir pagaliau - laimingas žmogus esi!
Rūta.
Rūta.
- 2012 10 13, 20:55
#280543
nuraudau iki pat plaukų šaknų.
ačiū, saule mano. pamatysi, išsikapstysi ir tu. ir ateis laikas, kai vakarais sėdėsim ir gersim arbatą ir prisiminsim visa tai, kas buvo tik kaip blogą sapną.
aš su tavim, Rūta. :jap
ačiū, saule mano. pamatysi, išsikapstysi ir tu. ir ateis laikas, kai vakarais sėdėsim ir gersim arbatą ir prisiminsim visa tai, kas buvo tik kaip blogą sapną.
aš su tavim, Rūta. :jap
- 2012 12 12, 13:47
#288842
istorija tikrai ikvepianti neprarasti vilties 
ji visada turi mirti paskutine,bet tokie zmogiukai jautriom,gal net per jautriom dusiom esam.Nuosirdziai dziaugiuosi,jog vis aukstyn kyli 
ji visada turi mirti paskutine,bet tokie zmogiukai jautriom,gal net per jautriom dusiom esam.Nuosirdziai dziaugiuosi,jog vis aukstyn kyli
- 2013 06 06, 16:05
#298301
praėjo nemažai laiko, bet kažkodėl galiu pasakyt tą patį - pasveikęs ne tas, kuris nebegeria vaistų, tačiau tas, kuris gyvena su savimi harmoningai. nesakau, kad pasveikau, bet aš stengiuosi pasveikti. tiksliau, - gyventi harmonijoje su savimi ir su aplinka. pasiekimas tas, jog nebesižaloju (ir nebenoriu to daryt (ir žinau, kad daugiau imsiuos visų priemonių, kad nepradėt to daryt, nes jei pradedu, tai kaip alkoholikams - kablys pagautas būna, o jei nepradedu, galiu ramiai gyvent be šito, tik reikia susidorot su tomis mintimis, jei jos dar kils)). ir apskritai, renkuosi nebe apsunkint sau gyvenimą, bet jį palengvint, praturtinant jį džiaugsmu. tiesiog stengiuosi save pažinti ir suprasti. ir visai pavyksta
beje, ačiū visiems, kurie neprarado tikėjimo manimi ir palaikė
beje, ačiū visiems, kurie neprarado tikėjimo manimi ir palaikė
- 2013 06 07, 04:26
#298322
Nu smagu skaityti. =)
Aš irgi turėjau problemų su žalojimusi, bet jau kokie penki metai kai taip nebedarau. Taip kad įmanoma šitų durnų dalykų atsikratyti.
Aš irgi turėjau problemų su žalojimusi, bet jau kokie penki metai kai taip nebedarau. Taip kad įmanoma šitų durnų dalykų atsikratyti.
- Puslapis 2 iš 3
- 1
- ,
- 2
- ,
- 3