Moderatorius: signs
- 2012 10 25, 20:38
#283713
kol mes busim all of it tol depresijos klubas gyvuos ilgai ir laimingai
- 2013 01 08, 14:58
#290618
Keistas jausmas, kai vėl jaučiuosi savimi. Kai vaistų jau nebe reikia. Kai negalvoju, kaip užmigti naktį ir kur padėti tą kaltę ir skausmą, kuris niekur ir niekada manęs nepaliko... Taip gera jausti, kad galiu vaikščioti iškėlusi galvą ir džiaugtis, kad aš pasveikau. Kad pradėjau naują gyvenimo etapą, atradau naują save ir naują gyvenimo būdą.
- 2014 04 19, 23:10
#315467
Aš ir jaučiuosi pasveikusi, nes vaistų nevartoju apie 6 mėn., nors nesu visiškai pasitikinti savimi, dar kažko trūksta, kad jausčiausi visiškai patenkinta savimi, galbūt trūksta draugo.. bet šiaip esu pakankamai laiminga, kartais net gi be visiškos priežasties, tiesiog šviečia saulė, įsijungiu mėgstama muzika ir man gera žinau, kad mane myli ir esu reikalinga tėvams, giminėms, artimiesiems, bendradarbiams.. kartais kai pamąstai, supranti, kad pasaulyje yra daug nelaimingesnių žmonių nei tu, reikia džiaugtis tuo ką turi..
- 2014 06 07, 18:30
#318217
Aš pasveikau - tiesą pasakius, jau prieš beveik porą metų.
Man atrodo, kad DK užsibuvau per ilgai. Tiksliai nė nežinau, kodėl, bet greičiausiai dėl to, kad man įdomu, kai sekasi žmonėms, kuriuos čia jau seniai pažįstu. Dar dėl to, kad čia žmonės dalinasi savo vidiniais išgyvenimais ir tai mane traukia. Ir, aišku, iš įpročio - tai sava, gerai pažįstama erdvė, kurioje galima pabambėti, pasidžiaugti, pasiguosti. Išsipasakoti.
Kad metas šią erdvę palikti, šiandien supratau labai spontaniškai. Skaitau knygą, kurios autorė keliauja, yra avantiūristė, nutrūktgalvė ir šiaip labai šauni. Ir aš supratau, kad man tai daug artimiau, nei pasipasakojimai apie seniai praėjusią depresiją. Noriu galvoti ir skaityti apie koncertus, spektaklius, knygas ir keliones, kurios manęs laukia jau šią vasarą bei rudenį.
Kai ateinu čia, daug skaitau apie ligas. Net pasveikę žmonės čia apie jas kalba. Kai dėl ko nors liūdna ar neramu, prisimenu depresiją. Manau, kad iš dalies taip yra ir dėl to, kad vis grįžtu čia. Patardama kitiems galvoju apie jau praėjusį laikotarpį, prie jo grįžtu.
O dabar taip stipriai pajutau, kad metas su tuo gyvenimo laikotarpiu galutinai atsisveikinti.
Čia susipažinau su keliais žmonėmis, su kuriais ir toliau norėčiau palaikyti ryšį. Dar kokią savaitę neprašysiu, kad ištrintų mano paskyrą, nes noriu susisiekti su pora narių.
Iš tikrųjų labai geras jausmas - pagaliau viską paleisti.
Man atrodo, kad DK užsibuvau per ilgai. Tiksliai nė nežinau, kodėl, bet greičiausiai dėl to, kad man įdomu, kai sekasi žmonėms, kuriuos čia jau seniai pažįstu. Dar dėl to, kad čia žmonės dalinasi savo vidiniais išgyvenimais ir tai mane traukia. Ir, aišku, iš įpročio - tai sava, gerai pažįstama erdvė, kurioje galima pabambėti, pasidžiaugti, pasiguosti. Išsipasakoti.
Kad metas šią erdvę palikti, šiandien supratau labai spontaniškai. Skaitau knygą, kurios autorė keliauja, yra avantiūristė, nutrūktgalvė ir šiaip labai šauni. Ir aš supratau, kad man tai daug artimiau, nei pasipasakojimai apie seniai praėjusią depresiją. Noriu galvoti ir skaityti apie koncertus, spektaklius, knygas ir keliones, kurios manęs laukia jau šią vasarą bei rudenį.
Kai ateinu čia, daug skaitau apie ligas. Net pasveikę žmonės čia apie jas kalba. Kai dėl ko nors liūdna ar neramu, prisimenu depresiją. Manau, kad iš dalies taip yra ir dėl to, kad vis grįžtu čia. Patardama kitiems galvoju apie jau praėjusį laikotarpį, prie jo grįžtu.
O dabar taip stipriai pajutau, kad metas su tuo gyvenimo laikotarpiu galutinai atsisveikinti.
Čia susipažinau su keliais žmonėmis, su kuriais ir toliau norėčiau palaikyti ryšį. Dar kokią savaitę neprašysiu, kad ištrintų mano paskyrą, nes noriu susisiekti su pora narių.
Iš tikrųjų labai geras jausmas - pagaliau viską paleisti.
- 2014 06 10, 16:52
#318411
Kaip liūdna dėl atitrūkimo ir tuo pačiu labai smagu girdėti žinias apie ligos įveikimą,....super
Širšė rašė:Aš pasveikau - tiesą pasakius, jau prieš beveik porą metų.
Man atrodo, kad DK užsibuvau per ilgai. Tiksliai nė nežinau, kodėl, bet greičiausiai dėl to, kad man įdomu, kai sekasi žmonėms, kuriuos čia jau seniai pažįstu. Dar dėl to, kad čia žmonės dalinasi savo vidiniais išgyvenimais ir tai mane traukia. Ir, aišku, iš įpročio - tai sava, gerai pažįstama erdvė, kurioje galima pabambėti, pasidžiaugti, pasiguosti. Išsipasakoti.
Kad metas šią erdvę palikti, šiandien supratau labai spontaniškai. Skaitau knygą, kurios autorė keliauja, yra avantiūristė, nutrūktgalvė ir šiaip labai šauni. Ir aš supratau, kad man tai daug artimiau, nei pasipasakojimai apie seniai praėjusią depresiją. Noriu galvoti ir skaityti apie koncertus, spektaklius, knygas ir keliones, kurios manęs laukia jau šią vasarą bei rudenį.
Kai ateinu čia, daug skaitau apie ligas. Net pasveikę žmonės čia apie jas kalba. Kai dėl ko nors liūdna ar neramu, prisimenu depresiją. Manau, kad iš dalies taip yra ir dėl to, kad vis grįžtu čia. Patardama kitiems galvoju apie jau praėjusį laikotarpį, prie jo grįžtu.
O dabar taip stipriai pajutau, kad metas su tuo gyvenimo laikotarpiu galutinai atsisveikinti.
Čia susipažinau su keliais žmonėmis, su kuriais ir toliau norėčiau palaikyti ryšį. Dar kokią savaitę neprašysiu, kad ištrintų mano paskyrą, nes noriu susisiekti su pora narių.
Iš tikrųjų labai geras jausmas - pagaliau viską paleisti.
Kaip liūdna dėl atitrūkimo ir tuo pačiu labai smagu girdėti žinias apie ligos įveikimą,....super
Dieve, duok man kantrybės, kad nesipriešinčiau tam, ko negaliu pakeisti, drąsos - kad pakeisčiau tą, ką galiu, ir išminties - kad visada sugebėčiau viena nuo kita atskirti. K.Vonegutas
- 2014 06 20, 11:36
#319036
Sveiki,
visai netyčia užklydau į šį klubą. Aš taip pat sirgau depresija, tik gal ne tokia sunkia forma kaip kai kurie iš jūsų. Noriu pasidalinti tuo, kas man padėjo. Vienas draugas medžiotojas pasiūlė nuvažiuoti kartu su juo į medžioklę. Iš pradžių į tai žiūrėjau skeptiškai, bet kuo toliau, tuo labiau medžioklė įtraukė mane. O ir medžiokliniai šautuvai nėra būtini. Man tiesiog smagu vakare, pasiėmus fotoaparatą pasėdėti medžiokliniame bokštelyje, pasiklausyti paukščių čiulbėjimo, o kartais net pamatyti kokius gyvūnus. Ypatingai įdomu stebėti stirninų ar elnių kovas dėl patelių. Taip pat medžioklės metu tenka pabendrauti su daug įdomių ir linksmų žmonių. Tai man padėjo užmiršti savo bėdas . Todėl siūlyčiau ir jums daugiau laiko praleisti gamtoje, ją stebėti. Gal tai padės ir jums
visai netyčia užklydau į šį klubą. Aš taip pat sirgau depresija, tik gal ne tokia sunkia forma kaip kai kurie iš jūsų. Noriu pasidalinti tuo, kas man padėjo. Vienas draugas medžiotojas pasiūlė nuvažiuoti kartu su juo į medžioklę. Iš pradžių į tai žiūrėjau skeptiškai, bet kuo toliau, tuo labiau medžioklė įtraukė mane. O ir medžiokliniai šautuvai nėra būtini. Man tiesiog smagu vakare, pasiėmus fotoaparatą pasėdėti medžiokliniame bokštelyje, pasiklausyti paukščių čiulbėjimo, o kartais net pamatyti kokius gyvūnus. Ypatingai įdomu stebėti stirninų ar elnių kovas dėl patelių. Taip pat medžioklės metu tenka pabendrauti su daug įdomių ir linksmų žmonių. Tai man padėjo užmiršti savo bėdas . Todėl siūlyčiau ir jums daugiau laiko praleisti gamtoje, ją stebėti. Gal tai padės ir jums
- 2014 06 20, 13:49
#319044
Maniau ,kad labiau apsveikau , bet paskutiniu metu paaiskejo kad mano mastymas vis didesne problema man tampa .
"Apie save dar pakutinį parašysiu komentarą ... O ką apie mane ... ką apie mane ... pala pala ..." (bandau tapt sveiku internautu)
- 2014 07 18, 16:38
#321342
Keista skaityti žinutes kurias rašiau prieš pusantrų metų.
Keista nes nepamenu savęs tuo metu. Kažkaip tas laiko tarpas kuomet gėriau vaistus dingo iš mano atminties.
Bet vaistai man padėjo, ir jie, ir savianalizė, ir knygos, ir svarbiausia suvokimas, kad tokio gyvenimo aš nenoriu.
Gal padėjo ir tai, kad esu būsima psichologė.
Bet kuriuo atveju susikūriau planą, ėjau pagal jį ir va. Pasveikau.
Nesakau, kad kartais manęs neaplanko liūdnos mintys, nieko nenorėjimas ir nesupratimas ką veikiu dabartinėje savo aplinkoje. Tačiau aš jau tokia kaip dauguma, truputį priklydus, truputį depresiška, bet jau sveika.
Labai linkiu jums kada pasakyti tą patį. Pamiršti tuos metus, kai sirgote ir pasidžiaugti gyvenimu..
Būkit optimistai ir neleiskit gyvenimui prabėgti pro akis. Ne dėl kitų - dėl savęs.
Keista nes nepamenu savęs tuo metu. Kažkaip tas laiko tarpas kuomet gėriau vaistus dingo iš mano atminties.
Bet vaistai man padėjo, ir jie, ir savianalizė, ir knygos, ir svarbiausia suvokimas, kad tokio gyvenimo aš nenoriu.
Gal padėjo ir tai, kad esu būsima psichologė.
Bet kuriuo atveju susikūriau planą, ėjau pagal jį ir va. Pasveikau.
Nesakau, kad kartais manęs neaplanko liūdnos mintys, nieko nenorėjimas ir nesupratimas ką veikiu dabartinėje savo aplinkoje. Tačiau aš jau tokia kaip dauguma, truputį priklydus, truputį depresiška, bet jau sveika.
Labai linkiu jums kada pasakyti tą patį. Pamiršti tuos metus, kai sirgote ir pasidžiaugti gyvenimu..
Būkit optimistai ir neleiskit gyvenimui prabėgti pro akis. Ne dėl kitų - dėl savęs.
- 2014 07 21, 17:24
#321514
Nėra taip kad vieną dieną atsikeli ir jautiesi pasveikus.. Tai ilgas procesas. Labai priklausantis nuo to, kodėl jūs iš pradžių iš vis susirgote. Reikia tą suvokti ir bandyti keisti padėtį. Dirbti su savimi, rasti už ką save mylėti, stebėti savo pažangą, lepinti save, perlipti per save. Iš tiesų visada reikia save stumti į priekį.
Nes kuomet aš sirgau, jaučiausi lyg sustingus, nejudėjau, sustabarėjau, atsitraukiau nuo visų... To nereikia daryti, užsiimkit mėgstamais užsiėmimais - jei neturite, bandykite atrasti - tai padės eiti geru keliu ir laikui bėgant pasveikti.
Nes kuomet aš sirgau, jaučiausi lyg sustingus, nejudėjau, sustabarėjau, atsitraukiau nuo visų... To nereikia daryti, užsiimkit mėgstamais užsiėmimais - jei neturite, bandykite atrasti - tai padės eiti geru keliu ir laikui bėgant pasveikti.