Moderatorius: Astro-Meška

Parašė Liudesyss
#435511 Labai reikia pagalbos.
Situacija tokia, kad labai subyrėjo santykiai seimoje. Ir neiseina iseiti is tokiu santykiu kad ir kaip noretum vel gyventi taikiai. Nezinau, kaip ir nieko neivyko pernelyg blogo, tik va uzgyventi du vaikai, sunkus metas man kaip mamai su 6men mergyte, norisi is vyro palaikymo, labai norisi supratimo. Deje, bet nemyliu savo vyro, nes seniai nustojom puoseleti santykius. As matau kad jis nenori tokios zmonos kaip as, nori leisti laika su draugais,atsipalaiduoti, isgerti, o ir namie nevengia alkoholio.
O as tada priekaistauju non stop, kad mes nepabuname kartu, kad nieko nenuveikiame kas padetu kurti ta jaukesne atmosfera seimoje.

Kiekvienas vyro isejimas ar i baseina, ar i sporto sale, ar su draugais isejimas mane veikia nerviskai, nes as to sau leisti negaliu jau labai ilga laika. Net nezinau ar noriu isvis kazkur eiti prasiblaskyti, tik kad varzau kita zmogu kad pasijausciau geriau. Taip blogai jauciuosi ir darau kitam bloga varzydama kito laisve neleisdama jaustis geriau ir jam.
O dieve, kaip absurdiskai skamba sita visa rasliava. As pati kenkiu musu santykiams ir juos gadinu.
Taciau ir vyras sita absurda suprasdamas irgi ne kiek nenusileidzia ir del tokiu dalyku riejames.

Nors anksciau vyras neidavo sitaip is namu, jam patikdavo buti su manimi, o dabar as jo tiesiog nebeatpazystu.

Baigiu paluzti santykiuose, as ji kaip vyra kuris blaskosi iki paryciu su draugais negaliu gerbti. Turiu suprasti ir ji, bet neiseina. Jis man atrodo kaip neissilakstes vaikezas, be zmonos ir be vaiku, ir neaisku kada prisidarys nesamoniu.
O jis man sako: 'mano sazine svari, as niekam nieko bloga nepadariau, ir nepadarysiu, bet man to reikia'.

Ka jus darytumete mano vietoje, kaip tvarkytumete santykius? Gal kokiu patarimu duotumete? Buciau dekinga :heart
Parašė Liudesyss
#435514 Pastaruoju metu sunkoka socializuotis del mazo vaikucio, atitrukau nuo visu, ir tiesiog net nenoriu kontakto su kitais.
Vartotojo avataras
Parašė emar
#435515 Kitų žmonių pakeisti negali. Tik save. Krizės vien savo pastangomis neišspręsi. Bet realybė tokia, kad pirmiausia turi pasirūpinti savimi. Trūksta ir to žmogiško kontakto, kurio negali gauti iš šalia esančio žmogaus, ir esi pervargusi, greičiausiai ir kokių abejojimo savimi problemų iškyla. Priekaištauti gali, bet visa šita situacija tik sukasi amžinu ratu. Rasti būdų pailsėti. Susitarti kažkaip perduoti dalį darbų, kuriuos vyras gali/nori atlikti (nusiimti dalį naštos). Pradėti socializuotis ten kur gali socializuotis, nes trūksta tos žmogiškos šilumos (tėvai, giminaičiai, etc.?) Palikti krizę sau, kol ateis naujų praktiškų idėjų, kad neversti savęs ar neversti kito žmogaus, bet kad jis pats norėtų prieiti (nebūtinai norės, dabar pirminė reakcija viskam priešintis). Tiesiog dabar tikslas - atrišti tą kietą mazgą sieloje.
Gyvenimas per trumpas, kad jį praleisti bandant išsitempti akmenį paskui save. Bet betiksliai lakioti irgi beprasmiška. Tiesiog kasdien stengtis pasiimti iš savo dienos ir savo resursų tai ką gali geriausia. Ir stengtis kuo mažiau nuodytis tais blogais dalykais. Spręsti, bet palengva - tai, ką tuo momentu galima išspręsti. Šiek tiek pašvelninti situaciją, bet nebandyti siekti galutinio varianto. Kantrybės.
Parašė Liudesyss
#435516 Ačiū Emar, labai gerai patarta. Ypač ties tuo kad kito pakeisti negali. Man jis irgi sake, keisk savo poziuri, ir tada bus viskas gerai, ir nereiks mums cia pyktis. Labai susinervinau ties tokiu jo pasakymu. Vienai stengtis del saņtykiu, tai prilygsta aukotis del kitu vel. Kai jis del santykiu nieko negalvoja pakeisti. Tikriausiai del to ir riejames, nes nei vienas nenorim keistis, ir nei vienas nenorim ideti pastangu kad butu geriau, ir kazkaip tikimes kad kazkaip viskas issispres, ateis geresni laikai..
Bet dabar isvis abejoju ar tie geresni laikai ateis, negaliu istisai tiesiog laukti, ir kenteti tokius santykius. Skirtis nenoriu, bet gyventi tokiuose santykiuose irgi nenoriu.

To zmogisko kontakto, socializacijos as taip nenoriu, nejaukiai jauciuosi. Bijau kad sociofobija ima virsu. Mama,tevai kitam mieste, ir jie visada buvo labai toksiski, tai bendravima apribojusi tiek kad labiau nekenktu. Turiu jaunesni broli, bet jis jaunesnis uz mane, irgi artimai nebendraujame.

Kai man vyras sako, tai tu nori laiko daugiau sau, tai yra bilietai i kina, eik, pabusi, pailsesi nuo musu. O as nenoriu, nes jauciuosi ir taip vienisa, noriu eiti su seima kur nors, bet mazoji per maza kur nors vestis.
Vartotojo avataras
Parašė emar
#435517 oi, kaip suprantu su toksiškais santykiais. Pati pabėgau ir visiškai nutraukiau santykius su tėvais ir artimaisiais. Bet faktas dar ir toks, kad užaugusi tuose toksiškuose santykiuose neišmokau užmegzti paprasto žmogiško ryšio, viskas nusirita velniažin kur.

Dėl to "pakeisk požiūrį" tai skamba "priimk mane tokį koks esu" :D Hmmm... Tas turėtų būti daroma abipusiai, jei ką, ne vienpusiai.

Socializuotis teks išmokti. Dėl vaikų. Padėti jiems socializuotis ir pritapti visuomenėj. Jei ir toliau virsit savo košėj, tapsi ne ką mažiau toksiška nei tavo tėvai. Tad nelieka nieko kito, tik mokytis gerai, gražiai ir šiltai gyventi savo gyvenimą. Socialiniai įgūdžiai ateina tik per praktiką. Pirmiausia - stebėti, bandyti, praktikuotis, sugyventi. Nusileisti dėl visko nebūtina, bet pasistengti ir šviestis būtų neblogai.
Parašė Liudesyss
#435518 Aha, o ar pati ismokai kokiu socializacijos įgūdžių? zinok mielai eiciau i tokius kursus , deje, bet mano socializacijos ir bendravimo igudziai priklauso nuo savijautos, jeigu savijauta prasta, tai niekur neisiu, su niekuo nebendrausiu, o va jei diena geresne, galiu prisiversti su kuom pabendrauti, kitaip jauciuosi labai nejaukiai, ir atrodo nera apie ka kalbeti, arba viskas atrodo taip beprasmiska, ir atima jegu.

Siaip darbiniuose santykiuose socializuotis iseina, nes kitaip dirbti neiseitu, bet idomu kaip kiti vertina is salies ar tokio bendravimo pakanka, ar jis pakankamai naturalus, o gal atrodau nenuosirdi, atstumianti. Nezinau.

O skausmingiausia yra jausti kad taves nemyli, apleidzia, ignoruoja artimiausias zmogus.
Vartotojo avataras
Parašė emar
#435522 Tie visi barniai ir spaudimas man skamba kaip smaugianti kilpa. Ne jį, o tave. Man nuo minčių rato padėjo knyga "moterys, kuriis galvoja per daug". Žinau, kad yra knyga "Moterys, kurios myli per daug". Šiaip chebra ir alkoholis toks labai paviršutinis akivaizdus pabėgimo būdas. Bet vytis bėgantį begalinis darbas. Ir ką darai pagavus? Atsiimti už tą bedėmesį laikotarpį?
Vartotojo avataras
Parašė Astro-Meška
#435523 Aš čia save buvau saviizoliavusi porai metų, gal daugiau net. :roll Ir man atrodė, kad man nereik tų žmonių ir taip man viskas OK. Kam jie reikalingi išvis...? :achtung Tokie pamąstymai buvo. :) Kol nenuėjau į dienos stacionarą. Ir nors žiūrėjau skeptiškai pradžioj, dabar matau labai didelę naudą žmonėse. Abipusę. Matau iš arti kaip ryšiai tarp žmonių gydo. Ko gero daugiau nei vaistai ar kai kada gydytojai. :) Visiškai pakeičiau nuomonę.

O dėl vyro, tai nežinau... Maniškis šiaip namisėda, bet užsiima savais reikalais, aš savais. Kartu mes nelabai ką veikiam. Vasarą porą kartų buvom kartu dviračiais išvažiavę. Tai visas mūsų paveikimas kartu buvo per kokį pusmetį. :D Bet man tiko ir toks variantas. Aišku, mes neturim vaikų. Tai kita situacija. :bloga Ir nors gyvenam kartu kokius 20 metų, bet gyvenam kaip kokie susimetėliai. Ne visai šeimiškai gal... Tai apie ką aš čia...? Apie tai kad ir toks variantas, jei abiem tinka yra galimas. :)
Bet tau norisi didesnio ryšio... O kaip buvo kai pradėjot gyvent kartu? Buvo kitaip?
Dar klausimas būtų kokioj šeimoj norėtum, kad augtų tavo vaikai? - čia būtų toks kertinis, kad apsispręst. Nes na... skirtis visad sunku, bet gyvent tam, kad sunku bus skirtis, tai...
Pamenu mano tėvai kai man buvo kokių niolika metų norėjo skirtis... Blem, kaip aš džiaugiaus. :D Galvojau, galų gale... Bent ramiai pagyvensiu nuo tų jų barnių... Tai va koks gali būti gyvenimas su tėvais, kurie pešasi pastoviai. Man buvo nekoks. :bloga Manau, turi viską gerai apgalvot ir apsispręst. Jei per sunku, nuvaryk pas psichologą kokį. Ne patarimo, o kad padėtų susidėlioti, išbūti. :heart