Moderatorius: Užtrauktuko koordinatorė

Parašė Užtrauktuko koordinatorė
#114563 Labas,

turime nauja laiska, is dvieju daliu. Pirmoje dalyje daugiau klausimas teorinis, antroje dalis apie asmenine patirti.
Lauksime reakciju tiesiog, kaip dusia nori sureaguoti. Galite i viena dali, galite i abi, ar visai nereaguoti. Tiesiog, kaip Jums norisi.

Sveiki, noreciau suzinoti ar depresija gali buti trumpalaike, pvz menesio trukmes, o kartotis retai, pvz karta per metus? Ar buna depresijos forma, kuri nesikartoja?
Dar noriu paklausiti tokio zmogaus, kuris pats nesuprato, kad serga psichikos liga. Kaip pavyko tai isisamoninti? Kas padejo susivokti? kaip pasikeite gyvenimas? Ar sunku tai pripazinti jei is pradziu neigi?
Vartotojo avataras
Parašė Medeja
#114567 i pirma klausima atsakyt nemoku.


antras. pas gydytojus nuejau jau tada, kai nebevalgiau, nebemiegojau, tik purciausi is nervu ir bijojau net uzuolaidas atsitraukt, be to, visa laika skaudejo galva ir turejau temperaturos.
Parašė oasis
#114608 Priklausomai nuo depresijos formos. Lengva depresija gali priklausyti nuo metų laiko ir kitų išorinių aplinkybių. Sunkesnė dažniausiai užeina kur kas ilgesniam laikotarpiui ir jau reikia medikamentinio gydimo. Netgi pasveikus yra didelė tikimybė, kad liga vieną dieną atkris. Svarbiausia turėti stipru norą pasveikti ir bandyti dirbti su savimi.

Aš nežinojau, kad man depresija gal kokius 4 - 5 metus. Buvau girdėjęs apie šią ligą tik paviršutiniškai, nesigilinau ir nežinojau kokie jos simptomai. Kreipiausi pas medikus tik tada, kai jau beveik gulėjau lovoje ir nenorėjau nieko daryti. Pripažino vidutinio sunkumo depresiją, bet ir tai per psichologinius testus sukčiavau, kad neprirašinėtų labai sunkių dalykų. O susivokiau labai paprastai. Visoje literatūroje praktiškai visi išvardinti simptomai man tiko, todėl lyg viskas ir buvo aišku. Gyvenimas tęsiasi, dabar vartoju vaistus ir man yra kur kas geriau nei buvo prieš kelis mėnesius. Adekvačiau ir pozityviau į viską žiūriu, bet liūdna būsena dar vis aplanko. Stengiuosi keisti savo mąstymą, nes mano depresiją išsivystė dėl asmeninių charakterio savybių.
Vartotojo avataras
Parašė nulis
#114611 Aš visą laiką maniau, kad man paauglystė. O kai suvokiau, kad čia liga, o ne paauglystė, kad aš iš šito jau nebeišaugsiu, tada... Hm. Man atrodo, tada mane ištiko sunkiausias iki tol depresijos epizodas. :bloga
Vartotojo avataras
Parašė TasPats
#114613 I pirma klausima neatsakinesiu, nes paprasciausiai neturiu kompetencijos atsakyt, bei ziniu. Bei nesu specialistas ar daktaras.
I antra klausima tai lankiau privatu psichiatra puse metu, diagnoze depresija buvo. Neisejau is namu du menesius, savo noru kreipiausi i ligonine, Va ten ir nustate psichine liga jau "rimtesne", gyvenimas nuo to momento subyrejo. Na ka susitaikiau ir plaukiu pasroviui. Susiradau tokiu paciu zmoniu serganciu ta pacia liga.
ParašėKatinas
#114620 as i pirma taip pat neatsakinesiu,yra info internete turbut ,bet tingiu ieskoti.
kad sergu psichikos liga suzinojau tik tada,kai man ta nustate psichiatras.pas ji ejau,nes norejau gauti siuntima pas psichologa,as galvojau,kad nesergu ,o tiesiog esu isskydusi ir turiu psichologiniu problemu .apie depresija nieko nezinojau ir is pradziu buvo sunku patiketi,kad mano savijauta yra liga.kokia savaite nepirkau vaistu,kuriuos man israse gydytojas,nes maniau,kad vaistus geria tik psichai,o as tai sveika :bloga .gyvenimas pasikeite tik tuo,kad pradejau gerti vaistus ir lankytis pas psichoterapeuta.reikia pripazinti sitie pokyciai labai padejo.
tik noriu pasakyti,kad jei sergi psichikos liga,nereiskia,kad negali gyventi normalaus,pilnavercio gyvenimo.aisku, daug kas priklauso nuo ligos sunkumo.as sergu vidutine depresija.gyvenu taip,kaip ir kiti mano bendraamziai,abejoju ar pazistami nezinantys apie mano liga,tuo patiketu,jei pasipasakociau.nereikia galvoti,kad sergantys zmones vaiksto kretanciom galvom ir sneka su isivaizduojamais draugais.zodziu,viskas nera taip baisu,kaip is pradziu atrodo =) .
Vartotojo avataras
Parašė Melisa
#114754 Supratau, kad sergu, kai visą vasarą miegojau ir negalėjau "atsimiegoti". Tačiau neturėjau soc. draudimo ir į psichiatrą negalėjau kreiptis. Vėliau prasidėjo studijos ir darbas, dar metus "pratempiau", kol supratau, kad nebeturiu jėgų net ryte atsikelt iš lovos. Gydžiausi metus (gėriau vaistus), vėliau, po 2 metų, depresija pasikartojo ir sergu iki šiol. Ką galvoja kiti - man dzin, žinau, kad net kai kurie artimieji draugai nesupranta, bet man dzin. Gersiu vaistus nors ir visą gyvenimą, jei to reikės, nes nenoriu patrirti tokių būsenų, kurias patyriau...
Parašė lona
#115289 Pirmos dalies atsakymo nežinau. Čia specialistų reikia klausti.
Kaip sužinojau, kad sergu? Prieš gerus pora metų pastebėjau, kad nesinori keltis kasdieną - tiesiog nebuvo stimulo aplamai kažką gyvenime daryti, niekas nedžiugina, pikta su visais, atsirado emocijų "kalneliai", baisi nemiga ir stiprūs panikos periodai. Gydžiausi antidepresantais, bet po poros metų dėl stresinių asmeninio gyvenimo situacijų vėl viskas atsinaujino - bet smogė labai stipriai, beveik puse metų nemigos, pastovioj panikos būklėj, nustojau valgyti, "plaukiojau" kažkur anapus, stirpus savęs kritikavimas, kaltinimas ir menkinimas. nors visus tuos 2 metus po pirmo karto buvo beprotiškas kūno, sąnarių skausmas (kurio priežasties reumatologai taip ir nenustatė), pastovus abejojimas savo galimybėmis, pasitikėjimo savo galimybėmis stoka.
Na, žinojau, kad anksčiau ar vėliau šios būklės po pirmo karto išlįs, galvojau, kad pati galėsiu išsikapstyti, bet viskas jau tapo nepakeliama, pati kreipiausi į psichoanalitikus. Svarbiausia mano manymu reikia bandyti bent kažkiek pačiam ieškotis pagalbos, nes tai būtina ir nesvarbu, ką aplinkiniai blogo mano apie tavo būklę. Šiuo periodu reikia bent savimi rūpintis ir globoti save, artimieji ir aplinkiniai, jei supranta - tai palauks, jei nesupranta - tai ir nereikia jiems to sakyti, geriau patys miegos.
Nereikia bijoti savęs, kartais mums patiems neaišku, kodėl mes vienu ar kitu atveju elgiamės taip kaip elgiamės ir nebijoti paprašyti specialistų pagalbos, nes viskas kas mus supa aplink mus - tik mūsų pačių rankose ir mes tikrai galim žengti bent mažiausius žingsnius pirmyn. Sėkmės!
Vartotojo avataras
Parašė Agni
#116735 atsakymui į pirmą dalį mūsų forume yra skirtas visas skyrius.
Vartotojo avataras
Parašė Guliona
#118342 as visada zinojau, kad sergu. taciau kad reikia psichiatro pagalbos, supratau tada, kai 4 sav. is eiles darbo dienomis per paskaitas bukai ziopsodavau i lenta, namuose atsisedusi prie stalo ir suakmenejusi vaidinau, kad mokausi, kad kambarioke neuzdavinetu klausimu, savaitgaliais guledavau lovoje "be pulso", o sekmadienio vakare po 2 val. isterijos per nakti stengdavausi pasiruosti farmakologijos koliokviumui.