- 2013 12 11, 13:33
#307894
ūsų paveldėtas turtas
Visi jam pritarė ir stebėjosi maloningais žodžiais, sklindančiais iš jo lūpų (Lk 4, 22a)
Home
Apie
Gloria Polo liudijimas
Posted on Lapkritis 29, 2009 | Category: Liudijimai
Paruošta pagal Radio Maria (Kolumbija) interviu su Dr. Gloria Polo (
http://www.i-h-s.eu/www/gloria/htdocs/t ... ioeng.html)
Broliai ir seserys! Kaip nuostabu yra dalintis su jumis dovana, kurią Viešpats man suteikė daugiau kaip prieš 10 metų, kai dar lankiau Kolumbijos Nacionalinį Universitetą Bogotoje. Tuo metu buvau paskutiniame kurse, kartu su savo sūnėnu, kuris taip pat buvo stomatologas. Mano vyras buvo su mumis tą dieną. Penktadienio popietę turėjome pasiimti knygas iš Stomatologijos Mokyklos. Tuo metu labai smarkiai lijo ir mes su sūnėnu slėpėmės po nedideliu lietsargiu. Mano vyras vilkėjo neperšlampantį lietpaltį ir prie Pagrindinės Bibliotekos prisiartino nuo sienos pusės. Tuo tarpu mes su sūnėnu šokinėdami per balas bėgom pro medžius. Tuo metu kai kaip tik ruošėmės šokti per didelę balą, mus nutrenkė žaibas. Abu smarkiai apdegėm. Mano sūnėnas mirė vietoje. Nepaisant jauno amžiaus jis buvo atsidavęs Viešpačiui ir ypač mylėjo Kūdikėlį Jėzų. Jis visada nešiojo pasikabinęs Kūdikėlio Jėzaus atvaizdą kvarcinio krištolo gabalėlyje. Teismo medicinos eksperto išvadose buvo parašyta, kad žaibas į jo kūna pateko per Kūdikėlio atvaizdą kvarce, pervėrė širdį, sudegino vidaus organus ir išėjo per koją. Tačiau iš išorės jo kūnas visiškai neapdegė.Mano atveju žaibas perėjo tokiu būdu, kad siaubingai apdegino ne tik viduje, bet ir išorėje. Šis kūnas, kurį matote, yra atstatytas per mūsų Viešpaties malonę. Žaibas sudegino mane, paliko be krūtų, praktiškai sunaikino audinius ir šonkaulius. Pilvas, kojos, kepenys, inkstai, plaučiai - viskas buvo apdegę.
Šeimos planavimą vykdžiau naudodama varinę spiralę. Varis, būdamas puikus laidininkas išlydė kiaušides. Likau be pulso ir kitų gyvybės ženklų, mano kūnas buvo vis dar kratomas elektros srovės, kuri liko jame. Bet tai tik fizinė būsena. Pats nuostabiausias dalykas, kol mano kūnas degė, aš akimirksniu atsiradau gražiame baltame tunelyje kupiname ramybės ir džiaugsmo, tokios laimės, kuriai apibūdinti žmogiškų žodžių nėra. Akimirka buvo suvokimu neaprėpiama. Buvau kupina džiaugsmo ir laimės, niekas manęs neslėgė tame tunelyje. O tunelio pabaigoje mačiau kažką, ką galėčiau palyginti su saule, nuostabiausią šviesą. Galėčiau tą šviesą pavadinti balta, bet nėra mūsų žemėje tokios nuostabios spalvos, kuri prilygtų tai šviesai. Ir jaučiau tos šviesos ir meilės šaltinį.
Kildama į viršų supratau, kad miriau. Tą pačią akimirką pagalvojau apie savo vaikus ir pasakiau “O Dieve, mano vaikai! Ką jie pasakys? Ši užsiėmusi mama niekada neturėjo jiems laiko!” Tada ir pamačiau savo gyvenimą tokį, koks jis buvo iš tiesų ir nuliūdau. Aš palikau savo namus, kad pakeisčiau pasaulį ir nesugebėjau pasirūpinti savo vaikais ir namais.
Ir tą pačią akimirką aš apsižvalgiau ir pamačiau kai ką nuostabaus. Pamačiau visus man brangius - tiek gyvus, tiek mirusius. Apkabinau savo prosenelius ir tėvus, kurie buvo mirę. Apkabinau visus, tai buvo tokia pilnatvė ir grožis. Ir tada suvokiau, kad buvau suklaidinta tikėti reinkarnacija, kurią netgi gyniau. Aš “matydavau” savo senelį ir prosenelį visur, įvairiuose daiktuose. Bet jie apkabino mane ČIA. Aš juos sutikau iškart, mes apsikabinom, ir tuo pačiu aš apkabinau visus žmones, kuriuos kada esu sutikusi savo gyvenime tą pačią akimirką. Kai apkabinau savo devynerių metukų dukrytę - ji išsigando. Bet pajuto mano apkabinimą. Tai buvo nuostabi akimirka be žemiškojo kūno. Viską mačiau kitaip negu anksčiau, kai pastebėdavau kad žmonės nutukę, per ploni, tamsios odos, ar bjaurūs, visada su išankstiniu nusistatymu. Dabar, praradusi savo kūną, mačiau žmones iš vidaus. Kaip gražu matyti žmones iš vidaus. Mačiau jų mintis, jausmus. Aš juos akimirksniu apkabinau, bet nuolatos kilau aukštyn ir aukštyn, kupina džiaugsmo. Tuo metu jaučiau, kad tuoj pasimėgausiu nuostabiu vaizdu, neįtikėtino grožio ežeru. Tą akimirką išgirdau savo vyro balsą. Mano vyras verkė ir su didžiuliu skausmu mane šaukė „Gloria, prašau neišeik! Gloria, grįžk! Dėl vaikų ,Gloria, nepasiduok!” Tą akimirką žvilgtelėjau ir pamačiau ne tik jį, bet ir jo siaubingą skausmą. Ir Viešpats leido man grįžti, nors aš ir nenorėjau palikti to džiaugsmo, tos ramybės, tos laimės. Ėmiau iš lėto leistis link savo be gyvybės ženklų likusio kūno. Mano kūnas buvo paguldytas ant operacinio stalo universiteto med. punkte. Mačiau gydytojus bandančius atgaivinti mano širdį elektrošoku. Ten išgulėjome dvi su puse valandos, nes mūsų negalėjo perkelti dėl vis dar sklindančios elektros srovės. Kai tai pagaliau liovėsi - gydytojai pradėjo reanimuoti. Prisiartinau prie savo galvos ir pajutau kibirkštį, kuri mane akimirksniu įtraukė į vidų. Grįžau į savo kūną. Buvo labai skausminga grįžti, visur jaučiau žiežirbas nuo buvusio elektros krūvio. Ir stebėjausi kaip telpu į tokį “mažą indą”. Skaudėjo viską, buvau visa apdegusi. Skaudėjo siaubingai. Dūmai ir garai veržėsi nuo kiekvienos mano kūno vietos. Bet pats baisiausias skausmas buvo mano tuštybės. Aš buvau pasaulietiška moteris, užimanti svarbią padėtį; intelektualė, studentė, savo kūno, grožio ir mados vergė. Kasdien sportuodavau valandų valandas. Vergavau, kad turėčiau gražų kūną: masažai, dietos, viskas ką tik galite įsivaizduoti, buvo mano gyvenimas; vergavimas dėl gražaus kūno. Aš sakydavau “Jei jau turiu gražią krūtinę, tai turiu ją ir parodyti. Kokia prasmė slėpti?” Tas pats ir dėl kojų, maniau kad turiu gražią krūtinę ir kojas. Tačiau tą akimirką su siaubu suvokiau kaip švaisčiau savo gyvenimą rūpindamasi savo kūnu. Tai buvo mano gyvenimo centras : meilė savo kūnui. Bet dabar kūno nebebuvo, ir krūtų nebebuvo - tik baisios skylės. Ypač kairė krūtis, buvo visiškai sunaikinta. Kojos buvo baisiausioj padėty - jose išdegusios tuščios skylės be mėsos, visiškai sudegę ir pajuodavę. Iš ten mus perkėlė į ligoninę, kur mane greitai išvežė į operacinę ir pradėjo šalinti visus sudegusius audinius.
Narkozės metu vėl palikau savo kūną. Mačiau ką chirurgai daro mano kūnui. Labiausiai jaudinausi dėl kojų. Ir staiga mane persmelkė siaubas. Aš buvau “dietos besilaikanti katalikė” visą savo gyvenimą. Mano santykis su Viešpačiu buvo sunykęs iki sekmadieninės Eucharistijos, ne ilgiau kaip 25 minutės, toj bažnyčioj, kurioje kunigo pamokslas buvo trumpiausias, nes ilgiau negalėjau iškęsti. Taip bendravau su Viešpačiu. Pasaulio mados mėtė mane kaip šapelį vėjas. Kartą, kai buvau jaunesnė, girėjau kunigą sakant, kad pragaras neegzistuoja, ir demonai - taip pat. Tai buvo vienintelis dalykas, kuris mane dar sulaikė bažnyčioje. Kai man pasakė, kad velnias neegzistuoja, aš pagalvojau, kad mes visi vistiek eisim į dangų, nepriklausomai nuo to, kas esam ir kaip gyvenam. Tai galutinai atitolino mane nuo Viešpaties. Mano pokalbiai su žmonėmis pasikeitė, nuodėmė jau neišsiteko manyje. Aš pradėjau visiems pasakoti, kad demonai neegzistuoja, kad juos išgalvojo kunigai, kad galėtų manipuliuoti žmonėmis. Susitikusi su bendramoksliais aiškinau, kad Dievas neegzistuoja ir mes visi esam evoliucijos padarinys. Bet toj operacinej mane apėmė tikras siaubas! Mačiau demonus, paliekančius mano kūną ir aš buvau jų taikinys. Tą akimirką pamačiau žmones, pasirodančius iš operacinės sienų. Iš pirmo žvilgsnio jie atrodė normalūs, tik siaubingos neapykantos perkreiptais veidais. Bet staiga man buvo duotas supratimas, kad esu kiekvienam iš jų skolinga. Suvokiau, kad nuodėmė nėra už dyką, ir kad didžiausias velnio niekšiškumas ir melas yra konstatavimas, kad jis neegzistuoja. Mačiau kad jie ateina manęs. Negalite įsivaizduoti, kokia buvau išsigandusi. Moksliškas ir intelektualus protas čia padėti negalėjo. Atsispyriau nuo grindų ir bandžiau grįžti į savo kūną, bet jis manęs neįsileido. Norėjau pabėgti ir nė neprisimenu kaip išėjau per operacinės sieną tikėdamasi rasti saugią slėptuvę koridoriuje, bet vietoj to tik pakilau į orą.
Patekau į kažkokius tunelius, vedančius žemyn. Iš pradžių juose buvo šviesa ir jie atrodė kaip medaus koriai. Juose buvo daug žmonių. Bet kuo toliau leidausi, tuo buvo tamsiau ir galiausiai ėmiau judėti visiškoje tamsoje. Tos tamsos nėra net su kuo palyginti. Tamsiausia tamsa žemėje čia būtų kaip vidurdienio saulė. Ši tamsa kupina skausmo, siaubo, gėdos. Ir labai smirdi. Lioviausi leistis tais tuneliais ir nusileidau ant kažkokios plokštumos. Anksčiau sakiau, kad turiu geležinę valią, kad galiu viską pakelti. Bet tai neturėjo jokios reikšmės dabar, nes aš norėjau kilti į viršų ir negalėjau. Tuo momentu pamačiau grindyse atsiveriančius milžiniškus nasrus ir pajutau siaubingą tuštumą savyje, bedugnę prarają. Pats baisiausias dalykas toje skylėje buvo tai, kad negalėjau pajusti nė lašelio Dievo meilės, nė kruopelytės vilties. Ir ta skylė ėmė mane traukti į vidų, labai išsigandau.
Aš žinojau, jeigu ten pateksiu - mano siela neišsigelbės. Ir to siaubo metu, kai buvau traukiama į tą skylę, pajutau, kad kažkas mane pagavo už kojų ir traukia viršun. Tai buvo labai skausmingas momentas. Mano ateizmas išnyko. Ėmiau šauktis sielų skaistykloje gelbėti mane. Šaukdama suvokiau, kad tūkstančiai tūkstančių ten esančių žmonių - jaunimas. Su skausmu išgirdau dantų griežimą, siaubingus riksmus ir dejones, kurie sukrėtė mane iki sielos gelmių. Prireikė daugybės metų, kad priprasčiau, nes apsiverkdavau kaskart prisiminusi jų skausmą. Suvokiau, kad tai yra siaubų kupina vieta, kurion patenka vilties netekę savižudžiai. Bet baisiausias ten Dievo nebuvimas. Dievo ten visiškai neįmanoma pajusti.
Viso to skausmo metu ėmiau šaukti : “Tai klaida!!! Aš juk beveik šventoji!!! Niekada nevogiau, niekada nežudžiau, dalinau maistą vargšams, nemokamai taisiau dantis tiems, kurie negalėjo susimokėti. Ką aš darau čia??? Sekmadieniais dalyvavau šv. Mišiose, net kai laikiau save ateiste. Per visą gyvenimą nepraleidau daugiau kaip penkių šv. Mišių! Aš katalikė, prašau, aš katalikė, paimkite mane iš čia!!!” Kol šaukiau, kad esu katalikė, pamačiau mažulytę šviesą. Turiu pasakyti, kad bet kokia šviesa TOJE tamsoje yra didžiausia dovana, kurią gali gauti. Virš bedugnės pamačiau laiptus ir savo tėtį, kuris mirė prieš 5 metus, šalia bedugnės, apšviestą neryškios šviesos. Keturiais laipteliais aukščiau pamačiau mamą, dar ryškesnėje šviesoje, ji meldėsi.
Kai juos pamačiau, labai apsidžiaugiau. Ėmiau šaukti “Tėti, mama, meldžiu, pasiimkite mane iš čia, prašau, paimkite mane iš čia!” Jie pažvelgė žemyn ir tėtis pamatė mane apačioje. Turėjote pamatyti koks neišmatuojamas skausmas buvo jo veide. Tame pasaulyje gali pajusti kitų žmonių jausmus, pamatyti jų skausmą. Mano tėtis susiėmė galvą rankomis ir visas virpėdamas ėmė verkti “mano dukra, mano dukra!” Mano mama meldėsi ir aš pamačiau, kad jie negalėjo manęs iš ten ištraukti ir mano skausmas padvigubėjo pajutus, kad jie taip pat jaučia mano skausmą.
Taigi, aš ir vėl ėmiau šaukti “Prašau, paimkite mane iš čia, aš katalikė! Kas padarė šitą klaidą? Prašau paimkite mane iš čia!” Kai šįkart šaukiau, pasigirdo balsas, labai malonus balsas, kuris priverčia mane suvirpėti kaskart, kai jį išgirstu. Viskas buvo užtvindyta meile ir ramybe ir visi tamsos sutvėrimai išsilakstė siaube, nes jie negali ištverti meilės ir ramybės. Ir mane apėmė ramybė, kai tas nuostabus balsas tarė man : ” Gerai, jeigu esi katalikė, pasakyk man Dievo įsakymus”.
Koks nesėkmingas bandymas!!! Žinojau, kad jų yra dešimt, bet nieko daugiau. Ką reikės daryti? Mano mama man visada kalbėdavo apie meilės įsakymą. Pagaliau jos žodžiai man pravertė. Turėjau mamos pamokymus pakartoti čia. Pamaniau, jei susitvarkysiu su šituo, gal kaip nors išsisuksiu ir su likusiais. Maniau, kad galiu čia elgtis taip, kaip elgiausi Žemėje - visada rasdama tobuliausią pasiteisinimą, visada pateisindama ir apgindama savo poelgius ir žodžius, kad niekas nepastebėtų dalykų, kurių aš nežinau. Tik šįkart viskas buvo rimtai, taigi aš pradėjau ” Mylėk Dievą labiau už viską ir savo artimą kaip patį save”. “Labai gerai” išgirdau. “Bet ar tu juos mylėjai?” Ir aš atsakiau “Mylėjau, mylėjau, mylėjau!!!” Bet kai išgirdau „Ne!” pajutau lyg žaibas vėl būtų mane į mane trenkęs, nors jokio žaibo nemačiau. “Ne, tu nemylėjai Viešpaties labiau už viską, o juo mažiau savo artimo kaip pačios savęs! Tu susikūrei savo dievą, kurį pritaikei savo gyvenimui ir tik sudėtingoms gyvenimo akimirkoms! Tu ateidavai pas Jį pagalbos, kai buvai vargšė, kai tavo šeima buvo neturtinga, o tu norėjai lankyti koledžą. Tuomet tu meldeisi kasdien, ilgas valandas, maldaudama Viešpatį, melsdamasi ir prašydama ištraukti tave iš neturto, padėti tau gauti išsilavinimą ir kažkuo tapti. Kada tik tau reikėjo ar norėjai pinigų, meldei rožinį. Viešpatie, atsiųsk man pinigų! Tai toks tavo santykis su tavo Viešpačiu! ” Turiu pripažinti, kad turėjau “bankomato” santykį su Viešpačiu. Čiupdavau rožinį ir tikėdavausi pinigų, toks buvo mūsų bendravimas. Man buvo parodyta, kaip vos gavusi diplomą ir užsitarnavusi gerą vardą, ėmiau labai gerai apie save galvoti ir Viešpats tapo pernelyg menkas ir nereikšmingas mano gyvenime. Net menkiausios meilės apraiškos mano Viešpačiui. Kad padėkočiau? Niekada! Net atsibusdama rytais niekada neištariau “ačiū tau Viešpatie už šią naują dieną, kurią man padovanojai, ačiū už sveikatą, už mano vaikų gyvenimą, už stogą virš galvos, ir būk maloningas tiems, kurie neturi stogo virš galvos ir maisto!” Nieko! Visai nedėkinga! “Be to, Viešpatį laikei taip žemai, kad savo sėkmę labiau patikėdavai Merkurijui ir Venerai. Buvai apakinta astrologijos, teigdama, kad žvaigždės valdo tavo gyvenimą ! Tu gyvenai pagal pasaulio taisykles. Pradėjai tikėti, kad po mirties vėl atgimsi! Ir pamiršai malonę! Pamiršai, kad buvai išpirkta savo Viešpaties krauju!” Mane teisė pagal dešimt Dievo įsakymų. Ir parodė, kad nors žodžiais ir teigiau, kad garbinu ir myliu Dievą, darbais garbinau Šėtoną. Moteris ateidavo į mano stomatologijos kabinetą ir siūlydavo savo kaip žynės paslaugas, aš jai sakydavau “Aš tuo netikiu, bet padėkit tuos talismanus čia, dėl visa ko, sėkmei”. Viename darbo kambario kampe padėjau pasagą ir kaktusą, kurie tariamai turėjo atbaidyti blogas energijas.
Kaip gėdinga visa tai buvo! Jie atliko viso mano gyvenimo analizę remiantis dešimčia Dievo įsakymų. Man buvo parodyta, kaip aš elgiausi su savo artimu. Man parodė, kaip aš sakydavau, kad myliu Dievą, kai dar nebuvau nuo Jo nutolusi ir įsivėlusi į ateizmą, bet tuo pačiu liežuviu, kuriuo šlovinau Viešpatį, keikdavau visą žmoniją. Visus kritikuodavau. Visus badžiau pirštu, šventuolė Gloria. Man parodė, kokia buvau kupina pavydo ir nedėkinga. Niekada neįvertinau savo tėvų meilės ir atsidavimo kol mane užaugino, paramos, kad galėčiau užbaigti mokslus. Gavus diplomą, jie tapo man netinkami. Aš net gėdijausi savo mamos, dėl jos paprastumo, kuklumo ir neturto.
Ir man parodė, kokia buvau žmona. Kas aš buvau? Skųsdavausi kasdien nuo ryto iki vakaro. Mano vyras man pasakydavo “labas rytas” o aš atsakydavau “Ką turi omenyje sakydamas ‘labas’? Žiūrėk, lyja lauke!” Skųsdavausi taip pat savo vaikais. Man parodė, kad niekada neparodžiau meilės ar užuojautos žmonėms, savo broliams ir seserims. Ir Viešpats tarė man “Tu niekada nesirūpinai ligoniais, niekada nepabuvau su jais, kad išsklaidyti jų vienišumą. Niekada neparodei užuojautos našlaičiams, kenčiantiems vaikams.” Mano širdis buvo akmeninė. Bendrai paėmus - savo dešimties įsakymų teste neatsakiau net pusės atsakymo teisingai.
Jaučiausi siaubingai, buvau visiškam chaose. Bet tikrai manęs negalima apkaltinti ką nors nužudžius?
Pavyzdžiui nupirkdavau maisto ir kitų prekių tiems, kurie buvo neturtingi, bet nedariau to iš meilės, o tam, kad gerai atrodyčiau kitų akyse, buvo malonu, kai kiti matė, kokios geros širdies esu ir buvo puikus būdas manipuliuoti tais žmonėmis, kuriems padėdavau.
Aš jiems sakydavau “imkit šitas prekes, bet prašau, gal galite vietoj manęs nueiti į tėvų susirinkimą mokykloje, aš visai neturiu laiko”. Ir taip duodavau žmonėms reikalingų daiktų, bet jais manipuliuodavau. Be to, mėgau būti sekama būrio žmonių, kurie mane giria. Man buvo pasakyta “tu turėjai dievą, ir tas dievas buvo pinigai! Ir pasmerkta esi dėl pinigų! Dėl pinigų puolei į prarają ir atitrūkai nuo savo Viešpaties.” Mes gyvenome pasiturinčiai, bet tuo metu buvom beveik bankrutavę, tuėjom daug skolų, pinigai buvo pasibaigę. Todėl, kai man pasakė, kad pinigai buvo mano dievas, aš sušukau : “Kokie pinigai? Žemėje palikau tiktai skolas!” Tik tiek ir tegalėjau pasakyti…
Kai kalbėjo apie antrąjį įsakymą, su liūdesiu pamačiau, kad dar vaikystėje išmokau, jog melas yra puikus būdas išvengti mamos bausmių. Ėmiau vaikščioti su visų melų tėvu ur tapau melage. Kai mano nuodėmės išaugo, melo irgi padaugėjo. Pastebėjau mamos pagarbą Viešpačiui ir koks Jo vardas jai šventas, tai ėmiau tuo naudotis tuščiai prisiekinėdama. Aš sakydavau “Mama, prisiekiu Dievu….”, ir išvengdavau bausmės. Įsivaizduokit mano melus, kuriais įpyniau Jo Švenčiausiąjį vardą į savo degradaciją, tuo metu jau buvau kupina purvo ir nuodėmės.
Broliai ir seserys, išmokau, kad žodžiai nėra tušti. Kai mama mane bardavo, aš sakydavau “Mama, jeigu aš tau meluoju, tegu mane nutrenkia žaibas!” Ir nors žodžiai laikui bėgant išblėso, tik per Dievo malonę aš esu čia, nes tikrovėje tas žaibas į mane trenkė praktiškai perkirsdamas mane pusiau ir sudegindamas.
Man parodė kaip aš, kuri vadinau save katalike, niekada netesėjau pažadų ir Viešpaties Šventą Vardą tariau be reikalo ir su piktomis intencijomis.
Buvau šokiruota, kaip Viešpačiui einant pro šalį, visos sielos krisdavo ant žemės jį pagarbinti. Mačiau Švenčiausiąją Mergelę besimeldžiančią prie Viešpaties kojų, maldaujančią mano išgelbėjimo, kol aš, purvina nusidėjėlė kalbėjausi su Viešpačiu. O maniausi esanti tokia teisuolė! Besiskundžianti ir keikianti Viešpatį.
Dėl dienos pašventimo Viešpačiui jaučiau skausmą; man buvo pasakyta, kaip praleisdavau keturias penkias valandas puoselėdama savo kūną, bet nė dešimties gilios meilės minučių neskirdavau Viešpačiui maldoje ar padėkoje. Pradėdavau rožinį paskubomis, o paskui pasakydavau sau “galiu užbaigti rožinį kai bus reklama mėgstamo serialo metu” . Man parodė, kaip niekada nebuvau dėkinga Viešpačiui. Parodė man, ką sakydavau, kai nenorėjau eiti į šv. Mišias.”bet mama, Dievas yra visur, kodėl turim eiti į bažnyčią?” Žinoma, buvo labai patogu taip sakyti. Balsas man priminė, kad Dievas stebėjo mane 24 valandas per parą, bet aš niekada nė trupučio nesimeldžiau, net sekmadieniais, kad Jam padėkoti, kad parodyti Jam savo dėkingumą ir meilę; kad šv. Mišios buvo mano sielos maistas. Bet vietoj to, aš rūpinausi savo kūnu. Aš vergavau savo kūnui ir pamiršau mažytę detalę: kad turiu ir sielą, kuria visiškai nesirūpinu. Niekada nemaitinau savo sielos Dievo Žodžiu, nes išmąsčiau, kad kas skaito Dievo Žodį - išprotėja.
Neturėjau ką pasakyti ir apie Sakramentus. Sakydavau, kad niekada neisiu išpažinties pas tuos senius, kurie dar blogesni už mane. Taip sakiau, nes buvo labai patogus pasiteisinimas mano purve. Piktasis atitolino mane nuo išpažinties ir taip atėmė galimybę mano sielos apsivalymui ir išgijimui, nes kaskart kai nusidėdavau, mokėjau kainą: mano sielos baltume Šėtonas uždėdavo dėmę, tamsos dėmę. Išskyrus mano pirmąją Komuniją, niekada daugiau neatlikau geros išpažinties. Ir nuo tada priimdavau Viešpatį nešvaria siela. Darnos ir suvokimo trūkumas pasiekė tokią stadiją, kad ėmiau piktžodžiauti “Kodėl ‘palaimintas’ Sakramentas? Kas gali įsivaizduoti Dievą esant gyvą duonos gabalėlyje? Kunigai turėtu karamelės užtepti ant to vaflio, kad skaniau būtų!” Štai kokiame lygyje buvo mano santykiai su Dievu.
Niekada nemaitinau savo sielos, bet dar blogiau- nuolat kritikavau kunigus. Turėtumėt pamatyti kaip tuo mėgavausi! Dar iš vaikystės prisimenu kad kunigų kritika buvo mūsų šeimoje. Mano tėtis sakydavo, kad jie visi paleistuviai ir kur kas turtingesni už mus. Ir mes tai kartodavom. O mano Viešpats man pasakė: “Kas maneisi tokia esanti, kad iškėlei save i Dievo vietą ir teisei mano pateptuosius? Jie yra žmonės, ir kunigo šventumas yra išlaikomas bendruomenės, kuri už jį meldžiasi, jį myli ir palaiko. Kai kunigas nusideda, jo parapija taip pat turi būti atsakinga.” Viešpats man parodė, kad kaskart kai kritikavau kunigus, prie manęs prisitvirtindavo demonas. Negana to, vieną kartą apkaltinau kunigą homoseksualumu ir visa bendruomenė sužinojo. Negalite net įsivaizduoti, kiek žalos pridariau.
Dėl ketvirtojo įsakymo, gerbk savo Tėvą ir Motiną, kaip jau ir minėjau, Viešpats man parodė kokia buvau nedėkinga. Aš tėvus keikdavau ir jais skųsdavausi, nes jie negalėjo man duoti viso to, ką turėjo mano draugai. Niekada nevertinau ką jie dėl manęs darė, iki tokio lygio, kad pareiškiau, jog nepažįstu savo mamos, nes ji neatitiko mano standartų. Siaubinga buvo pamatyti gyvenimą bedievės moters, ir kaip ji gali sunaikinti visus, kurie prie jos prisiartina. Bet blogiausia, kad aš laikiau save gera ir šventa. Viešpats taip pat parodė, kaip aš maniau jog laikausi šio įstatymo, nes apmokėdavau išlaidas gydytojams ir užmokėdavau už vaistus, kai tėvai sirgo, bet įsigilinus į tiesą, kad viską vertinau pinigais, supratau, kad ir tėvais manipuliavau. Aš juos išnaudojau, pinigai vertė mane jaustis galinga. Ar žinote, kas mane labiausiai skaudina? Pamatyti savo tėtį verkiantį, nes nors jis buvo geras tėvas, kuris išmokė mane sunkiai dirbti, suteikė verslo žinių, mokė sąžiningumo, pamiršo mažutę, bet labai svarbią, detalę: kad aš turiu sielą, ir kad jis yra evangelistas, Viešpaties liudininkas, ir kad dėl jo aplaidumo, aš ėmiau slysti žemyn. Mane skaudino faktas, kad jis buvo suvedžiotojas. Jis mėgaudavosi, pasakodamas mamai ir visiems aplinkiniams, kad yra tikras vyras, nes turi daug moterų. Be to, jis daug rūkė ir gėrė. Jis didžiavosi šiais trūkumais, nes laikė juos vertybėmis. Matydavau, kaip mama užsidengdavo ašarotą veidą rankomis, kai jis imdavo kalbėti apie kitas moteris. Manyje kaupėsi pyktis ir pagieža. Ta pagieža privedė mane prie dvasinės mirties. Su didžiuliu pykčiu stebėjau, kaip tėtis žemino mamą visų akivaizdoje. Aš ėmiau maištauti ir pasakiau mamai, kad niekada nebūsiu tokia, kaip ji. “Dėl tokių moterų, kaip tu, be orumo ir savigarbos, kurios leidžia vyrams trypti jas kojomis, visi laiko moteris nieko vertomis!” O kai suaugau, pasakiau tėčiui: “Įsimink, aš niekada, NIEKADA neleisiu vyrui manęs žeminti taip, kaip tu žeminai mamą. Jeigu vyras kada bus man neištikimas - aš jam atsilyginsiu tuo pačiu!” Jis man trenkė ir liepė net negalvoti apie tai. Tėtis buvo tikras šovinistas. Aš jam sakiau: “net jei tu mane primuštum ar užmuštum, jeigu aš kada ištekėsiu ir mano vyras man bus neištikimas, aš jam atsilyginsiu tuo pačiu, kad vyrai žinotų, kaip moterys kenčia kai jie jas trypia.” Taigi, kai užsidirbau pakankamai pinigų, vis dar kupina pykčio ir pagiežos, ėmiau įkalbinėti savo mamą išsiskirti su tėčiu, nors jį ir mylėjau. “Neturi taikstytis su tokiu vyru! Būk ori, parodyk jam savo vertę!” Ar jūs įsivaizduojat? Aš bandžiau išskirti savo pačios tėvus! O mama man sakydavo “ne, brangioji, žinoma, man skaudu, bet aš pasiaukojau, nes turiu septynis vaikus ir vienaip ar kitaip tavo tėtis yra geras tėvas ir aš negalėčiau atimti tėvo iš jūsų. Be to, jeigu jį paliksiu, kas melsis už jo sielos išganymą? Esu vienintelė, kuri meldžiasi, kad jis būtų išgelbėtas, nes visą skausmą ir kančią, kurią jis man sukelia aš sujungiu su Jėzaus skausmu ant kryžiaus. Kasdien sakau Viešpačiui, “Šis skausmas yra menkniekis, palyginus su su tavo Kryžiumi, tai prašau, išgelbėk mano vyrą ir vaikus!” Aš to negalėjau suprasti. Mano pyktis augo ir keitė mano gyvenimą. Tapau maištinga ir pradėjau skelbti savo troškimą ginti moterų teises. Pradėjau ginti abortus, gyvenimą susidėjus, skyrybas, pritardama taisyklei “akis už akį, dantis už dantį”. Taip pakenkiau daugybei žmonių savo patarimais.
Dėl penktojo Dievo įsakymo, Viešpats man parodė, kokia siaubinga žmogžudė buvau. Ir kad įvykdžiau pačią baisiausią ir labiausiai pasibjaurėtiną žmogžudystę Jo akyse: abortą. Pinigai mane įgalino sumokėti už kelerius abortus, nes teigiau, kad moterys turi teisę pasirinkti, kada pastoti. Pamačiau tai Gyvenimo Knygoje ir suskaudo širdį, kai pamačiau keturiolikmetę mergaitę, besidarančią abortą, nes aš ją tam pastūmėjau. Kai esi užnuodyta, jokio gėrio nelieka, viskas, kas prie tavęs prisiartina, irgi sugenda.
Buvo tokios mergaitės - trys iš jų mano dukterėčios ir mano sūnėno panelė. Jų tėvai leisdavo joms ateiti pas mane į svečius, nes aš turėjau pinigų ir mokiau jas apie madą, puošimąsi, kaip pademonstruoti savo kūną, ir panašiai. Mano sesuo manim pasitikėjo ir jas pas mane atsiųsdavo. Aš jas sugadinau. Aš gadinau nepilnametes, kas jau savaime buvo didžiulė nuodėmė, ir ruošiau jas abortams. Sakydavau joms, kad nekaltybė nemadinga. “Jūsų mamos kalba apie skaistybę ir tyrumą, nes yra senamadiškos. Jos kalba apie 2000 metų senumo Bibliją, bet kunigai atsisakė prisitaikyti prie modernaus pasaulio. Jūsų mamos kalba apie tai, ką popiežius sako, bet popiežius irgi yra senamadiškas.”
Tik įsivaizduokite, kokie nuodai! Aš mokiau tas mergaites mėgautis savo kūnu bet nepamiršti kontracepcijos. Aš mokiau jas “tobulos moters” metodų. Ta keturiolikmetė, mano sūnėno panelė, atėjo pas mane į darbą vieną dieną verkdama (mačiau visa tai Gyvenimo Knygoje) ir pasakė “Gloria, aš pati dar vaikas, ir aš nėščia!” Aš ją smarkiai subariau “argi nemokiau tavęs apie kontracepciją?” Ji atsakė “taip, bet ji nesuveikė!” Tuomet pamačiau, kaip Viešpats tą mergaitę atvedė pas mane, kad ji nepaslįstų į prarają, kad nenužudytų savo kūdikio. Abortas tai sunki grandinė kuri tempia žemyn ir gniuždo ir kurios skausmas niekada nesibaigia. Tai žmogžudiška tuštuma. Tai yra baisiausia, ką galima padaryti vaikui. O tai mergaitei, užuot papasakojus apie Viešpatį, daviau pinigų abortui ‘geroje’ klinikoje, kad neturėtų komplikacijų vėliau. Visai kaip šitą, rėmiau daugiau abortų. Kaskart kai kūdikėlio kraujas išliejamas, tai yra kaip auka Šėtonui. Tai auka, kuri skaudina Viešpatį. Gyvenimo knygoje aš mačiau kaip mūsų siela gimsta spermatozoido ir kiaušinėlio susijungimo momentu. Nuostabi kibirkštis įsižiebia, šviesos spindulys iš Dievo Tėvo saulės. Vos įsčiose užsimezga gyvybė, viskas nušvinta tos sielos šviesa. Kai įvyksta abortas, ta siela šaukia ir dejuoja skausme, net jei dar ir neturi kūno, nei akių. Žmogžudystės momentu tas šauksmas sudrebina dangų ir toks pat stiprus šauksmas girdimas pragare, bet ten jis virsta džiaugsmo šauksmu. Iškart po aborto, kai kurios pertvaros plįšta pragare ir lervos išeina į dienos šviesą toliau sėlinti žmonijoje ir toliau laikyti žmones kūno vergijoje ir vergijoje tų dalykų, kurie neša blogį ir dar daugiau jo atneš ateity.
Kiek kūdikėlių nužudoma kasdien? Ir tai yra priešo pergalė.Nekalto kraujo kaina kaskart išleidžiamas dar vienas demonas į pasaulį. Aš buvau visa persisunkus tuo krauju ir mano siela buvo visiškai juoda. Po tų abortų, aš jau nebejaučiau savo nuodėmingumo.Mano nuomone, viskas buvo gerai. Kaip liūdna buvo matyti, kaip tarp tų skolų, kurias buvau skolinga velniui, buvo ir tie kūdikėliai, kuriuos nužudžiau naudodama spiralę. Su skausmu mačiau kiek mažų kūdikėlių buvo sukurta ir kaip tos švieselės staiga sprogdavo su kūdikėlio verksmu išplėštos iš Dievo Tėvo rankų. Nenuostabu, kad nuolat buvau surūgusi ir be nuotaikos, susiraukusiu veidu, nekantri ir liūdna. Aš buvau tapusi kūdikių žudymo aparatu!
Ir tai tik pastūmėjo mane gilyn į prarają. Kaip galėjau pasakyti, kad nežudžiau? Kaip dėl tų žmonių, kurių nemėgau, nekenčiau ar šiaip negalėjau pakęsti? Ir čia buvau žudikė. Nes žmonės miršta ne tik nuo kulkų. Užtenka jų nekęsti, blogai su jais elgtis, jiems pavydėti. Tuo žudai.
Kas dėl šeštojo įsakymo, aš pagalvojau “čia purvo neras; neturėjau jokiu meilės romanų, ir per visą savo gyvenimą buvau tik su vienu vyru - savo teisėtu vyru.” Man parodė, kad kaskart kai demonstruodavau savo krūtinę ar mūvėdavau aptemptas kelnes, gundžiau vyrus į mane žiūrėti ir netyrai apie mane mąstyti, taip priversdama juos nusidėti.
Aš patarinėjau moterims būti neištikimoms savo vyrams. Aš patarinėjau neatleisti ir pritariau skyryboms. To užteko, kad būčiau pažeidus šeštąjį įsakymą.
Ir supratau, kad kūno nuodėmės yra siaubingos ir smerktinos net jei pasaulis sako, kad jos yra šaunios ir kad turime ir toliau elgtis kaip gyvuliai. Deja, aš paleidau Viešpaties ranką, nes nusidedame mintimis, savo sieloje, ir darbais.
Kaip skaudu buvo matyti, kaip visos tos nuodėmės, pavyzdžiui mano tėvo nuodėmės, pakenkė jo vaikams. Jos padarė mane priešišką visiems vyrams ir pavertė mano brolius tiksliomis jo kopijomis - patenkintais savimi paleistuviais ir girtuokliais … Jie net neįsivaizdavo, kaip smarkiai žaloja savo vaikus. Štai kodėl mano tėtis verkė su tokiu skausmu, matydamas, kaip jo nuodėmės buvo perduotos jo sūnums ir dukrai, pakenkdamos Dievo darbui juose.
Septintojo įsakymo atžvilgiu, dėl vogimo, aš laikiau save labai sąžininga. Tačiau Viešpats man parodė, kad kai maistas buvo išmetamas mano namuose, likęs pasaulis badavo. Man pasakė: “Aš buvau alkanas, bet pažiūrėk, ką padarei su mano siųstomis dovanomis. Aš buvau alkanas, o tu pažiūrėk, kaip švaistei dovanas, kurias tau suteikiau. Aš buvau nuogas, o tu vergavai madai, išvaizdai, išleisdama daugybę pinigų kad tik atrodytum lieknesnė. Savo kūną tu pavertei dievu.” Man parodė, kad prisidėjau prie savo šalies skurdo. Parodė, kaip kaskart apkalbėdama kitą, pavogdavau jo garbę. Būtų buvę lengviau pavogti iš žmogaus pinigų, nes tada galėčiau juo grąžinti, bet negali grąžinti žmogaus reputacijos. Aš vogiau iš savo vaikų malonę turėti mamą namuose, švelnią ir mylinčią, o ne motiną pasaulyje, paliekančią juos su televizorium, kompiuteriu ir vaikų aukle. Kad negraužtų sąžinė, pirkdavau jiems firminius drabužius. Su siaubu supratau, kad net mano mama, šventa moteris, kuri mus mylėjo ir auklėjo - suabejojo ar teisingai mus išaugino.Ir pagalvojau: “O kaip aš? Aš savo vaikams nedaviau NIEKO! Koks siaubas, koks skausmas!”
Man buvo gėda. Gyvenimo Knygoje pamatai viską lyg filme. Mano vaikai kalbėjo: “tikėkimės mama namo grįš vėlai, gal užstrigs transporto kamštyje, ji labai erzina ir nuolat skundžiasi.” Kaip liūdna kai trijų metukų berniukas ir vos vyresnė mergaitė taip kalba. Aš iš jų pavogiau motiną; pavogiau iš namų tą ramybę, kurią tuėjau juose sukurti. Savo gyvenimu aš jų nemokiau apie Dievą, ir apie artimo meilę. Tai yra labai paprasta: jeigu nemyliu savo artimo, aš neturiu nieko bendra ir su Viešpačiu. Jei mano širdyje nėra gailestingumo, aš neturiu nieko bendra ir su Viešpačiu.
Viešpats yra meilė. Ir papasakosiu jums truputėlį daugiau apie neteisingą liudijimą arba melą, nes aš buvau to specialistė. Šėtonas tapo mano tėvu, nes gali turėti arba Dievą, arba Šėtoną savo tėvu.
Jeigu Dievas yra meilė, o aš nekenčiu, kas yra mano tėvas? Nesunku atsakyti. Ir jei Dievas kalba man apie atlaidumą ir meilę tiems, kurie mane įskaudino, o aš sakau, kad atsilyginsiu visiems už visas nuoskaudas, tai kas yra mano tėvas? Ir jei Jis yra Tiesa, o šėtonas - melas, kas yra mano tėvas? Baltas melas neegzistuoja. Jie visi yra melai ir šėtonas yra jų tėvas. Mano nuodėmės pasaulyje buvo tokios baisios!Pamačiau kiek daug įskaudinau savo liežuviu. Kaskart liežuvaudama, išjuokdama, pravardžiuodama, kaip skaudinau žmones. Kaip žmones, turinčius antsvorio, vadinau storuliais ir verčiau juos kompleksuoti. Ir kaip ta pravardė skaudino. Kiek blogo pridariau, nes mano žodžiai pavirsdavo veiksmais. Išbandymo dešimčia įsakymų metu paaiškėjo, kad visas blogis manyje kilo iš gobšumo. Visada maniau, kad būsiu laiminga, jeigu turėsiu daug pinigų. Ir tai tapo manija. Kaip liūdna! Mano siela buvo pačioje baisiausioje padėtyje tuo metu, kai turėjau daugiausiai pinigų. Net mąsčiau apie savižudybę. Su šitiek pinigų ir vieniša, tuščia! Surūgus. Žlugus. Tas godumas pinigams buvo kelias, kuris atitraukė mane nuo Viešpaties rankos. Po dešimties įsakymų išbandymo, man parodė Gyvenimo Knygą. Nėra tokių žodžių, kuriais galėčiau ją apibūdinti. Mano gyvenimo knyga prasidėjo pradėjimo metu, kai susijungė mano tėvų ląstelės. Beveik tą pačią sekundę įsižiebė kibirkštis, gražiausias sprogimas ir mano siela gimė, laikoma už rankos Dievo Tėvo, tokio nuostabaus Dievo. Kaip nuostabu! Buvau globojama 24 valandas per parą. Dalykai, kuriuos laikiau bausmėmis, buvo niekas kita, kaip Jo meilės dovanos, nes jis nesirūpino mano kūnu, bet mano siela, kurią matė tolstant klystkeliais tolyn nuo išganymo.
Prieš pabaigdama noriu duoti pavyzdį, kokia nuostabi yra Gyvenimo Knyga. Aš buvau hipokritė. Sakydavau:”atrodai puikiai su šia suknele, tau labai tinka” bet viduje mąstydavau “kokius bjaurius drabužius ji dėvi, ir įsivaizduoja esanti karalienė!” Gyvenimo Knygoje viskas parodyta tiksliai taip, kaip aš mąsčiau, nors mano žodžiai ten irgi buvo girdimi, bet taip pat ir tai, kas buvo mano sieloje. Visi mano melai buvo atidengti. Dažnai apgaudinėdavau savo mamą, nes ji manęs niekur neišleisdavo. Meluodavau jai, kad einu į biblioteką su draugais ruošti užduoties mokyklai ir mama manim patikėdavo. O aš patraukdavau žiųrėti pornografinių filmų arba į barą išgerti alaus su draugais. Bet mano mama matė mano gyvenimą, nieko nepraleido.Gyvenimo Knyga yra labai graži. Mano tėvai buvo neturtingi ir mama man neštis pietums į mokyklą įdėdavo bananų, guavos ir pieno. Suvalgiusi bananą, aš žievelę numesdavau bet kur. Niekada net nesusimąsčiau, kad kažkas gali dėl to susižeisti. Ir Viešpats parodė man kas paslydo ant tos žievelės ir susižeidė, ir kaip aš vos nenužudžiau žmogaus dėl tokio aplaidumo.Vienintelis kartas,kai atlikau gerą išpažintį, su liūdesiu ir gailesčiu, buvo tada, kai gavau per daug grąžos parduotuvėje. Pardavėja man atidavė 4,500 pesų daugiau, negu priklausė Bogotos parduotuvėje.Tėtis mus išmokė sąžiningumo ir niekada neimti svetimų pinigų. Aš jos klaidą pastebėjau automobilyje, pakeliui į darbą. “Ta kvailė man atmetė 4,500 pesų per daug ir dabar man reikės grįžti!” Patekau į automobilių kamštį ir nusprendžiau negrįžti. “Be to, kodėl ji tokia kvaila!” Bet skausmas liko, nes tėtis sąžiningumo sėklą buvo giliai pasodinęs. Nuėjau išpažinties sekmadienį ir pasisakiau pavogusi 4,500 pesų nes nenuvažiavau ir jų negrąžinau. Net nesiklausiau ką kunigas man sakė. Velnias negalėjo manęs apkaltinti vagyste. Bet žinot, ką man Viešpats pasakė? “Negrąžinai tų pinigų iš dosnumo stokos. Tie pinigai buvo smulkmena tau, bet jai, uždirbančiai minimalių atlyginimą, tai buvo trijų dienų maisto produktai.” Lūdniausia dalis, kai man parodė, kaip ji kentėjo ir badavo keletą dienų. Dėl mano kaltės, ir jos du mažyliai badavo. Štai kaip Viešpats parodo tuos dalykus. Parodo kaip artimas nukentėjo dėl mano veiksmų. Ir Viešpats paklausė: “Kokių dvasinių turtų atsinešei?” Dvasinių turtų! Mano rankos buvo tuščios! Ir tada Jis man tarė: “Kokia nauda iš dviejų butų, namų, biurų? Manei esi sėkminga profesionalė. O negalėjai net dulkių nuo tų plytų čia atsinešti. Ką darei su tais gabumais ir talentais, kuriuos tau suteikiau?” “Talentų?” pagalvojau. “Tau buvo skirta misija. Misija ginti meilės karalystę, Dievo Karalystę.” Aš buvau pamiršusi, kad turiu sielą, tai negalėjau prisiminti ir talentų, ir kad buvau gailestingose Dievo rankose. Negana to, visi geri darbai kurių nepadariau, skaudino Viešpatį. Žinot, ko Viešpats nesiliovė manęs klausinėjęs? Apie meilės ir dosnumo trūkumą. Tada Jis man ir pasakė apie mano dvasinę mirtį. Aš gyvenau, bet buvau mirusi. Jei tik būtumėt matę, kaip kaip dvasinė mirtis atrodo. Tai siela, kuri nekenčia. Tai kaip surūgusi ir įnoringa siela, kuri visus skaudina, kupina nuodėmės. Galėjau matyti savo sielą, išorėje iškvėpintą, gražiais drabužiais aprengtą, bet dvokiančią viduje, gyvenančią bedugnėje prarajoje. Nenuostabu kad buvau paniurusi ir sirgau depresija! Ir man pasakė: “Tavo dvasinė mirtis prasidėjo kai nustojai užjausti savo brolius! Aš siunčiau tau įspėjimus rodydamas jų vargą. Kai televizijoje ir spaudoje matei žmogžudystes, pagrobimus, pabėgėlių problemas, išorėje, savo lūpomis sakei : ‘vargšai žmonės, kaip gaila’, bet tau dėl jų neskaudėjo širdies. Širdyje tu nieko nejautei. Nuodėmė tavo širdį pavertė akmenine.”
Galite įsivaizduoti mano liūdesį, kai mano knyga buvo užversta. Kartu su Dievu Tėvu jaučiau gilų liūdesį dėl savo elgesio, nes nepaisant mano nuodėmių ir purvo, nepaisant mano abejingumo ir mano siaubingų jausmų, Viešpats visada, iki pat paskutinės akimirkos, manęs ieškojo. Jis nuolat siuntė man įrankius, žmones, Jis man kalbėjo, Jis mane šaukė, Jis atimdavo iš manęs dalykus, kad siekčiau Jo. Jis manęs ieškojo iki pat paskutinės akimirkos. Dievas nuolat “maldauja” kiekvieno iš mūsų atsiversti.
Aš negalėjau Jo apkaltinti neteisingai mane nuteisus! Žinoma, kad ne.Savo laisva valia aš pasirinkau savo tėvą, ir mano tėvas nebuvo Dievas. Aš pasirinkau šėtoną, jis buvo mano tėvas. Kai knyga užsivertė, aš pastebėjau, kad krentu žemyn į skylę su durimis apačioje. Ėmiau šauktis šventųjų pagalbos, kad jie mane gelbėtų. Net neįsivaizduojat, kiek nedaug šventųjų tą akimirką prisiminiau, būdama tokia prasta katalikė. Maniau galiu prašyti pagalbos švento Izidoriaus ir švento Pranciškaus Asyžiečio. Kai nebeprisiminiau daugiau šventųjų - nutilau. Jaučiau mane slegiančią tylą, tuštumą ir skausmą.
Maniau, visi Žemėje turbūt galvojo, kad miriau būdama šventa, gal net tikėjosi mano užtarimo danguje. Ir tik pažiūrėkit! Kur aš keliauju? Pakėliau savo akis į viršų ir sutikau savo mamos žvilgsnį. Su giliu skausmu sušukau “mamyte, kaip man gėda! Esu nuteista, mamyte! Iš ten, kur keliauju, niekada daugiau tavęs nepamatysiu!” Tą akimirką jai buvo suteikta nuostabi malonė. Ji vis dar nejudėjo, bet pajudino pirštus į viršų. Du skausmingi žvynai nukrito nuo mano akių, dvasinis aklumas. Pamačiau gražią akimirką, kai vienas mano pacientų man pasakė: “Gydytoja, jūs esat labai materialistiška ir vieną dieną jums prireiks šio patarimo. Kai būsite pavojuje, prašykite, kad Jėzus Kristus jus apdengtų savo Krauju, nes Jis niekada jūsų neapleis. Jis sumokėjo savo krauju už jus.” Su ta gėda ir skausmu ėmiau verkti: “Jėzau Kristau, Viešpatie, pasigailėk manęs! Atleisk man, Viešpatie, ir suteik man antrą galimybę! ” Tos akimirkos grožio negaliu jums apsakyti. Jis atėjo ir ištraukė mane iš tos duobės. Kai Jis mane iškėlė, visi tamsos sutvėrimai krito ant žemės.Jis mane iškėlė ir padėjo ant tos plokštumos, kur anksčiau stovėjau. Su visa savo meile Jis tarė man: “Tu grįši, tu turėsi antrą galimybę (…)”, bet Jis man pasakė, kad manęs pasigailėjo ne dėl mano šeimos maldų. “Šeimai yra normalu už tave melstis ir prašyti išgelbėjimo. Tai svetimų tavo kraujui žmonių užtarimas, maldos ir beribė meilė tave išgelbėjo.” Ėmiau matyti daugybę mažyčių švieselių užsidegant, kaip mažučių meilės liepsnelių. Mačiau žmones, kurie už mane meldėsi. Bet jų tarpe buvo viena ryški liepsna, ta, kuri skleidė daugiausiai šviesos, kuri degė didžiausia meile. Bandžiau pamatyti, kas buvo tas žmogus. Viešpats man tarė: “Tas žmogus, kurį čia matai, be galo tave myli, nors tavęs visai nepažįsta.” Man parodė, kaip tas žmogus pamatė vakarykštį straipsnį laikraštyje. Jis buvo vargšas valstietis, kuris gyveno netoli Sierra Nevada de Santa Marta (šiaurės rytų Kolumbijoje). Tas vargšas žmogus nuėjo į miestelį ir nusipirko perdirbtų cukranendrių. Cukranendres jam suvyniojo į vakarykštį laikraštį. Jame buvo mano visos apdegusios nuotrauka. Kai tas žmogus pamatė šitą žinią, net iki galo neperskaitęs griuvo ant žemės ir apsiverkė su giliausia meile. Ir tarė: “Tėve, Viešpatie, pasigailėk mano sesers. Viešpatie, išgelbėk ją. Jeigu ją išgelbėsi, aš pasižadu vykti į piligriminę kelionę aplankyti Mūsų Viešpaties Šventovę Bugoje (pietvakarių Kolumbija), bet prašau išgelbėk ją.” Įsivaizduokite labai neturtingą žmogų, jis nesikeikė dėl tokio gyvenimo, nesiskundė, bet turėjo tokį gebėjimą mylėti, kad pasisiūlytų keliauti skersai visą šalį dėl žmogaus, kurio niekada nebuvo sutikęs.Ir Viešpats man tarė: “Tokia yra meilė artimui. Tu grįši. Bet tu nepakartosi šitos istorijos tūkstantį kartų. Tu ją pakartosi tūkstantį tūkstančių kartų. Ir nelaimė tiems, kurie nepakeis savo kelių net ir išgirdę tave, jie bus teisiami kur kas griežčiau. Taip kaip ir tu būsi teisiama, kai vėl čia grįši. Ir net jų išrinktieji ar kunigai, bus teisiami, nes blogiausias kurtumas yra tų žmonių, kurie savo valia atsisako klausyti.”
Ir tai, mano broliai ir seserys, yra ne grasinimas. Viešpačiui nereikia mums grasinti. Tai yra antra galimybė jums ir, ačiū Dievui, man - išgyvenusiai ką teko išgyventi. Kai kiekvienas iš jūsų pamatysite prieš save atsiveriant Gyvenimo Knygą, kai kiekvienas iš jūsų mirsit, pamatysit tai, ką mačiau aš. Ir matysim vieni kitus tokius, kokie esame… Vienintelis skirtumas bus, kad matysime savo mintis Viešpaties akivaizdoje ir pačią gražiausią dalį, su Viešpačiu mūsų priešakyje, meldžiančiu mus atsiversti ir tapti naująja Jo kūrinija, nes be Jo mes to negalime padaryti.
Telaimina Jus Viešpats! Visa šlovė tebūna mūsų Dievui!Visa šlovė tebūna mūsų Viešpačiui Jėzui Kristu
Nors aš neturiu tėvų,giminaičių..bet esu vistiek labai laiminga,nes aš suradau tikrąją laime DIEVO MEILĖJE 
iR TAI NĖRA JOKS FANATIZMAS Pasitikėkite juo ir būsite begalo laimingi
. Ir jaučiu kaip Jis man padeda
