depresijosklubas.lt

- 2014 09 06, 12:25 #324619 Jau seniai norėjau išeiti iš šio klubo, bet nėjau todėl, kad kai neturėdavau ką veikti, užsukdavau čia paskaityti, kartais parašyti, kol vis beužeinant pajutau, kad skaitant kartais sukyla pyktis, nesupratimas kaip žmonės nesistengia ir švaisto savo laiką, o kartais atvirkščiai – gailestis. Turbūt dar ir nuo situacijos priklauso. Ką aš noriu pasakyti net pati nežinau, čia turbūt kaip išėjimo iš klubo raštelis, oficialus išbraukimas. Vieni sako, kad pasveikau, kiti, kurie mano praeities nežino, nieko apskritai nesupranta ir net neįtartų, kad kažkada “sirgau”. Įdomus tas gyvenimas, kai supranti kiek kvailysčių prikrėtei tam, kad gautum dėmesio, gautum kažko. Daug diagnozių buvo priklijuota mano pačios prašymu, gydytojų sutikimu.. O kam? Tam, kad būtų lengviau gyventi nedirbant ir dar gaunant dėmesio dėl to, kaip tau “negerai”.. Ir iš tikrųjų atrodė, kad yra negerai. Bet tik vienas dalykas buvo negeras. Tai, kad aš paprastą vienatvę ir liūdesį paverčiau kažkuo daugiau, taip įklampindama save į vaistus ir ligonines, kuriose man reikėjo tik pažinčių, o ne gydymo. Va taip žiūrėjau į gyvenimą, va taip užtęsiau savo paauglystę, ir va taip šiandien į visa tai žiūriu, kaip į pamoką sau ir gal kažkam kitam, nes laiko buvo prarasta. Visada galima labai paprastus dalykus paversti dideliais ir sunkiais, bet kam to reikia.. Gyvenimas ir taip nėra lengvas.
Šiandien gyvenu visai kitaip. Jau keleri metai be bandymo gydytis “nuo saves”. Supratau kas yra svarbu, kaip noriu gyventi ir kokiu žmogumi noriu stengtis būti. Atradau save. Verčiu visiškai naują gyvenimo lapą, su to pačio gyvenimo atsijotais žmonėmis. Nežinau kas bus rytoj, kitą savaitę.. Tik žinau, kad nebenoriu būti tokia, kokia buvau tada. Pažvelgiu į ten, o ten taip juoda. Ir kas svarbiausia – pati buvau tai pasirinkusi..
Šis klubas pamažu pradėjo mane slėgti ir tikrai pasijutau nekaip supratusi, kad nebesuprantu žmonių, nesuprantu kodėl jie nesistengia, o sėdi čia. Kiekvieną dieną, su tomis pačiomis problemomis, kurios nedingsta net pakeitus šimtus rūšių vaistų.. Gal kažkam tikrai sunku, tikrai sunkiai bei nepagydomai serga, bet kiek skaičiau – ir su šizofrenija žmonės labai gražiai sugyvena, jei tik patys to nori ir stengiasi, kai kurie net pasveiksta, o juk ši liga dažnai “nurašo” žmogų visam laikui. Turbūt kažkas supyks, kažkas nesupras, tiesiog tokia mano nuomonė.
Nesakau, kad klubas man nepadėjo visiškai. Savo laiku suradau įdomių žmonių, pažinčių, bent yra kažką prisiminti Bet iš savo susikurtos būsenos išėjau pati, vos tik pajutusi, kad atsibodo, kad noriu kvėpuoti švariu oru. Linkiu tai suprasti kiekvienam iš čia esančių.
Sėkmės sveikstant.

- 2014 09 06, 21:22 #324677 Sėkmės Katastrofa atvertus naują gyvenimo lapą, stipresnei, laisvesnei. Manęs visiškai nesupykdė tavo mintys, su kai kuriomis sutinku...ir galbūt tai privers mus susimąstyt ką darom ne taip su savimi. Viso ko geriausio.

" LET it Be".

- 2014 09 07, 10:54 #324717 Sėkmės tau, Katastrofa! Labai teisingos tavo mintys ir pastebėjimai, aš pati taip jaučiuosi kartais - įklimpus savyje, rodos, reikia tiesiog susikaup ir pasisitengt, laimė čia pat .

- 2014 09 07, 12:58 #324728 Sekmes katastrofa. Cia tik eilinis pasispardymas ir eilinis kartas begti nuo saves ir savo problemu. Greit sugrysi, juk abu zinom depresija ir psichikos ligos nera taip lengvai pagydomos arba isvis nepagydomos.

- 2014 12 03, 20:04 #331070 Nebegeriu vaistų jau pusantrų metų.. Dabar nerimas mažesnis, nerimo priepuoliu lyg ir nėr. Savižudybinių fantazijų irgi nėr.. Nors vis dar noriu, kad nieks nelįstų į mano lavonmaišį.. Vis dar kankina neaiškus kaltės jausmas, kad esu toks koks esu.. Lankau psichoterapijos grupę

Pesimizmas yra aukštesnė optimizmo forma - jei nieko gero nesitiki iš gyvenimo - jis niekados taves nenuvils...

- 2014 12 06, 20:57 #331289 Na as jauciu kad viskas gerai pradejau dirbti neuzsidares kambari vienas nuo viso pasaulio tik negaliu susitvarkyti su baimemis jei neisgeriu neuroleptiku atrodo kad kazkas atsitiks ir pan...

- 2015 07 11, 15:39 #341292 Manau, pamažu atsiranda vienas, kitas požymis, o kai pasveiksti visai, jau nebeįmanoma keliais dalykais nusakyti. Viskas kitaip. Tarsi skendai klampioje bespalvėje masėje, o dabar gyveni normalų gyvenimą su įvairiausiais jo niuansais ir atspalviais. Gal pradžioje buvo kontrastas, kad ėmiau užuosti, matyti, girdėti viską aplink ir tai taip džiugino. Lyg kas dangtį nuo akių būtų nuėmęs. Dabar jau viskas įprasčiau. Dar nežinau, ar tikrai galiu laikyti save pasveikusia, ar tik pasiekusia remisiją, bet tai, kad depresijos tema manęs nebelabai domina, tikriausiai yra neblogas ženklas. Vaistų nebegeriu 10 mėn., pas gydytoją nebevaikštau. Terapiją lankau (nors dabar ir tai mėnesio atostogos ir nuo jos), bet jau ne krizių sprendimui, o tolesniam asmeniniam augimui.

- 2015 07 11, 18:04 #341317 Skaidra, sveikinu tave, linkiu kad pazintum save labiau, suvoktum depresijos simptomus, ir gebetum uzkirti kelia tolimesniam sveikatos blogejimui

- 2015 09 09, 13:15 #344434 Galima būtų galvoti, kad štai, depresija baigėsi ir.... Būna po pirmos panikos atakos ir jai praėjus žmogus galvoja, kad jau viskas, nebebus... Nebent kažkas realiai gyvenime žmogaus keistųsi, tyčia ar netyčia (pasroviui), tada galima tikėtis pokyčių. O savaime...? Mano noras yra nugalėti savo baubus vidinius, tada galėsiu drąsiai nugalėti ir išorinius

https://www.facebook.com/groups/1431268797094635/
https://plus.google.com/u/0/communities ... 4489245437

- 2015 10 22, 03:35 #345868 Tikriausiai pirmas požimis yra suicidiškų minčių nebuvimas. Atsiradusi kažkokia viltis ir noras gyventi, žiūrėti kas bus toliau? Gyvenimas įvairiaspalvis, kitų spalvų aš dar nemačiau. Tiesa pasakius per šį laikotarpį supratau, kad esu laisvas žmogus, kuris kala savo likimą ir laimę. Gyventi turiu taip, kad gyventi būtų gera. Ne dėl kitų, o dėl saves. Problema, kad įstatome save į siaurus rėmus. Nematome kas stovi už sienos. O ten tai, ką mes galime turėti, praktiškai viską. Galiu užkariauti pasaulį. Gal skambu idealistiškai, bet dabar mano pasitikėjimas savimi išaugo, išaugo su supratimu, kad viskas, kas duota Dievo, yra tavo, taip pat, kaip ir kitų. Visi esame lygus, mums duota proto ir talent tiek pat, tad nereikia saves sumenkyti. Tie kurie laimi, ima viską...

- 2016 06 05, 16:53 #352267 Nežinau ar pasveikau, netgi nesu tikra ar apskritai visiems laikams galima išbristi iš depresijos, bet manau, kad bent jau pasiekiau remisiją. Liga prasidėjo maždaug prieš pusketvirtų metų. Kol pradėjau ieškoti pagalbos ir sužinojau, kad sergu depresija - praėjo maždaug pusantrų metų. Taigi, 2 metus vartojau antidepresantus, raminamuosius, lankiau psichoterapiją. Jau antras mėnuo gyvenu be antidepresantų, terapiją tęsiu ir manau, kad kurį laiką dar tikrai tęsiu. Dalis ligos simptomų visiškai išnyko, pvz.: nebėra suicidinių minčių, dingo dėmesio koncentracijos problemos, negatyvios mintys, abejingumas, pasyvumas, slegianti nuotaika, liūdesys, neviltis. Bet kai kurie dalykai taip ir nesusitvarkė - vis dar dažnai kankina nemiga, liko stiprus nerimas (dėl kurio tenka vartoti raminamuosius), sumažėjęs ištvermingumas/produktyvumas (realiai "nepavežu" tokio krūvio, kokiu gyvenau iki ligos, - nors tas ankstesnio gyvenimo krūvis turbūt taip pat buvau neadekvačiai intensyvus, bet esmė ta, kad greičiau atsiranda nuovargis), jeigu tik patiriu daugiau streso ar pervargstu - iškart vėl išlenda visa depresiją lydėjusi psichosomatika. Žodžiu, esu sugrįžusi į gyvenimą, tačiau jaučiuosi taip, tarsi gyventi turėčiau labai atsargiai, tausojančiu režimu, be galo atidžiai stebėdama savo savijautą, - jeigu tik prasideda dideli stresai ir perkrovos, tuomet iškart sulaukiu signalų, kad privalau sustoti ir įsiklausyti į tai, ko noriu, ką galiu, o ko teks atsisakyti. Tai nežinau, ar čia pasveikimas? Turbūt nevisai. Remisija? Tikiuosi, kad taip. Pradedu suprasti, kad nerimas, neatsparumas stresui ir įtampai, nemiga, suaktyvėjanti ir aprimstanti psichosomatika tikriausiai lydės mane visą gyvenimą, - tik dar nelabai pavyksta susitaikyti su ta mintimi, kad taip yra ir bus.

- 2016 06 05, 22:39 #352276

Nežinau ar pasveikau, netgi nesu tikra ar apskritai visiems laikams galima išbristi iš depresijos, bet manau, kad bent jau pasiekiau remisiją. Liga prasidėjo maždaug prieš pusketvirtų metų. Kol pradėjau ieškoti pagalbos ir sužinojau, kad sergu depresija - praėjo maždaug pusantrų metų. Taigi, 2 metus vartojau antidepresantus, raminamuosius, lankiau psichoterapiją. Jau antras mėnuo gyvenu be antidepresantų, terapiją tęsiu ir manau, kad kurį laiką dar tikrai tęsiu. Dalis ligos simptomų visiškai išnyko, pvz.: nebėra suicidinių minčių, dingo dėmesio koncentracijos problemos, negatyvios mintys, abejingumas, pasyvumas, slegianti nuotaika, liūdesys, neviltis. Bet kai kurie dalykai taip ir nesusitvarkė - vis dar dažnai kankina nemiga, liko stiprus nerimas (dėl kurio tenka vartoti raminamuosius), sumažėjęs ištvermingumas/produktyvumas (realiai "nepavežu" tokio krūvio, kokiu gyvenau iki ligos, - nors tas ankstesnio gyvenimo krūvis turbūt taip pat buvau neadekvačiai intensyvus, bet esmė ta, kad greičiau atsiranda nuovargis), jeigu tik patiriu daugiau streso ar pervargstu - iškart vėl išlenda visa depresiją lydėjusi psichosomatika. Žodžiu, esu sugrįžusi į gyvenimą, tačiau jaučiuosi taip, tarsi gyventi turėčiau labai atsargiai, tausojančiu režimu, be galo atidžiai stebėdama savo savijautą, - jeigu tik prasideda dideli stresai ir perkrovos, tuomet iškart sulaukiu signalų, kad privalau sustoti ir įsiklausyti į tai, ko noriu, ką galiu, o ko teks atsisakyti. Tai nežinau, ar čia pasveikimas? Turbūt nevisai. Remisija? Tikiuosi, kad taip. Pradedu suprasti, kad nerimas, neatsparumas stresui ir įtampai, nemiga, suaktyvėjanti ir aprimstanti psichosomatika tikriausiai lydės mane visą gyvenimą, - tik dar nelabai pavyksta susitaikyti su ta mintimi, kad taip yra ir bus.

Suprantu apie ką kalbi. Panašu į remisiją. Bent depresijos, o nerimas gali būt depresijos, gali būt atskiras sutrikimas, nežinau kaip pas tave Labai svarbu, kad tausotum save dabar. Čia kaip žmogus, kuris buvo susilaužęs ką nors vėl pradeda judėti. Ta prasme, gyja viskas, bet negalima persistengt. Jei tausosi save, su laiku turėtų ir toliau gerėti, bet jeigu persitempi - tada galima atkristi (bent man taip buvo - pervertinau remisiją, ėmiausi daug veiklos, o po to nepatempiau ) sėkmės

- 2016 06 06, 09:36 #352279 Ačiū, Aniteze, už palaikymą. Reikėjo laiko susivokti ir dar reikės daug laiko galutinai priimti, susitaikyti su tuo, kad niekada nebebus taip, kaip buvo iki depresijos. Bet svarbiausias žingsnis padarytas, nes supratau, kad visai nereikia, kad taip būtų, nereikia man to ankstesnio gyvenimo. Tada atrodė, kad esu be ribų, kad galiu ištisomis paromis, mėnesiais, metais išsyk studijuoti ir dirbti didžiuliu krūviu, kad galiu visur suspėti, visur dalyvauti, viską aplakstyti ir kad į gyvenimą reikia žiūrėti taip ultraoptimistiškai ir išgyventi tik pakilius jausmus. Galiausiai mano variklis "sudegė" ir nebeliko jėgų nė vienai intensyvaus gyvenimo sričiai, o pozityvias mintis apniaukė visokios trauminės patirtys ir kažkur toli nustumtos, lig tol tarsi neegzistavusios, t. y. nuignoruotos sunkios emocijos, galiausiai viską užgožė kaltė ir liūdesys (o jų vietoje iš tiesų turėjo būti pyktis, bet gi atrodė, kad aš pernelyg pozityvi, kad leisčiau sau tokį jausmą kaip "pyktis"). Atrodė, kad viskas sugriuvo ir kad pati subyrėjau. Tai va, dabar jaučiu, jog statau viską iš naujo. Pirmiausia - naujus pamatus sau po kojomis Tenka save tausoti, riboti krūvį, mokausi išgirsti tikruosius savo jausmus, išgyventi emocijas. Tik keista, o gal ir visai nekeista, kad mažėjant depresinei simptomatikai vis labiau ėmė stiprėti nerimas. Bet gal tai todėl, kad aš jį pradėjau pripažinti, identifikuoti ir t. t., nes anksčiau savo senais įpročiais net ir jį taip neigdavau ir slopindavau, kad net nesuprasdavau, kas su manimi vyksta. Tikiuosi, bėgant laikui to nerimo porcijos irgi sumažės, retės ir nebekankins taip stipriai, kaip dabar. Bet kuriuo atveju, depresija mane daug ko išmokė apie save pačią.

- 2016 06 22, 12:41 #352697 Jau kurį laiką kamuojuosi su nerimu. Sunkiai ištveriu. Net raminantys nelabai padėjo, bet šiandien jaučiu poveikį, o su tuo poveikiu ir mintys šiek tiek šviesesnės. Taigi nuo šiandien iš visų jėgų stengsiuosi palaikyt gerą savijautą, negailėt savęs, rūpintis savimi. Užtenka. Tikiuosi, kad pavyks atsilaikyt. Bent iki antradienio, o tada jau vaistų keitimas laukia, kas tikiuosi, kad labai padės!

- 2018 09 24, 10:24 #399153 Nuo depresijos nepasveikstama, nebent buna remisijos. Bet depresija bet kada vel gali grizti.

Man siuo metu remisija II tipo bipolinio (depresija-normali busena-depresija). Pozymiai tokie, kad turiu jegu uzsiimti megstama veikla, turiu kantrybes uzsiimti nemegstama (dirbu, studijuoju), bet kuria daryti reikia. Bendrauju su zmonemis. Laikausi teises (yaay!!).

Wave and smile