- 2015 09 30, 23:03
#345108
Kažkaip pastebėjau,kad čia ilgokai niekas nesidalina gerom naujienom. Negaliu sakyti, kad pasveikau, tai būtų kvaila, nes daug kartų buvau up and down.
Ar yra viltis pasveikti? žinoma. Po kelių atkritimų netikėjau, kad depresija ir baimės kadanors pasitrauks. Maniau, kad niekada nebebūsiu normaliu žmogumi- kad mano smegenys jau kaip nors transformavosi ir jau viskas, belieka laukti paskutiniosios.
Ir daug kas taip galvoja- skuba nurašyti save ir kitus sergančius įvairiomis psichikos ligomis, lyg jie jau būtų nežmonės. Teko girdėti kaip psichiatrai moko savo medicinos studentus: su psichiniais jau nieko nepagadinsi. Suprask, dirbk kaip nori, jie vistiek beviltiški, medicinės klaidos daugiau žalos jiems jau nepadarys. Mane tai kažkodėl supykdė, nors ir tuo metu pati tikėjau, kad visiškai pasveikti neįmanoma.
Dabar žinau, kad galima jaustis geriau. Niekad nemaniau, kad vėl galėsiu mėgautis žmonių draugija, kurti ateities planus. Pasirodo tai įmanoma. Panika ištikdavo vien nuo minties, kad teks kalbėtis su kuo nors. Dabar nerimas ne toks stiprus, labiau primena sveiką jaudulį, kurį galima įveikti (anksčiau panika buvo neįveikiama). Savižudybė visada būdavo pirmoji mintis po bet kokios nesėkmės. Dabar tai atrodo kvaila- kodėl turėčiau žudytis dėl tokių smulkmenų?
Jaučiuosi geriau, toliau geriu vaistus (prireikė kelių metų kol radau sau tinkamus, kurie iš tikrųjų reikšmingai man padeda). Desperacija visada tvyrojo ore, bet dabar žinau, kad negalima pasiduoti. Negalima pasiduoti ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų- kuo daugiau bus sėkmingų depresijos įveikimo istorijų tuo daugiau vilčių bus tiems tamsoje. Visada reikia skaityti ir ieškoti sėkmės istorijų- jos įkvėpia. Man patinka skaityti žymių žmonių biografijas ir stebėti kaip jie įveikė kliūtis savo kelyje, kaip jie kentėjo, prarado, susirgo ir vėl atsigavo. Feniksai.
Vaistai man tik davė postūmį, bet savaime niekas nepasikeitė. Supratau, kad reikia mąstyti nestandartiškai. Transformuotis. Anksčiau man tai būtų nuskambėjus kaip nesąmonė, bet.. kančia yra komforto zona. Skamba absurdiškai, nes juk visi norime ištrūkti iš kančios, bet tiesa ta, kad kančia mus padaro pasyviais. Dažnai tiesiog norime, tačiau įtikiname save, kad neverta, kad vis tiek nepasiseks ir nustojame stengtis... Tiesiog laukiame kol vieną rytą, netikėtai, pasveikimas įvyks. Mes vienu metu gyvename dviejuose pasauliuose: vidiniame ir išoriniame. Kai jautiesi užstrigęs viduje- reikia kažką keisti išorėje. Jei jautiesi įstrigęs išorėje- laikas kažką keisti savo viduje. Bet kokiu atveju kažkuriame iš pasaulių turime kažką pakeisti.
Nesakau, kad pasveikau. Tikrai ne. Tiesiog šiandien jaučiuosi geriau nei vakar. Ir tai jau gerai.
Ar yra viltis pasveikti? žinoma. Po kelių atkritimų netikėjau, kad depresija ir baimės kadanors pasitrauks. Maniau, kad niekada nebebūsiu normaliu žmogumi- kad mano smegenys jau kaip nors transformavosi ir jau viskas, belieka laukti paskutiniosios.
Ir daug kas taip galvoja- skuba nurašyti save ir kitus sergančius įvairiomis psichikos ligomis, lyg jie jau būtų nežmonės. Teko girdėti kaip psichiatrai moko savo medicinos studentus: su psichiniais jau nieko nepagadinsi. Suprask, dirbk kaip nori, jie vistiek beviltiški, medicinės klaidos daugiau žalos jiems jau nepadarys. Mane tai kažkodėl supykdė, nors ir tuo metu pati tikėjau, kad visiškai pasveikti neįmanoma.
Dabar žinau, kad galima jaustis geriau. Niekad nemaniau, kad vėl galėsiu mėgautis žmonių draugija, kurti ateities planus. Pasirodo tai įmanoma. Panika ištikdavo vien nuo minties, kad teks kalbėtis su kuo nors. Dabar nerimas ne toks stiprus, labiau primena sveiką jaudulį, kurį galima įveikti (anksčiau panika buvo neįveikiama). Savižudybė visada būdavo pirmoji mintis po bet kokios nesėkmės. Dabar tai atrodo kvaila- kodėl turėčiau žudytis dėl tokių smulkmenų?
Jaučiuosi geriau, toliau geriu vaistus (prireikė kelių metų kol radau sau tinkamus, kurie iš tikrųjų reikšmingai man padeda). Desperacija visada tvyrojo ore, bet dabar žinau, kad negalima pasiduoti. Negalima pasiduoti ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų- kuo daugiau bus sėkmingų depresijos įveikimo istorijų tuo daugiau vilčių bus tiems tamsoje. Visada reikia skaityti ir ieškoti sėkmės istorijų- jos įkvėpia. Man patinka skaityti žymių žmonių biografijas ir stebėti kaip jie įveikė kliūtis savo kelyje, kaip jie kentėjo, prarado, susirgo ir vėl atsigavo. Feniksai.
Vaistai man tik davė postūmį, bet savaime niekas nepasikeitė. Supratau, kad reikia mąstyti nestandartiškai. Transformuotis. Anksčiau man tai būtų nuskambėjus kaip nesąmonė, bet.. kančia yra komforto zona. Skamba absurdiškai, nes juk visi norime ištrūkti iš kančios, bet tiesa ta, kad kančia mus padaro pasyviais. Dažnai tiesiog norime, tačiau įtikiname save, kad neverta, kad vis tiek nepasiseks ir nustojame stengtis... Tiesiog laukiame kol vieną rytą, netikėtai, pasveikimas įvyks. Mes vienu metu gyvename dviejuose pasauliuose: vidiniame ir išoriniame. Kai jautiesi užstrigęs viduje- reikia kažką keisti išorėje. Jei jautiesi įstrigęs išorėje- laikas kažką keisti savo viduje. Bet kokiu atveju kažkuriame iš pasaulių turime kažką pakeisti.
Nesakau, kad pasveikau. Tikrai ne. Tiesiog šiandien jaučiuosi geriau nei vakar. Ir tai jau gerai.