Moderatorius: signs

ParašėKatinas
#104925 Kvieciu pasisakyti tuos,kurie jau pasveiko ir dziaugiasi gyvenimu =)
ParašėKatinas
#104926
romasss0515 rašė:Sveiki. Šiuo metu jaučiuosi pakenčiamai. Tokio ypatingo baisumo kaip ir nėra , bet labai bijau panikos priepuolių. Jie užpuola mane visada netikėtai. Kartais padeda Clonazepamas sučiulpti po liežuviu, o kartais nepadeda. Visi daiktai akis bado, nerandu sau vietos, baimė išprotėti, kad numirs tėvai sesė ir liksiu vienas vienas toks bejėgis. Ir jau taip nuo 1998 metų. būna gerų dienų-tada man gera. Stengiuosi nepasiduoti blogai nuotaikai. Tik visai neseniai (tas ir yra keisčiausia) sužinojau, kad sergu pusiai šizofrenija pusiau depresija. Daktaras man to nesakė:(. Anyway, laukiu pavasario gryno oro. Tada mėgstu pasėdėti parke ant suoliuko ryte ir surūkyti stiprią cigaretę RED&WHITE. Ačiū, kad išklausot :by
ParašėKatinas
#104927
coffee rašė:laba diena.po 5 metu kovu ,atkryciu ir antigyvenimo..galiu teigi drasiai - dabar esu labai laiminga ir sveika,pamirsta ligos. siandien atrodo ,kad gal ir reikejo praminti tuos ligu takelius,kad zinociau,ka reiskia buti sitaip,kaip dabar ESU.gyvenu ir kvepuoju GYVENIMU.ir gal kartais buna didesnis nerimas,liudesys ar bijau zmogu prisileisti.tai jau nebe tai.juk visiems debesu uzplaukimu buna ir gyvenimas buna visoks kiekviena miela diena.
tik noriu padrasinti ir palinketi,kad nepasiduotumet.
as pradejau naujo gyvenimo era kai emiau spardyt sau uzpakali ir bendraut naujai,daryt viska atvirksciai nuo ko budavo blogai.vezio zingsnelio principu emiau kapanotis.
sekmes jums ir dziaugiuosi pasveikusiuju istorijom.tikekit ir nebijokit ieskot,eksperimentuot su svajonemis realybeje..neprisileiskit blogu minciu,jos igauna pagreiti,nebijokit pripazinti jausmu.

gero kelio ;lolo
Vartotojo avataras
Parašė Bitė Maja
#105885 Sirgau depresija keletą metų, dabar galiu drąsiai teigti, jog mano gyvenimas pasikeitė, kasdien vis geresnė nuotaika, džiaugiuosi kiekviena diena "ne ten". Dar mokausi bendrauti, lankau psichoterapiją, bet vaistai pagaliau sugrąžino į gyvenimą. Vartoju COAXIL ir Tiapridalį, kurio dozės palaipsniui jau mažinami. Labiausiai turbūt padėjo abstinencija: nustojau visiškai vartoti alkoholį, net mažomis porcijomis.
Linkiu ir kitiems pasveikti, tereikia trupučio noro pasveikti
Vartotojo avataras
Parašė tikroji
#107084 Aš irgi jaučiuosi laiminga, begalo džiaugiuosi savo dienomis, kuriose nebūna liūdesio, blogos savijautos, blogų minčių.
Žinoma, man labai reikia psichoterapijos, tačiau dabar kolkas jos n egaliu turėti. Ji man padėtų išmokti labiau pasitikėti savimi. Tačiau ir dabar jaučiuosi nuostabiai. :flo
Vartotojo avataras
Parašė naintyna
#111223 ieskojau ieskojau kur cia pasipasakot kad apsveikau ir radau :)
siaip sitame forume buvau paskutiniu metu mazai ,nes mano draugui tai nepatiko. nezinau ar tai padejo ar ne, bet dbar jauciuos daug laimingesne, lyg ir nieko nepasikeite. ta pati mokykla, tie patyes barniai su tevais. gal vaistai padejo.. o gal mano optimiste drauge :) dabar mane erzina jei kazkas sako kaip blogai.. as pati nesuprantu kaip su manim kiti galejo istverti :) juk daugiau nieko nedariau tik sakiau kad blogiau but negali.. :) as pas psichologe nejau bet man yra psichologijos pamoka, per ja suzinojau kad sergant depresija galima uzkrest ir kitus ir pagalvojau, juk as nesavanaude juk nenoriu kad visi aplink mane butu nelaimingi :) nemanau,kad iki galo pasveikau, bet kad man zymiai geriau jauciasi labai. ir as tuo dziaugiuosi nes kai pakeiciau poziuriu ir man paciai palengvejo. su moksliais nelabai sekas, mama vakar pasake kad geriua butu jei mane kokia masina partrenku, siandien kad nenoriu jog as grysciau namo. Lyg viskas ir taip pat kaip ir rpeis metus, bet vis vien manau kad reikia dziaugtis vis kuo. niekada nebuna viskas blogai, prabundi ryte, pamanai saulute ir reikia gyvenimui uz tai dekot, kad gali matyti, kad gali gyventi, jaustis, sypsotis :) t.y. uz viska man jam norisi dekoti
Vartotojo avataras
Parašė simili
#138986 siandien atrodo ,kad gal ir reikejo praminti tuos ligu takelius,kad zinociau,ka reiskia buti sitaip,kaip dabar ESU.

Labai patiko šie žodžiai, aš pastaruoju metu panašiai pradėjau galvoti. Aišku pirmiausia gera -kad į ligą(norėčiau būti įsitikinusi , kad buvusią...bet..?????) galiu žvelgti iš šalies :)))
ParašėKatinas
#156019 Pasisakysu,kad visi matytu,jog vis daugiau musu pasveiko .
Sirgau vidutine depresija,metus geriau AD,3men lankiausi pas psichoterapeuta.jau kokius 6men,jauciuos laiminga :lakstau .nuo liepos nebegeriu vaistu :angel .
Vartotojo avataras
Parašė linn
#156023 pries metus laiko negalejau islipti is lovos nuo nerimo ir baimes..viskas atrode blogai,kad nemoku ir neismoksiu gyventi,man atrode kad niekas man nesiseka.Siandien galiu pasakyti kad situacija mano gyvenime visai kitokia,moku sypsotis,islikti laiminga kad ir kas nutiktu,vel pradejau veikti ir gyventi normalu gyvenima,jei ir suklumpu greitai atsistoju ir vel pradedu daryti tai kas daro mane laiminga :)))
Parašė all the beauty
#197611 Sveiki mielieji,

Pirma kartą susiradau šį forumą, kai pradėjau gydytis vaistais ir norėjau gauti kuo daugiau informacijos apie depresiją ir Efexorą, kurį vartojau. Tai ką pamačiau - nedžiugino. Žmonės čia ilgai ilgai ir su ilgu vaistų vartojimo stažu... Neprisijungiau, nenorėdama dar labiau įsijausti į ligą.

Praeitais metais nuo depresijos išsikapsčiau pati ir ilgą laiką atėjus antram jos ciklui išdidžiai laikiausi, kol supratau, kad nebegaliu. Kai nuvažiavau pas gydyotoją, ji mane pamačiusi pasakė, kad tokios būsenos žmones siunčia tiesiai į ligoninę...
Pasirinkimas aiškus. Gydausi vaistais, nes ten nenoriu... Diagnozė - sunki depresija.

Kelias buvo nelengvas. Pora mėnesių negalėjau keltis iš lovos. Miegojau nuo ryto iki vakaro ir nuo vakaro iki ryto.
Iš tiesų pati net negalėjau suvokti ar pripažinti, kad sergu. Atrodė, kad tik apsimetinėju, kad tiesiog slėpiuosi nuo gyvenimo.. Netikėjau niekuo. Net vaistais. Nesupratau visų aplinkinių padrąsinimo "viskas praeis ir viskas bus gerai". Nesupratau kas tas "gerai" ar kas tas "viskas".

Vieną kartą bandžiau išeiti iš gyvenimo perdozavus vaistų. Ačiū Dievui, nesėkmingai.
Persikrausčiau gyventi pas tėvus į butą aštuntame aukšte. Vėlgi - didelė pagunda pasitraukti.. Susiplanavau dieną, kada turėčiau užbaigti kelionę čia. Kaip tyčia tą dieną sapnavau labai gražius sapnus, o ryte pažadino kelis metus nematyto draugo žinutė: "I want to hug you".
Negalėjau patikėti, kad kažkam galiu būti įdomi ar reikalinga. Kad kažkas manęs pasiilgo.
Išėjau į balkoną, o mane ten pasitiko saulėta diena. Pažvelgiau žemyn ir pamačiau daug žaidžiančių vaikų. Supratau, kad negalėsiu šokti žemyn jiems matant. Būtų per daug savanaudiška sugriauti šių mažylių dieną o gal ir tolimesnį gyvenimą jų galvose įsirėžus krintančio kūno vaizdui.. Dreifavau toliau nepasitikėdama niekuo, net savimi.
Po savaites iš balkono iššoko mano katė. Vienintelis "turtas" kurį turėjau.. Ilgai galavosi, kol.. pasveiko.
Supratau, kad pasveiksiu ir aš, gal net nereiks to skrydžio žemyn...

Mano darbdavys nusiuntė konsultacijai pas koučerę - nenuėjau. Su pertraukomis 4 metus lankiausi pas psichoterapeutę kol įsivariau depresiją (prieš tai jos neturėjau). Visgi koučerė neprarado užsispyrimo: skambino, kvietė susitikti, kol išdrįsau.
Pirmame susitikime daug kalbėjau ir verkiau. Susitikimo pabaigoje ji paklausė, ar žinau, kad viskas bus gerai. Pasakiau, kad ne. Ji patvirtino, jog bus. Pasiteiravusi, kodėl ji tokia tikra gavau atsakymą "nes tokia mano misija šioje žemėje"
Gerai, kad kas nors tiki už tave, kai jau pati nebeturi vilties... Po poros dienų leidau šiai minčiai ateiti ir pas save. Supratau, kad man duotas dar vienas šansas. Pajutau, kad viskas tikrai bus gerai. Visą vakarą verkiau iš laimės dėkodama Dievui už šį suvokimą... Supratau, kad kelio atgal nebėra. Nes ten tik bedugnė...

Pradėjau intensyvų darbą su savimi. Nuo paprastų užduočių: stebėti mintis, atskirti ego ir vidinio aš balsus, galvoti apie savo misiją ir stipriąsias savybes, neleisti ego balsui leisti dar gilesias šaknis manyje..

Trečiojo susitikimo metu koučerė atnešė knygą "Sielos tiklslas ir sielos pamokos". Pradėjau skaityti su pasimėgavimu.. Su kiekviena diena ir pamoka pradėjau jausti kaip augu ir tobulėju.

Teko dar kartelį peržvelgti savo gyvenimą. Pamačiau nemaža skausmingų išgyvenimų ir suvokimų. Supratau, kad negaliu slėptis daugiau. Kad praeities šešėlius reikia traukti į šviesą. Šviesoje jie išnyksta ir nebetrukdo eiti tolyn. Svarbu nebijoti ir pasitikėti Dievu.

Užmezgiau ryšį su savo siela klajūne, kuri visą mano gyvenimą jautėsi užspausta ir atstumta manojo ego. Radau ją išsigandusią ir pakviečiau namo žadėdama rūpintis ja, auginti ir saugoti. Ji sugrįžo..

Kiekvieną dieną patikėdamą Dievui visas savo mintis, jausmus ir veiksmus jaučiausi saugi ir ėjau pirmyn. Pradėjau mylėti save, savo sielą, savo gyvenimą ir aplinką. Pasilikdama Dievo širdyje regėjau stebuklus kiekviename žingsnyje. Žinojau, kad tai gera.

Pirmą kartą po milijono metų pradėjau svajoti ir kažko norėti. Pradėjau rašytis savo pusės, metų, vėliau penkmečio ir dešimtmečio tikslus, pašnibždėtus manosios sielos. Žinojau, kad šį kartą man pavyks
Šį kartą tai tikra ir iš vidaus. Ne ego užgaidų tenkinimas. Ne pripažinimo aplinkoje ieškojimas..

Mano nuostabai, pradėjau vėl kurti eilėraščius ir dainas. Prieš tai buvau įsitikinus, kad tai tebuvo depresijos atkryčio požymis.. Šį kartą kūrybiniai upeliai tekėjo skaidrūs ir šviesūs. Supratau, kad mano elėraščiai ir dainos - tai mano sielos šnabždesiai. Mano siela valėsi ir gijo...

Buvo gera sugrįžti į save. Į savo šviesius namus. Pradžioje su tokia didele baime, galvodama, kad niekada nesu turėjusi stuburo, jog teks kurti viską iš naujo.
Visgi nemirtinga mano siela jau atsinešė kai ką į mano kūną, mano gyvenimą. Tereikėjo vėl atsargiai prisiliesti prie šių dalykų.

Dabar turiu stuburą ir formuoju raumenis aplink jį, auginu pečius.
Jau trys savaitės nebevartoju vaistų, nors gydytoja sakė, jog medikamentus vartosiu visą gyvenimą.. Džiaugiuosi, kad tai tebuvo jos nuomonė. Manoji nesusitapatino su ja - tai leido neprisirišti ir eiti tolyn.

Džiaugiuosi tuo, ką teko išgyventi. Be šios ligos, nebūčiau tuo, kas esu dabar. Negalėčiau pereiti į trečią klasę.. O antroje Dievulis mane vis palikdavo jau daugybę kartų.. Visgi yra tam tikros pamokos, kurių neišmokus taip ir liekame antroje klasėje.
Tačiau mokykla tuo neaspiriboja. O po jos laukia ir universitetas :)

Pabaigai norėčiau visiems visiems palinkėti stiprybės ir tvirtybės. Kai niekuo negalite pasitikėti ar tikėti, nepamirškite, kad visada yra Dievas, kuris jumis tiki ir nori, kad būtumėt laimingi. Kiekvieną akimirką linki jums to ir laukia, kol atversite savo širdis. Belieka atsiduoti į jo rankas.

Viso ko geriausio visiems. Ir.. nors cia kovos su depresija klubas, nekovokite su ja. Priimkite ją kaip dovaną, išvyniokite, pasidžiaukite, pažiūrėkite jai į akis ir padėkite į lentynėlę. Jums jos daugiau tiesiog nereikia :)


Ieva.


:lakstau
ParašėKatinas
#197624 Aciu :heart
Parašė all the beauty
#197831 vakar pradejau rasyti gerą :) www.nubusk.lt
norejosi kazko mielo ir grazaus, tai teko susikurti, nes nelabai ka radau..

O siaip, visiem, kam reikalinga apkabinimo, peties atsiremti, pagalbos ar padrasinimo, esu visada cia salia pasiekiama.

:heart
Vartotojo avataras
Parašė Kandis
#197858 Sekmes Ieva, mes tave palaikom, tikiu, kad pasieksi savo ir pasveiksi, juk turi nora ir tai yra svarbiausia :super :jap
Vartotojo avataras
Parašė Žydintys_laukai
#199525 Aš irgi sveikstu:-) žinau,kad žiemą vėl bus sunku,bet iki jos dar daug laiko:-D Labai džiaugiuosi,kad praeitais metais neatsiguliau žiemą į ligoninę- tai jau buvo tapę tradicija. Linkiu visiems sėkmingai pasitikti artėjantį rudenį,o ligonines pasistengti aplenkti;-)
Parašė all the beauty
#199528 Saunu!! Join the club. Ir nelauk ziemos, ji pati ateis..
As turejau pasirinkima: gerti visa gyvenima vaistus ir laukti naujo depresijos epizodo, bet pasirinkau blaivu prota ir nepriimti vienos gydytojos nuomones. Negi gyvensi ir lauksi pablogejimo. O gyvenimas naturaliai banguoja :)
SEKMES!!!!!!
=)