depresijosklubas.lt

- 2015 02 24, 15:52 #335140 Žudytis nebandžiau ir nenorėjau mirti, mano didžiausia duobė buvo supratimas kad gyventi yra beprasmiška ir ta beprasmybė man kėlė didelį skausmą, supratau kad taip gyventi beprasmybėjė nenoriu, bet gyventi privalau, nes dabar mano gyvenimo metas, ne mirties. Bandau labai suprasti tuos žmones, kurie nori pasitraukti, kartu suprantu, bet kartu man tai tolima. Mano beprasmybė atsirado būtent tada kai supratau jog savo jėgomis negaliu susikurti tokio gyvenimo kokio svajojau ir geidžiau, požiūris į gyvenimą ir neatitikimas šiandienos mane gramzdino į duobę, tad ta bejėgystė ir priveda žmogų pasitraukti, nematant išeities, bet kai pradėjau prašytis pagalbos, nuo tos sekundės kai jaučiausi kad manim kažkas rūpinasi ir nori padėti, nuo tos sekundės kai pati lyg būdama kūdikis pradėjau kažką kurti, pradėjau gyventi, pradėjau mokintis gyventi ir kai supratau kad jau kūdikis neprivalau būti, kai supratau kad galiu minimaliai keisti ir taip nebekentėti, atėjo noras gyventi ne bet kaip, ne egzistencijoje, ne beprasmybėjė, ir labai linkiu, linkiu kad tas noras savo plikomis rankomis, apglėbt save, savo gyvenimą ateitų į jūsų širdis, ateitų noras būti kūrėjais, net gi dėmesys kitiems, duodant žodį, suteikia stiprybės daugiau ir save patį iškeliant iš duobės.

" LET it Be".

- 2015 02 24, 22:43 #335158 Deja, realybė tokia jau yra, kad labai mažai žmonių gali susikurti tokį gyvenimą, kokio nori. Ir tai net nelabai nuo jų priklauso, paprasčiausiai yra tokia visuomenės struktūra, kurioje nėra vietos sėkmingiems visų gyvenimams. Turbūt man didžioji depresija prasidėjo, suvokus, jog po studijų kokius 10 metų dirbsiu paprastu specialistu, vėliau gal pakilsiu. Bet gyvenimas juk ne tik darbas, gaila, jog tai nesupratau anksčiau

Laiminga siela, laimingas ir kūnas

- 2015 02 25, 00:00 #335177 Va čia ir yra tų žmonių stiprybė gyventi tokį gyvenimą kokio neturi, o gal dalis net nežino kokio jo nori, kaip yra taip gerai. O aš gal pabūsiu naivi durnelė ir patikėsiu kad gal vieną dieną turėsiu ne viską, bet bent daugiau nei turiu šiandien, jei stengsiuosi ir bandysiu, tik kaip sugebėti išspręsti kliūtis. O kad ne viskas priklauso nuo manęs aš tą jau patyriau, gal su tuo ir sunkiausia susitaikyt, ir tai kelia depresiją, bet dar ne viską moku ir pati susikurt. O kai esi tokioje būsenoje kai galvoji kad visiškai esi "be rankų", tai varo į baisią neviltį ir skausmą.

" LET it Be".

- 2015 02 25, 16:23 #335243 Turiu klausymą, kai galvojate apie mirtį, norėtumėte, kad kažkas jums sukeltų mirtį, o ne jūs patys? Kaip prisišaukiant savo mirtį.


Dažnai galvodavau apie tai anksčiau. Pavyzdžiui: einant gatve, gerai, kad nutrenktų automobilis, arba gerai, kad susirgčiau nepagydoma liga. Dabar pagalvojus tai yra kaip palengvinimas sau, kai nedrįsti kelti prieš save rankos. Purviniausia darbą palieki aplinkybėms. Dabar mirti, bet kokiu būdu žiauriai bijau, bet gal ir gerai.

- 2015 02 25, 18:04 #335250 Man yra kilę tokių minčių. Pvz. kad susirgčiau kokia nepagydoma liga, lyg netyčia iššokti prieš smarkiai važiuonatį automobulį ar net atsigulti ant traukinio bėgių. Bet tik pagalvodavau, nes pamenu, kai vos nepakliuvau mikriukui poratais prer vairuotojo neapsižiūrėjimą, nes ėjau perėja, tai džiaugiausi, kad likau gyva. Toks įdomus žmogaus lyg ir savisaugos jausmas. Norėtum būti pastumtas nuo 12-aukščio, bet kažin, ką galvotum krisdamas. Įdomu man, ką galvoja žmonės pjaustydamiesi venas, ar neapsigalvoja, nes tai dažniausiai būna lėtesnė mirtis nei kiti būdai.

F.33.2 ir F.61

20 mg paroxetine, 3mg bromazepam, 25 mg quetiapinum ~18 val nerimui, 50-75 mg quetiapinum miegui.

- 2015 02 25, 18:09 #335252 Kai jauti, kad tau bus kapiec, sugrįžta noras gyventi. Man yra taip buvę.

- 2015 02 27, 13:28 #335300 Man panašių minčių būdavo, bet kad ne mirtini atvejai o tiesiog labai sunkūs, tokios mintys man sukeldavo savęs gailestį ir tokios mintys galėtų sukelti kitų gailestį, tiesiog manau šiai dienai norėjau gailesčio kitų, globos, rūoesčio todėl pagalvodavau apie galimus įvykius, kaip partrenkia mašina bet neužmuša, kaip susergu sunkia liga bet nemirštu, taip pat kai nenorėdavau kur nors būti, įsivaizduodavo kad lūžta koja, arba net lipant laiptais kad nugriūsiu jei nenorėdavau į darbą ar į mokyklą eiti. Tai kaip ir Deode sakė kad mano problemas spręstu aplinkos veiksniai ar įvykiai bet ne aš pati, bjaurus jausmas yra bejėgiškumas.

" LET it Be".

- 2015 02 27, 15:41 #335318 As tai tycia pagalvojau viena diena taip trumpam , geras budas nusodint mintis kaip ju per daug , bet kita karta kaip prireiks isivaizduosiu suoli parasiutu , extremas tas pats pravaiko durnas mintis

"Apie save dar pakutinį parašysiu komentarą ... O ką apie mane ... ką apie mane ... pala pala ..." (bandau tapt sveiku internautu)

- 2015 02 27, 23:35 #335361

Savo nelaimingumo priežastis matau labai kaip labai realius, apčiuopiamus dalykus, kurių neturiu ir taip tikiu,kad niekada neturėsiu...pvz. šeima, vaikas. Tai įsišaknijsi nuo jaunų dienų svajonė, nes pati neturėjau normalios šeimos, todėl svajojau, fantazavau, kad aš būsiu pati geriausia žmona ir mama. Metai bėgo, bet svajonė teliko svajone. Sekėsi visur tik ne šioje srityje. Galiausiai sulaukiau tokio amžiaus, kai tavo tėvai, artimieji dar labiau tave remia prie sienos su klausimais - ar turi draugą, kada padovanosi anūką. Tai taip skaudina. Nes tai juk nepriklauso nuo manęs, psichoterapeutas taip pat man vyro neatves prie durų. Tada gaunasi užburtas ratas. Ilgai kankinausi ir dabar kaip niekada anksčiau jaučiuosi, kad esu pasirengusi nusižudyti, nes pagrindinė gyvenimo motyvacija, tikslas man tolimas kaip...Dar koją kiša sunki depresija, kai metų metus nesugebu pasiekti remisijos. Kai kurie psichoterapeutai man sakė, kad mano išsigelbėjimas vyras, geras vyras. Bet kas iš tų patarimų, jei likimas tikriausiai sudėlioja gyvenimą kitaip. Tikiu, tikėjau Dievu, bet kuo toliau tuo labiau imu nusivilti, nes nepadėjo nei maldos nei konkretūs bandymai keisti gyvenimą, gyvenamą vietą. Dabar rašau atsisveikinimo laiškus ir vis galvoju apie būdą, kaip aš žudysiuosi, tą veiksmą aš įsivaizduoju kaip išsivadavimą iš savo kančių, nes koks skirtumas - dabar gyvenu kaip gyvas lavonas. Ta savižudybė, kurią pasirinkau, man atrodo netgi savotiškai graži, nes planuoju nuo....iki. Labai norėjau per savo gimtadienį tai padaryti, bet nesuspėjau, tai teks pasirinkti kitą datą. Tiesiog kiekviena diena vis sunkesnė. Ligoninės padeda tik kol jose guliu.

Kažkaip labai mano būseną atspindėjo. Aš tik va kažkaip visai nebeturiu į ką atsiremti - nebesiseka niekas. Nesijaučiu, kad galiu kažką padaryti - net kambario ir to nebeišeina susitavtvarkyti… Viskas, ko imuosi krenta iš rankų. Tad kurį laiką jau nieko nebesiimu. Ir nuolatos galvoj sukasi mintys apie mirtį, apie išėjimą. Jaučiuosi kaip kokia užkeikta. Kartais būna net taip, kad jaučiuosi, lyg su visais atsisveikinčiau. Lyg vienus ar kitus dalykus daryčiau paskutinį kartą… Nebematau prasmės gyventi, nes nebeturiu jokių svajonių. Jaučiuosi gerokai per kvaila, kad gyvenčiau. Ir tai, kad mintys apie mirtį neapleidžia, jos tokios - nuolatinės. Jaučiuos, kad negaliu net kitiems pasakyt, ką galvoju, nes neretai galvoju apie mirtį.

Jaučiu, kad niekada negalėsiu sukurti šeimos, nes negalėsiu kito žmogaus padaryti nelaimingu ir būti su manimi. Profesinio gyvenimo gyventi irgi nelabai besinori, nes nematau, kad galėčiau ką pasiekti, nes tikrai jaučiuosi per kvaila. Kažkokių pomėgių irgi suvokiu, kad neturiu. Net su žmonėmis jaučiuosi kažkokia netikra ir atitolusi. Taip ir užmiegu su mintimi apie mirtį ir su ja ir pabundu. Žinau, kad kentės aplinkiniai nuo tokio mano poelgio, bet nejaučiu jų kančios. Jaučiuos bejausmė ir nemąstanti, nieko neveikianti tik parazituojanti šiame gyvenime.

Norėjau paklausti, ar kam nors yra taip, kad nuolatos kamuotų mintys apie savižudybę. Gal tiksliau apie mirtį, nebebuvimą čia ir dabar?

- 2015 02 28, 01:46 #335362 Man tai užknisa, kai žmonės, kuriuos laikei draugais atsuka nugarą. Pasirodo draugų neturiu tik pažystami, sunku labai kai žmogus žmogui vilkas :/

- 2015 02 28, 08:41 #335368 svajalelija, nepamiršk, kad tai tik etapas,jis praeis ir viskas susitvarkys. Atsiras ir džiaugsmas ir savivertė pakils ir visa kita susitvarkys. Žinoma, tai nesusitvarkys per vieną ddieną, gali užtrukti ir kelis metus, bet susitvarkys. Svarbiausia nuežsiciklinti už tos dabartinės būsenos. Aš taip pat kažkada panašiai jaučiausi, bet tai praėjo ir gyvenimas gerėja.

nepastebimas, nesvarbu draugų kiekis, bet kokybė. Gal santykiai buvo ne taip statomi, gal dar kas nors. Tam kad turėtume draugą reikia daug įdirbio. Juk visada galima užsiauginti naują draugystę, nekartojant senų draugysčių klaidų

- 2015 02 28, 10:38 #335373 Sveika, Insomnia,

o ką darei? Kaip išbuvai tą laiką? Man tai jau tęsiasi ne vienas mėnuo ir niekas, atrodo, negerėja, o tik blogėja. Kartais pradedu įtarti, kad gal man ne depresija, o kas rimčiau… Ir dar nuolatos kyla klausimai apie savo vertę. Dabar nieko nesugebu ir nematau, kad tai pasikeistų. O apskritai sprendimus bet kokius priimt siaubingai baisu… siaubingai… O kuo ilgiau jų nepriimu, tuo viskas eina blogyn… Dėl to ir nebežinau, ką daryti.

Ir šiaip kyla klausimas, ar visi žmonės turi gyventi? Jei tik parazituoji, tai tu vertas to gyvenimo, ar ne? O jei nesugebi pasiimt galimybių? Arba atiduot kažko? Juk gal tikrai ne visi yra tokie, kuriems būtų čia lemta būti?

- 2015 02 28, 11:07 #335374 'Kabinančios' veiklos atradimas padeda dienom greičiau bėgt ir motyvuoja, svarbiausia mėginti tą veiklą atrast

cd /var/www

- 2015 02 28, 11:57 #335375 Mane mintys apie savižudybę kamuoja jau ilgus metus, bet ne taip intensyviai, tokios kaip sako epizodinės, kai pasijauti nieko vertas. Dabar pvz. neįsivaizduoju kaip toliau gyventi, nes viena diena šią savaitę buvo labai gera, per ją nuveikiau šį tą. O kita diena kažkoks košmaras, viskas krenta iš rankų. Žinau, kad pomėgiais savęs apgauti negaliu, nes kalbant apie veiklas, aš jų turiu, tačiau, kai ateina tas užplaukimas minčių apie savižudybę, nepadeda net mieliausi hobiai. Pas mane dar labai stipri savigaila, kai jau įsiverkiu, tai tada pradedu kedenti praeitį, verkti dėl ateities, dabarties, kuri, manau, yra arba užkeikta arba tiesiog esu nelaimingas žmogus. Žinojimas, kad tokių yra nemažai man nepadeda. Nepadeda tai, kad kažką įskaudinsiu savo poelgiu, nes tuomet būnu viena, neturiu kam paskambinti, artimieji žino apie mano mintis nusižudyti, bet galvoja, kad tik gąsdinu. Atrodo, kad apskritai jie nesupranta manęs, mano problemų.

Dar pasidarė įdomu, kaip iš tos duobės pakilo kitie čia rašantys. Ar jūs lankėte psichoterapijas, ar vaistai kažkokie padėjo. Nes suprantu, kad sergant lengva ar vid. sunkumo depresija galima ir pačiam lengviau kapstytis, o ką daryti, kai pats jau jėgų neturi.

F.33.2 ir F.61

20 mg paroxetine, 3mg bromazepam, 25 mg quetiapinum ~18 val nerimui, 50-75 mg quetiapinum miegui.

- 2015 02 28, 12:04 #335376

Ir šiaip kyla klausimas, ar visi žmonės turi gyventi? Jei tik parazituoji, tai tu vertas to gyvenimo, ar ne? O jei nesugebi pasiimt galimybių? Arba atiduot kažko? Juk gal tikrai ne visi yra tokie, kuriems būtų čia lemta būti?

Kas tiki Dievu, tas pasakys, kad mes turime, privalome viską ištverti ir žengti pirmyn. Pamenu vienos terapeutės gąsdinimus, kas būna savižudžiams, kad jie ten kažkur kenčia dar didesnes kančias nei čia žemėje būdami. Tas kažkiek mane sukrėtė. Bet iš kur ji gali žinoti, kas ten būna, juk niekas negrįžo iš numirusiųjų ir nepasakojo.
Aš irgi manau, kad mes, kad ir tokie nekokie, turime gyventi, yra daug žmonių, kurie nėra verti gyventi, tai žmogžudžiai, tvirkintojai...
Kas mums lemta irgi nežinome, gali būti, kad po kiek laiko išlaukus gyvenimas pakryps visai kita vaga. Žinau, kad tai įvyktų reikia pastangų, pačiam kažką keisti. Bet ką daryti, kai nesugebi daryti tų žingsnių keistis? Visi sako, kad padės psichoterapeutai ir pan. Aš visgi nelabai tuo tikiu. Arba tiesiog esu gilioje duobėje. Kol kas dar galvoju apie ligoninę, bet esu jau gulėjusi, žinau, kad tai tik prasiblaškymas.

F.33.2 ir F.61

20 mg paroxetine, 3mg bromazepam, 25 mg quetiapinum ~18 val nerimui, 50-75 mg quetiapinum miegui.