Moderatorius: signs

Parašė Algirdas111
#375852 Sveiki ar buve kam taip, kad zodziu tiek inikes i savo sutrikimas ar ligas ir kaip paskui lyg biski pagereja nesuprati kas darosi? Atrodo kazkas cia negerai, kad man nieko nevyksta? tokia lyg panika pradeda imt. Skamba ziauriai keistai, bet atrodo nemoku gyvent ir tas labai gasdina. Aciu uz atsakymus.
Parašė Vartotojo vardas
#375865
defective rašė:aš norėjau jūsų visų kai ko paklausti ir tuo pačiu savo patirtimi pasidalinti.

šita psichikos sveikatos sistema lietuvoje yra paremta biocheminiu gydymo modeliu, tai yra, kad ligos kyla ėl medžiagų trūkumo ar perviršio ir reikalinga vartoti vaistus ilgą laiką, kad pasveiktum. sudėtinga gauti ilgalaikę psichologinę pagalbą, nebent privačiai.
man yra tekę būti psichiatrinėje ligoninėje, gėriau vaistus (antidepresantus, neoroleptikus) ir galiu pasakyti, kad nuo jų nė kiek nepagerėjo ir užslopintai jaučiausi. aš mačiau žmones ten, kurie jau ne pirmą kartą, ir jie visi man pasirodė kaip aukos, kurios priklausomos nuo savo vaistų ir psichiatro, noriai išrašančio didesnę dozę ar pakeisiančio vaistus į kitus. ir taip be galo. daug kas ten jau nebesitiki susirasti darbo ar kažką veikti, jau priprato prie to vaidmens, kurį suteikia diagnozę.
gyvenimas yra labai sunkus ir sudėtingas. yra normalu jaustis beviltiškai, pagalvoti apie savižudybę (man atrodo dauguma yra turėję vadinamų egzistencinių krizių), jausti nerimą, sociofobiją ir tt. sunkesniais atvejais ir paranojinės mintys ar nuotaikų kaitos. tai man atrodo, kad tokios kančios yra žmogaus gyvenimo dalis ir reikia tą priimti. esmė, ką iš to sukursi. tai nėra liga, jei negali dirbti eilinio 8h darbo "kaip visi", gal labiau tinkamas nestandartinis freelance ar apskritai kūrybinis.
tai va mano klausimas esminis, ar jums nebaisu, kad tie vaistai pakeis jūsų sąmonę ir jūs negyvensite (o gal jau nebegyvenate) autentiško gyvenimo? (tai yra tokio, kuriame pats sprendi, kas esi ir ką daryti). aš mačiau daug žinučių, kuriose skundžiamasi šalutiniais poveikiais. tiesą pasakius, man tai primena narkomano išpažintis. tabletė nuo bet kokio negatyvaus jausmo ar būsenos. ir galbūt, pasąmoningai jaučiamasi geriau, gaunama nauda, kai turi tą diagnozę ("aš žinau kas esu, visi dalykai gyvenime paaiškinami tuo, man nereikia jausti atsakomybės, nes psichiatras manim pasirūpins").
dar prie to pačio: kodėl žmonėms su psichikos sutrikimais rinkoje siūlomas žemos kvalifikacijos darbas (aka valytojo, pagalbinio, kuriančio mažą pridėtinę vertę ir pan)? intelektas nesumažėja sergant ligomis. kiek žinau, kap tik nuo ilgalaikio neroleptikų vartojimo mažėja pilkosios medžiagos kiekis.
na ir plačiau apie save, tai aš turiu ribinį sutrikimą ir tikrai nėra lengva gyventi, bet matant kokia klaikiai neteisinga ir demotyvuojanti sistema, neturiu kito pasirinkimo, kaip tokiame "gydyme" nedalyvauti, o gyventi savo gyvenimą.


Ačiū už šią žinutę.
Parašė defective
#375996
Algirdas111 rašė:ir kaip sekasi? vaistu nevartoji?


na vidutiniškai, baiginėju šį semestrą universitete, laikau egzaminus, daug skaitau. po sesijos ieškosiu darbo nepilnu etatu, nes noriu, kad liktų laiko kitoms veikloms. šiaip ar taip, nebaigus mokslų sunku susirasti darbą, kur negaila būtų praleisti 8val per dieną :)
Parašė defective
#375998 ir ne, jokių vaistų nevartoju, tik žiemą vitaminų. bet turiu blogą įprotį rūkyti, nors kažkaip jį kompensuoju pakankamai pilnavertiškai valgydama. manau koks šokoladas ar ledų porcija vasarą labai gerai suveikia irgi
Parašė Algirdas111
#376085
defective rašė:ir ne, jokių vaistų nevartoju, tik žiemą vitaminų. bet turiu blogą įprotį rūkyti, nors kažkaip jį kompensuoju pakankamai pilnavertiškai valgydama. manau koks šokoladas ar ledų porcija vasarą labai gerai suveikia irgi

O kokios problemos tave kamuoja?
Parašė defective
#376238 man dažnai keičiasi nuotaikos, labai jautrus žmogus viskam esu. na ir su žmonėm labai sunkiai sutariu, dažnai susipykstu, jie mane įskaudina, galima sakyti tik per atstumą turint santykius, retai susitinkant įmanoma bendrauti. anksčiau buvo nelaimingų meilių, tai užsibaigė meksikietiškų serialų lygio dramom iš mano pusės. o noras būti mylimam labai stiprus ir dažnai atrodo, kad atstumia visi, kad outsiderė esu. tai pasirinkau savanorišką izoliaciją, nes taip mažiau kančių ir man, ir jiems. bet turiu vilties, kad ateityje atsiras tokia kompanija ir aplinka, kuri mane suprastų ir kurie būtų protingi, geri žmonės. todėl reikia save tobulinti dabar, domėtis dalykais, nes būnant studentu tam geriausias laikas
Parašė Mersas
#376240
Algirdas111 rašė:Sveiki ar buve kam taip, kad zodziu tiek inikes i savo sutrikimas ar ligas ir kaip paskui lyg biski pagereja nesuprati kas darosi? Atrodo kazkas cia negerai, kad man nieko nevyksta? tokia lyg panika pradeda imt. Skamba ziauriai keistai, bet atrodo nemoku gyvent ir tas labai gasdina. Aciu uz atsakymus.



:))) Laba diena,

gal ir man panasiai yra,nes nebemoki gyventi kai nieko nera.
Parašė Algirdas111
#376241
Mersas rašė:
Algirdas111 rašė:Sveiki ar buve kam taip, kad zodziu tiek inikes i savo sutrikimas ar ligas ir kaip paskui lyg biski pagereja nesuprati kas darosi? Atrodo kazkas cia negerai, kad man nieko nevyksta? tokia lyg panika pradeda imt. Skamba ziauriai keistai, bet atrodo nemoku gyvent ir tas labai gasdina. Aciu uz atsakymus.



:))) Laba diena,

gal ir man panasiai yra,nes nebemoki gyventi kai nieko nera.

O naudoji kokius vaistus? kaip kovoji su tuo? kaip sekasi?
Parašė Paulius94
#418647
defective rašė:aš norėjau jūsų visų kai ko paklausti ir tuo pačiu savo patirtimi pasidalinti.

šita psichikos sveikatos sistema lietuvoje yra paremta biocheminiu gydymo modeliu, tai yra, kad ligos kyla ėl medžiagų trūkumo ar perviršio ir reikalinga vartoti vaistus ilgą laiką, kad pasveiktum. sudėtinga gauti ilgalaikę psichologinę pagalbą, nebent privačiai.
man yra tekę būti psichiatrinėje ligoninėje, gėriau vaistus (antidepresantus, neoroleptikus) ir galiu pasakyti, kad nuo jų nė kiek nepagerėjo ir užslopintai jaučiausi. aš mačiau žmones ten, kurie jau ne pirmą kartą, ir jie visi man pasirodė kaip aukos, kurios priklausomos nuo savo vaistų ir psichiatro, noriai išrašančio didesnę dozę ar pakeisiančio vaistus į kitus. ir taip be galo. daug kas ten jau nebesitiki susirasti darbo ar kažką veikti, jau priprato prie to vaidmens, kurį suteikia diagnozę.
gyvenimas yra labai sunkus ir sudėtingas. yra normalu jaustis beviltiškai, pagalvoti apie savižudybę (man atrodo dauguma yra turėję vadinamų egzistencinių krizių), jausti nerimą, sociofobiją ir tt. sunkesniais atvejais ir paranojinės mintys ar nuotaikų kaitos. tai man atrodo, kad tokios kančios yra žmogaus gyvenimo dalis ir reikia tą priimti. esmė, ką iš to sukursi. tai nėra liga, jei negali dirbti eilinio 8h darbo "kaip visi", gal labiau tinkamas nestandartinis freelance ar apskritai kūrybinis.
tai va mano klausimas esminis, ar jums nebaisu, kad tie vaistai pakeis jūsų sąmonę ir jūs negyvensite (o gal jau nebegyvenate) autentiško gyvenimo? (tai yra tokio, kuriame pats sprendi, kas esi ir ką daryti). aš mačiau daug žinučių, kuriose skundžiamasi šalutiniais poveikiais. tiesą pasakius, man tai primena narkomano išpažintis. tabletė nuo bet kokio negatyvaus jausmo ar būsenos. ir galbūt, pasąmoningai jaučiamasi geriau, gaunama nauda, kai turi tą diagnozę ("aš žinau kas esu, visi dalykai gyvenime paaiškinami tuo, man nereikia jausti atsakomybės, nes psichiatras manim pasirūpins").
dar prie to pačio: kodėl žmonėms su psichikos sutrikimais rinkoje siūlomas žemos kvalifikacijos darbas (aka valytojo, pagalbinio, kuriančio mažą pridėtinę vertę ir pan)? intelektas nesumažėja sergant ligomis. kiek žinau, kap tik nuo ilgalaikio neroleptikų vartojimo mažėja pilkosios medžiagos kiekis.
na ir plačiau apie save, tai aš turiu ribinį sutrikimą ir tikrai nėra lengva gyventi, bet matant kokia klaikiai neteisinga ir demotyvuojanti sistema, neturiu kito pasirinkimo, kaip tokiame "gydyme" nedalyvauti, o gyventi savo gyvenimą.


Atknisau tavo keturių metų senumo komentarą ir labai panašiai mąstau. Pačiam vis knieti giliai pasąmonėje pabandyti vaistus, bet kai paskaitau, kad daugumai nifiga ten nepagerėja niekas, o tik nuslopina, tai ir atbaido ta mintis.

Gal kas nors esat transformavę savo visą būseną ir savijautą su kažkokia specifine mityba ir sistematišku sportu 3-5 kartus savaitėje?
Parašė NOM
#418668 Gal kas nors esat transformavę savo visą būseną ir savijautą su kažkokia specifine mityba ir sistematišku sportu 3-5 kartus savaitėje?


Mano nuotaika priklauso nuo tarpusavio santykių.
Mityba tiesiog turi būti normali, leidžianti išsaugoti gerą sveikatą, gerą savijautą.
Tinkamas būdas judėti atrandamas irgi esant gerai , ramiai nuotaikai, jaučiant gerai save.
Vartotojo avataras
Parašė Deividas
#418702
Paulius94 rašė:Atknisau tavo keturių metų senumo komentarą ir labai panašiai mąstau. Pačiam vis knieti giliai pasąmonėje pabandyti vaistus, bet kai paskaitau, kad daugumai nifiga ten nepagerėja niekas, o tik nuslopina, tai ir atbaido ta mintis.

Gal kas nors esat transformavę savo visą būseną ir savijautą su kažkokia specifine mityba ir sistematišku sportu 3-5 kartus savaitėje?


Mano nuomone vaistų vartojimas nėra pasirinkimas, o tiesiog esi priverstas juos vartot. Jei sugebi gyvent nevartodamas vaistų, reiškias dar nėra taip blogai, dar nepasiekei dugno. Kai pasieki tą tašką kai tiesiog jau nerimas nebevaldomas ir nieko nebegali daryt tik gulėt lovoj ir žiūrėt į vieną tašką- esi priverstas sau kažkaip paskutinio šiaudo griebiantis padėt. Nemanyk kad dauguma mūsų kurie vartoja vaistus mums tai patinka. Aš norėčiau sugebėt be vaistų gyvent, bet deja mano nervai yra nesuvaldomi ir tik vaistai padeda juos suvaldyt. Alternatyva (jei nesigydyčiau) būtų sunki psichozė arba visiška katatonija. Žmogus juk negali gyvent nuolatos ant 190-200 BPM ir 190/110 kraujospūdžio. Ir kaip manai kiek mėnesių ištempsi be miego, nes aš pvz nuo ligos negaliu miegot Tai va kai pasieki tokį tašką, kito kelio deja nėra. Jei būtų mes visi jį pasirinktume.
Vartotojo avataras
Parašė Deividas
#418703 Kas liečia sportą ir mitybą, tai visad stengiuos sveikai maitintis ir sportuoju kiekvieną dieną. Gal tokie menkniekiai ir padėtų lengva forma sergančiam žmogui, taippat kaip valerijonas padeda. Bet jei liga sunkesnė - vargei ar padės sportas ir tikrai nesitikėk stebuklų iš sporto. Kad ir kaip bebūtų, sportuot ir sveikai maitintis yra super, bent 5 kart per savaitę sveika pajudėt.
Parašė vicyokz
#418727 Deividai, kodėl manai, jog be vaistų pas tave būtų psichoze arba Katatonija, turi sizo simptomų?
Parašė Paulius94
#418728
Deividas rašė:
Paulius94 rašė:Atknisau tavo keturių metų senumo komentarą ir labai panašiai mąstau. Pačiam vis knieti giliai pasąmonėje pabandyti vaistus, bet kai paskaitau, kad daugumai nifiga ten nepagerėja niekas, o tik nuslopina, tai ir atbaido ta mintis.

Gal kas nors esat transformavę savo visą būseną ir savijautą su kažkokia specifine mityba ir sistematišku sportu 3-5 kartus savaitėje?


Mano nuomone vaistų vartojimas nėra pasirinkimas, o tiesiog esi priverstas juos vartot. Jei sugebi gyvent nevartodamas vaistų, reiškias dar nėra taip blogai, dar nepasiekei dugno. Kai pasieki tą tašką kai tiesiog jau nerimas nebevaldomas ir nieko nebegali daryt tik gulėt lovoj ir žiūrėt į vieną tašką- esi priverstas sau kažkaip paskutinio šiaudo griebiantis padėt. Nemanyk kad dauguma mūsų kurie vartoja vaistus mums tai patinka. Aš norėčiau sugebėt be vaistų gyvent, bet deja mano nervai yra nesuvaldomi ir tik vaistai padeda juos suvaldyt. Alternatyva (jei nesigydyčiau) būtų sunki psichozė arba visiška katatonija. Žmogus juk negali gyvent nuolatos ant 190-200 BPM ir 190/110 kraujospūdžio. Ir kaip manai kiek mėnesių ištempsi be miego, nes aš pvz nuo ligos negaliu miegot Tai va kai pasieki tokį tašką, kito kelio deja nėra. Jei būtų mes visi jį pasirinktume.


Aš tave suprantu iki tos vietos, kad vaistus gali gerti, kol jie stabilizuoja tavo būsena, bet ne 50 metų iki grabo lentos. Reikia vis tiek alternatyvų kažkokių ieškoti.

Sveikai maitintis, tai čia ką reiškia? Juk nežinai, ką toleruoja ir ko netoleruoja tavo organizmas. Pirmiausiai reikia išsitirti. Pats asmeniškai eisiu darytis tyrimus maisto netoleravimo ir t.t., ir bandysiu drąstiškai keisti. Pomidoras yra daržovė ir ji sveika daugeliui, bet gal tavo organizmas pvz. pomidoro netoleruoja ir uždegimas kažkoks gaunasi.

Aš skaitau dabar istorijų, kad atradę tinkamą/netinkamą mitybą ir t.t. net autistiškus bruožus sugebėjo pasinaikint.

https://www.reddit.com/r/carnivore/comments/cff919/i_think_i_cured_my_autism/

Belekokį šūdą mes ryjam kiekvieną dieną.