- 2012 08 30, 06:39
#273077
Aš kai atsimenu save prieš dešimt metų, šiandien neįsivaizduoju kaip išgyvenau. Tai buvo toks baisus periodas, toks beprotiškas skausmas, atrodo viskas jau praeityje, paskendę tamsioje migloje, be kai žiūriu DK patalpintas nuotraukas, atsiminimai sugrįžta su didžiule jėga, jie saldūs kaip nuodai ir savyje talpina, kažkokį mazochistinį džiaugsmą. Bet šiai dienai aš galiu pasakyti, kad pasveikti nuo depresijos įmanoma. Nes aš pasveikau, taip, aš žinau, visą gyvenimą šalia manęs eis ligos šešėlis ir lauks akimirkos silpnumo, kad galėtų sugrįžti, bet aš išmokau gyventi kartu su priešu, susidraugavau su juo, kad ir kaip banaliai tai skambėtų. Mūsų visuomenėjė depresija vis dar tolygų ponų ligai, išpindėjimui ir etc., tačiau realiai ši baisi liga niekuo nesiskyria nuo vėžio, na vienas menkutis skirtumas - vėžys suėda kūną, depresija - sielą. Ir abi šios ligos yra mirtinos, tačiau yra žmonių, kurie pasveiksta, vadinasi pasveikti, išmokti gyventi su liga tikrai įmanoma ir kovoti verta. Kai susergi depresija, visas pasaulis pasikeičia, tu supranti viską kitaip, matai viską kitaip, tu tiesiog apsigyveni beprasmybės pasaulyje, kuriame nėra jausmų, emocijų, na nebent pyktis, bet didžiąją laiko dalį tave lydi apatija ir pasibaisėtinos dvasinės kančios, pats tikriausias sielos skausmas, kuri dažnai išgyveni tiesiog fiziškai. Tiesa, baisioms kančioms palengvinti mes kaip ir vėžininkai turime morfijų - raminamuosius, turime ir chemoterapiją - antidepresantus, kurie irgi žaloja mūsų kūnus, priaugina kartais net iki 30 kilogramų, aptemdo protą ir tu tiesiog jauti kaip valandomis kvailėji, ji žaloja vidaus organus, vartodamas AD tu rizikuoji susirgti cukriniu diabetų, širdies ir kraujagyslių ligomis, sunkiai apsinuodyti ir sugriaukime pagaliau tą mitą - prie AD priprantama, o abstinencija be jų baisi. Ar jūsų nestebina pamačius, jog jūsų gydytojai, vaiko mokytojai, kaimynei ar pan. dreba rankos? Tikriausiai ji vartoja alkoholį, bet keista, kad nesklinda jokio kvapo? Jūs neteisus - šis žmogus vartoja antidepresantus, nuo kurių dreba rankos, permuša širdis, pykina, svaigsta galva, bet kurie sukelia tyla galvoje, o ilgainiui gydo ir liga. Tiesa, jie dar sunaikina gebėjimą jausti (paguosiu, jog nustojus gerti vaistus, jis sugrįžta), tačiau ta vidinė tyla ir išnykusios emocijos kartai sukelia tokią nepakeliamą tuštumą ir beprasmybę, jog to atlaikyti tiesiog nebeįmanoma ir mes numirštame. Taip, fiziškai numirštame, bet dar dažniau mes mirštame nesulaukę laiku tinkamo gydymo. Ar vis dar manote, jog tai tiesiog iš per gero gyvenimo? Ar manote, jog lengva tai ištverti? Jei jums šiandien puiki diena, neskubėkite teisti savo artimo, kuris galbūt tyliai skęsta kančioje, nesistebėkite ši liga plinta tarsi epidemija ir vieną dieną gali pasibelsti ir į jūsų duris.
Aš susirgau, kai man buvo 21, ligą išprovokavo gimdymas, tiesa prisidėjo ir paveldėjimas bei ko gero esminis faktorius sunki psichologinė ir fizinė trauma (mane išprievartavo ir žiauriai kankino, kai man buvo 16 metų). Nuo tos dienos aš lėtais ir pradžioje nepastebimais žingsniais ėjau į tamsą, o pastebima tai tapo tik praėjus ne vieniems metams. Ilgą laiką aš nesupratau, kas vyksta, kartais galvodavau, jog kraustausi iš proto ir tai slėpdavau, kartais prašydavau artimųjų pagalbos, tačiau daug metų skendau pati viena savo kančioje. Neverta daug kalbėti apie kaip viskas buvo, kas buvo, verta paminėti tik tiek, jog buvau pasiekusi stadiją, kuomet beliko tik ištisinė kova su mintimis apie savžudybę ir paskutinėmis valios pastangomis bandymai to nepadaryti. Nuo to laiko praėjo 5 metai, ir dabar aš turiu kitą, geresnį darbą, ištekėjau ir negi pagimdžiau dukrytę. Aš pasveikiau, ištvėriau abstinenciją, jau 3 metai kaip nebegeriu vaistų. Aš nerašysiu apie pasveikimo metodus ir būdus, jų pilnas forumas. Aš netgi nerašau dabar tiems, kurie serga, nes jie ir taip viską apie mane žino. Aš rašau tiems, šalia kurių yra sergantis žmogus, nes šiai dienai galiu suprasti, ką tenka išgyventi ir jiems. Tiesiog, kai nebelieka jėgų kovoti dėl mylimo žmogaus ir nusprendžiate pasiduoti, atminkite, kad yra žmonių, kurie pasveiko ir tai tikrai ne aš viena, suteikite mums dar vieną šansą išgyventi.
Aš manau, jog atėjo metas įkurti skyrių žmonėms, kurių artimieji serga depresija, kad mes galėtume jiems padėt suvokti, kas vyksta, kodėl taip yra ir kaip mums galima padėti.
Aš susirgau, kai man buvo 21, ligą išprovokavo gimdymas, tiesa prisidėjo ir paveldėjimas bei ko gero esminis faktorius sunki psichologinė ir fizinė trauma (mane išprievartavo ir žiauriai kankino, kai man buvo 16 metų). Nuo tos dienos aš lėtais ir pradžioje nepastebimais žingsniais ėjau į tamsą, o pastebima tai tapo tik praėjus ne vieniems metams. Ilgą laiką aš nesupratau, kas vyksta, kartais galvodavau, jog kraustausi iš proto ir tai slėpdavau, kartais prašydavau artimųjų pagalbos, tačiau daug metų skendau pati viena savo kančioje. Neverta daug kalbėti apie kaip viskas buvo, kas buvo, verta paminėti tik tiek, jog buvau pasiekusi stadiją, kuomet beliko tik ištisinė kova su mintimis apie savžudybę ir paskutinėmis valios pastangomis bandymai to nepadaryti. Nuo to laiko praėjo 5 metai, ir dabar aš turiu kitą, geresnį darbą, ištekėjau ir negi pagimdžiau dukrytę. Aš pasveikiau, ištvėriau abstinenciją, jau 3 metai kaip nebegeriu vaistų. Aš nerašysiu apie pasveikimo metodus ir būdus, jų pilnas forumas. Aš netgi nerašau dabar tiems, kurie serga, nes jie ir taip viską apie mane žino. Aš rašau tiems, šalia kurių yra sergantis žmogus, nes šiai dienai galiu suprasti, ką tenka išgyventi ir jiems. Tiesiog, kai nebelieka jėgų kovoti dėl mylimo žmogaus ir nusprendžiate pasiduoti, atminkite, kad yra žmonių, kurie pasveiko ir tai tikrai ne aš viena, suteikite mums dar vieną šansą išgyventi.
Aš manau, jog atėjo metas įkurti skyrių žmonėms, kurių artimieji serga depresija, kad mes galėtume jiems padėt suvokti, kas vyksta, kodėl taip yra ir kaip mums galima padėti.
Paskutinį kartą redagavo Agni 2014 09 12, 05:02. Iš viso redaguota 1 kartą.