- 2007 11 18, 22:07
#4487
Jean Vanier
BAIMĖ MYLĖTI
Nerimo pasaulis
Negalima likti nevilties pasaulyje, nes šis ilgesingas nerimas yra pati baisiausia kančia. Gal net pati mirtis būtų saldesnė už tą vidinės mirties apraišką, kai nesugebame nei miegoti, nei valgyti, arba, kai priešingai, esame verčiami be perstojo miegoti ir valgyti ar farširuoti save narkotikais, alkoholiu bei kitokiomis priemonėmis. Žmogus jaučiasi tarsi ne savo kailyje, tarsi visų žvilgsniai nukreipti į jį, ir ši jausena yra nepakeliama.
Šis nepakeliamas nerimas gali mus priversti bėgti į sapnų ar svajonių pasaulį ar netgi paskęsti dvasinėje ligoje, kas yra gal net ir patogiausia. Sapne susikuriamas savas pasaulis, kuriam negresia pavojus būti sugriautam! Tačiau vos grįžus į realų pasaulį čia vėl iš naujo susiduriama su pragaru, vėl jautiesi atstumtas ir nereikalingas. Kai kurie žmonės metų metais gyvena psichiatrinėje ligoninėje susikurę savo iliuzijų pasaulį. Jeigu kažkokiais stebuklingais vaistais gydytojai galėtų išvesti juos iš to iliuzijų pasaulio ir grąžinti į tikrovę, tie žmonės susidurtų ten su dar baisesniu nerimu.
Čia išgydymas nereiškia tik išvadavimo nuo ligos, žmogui reikia pasiūlyti tokį gyvenimo būdą, kad jis galėtų būti laimingas ir priimamas, kad jis galėtų mylėti, dirbti ir gyventi pagal savo žmogiškąjį orumą. Jeigu grąžinimo į tikrovę pretekstu žmogus vėl iš naujo įstumiamas į pasaulį, kuriame jis turi blogą savo paties įvaizdį, yra kitų pajuokiamas ir atmetamas, tuomet geriau tą žmogų palikti jo psichozėje. Kai kurios ligos formos turi gynybos išraišką; netgi pats agresyvumas, sukeliantis mūsų šiurkštumą bei smurtą, iš tikrųjų yra bėgimas nuo nerimo.
Ištiesta ranka
Norėdami padėti kam nors išsiveržti iš to pasaulio ir iš naujo rasti viltį ir gyvenimo džiaugsmą, reikia jam ištiesti ranką; netgi ne tik ranką, bet atgręžti veidą ir žvilgsnį, kuris pagelbės žmogui susigrąžinti pozityvų savo paties įvaizdį, tariant: “Dar giliau negu tavo psichozė, dar giliau už visa, kas bloga, giliau už tavo smurto proveržius ir neapykantą, tavyje yra kažkas ypatingai gražaus”. Tačiau reikia įstengti tai ištarti ir akimis, ir rankomis bei tolydžio įrodyti žmogui, jog jo gilioji asmenybė nėra bloga, kad ji yra graži ir pilnatviška, sugebanti nuveikti gražius dalykus. Nepakanka tai ištarti tik vieną kartą, reikia tai kartoti ir įrodyti, gal netgi ir metų metais. Aš išgyvenau ypatingą gyvenimo patirtį viename Haiti kalėjime, kur žmonės buvo labai nusivylę, primityvūs ir smurtingi. Buvau paprašytas kalbėti su jais. Pirmą kartą susitikau su dvidešimčia moterų, antrąjį – su dvidešimčia vyrų, o paskutinį kartą didžiuliame mediniame barake susirinko apie šimtinė vyrų, veikiausiai iš vargingų priemiesčių, kurie girti smurtavo bei prievartavo. Pradžioje jų veidai buvo siaubingai uždari. Mane lydėjęs kunigas Baudry vertė mano žodžius iš prancūzų į kreolų kalbą. Jaučiausi esąs jų nepriimamas. Buvau iš svetur atvykęs baltaodis, pamokslaujantis apie gailestingumą. Pradėjau jiems kalbėti apie vaikus, apie vaiką, glūdintį kiekviename iš jų ir manyje. Apie tai, kaip šis vaikas trokšta švelnumo, apie kiekvieno iš mūsų turimą savo paties įvaizdį. Galiausiai aš jiems pasakiau: “Gali taip atsitikti, jog nė vienam iš jūsų nepavyks iš čia išeiti, gal kuris nors išeisite, kad vėl čia pat sugrįžtumėte po kelių savaičių. Gali būti, kad visas pasaulis jus atmes, tačiau aš viliuosi, jog ateis diena, kai pasauliui atsiskleis kiekviename iš jūsų glūdintis grožis; viliuosi, jog mes visi prisikelsime, ir tą dieną jūsų būtybės grožis nušvis ir bus viso pasaulio pripažintas. Nes jūs patys gerai žinote, jog jūsų širdies gelmėje giliau už visus susiskaldymus slypi švelnumo trokštantis vaikas”. Pamačiau, kaip jų veidai atsipalaidavo ir pradėjo šypsotis. Tarp mūsų užsimezgė spontaniška bendrystė. Šis ramybės momentas yra labai svarbus, nes galbūt jisai išplauks iš atminties mirties valandą ir suteiks viltį. Tačiau to nepakanka, kad žmogus būtų išgydytas. Kad žmonės galėtų iš tikrųjų augti, reikia, kad kas nors lydėtų juos diena iš dienos, nes dažniausiai jie, būdami maži, neturėjo mamos, bylojančios visa savo esybe: “Ar tu verki, ar juokiesi, ar vaikštai, ar ne, esi mano vaikas ir aš tave myliu. Tu esi man vienintelis”.
Kad bûtų užpildytos visos “trūkstamų metų spragos”, būtina mylinti esybė, nuolat kartojanti: “Tu gali daryti gerus dalykus, nesi pasmerktas liūdesiui, vienatvei ir mirčiai. Įmanoma, kad tavo esybė iš gilumos atgimtų”.
Pavojinga tikrovė...
Ši ištiesta ranka gali būti tiek labai gražus, tiek ir labai pavojingas dalykas. Gali atsitikti, jog ištiesęs ranką nebus ištikimas, nebus tikras, nors jis ištars: “Myliu tave”, tačiau iš tikrųjų nemylės, nes mokėsi mylėti iš knygų arba mano esąs įgaliotas taip sakyti. Netikros viltys paverčia ištiestą ranką baisiai pavojinga tikrove. Žmogus, turintis pažeistą savo paties įvaizdį, tikintis, jog jame nėra nieko gera, nebeišdrįs priimti ištiestos rankos, nes per gerai žinos pasekmes: “Jei jis paims šią ranką, atgaivinančią jame viltį, ir jei ranka jį pames, tuomet viskas baigta! Kartą skaičiau vieno kalinio mintį: “Jei stabtelėjęs gatvėje pažvelgi į mane ir ištiesi man ranką, kad ją paimčiau, po to pameti mane, – nenustebk, jei kam nors kitam, ištiesusiam man ranką, skelsiu antausį”. Nepaprastai sunku po kokios nors blogos patirties pakartoti antrą - panašią. Jei sykį pasitikėjau, o mane apleido ir aš parpuoliau, nebegalėsiu klausytis kvietimo pasitikėti. Galvosiu: “Visi jūs melagiai!”
Kartą sutikau vieną belgę, kuri sakėsi patyrusi smurtingą atsaką į ištiestos rankos gestą. Ji jautėsi taip sužeista, kad daugiau nebegalėjo nieko duoti. Paaiškinau jai, jog tam tikra prasme taip ir turėjo atsitikti, nes labai kenčiančiam žmogui ištiesta ranka tampa tiesiog nepakeliama.
Kiekvienam žmogui būtina apie save susikurti saugumo zoną, gyvybiškai svarbią erdvę, o kartais geravaliai žmonės, kaip ana ponia iš Briuselio, nori įsibrauti į šią slaptą erdvę ištiesdami ranką. Tačiau pažeistas žmogus to negali pakelti, nes ir taip dažnai buvo bandoma pažeisti jo erdvę – žmogus ima kandžiotis, muštis, spiegti ir dar labiau užsiveria.
Kai kurie truputėlį naivūs žmonės, nesuvokiatys tikrosios meilės prasmės, galvoja, kad mylėti reiškia nuraminti kitą, duoti kažką ir įsiskverbti į jo slaptąją erdvę, kad galima būtų jam padėti. Tačiau jeigu tasai kitas nenori, kad būtų įžengta į jo slaptąją erdvę? Privalome nepaprastai gerbti kiekvienam mūsų būtiną erdvę.
...turi būti išbandyta
Ištiesta ranka turi būti išbandyta. Išbandomas kiekvienas naujas atsakingas asmuo ar vyresnysis, nesvarbu kokios jam patikėtos pareigos. Norime žinoti, kiek toli galime žengti: “Kiek galiu pasitikėti tavimi? Ar aš tau tikrai rūpiu? Kiek tu turi galios?” Dvasinis autoritetas tuo labaiu turi būti išmėgintas. Kai kunigas atvyksta į parapiją, parapijiečiai privalo žinoti, ar gali juo pasitikėti. Ši taisyklė galioja kiekvienam žmogui, kiekvienai žmogiškajai atsakomybei, juo labiau marginalinei asmenybei, gyvenimo prašalaičiui, staiga išvydusiam ištiestą ranką: “Kokie motyvai skatina ištiesti ranką? Kodėl norima man padėti? Ar tai daroma savo garbei, ar už atlyginimą, ar siekiama sau naudos?”
Kodėl tampama kalėjimo prižiūrėtoju? Komanduoti žmonėms, privalantiems paklusti vien pamojus pirštu ar parodžius žvilgsniu, – visa tai gali sukelti tam tikrą galios pojūtį. Gali taip atsitikti, jog vidujai labai skurdūs žmonės jaučia egzistencinį troškimą komanduoti ir matyti, kaip kiti jiems paklūsta. Žinoma, negalime apibendrinti visų atvejų, tačiau toks polinkis egzistuoja. Jei įsakinėjimas tampa egzistencine būtinybe, užuot padėjus kitiems pasiekti laisvę, tai gali palikti gąsdinančias pasekmes.
Štai kodėl žmogus, ypač trapus ir pažeidžiamas, negali paklusti kitam, kol tikrai neįsitikina, ar anas rūpinasi jo asmeniu, ar tik trokšta pajusti savo paties galią. Yra tūkstančiai būdų kieno nors motyvacijai išmėginti, ir sužeistieji nepaprastai greitai juos perpranta. Motyvacija atsispindi veido išraiškoje, ištiestoje rankoje, balso tone. Dažnai balso tonas yra iškalbingesnis negu patys žodžiai! Ištiesta ranka yra labai daugiaprasmė, ir tai mes nuolat patiriame “Arkos” bendruomenėje: “Jei tu man tiesi ranką, vadinasi, aš ligonis; jei aš ją priimu, tai įrodo, kad esu niekam netinkamas”. Tai panardina žmones į neišsprendžiamą dilemą – priimti pagalbą ir įrodyti savo nevertingumą ar atmesti ją ir grįžti į baisią vienatvę. Nepaprastas nuolankumas ir subtilumas, kad ištiesta ranka taptų vilties nešėja. Ištiesta ranka turi byloti: “Tiesa, kad tu dabar sergi, tiesa, kad tu esi buvęs vagis ir šiandien esi tik apgailėtinas tipas, tačiau aš pasitikiu, kad tu gali daryti gražius dalykus”.
Nėra lengva tikrai ištiesti ranką. Tuo labiau nelengva priimti ištiestą ranką. Daugybė marginalinių žmonių, gyvenimo prašalaičių, galima sakyti, mes visi, nepaprastai bijome valdžios autoriteto. Autoritetą labai sunku išgyventi tiek jį įvykdančiam, tiek jam pavaldžiam, ypač jei vaikystėje patirta blogų išgyvenimų, nes autoritetas atskleidžia mūsų priklausomybę.
Blogas autoritetas yra įstatymas be pasitikėjimo, tai įsakymai nepasitikint įsakančiuoju. Tai gąsdinanti valdžia, laužanti ir žeminanti, šlovinanti komanduojantį ir neugdanti paklûstančiojo. Yra žmonių, patyrusių nepakeliamą valdžią vaikystės metais, jie suaugę bijo bet kurios valdžios. Šia tema galima daug kalbėti, tačiau žinome, jog valdžią ir įstatymus turime išgyventi meilės, pasitikėjimo ir atleidimo dvasioje.
Ištiesta ranka žmogui, ypač jei jis yra marginalas, gali sukelti visokeriopų vaizdinių, dėl kurių jis pasijus nelaimingas. Nepaprastai pavojinga pažeisti kieno nors erdvę. Tai gali jo širdyje atpalaiduoti pavydo ir neapykantos galias, atskleisiančias tam žmogui dar daugiau jame glūdinčio blogio. Taip pasiekiamas priešingas siektinam tikslas: užuot atskleidus pozityvų žmogaus įvaizdį, dar labiau pabrėžiamas jo negatyvusis vaizdinys. Šitai gali visiškai išmušti iš vėžių. Jei kas nors buvo taip sutrikdytas meile, ne funkciniu, bet asmeniniu ryšiu, toks žmogus ima bijoti meilės.
Panašiai būna ir tuomet, jei priėmęs ištiestą ranką trokšta gauti daugiau, negu tasai kitas yra pasirengęs jam duoti, tuomet priėmusiojo ranką širdyje gims nebe meilė, bet neapykanta ir netgi troškimas nužudyti mylimąjį objektą. Jis manys, jog norima apriboti santykius, kurių jis norėjo neriboti, ir todėl norės griauti. Jo širdyje sugyvena meilė ir neapykanta. Tai blogiausia, kas gali atsitikti, ir tai yra beveik visų depresijų šaltinis. Šis priešingų jausmų sąmyšis sukelia sumaištį, ir žmogus nebežino, ką daryti: jis tuo pačiu metu neapkenčia ir myli, nori ir nenori, trokšta mirties ir nori gyventi. Šių priešybių visiškai neįmanoma išgyventi, ir žmogus panyra į depresiją, pasidaro pasyvus, kadangi aktyvumas atrodo esąs pernelyg pavojingas.
Ištiesus ranką ir įžengus į kito erdvę, galima išprovokuoti tai, kas pasaulyje gražiausia ir tai, ką žmogiškoji sąmonė suvokia kaip blogiausią dalyką' – pavydą. Privalome padėti žmonėms išgyventi tą labai natūralų reiškinį – pavydą. Pakanka paprasčiausiai žingsniuoti su jais drauge iki tos dienos, kai tasai pavydas bus nuskaistintas.
Keista, kad pavydas yra jausmas, dėl kurio nedrįstama prisipažinti. Taip yra galbūt todėl, kad pavydas nesąmoningai susijęs su žudymu. Kartais paprasčiausiai pakanka padėti žmonėms įsisąmoninti jų pavydą ir suvokti, kad tai yra labai natūralus dalykas. Meilės gimimas yra nuostabi tikrovė, tačiau ją dažnai lydi kitos tikrovės, t.y. pavydas, neapykanta, konfliktas tarp priklausomybės ir nepriklausomybės poreikių. Mylėti gali pasidaryti nebepakeliama: žmogus negali priimti ištiestos rankos, nes ši ranka sukelia per daug emocijų.
Kiekviename iš mūsų yra gyvybinis slaptos erdvės poreikis. Apskritai mes suvokiame savo ribas ir žinome, iki kur galime ateiti. Štai kodėl privalome nepaprastai gerbti kito erdvę; turime jos nepažeisti, neiti pernelyg greitai, ypač jei esame atsakingi už pažeistus asmenis.
Dažnai sakoma, ir tai yra tiesa, jog “Arkos” bendruomenė yra meilės bendruomenė; ten reikia labai mylėti, tačiau meilės tikrovė reikalauja nepaprasto subtilumo! Kartais galima išvysti šaunių pagalbininkų, kurie vos atvykę čia pat žingsniuoja gatve rankomis susikibę su neįgaliaisiais. Tai žavingas vaizdas, tačiau tame gali glūdėti didžiulis pagarbos stygius kito asmens erdvės atžvilgiu. Tiesa, tie žmonės gali trokšti meilės, jie gali būti labai jautrūs prisilietimui, tačiau jiems reikia padėti susirasti savo erdvę, o tai padaroma nebūtinai juos glostant ir glamonėjant... Minėtieji veiksmai gali juos visiškai išmušti iš vėžių!
Taigi kiekvienam reikia padėti rasti savo erdvę ir tuo pačiu metu ją gerbti. Mylėti nereiškia gatvėje paimti už rankos ar glostyti. Tai padėti kitam tapti laisvesniam, visapusiškiau savimi pačiu, padėti atskleisti jo paties grožį ir jame glūdintį gyvybės šaltinį.
Galima griauti duodant ir tikint, kad mylima – taip iš tikrųjų sukuriama priklausomybės būklė, vedanti į nusivylimą ir neapykantą arba atpalaiduojanti ištisą seksualumo ir pavydo pasaulį, kurio kitas nebegali kontroliuoti. Vienintelė tikra dovana, kurią galime kam nors padovanoti, yra atskleisti žmogaus teigiamas savybes ir įrodyti jam, kad jis gali daryti gerų dalykų.
Baimė būti mylimam
Dažnai sakoma, kad visas pasaulis ieško meilės. Tai tiesa, o, kita vertus, netiesa. Gali būti taip, kad žmogus tiek bijo būti mylimas, jog atsitveria daugybe užtvarų: meilė jam yra pernelyg pavojinga ir žeidžianti. Jeigu pažinę meilę patiriame apleidimą, įžengiame į nerimo pasaulį, žvilgčiodami iš padilbų arba svarstydami, ką kiti apie mus galvoja. Visą tą vidinį pasaulį taip sunku pakelti, kad galiausiai žmogus nusprendžia, kad daugiau nebemyli. Tačiau po to gyvenimas tampa dar labiau nepakenčiamas, nes be meilės neįmanoma gyventi. Kai kurie žmonės taip labai trokšta meilės, jog juos visiškai išveda iš rikiuotės šis didžiulis troškimas bei juos pančiojanti baimė mylėti ir būti mylimiems.
as tikiu nuo vaikystes nors ir buvo tarybiniai laikai zmones kas tikejo slepesi bet vistiek eidavau i baznycia melsdavausi .tik dabar atitolau nuo dievo ,as juo tikiu ir tikesiu tik i baznycia niekaip neprisiverciu nueiti. 
nors kažkada studijavau ir teologiją.
