depresijosklubas.lt

- 2015 02 28, 21:53 #335399

Dar pasidarė įdomu, kaip iš tos duobės pakilo kitie čia rašantys. Ar jūs lankėte psichoterapijas, ar vaistai kažkokie padėjo. Nes suprantu, kad sergant lengva ar vid. sunkumo depresija galima ir pačiam lengviau kapstytis, o ką daryti, kai pats jau jėgų neturi.

Medikamentai ir psichoterapija, psichoterapeutas ne Dievas, jis be tavo pačios pastangų nepadės greičiausiai, turi labai norėti dirbti su savimi, turi atsirasti noras norėti gyventi ir dedant kiek įmanoma pastangų kiek leidžia jėgos sveikti, išeiti iš tos būsenos (duobės), turi atsirasti noras nebenorėti būti duobėje, nebenorėti kentėti, nebenorėti taip jaustis kaip jautiesi, tik tada terapeutas gali tau padėti, dirbat kartu, ne jis vienas ir ne tu viena, ir tikėti teikiančia pagalba, norėti gauti pagalbą. Jei tavo gyvenimo tikslas turėti antrą pusę ir šeimą, būti mylima ir mylėti, tai tiesiog tai turėtų versti tave gyventi, viltis, pasiseka ne iškart, ir ne greitai, bet vieną dieną sutinki vyrą su kuriuo kuri kažką, bandai, mokaisi, vien gyvenant tik svajone, tiesiog negyveni realybėje, ir nesvarbu kad iškart nepasiseka sukurti pasakiško gyvenimo, jis ateina tik po daug pamokų, kliūčių, problemų, kol jas išmoksti, tuomet ir sėkmė didesnė ateina, nepasiduok nesėkmėms, nes gal dar ne laikas sutikti skirtąjį, gal laikas pažint save, pagyvent dėl savęs, kažko išmokt, pamtyt pasaulio...

" LET it Be".

- 2015 03 01, 17:06 #335419

Dar pasidarė įdomu, kaip iš tos duobės pakilo kitie čia rašantys. Ar jūs lankėte psichoterapijas, ar vaistai kažkokie padėjo. Nes suprantu, kad sergant lengva ar vid. sunkumo depresija galima ir pačiam lengviau kapstytis, o ką daryti, kai pats jau jėgų neturi.

AD ar kiti vaistai ir intensivi psichoterapija. Kai susiduri pirmą kartą su depresija, tai pats būdamas jau gylioje duobėje, nesuvoki realybės ir tesiog nieko nebenori. Kas gali padėti, tai artimieji ar draugai, kurie tave pirmu taikiniu nugabens pas psichiatrą, nors ir per prievartą. Vėliau pasveikus, liga gali kartotis. Tai dabar būdama "su patirtimi" pati galiu nujausti kada artėja dugnas ir kreiptis pagalbos. Sunkiausia yra tada, kai žmogus su šia liga susiduria pirmą kartą ir neturi informacijos apie ją. Maniškiai irgi nesuprato, nuvedė pas šeimos daktarą
Šiaip daktarai pirma manė šėrė vaistais ir priskyrė stacionarą, kai būvau duobėje.

- 2015 03 01, 17:46 #335428

AD ar kiti vaistai ir intensivi psichoterapija. Kai susiduri pirmą kartą su depresija, tai pats būdamas jau gylioje duobėje, nesuvoki realybės ir tesiog nieko nebenori. Kas gali padėti, tai artimieji ar draugai, kurie tave pirmu taikiniu nugabens pas psichiatrą, nors ir per prievartą. Vėliau pasveikus, liga gali kartotis. Tai dabar būdama "su patirtimi" pati galiu nujausti kada artėja dugnas ir kreiptis pagalbos. Sunkiausia yra tada, kai žmogus su šia liga susiduria pirmą kartą ir neturi informacijos apie ją. Maniškiai irgi nesuprato, nuvedė pas šeimos daktarą
Šiaip daktarai pirma manė šėrė vaistais ir priskyrė stacionarą, kai būvau duobėje.

Aš sergu depresija jau daugiau kaip 8 metai. Dabartinė savijauta siaubinga, į tą dugną nugarmėjau, nes niekaip vaistų neatitaiko, terapija pas psichologę mažai padėjo. Labai daug vaistų, AD esu išbandžiusi, nežinau net, ką dabar siūlys. Šiandien pažiūrėjau filmą "Cake" (2014) su J. Aniston. Rekomenduočiau pasižiūrėti, ką domina, nes kai suvoki, kaip kenčia kiti žmonės, bet randa jėgų gyventi.

F.33.2 ir F.61

20 mg paroxetine, 3mg bromazepam, 25 mg quetiapinum ~18 val nerimui, 50-75 mg quetiapinum miegui.

- 2015 03 01, 18:07 #335430 Supratau. O stacionariai gyditis bandei: mankštintis, terapijos, psichoterapiauto paslaugos, o ne psichologo ir pan, grupinis bendravimas? Beje man patinka tavo avataras su Amy Lee. Anksčiau teko klausytis Evanescence.

- 2015 03 01, 18:29 #335432 Esu porą kartų gulėjusi ligoninėje. Vasaroj ir Ąžuolyno. Terapijos, mankštos ir visa kita padėjo tik tiek, kiek ten jas lankiau. Pinigų geram psichoterapeutui nėra, nes nedirbu. Ir gerai suvokiu, kas gyvenime man negerai, bet nesiryžtu keisti kažką, labai bijau pokyčių, nes jaučiuosi silpna.
Ir dabar galvoju apie stacionarinį gydymą.
Suprantu jaunus žmones, na nuo 20 metų, kad jiems dar kelias prieš akis, o aš jau perkopiau 30 m. ir galimybės mažėja, draugų ratas siaurėja, nesiseka surasti bendraminčių.

Ačiū dėl avataro. Man patiko ir patinka Evanescence. Pamenu, kad besiklausydama jų dainų man pagerėdavo, tarsi kartu išliečiau dainoje, visą skausmą, pyktį.

F.33.2 ir F.61

20 mg paroxetine, 3mg bromazepam, 25 mg quetiapinum ~18 val nerimui, 50-75 mg quetiapinum miegui.

- 2015 03 13, 15:21 #335923 VERTIMAS. Daniel Mackler "Kam gyventi, jeigu vistiek mirsime?"

Gyvenimas yra mūsų vienintelė, didinga proga įnešti į pasaulį savo indėlį. Tai yra vienintelė proga į savo – ir į kitų – egzistenciją įnešti ramybės. Tai yra mūsų vienintelė proga atrasti tiesą ir ja gyventi. Tai yra mūsų vienintelė proga atrasti nušvitimą* ir šviesti taip ryškiai, kaip tik galime. Tai yra mūsų vienintelė proga suprasti, ką iš tikrųjų reiškia gyventi.

Tiek daug žmonių šią progą iššvaisto. Jie išnyksta mirties skersgatviuose daug anksčiau nei jų kūnai praranda šilumą. Jie aptemdo savo smegenis tokiu elgesiu, kokio buvo išmokyti vaikystėje, ir jie atkuria savo pirmykštes ir užmirštas traumas su visais, su kuo tik užmezga kontaktą. Jie sulaužo savo vaikų dvasinius stuburus, lygiai taip pat, kaip kad buvo sulaužyti jiems patiems.

Bet kol jie vis dar kvėpuoja, ir kol kas nors vis dar kvėpuoja, viltis išlieka. Niekada nevėlu tapti nuoširdžiam. Niekada nevėlu pasikeisti. Nėra nusikaltimo, kuris būtų per didelis, jeigu nuoširdžiai gailimasi, nėra užkastos traumos, kuri būtų per didelė, kad nuo jos būtų galima visiškai išgyti. Žudikai gali rasti rojų žemėje ir pažinti bei pamilti savo sielas*. Prievartautojai gali atrasti giliai savo viduje užkastą psichologinę tiesą ir suprasti, kas jų praeityje paskatino – t. y. privertė – juos elgtis taip nežmoniškai.

Mes visi mirsime. Mes visi paliksime šią žemę. Tačiau svarbesnis ir labiausiai išgyti mus viliojantis klausimas yra toks: ką mes po savęs paliksime?

*Nušvitimas (angl. – enlightenment) – būsena, kai žmogus sąmoningai visiškai supranta savo tikrąsias emocijas ir yra išsigydęs bei įsisąmoninęs savo praeitį ir patirtas traumas; kai žmogus yra savo tikrojo „aš“ būsenoje; psichologinis ir emocinis sveikumas. Tai neturi nieko bendra su religija ar bet kokia kita misticizmo forma.

(Teksto šaltinis: http://blog.saviarcheologija.lt/2013/01 ... venti.html)

" LET it Be".

- 2015 08 12, 19:29 #343139 Lanko gan dažnai ta mintis. Bent kartą per mėnesį tikrai pagalvoju, kad noriu mirt. Kartais dažniau. Dabar galvoju, kad būtų gerai pasitraukt. Kad ir kaip tai kvaila. Turbūt nieko nesiimu, nes dar galiu ištvert. Nors jokių prošvaisčių nesimato. Nieko iš manęs gero nėra, neturiu jokių gabumų. Man niekad nesiseks.

Nei pateisinu nei nepateisinu šito veiksmo. Kitiem tai savanaudiška atrodo, bet man nelabai. Jei neturi ko duot pasauliui, tai kam kankintis. Yra žmonių kurie tave myli? Ar tikrai, jei negali jiems pasakyt, kas su tavim daros.

- 2015 08 12, 19:55 #343143 Perspektyvu jokiu irgi nematau, net nesugalvoju is kur ju tokiu istraukt, kartais galvoju, kad tarsi turetu autobusas atvaziuot manes pasimt, jau kaip ir laukiu, bet neatvaziuoja ar is vis ne ten kazkur nuveze.

- 2015 08 13, 06:20 #343151 Pries 28 metus gulejau psichiatrineje. Tais laikais nebuvo psichoterapijos. Man pasiseke labai su mano gydytoja. Labai sauni moteriske. Ji mane istrauke is bedugnes. Buvo tik vaistai ir pokalbiai su ja. Buvo labai sunku atsistuoti ant koju. teko keisti sali. Pradeti viska is naujo. Bet su laiku, depresija atsinaujino. Lankiausi pas psichologe (dekui draugei - nemokamai). Padejo. Nes pati labai norejau issikapstyti. Tada padariau anlize savo tikejimo. Kas yra Dievas - Jo pazadai zmogui - ir mano isipareigojimai pries Ji. Tuomet man tai labai padejo. Depresija niekur nedingo. dabar geriu vaistus, bet zudytis nekila rankos. Yra isipareigojimai. Kad ir pries ta gydytoja, kuri pries tirk metu man istiese pagalbos ranka. Ka mes paliksim zemeje, ne mes spresim. Yra milionai zmoniu, kurie gyvena eilini gyvenima - diena is dienos, bet gal jie kazkam pasake gera zodi, kazkam nusisipsojo. Tokiems dalykams nereikia gabumu. O kai ateis laikas iskeliauti, man nesvarbu ar man uzdes vainika uz gerus darbus.... Man svarbu kad Dievas nenusiviltu manimi (jei zudyciausi). Bet tai jau tikejimo ir pasitikejimo Dievu - skiltis. O zmones cia nieko deti.. ne jiems svarbu kaip mes gyvenam, tik Auksciausiajam. Todel ir yra sis nuostabus forumas. Galima issilieti. Dar yra malda. Galima pasikalbeti, pasitarti su Dievu, patikekit - bus lengviau, ir aiskiau gyventi ir tik guventi.

"Nėra problemų - nėra galimybės vystytis".

- 2015 11 06, 20:42 #346683 Nezinojau kur isiterpti.. Net ir nera tokios temos Zudytis nesiruosiu, bet ir kovoti uz gyvenima taip pat. labai pavargau per 15 metu sunkios ligos. Daygybiniu galvos operaciju, komplikaciju. Darosi tik blogiau ir blogiau... Nebeistveriu 7 valandu darbe. Po to jau nieko nesinori. Teisingai neurochirurgai sako - nauju smegenu nebus. Jie padare viska ka galejo... tempe uz ausu kiek uzteko ziniu ar noro.. Bet siandiena man viskas nutruko. Jau nebenoriu ir nebegaliu kovoti. nesidraskyti del gyvenimo. Neturiu ka palikti siuoje zemeje... tad niekas manes cia ir nebelaiko. Tai, suvokiu, jog pasidavus ilgai nbeistempsiu. O ir del ko... nebera jokios parsmes. Norisi tylos, ramybes... ir ramiai uzgesti...

"Nėra problemų - nėra galimybės vystytis".

- 2015 11 06, 22:00 #346687 Galit man paaiskintkjo savizudybe nera atsakymas, kai tau vienodai tiek ant geru tiek ant blogu patirciu?

Jei kas neaišku ar turit klausimų - drąsiai į PM.
Venlafaxine 37,5 mg + Fluanxol 1 mg
F33.2

- 2015 11 06, 23:32 #346692

Nezinojau kur isiterpti.. Net ir nera tokios temos Zudytis nesiruosiu, bet ir kovoti uz gyvenima taip pat. labai pavargau per 15 metu sunkios ligos. Daygybiniu galvos operaciju, komplikaciju. Darosi tik blogiau ir blogiau... Nebeistveriu 7 valandu darbe. Po to jau nieko nesinori. Teisingai neurochirurgai sako - nauju smegenu nebus. Jie padare viska ka galejo... tempe uz ausu kiek uzteko ziniu ar noro.. Bet siandiena man viskas nutruko. Jau nebenoriu ir nebegaliu kovoti. nesidraskyti del gyvenimo. Neturiu ka palikti siuoje zemeje... tad niekas manes cia ir nebelaiko. Tai, suvokiu, jog pasidavus ilgai nbeistempsiu. O ir del ko... nebera jokios parsmes. Norisi tylos, ramybes... ir ramiai uzgesti...

Nepasiduok. Nuovargis praeis, o darbas dar ne viskas. Tiesiog dabar silpnumo akimirka, galbūt reikia paieškot pagalbos pas gydytojus, padaryti pauzę. Nepriimk skubotų sprendimų apimta emocijų. Jeigu nori- išsikalbėk, forumas juk tam ir yra:}

- 2015 11 07, 05:54 #346697 Tiesa. tai emocijos... bet su joms labai sunku kovoti... o ir gydytojai jau nuleido rankas... Be lieka pasikliauti tik savo istverme, ir kantrybe... Kiek dar jos uzteks, nezinau Pati esu medike... daug ka suprantu.. Momentai tai padeda... bet ateina laikas, kai nusileidzia rankos... Laikas parodys... Gal kuriam laikui eilini karta isikapstysiu... O ten kaip Dievulis duos...

"Nėra problemų - nėra galimybės vystytis".

- 2015 11 07, 09:04 #346701 Laikykis ,comes . Stiprybės tau . Turi darbą ,dirbi tarp medikų ,praeis sunkumai ir vėl gyvenimas nušvis įvairiomis spalvomis . Žinau tavo gyvenimą . Tu esi labai geros dūšios žmogus ,todėl tau sunku gyventi .Dar kartą linkiu sveikatos .

Aš turiu ligą, bet ne ji - mane

- 2015 11 08, 15:16 #346732 Sveiki . galvojau ir bandziau nusinuodyti vaistais bet abu kartus tetis isgelbejo..tai buvo gal pries 5 metus..Dabar jau 4 metai kaip sergu paranoidine sizofrenija..jauciuosi blogai kiekviena diena yra kancia ir as vel galvoju apie savizudybe bet to nedarau nes zinau kad pateksiu i pragara.. Taciau blogai jauciuosi ir nerandu is to iseities..kamuoja ikyrios mintys, esu ir jauciuosi vienisa ir nelaiminga. Gal kas galit patart ka daryt?