- 2013 07 10, 19:54
#300535
man labai patinka giesmė -malda
ačiū Ramu5
ačiū Ramu5
Aš turiu ligą, bet ne ji - mane
No prob - no prog!
Moderatorius: Astro-Meška
- 2013 07 14, 21:58
#300910
gerai. man ji - viena gražiausių.. be to, apie draugystę
- 2013 07 22, 16:29
#301290
seniai meldžiausi,...tiek laiko turiu ir taip mai susimąstau padėkoti už man siųstą diena...nusivyliau savim...Dieve neverta tavo malonės bet gailiuosi..atsiprašau...
Dieve, duok man kantrybės, kad nesipriešinčiau tam, ko negaliu pakeisti, drąsos - kad pakeisčiau tą, ką galiu, ir išminties - kad visada sugebėčiau viena nuo kita atskirti. K.Vonegutas
- 2013 07 24, 13:16
#301417
šiandien sugrįžau čia su intencija - už atskirtus žmones:
už uždarytuosius gr.rež. psichūškėse, kariaujančius/armijoj tarnaujančius, tolimų reisų vairuotojus, na ir ką gi - jūreivius, tenebūna jie vieniši ir draugystė tepalaiko dvasią:
http://www.youtube.com/watch?v=qWQlJO0HAmE
už uždarytuosius gr.rež. psichūškėse, kariaujančius/armijoj tarnaujančius, tolimų reisų vairuotojus, na ir ką gi - jūreivius, tenebūna jie vieniši ir draugystė tepalaiko dvasią:
http://www.youtube.com/watch?v=qWQlJO0HAmE
No prob - no prog!
- 2013 08 07, 20:47
#302047
Per daug, per daug, Viešpatie, man visko per daug.
Per daug maisto. Valgau dėl šimtų priežasčių ir beveik niekada dėl to, kad jaučiu alkį.
Per daug drabužių. Tiek jų turiu, kad nebežinau, kaip išsirinkti, o atrodo, kad neturiu kuo apsirengti.
Per daug daiktų. Beprasmiai daiktai daikčiukai, niekučiai, puošmenos, kurias reikia valyti ir saugoti, mane įkalina.
Per daug triukšmo. Miesto garsų, rėksmingos, įkyrios muzikos kiaurą parą. (Tyla? Prarastas gėris.)
Per daug plepalų. Žodžiai, vien žodžiai, dažniausiai tušti. Žodžiai, nuslystantys sielos paviršiumi, jos nepasiekiantys.
Visko per daug, Viešpatie.
Meldžiu Tave trupučio neturto. Geismų, norų neturto. Poreikių neturto.
Taip, palik man vienintelį troškimą – ko man iš tikrųjų reikia. Tapsiu, Viešpatie, lengva it drugelis.
Man kartais atrodo, kad mano namai pavirto puikiu nemokamu viešbučiu. Viskas čia nuostabiai sutvarkyta: skalbimas ir lyginimas, švarinimasis ir maisto gaminimas. Nuolatiniai gyventojai ateina ir išeina kada sumanę, pasilieka pietų, grįžta vėlai vakare. Viskas visada laiku paruošta ir apskaičiuota. Yra visko, ko reikia, tik rinkis.
Tai aš juos čia sukviečiau. Ne, už nieką nereikia mokėti, gink Dieve! Diena po dienos aš juos mokiau, kartais ir prieš jų pačių valią, imti ir nieko už tai neduoti. Naudotis visa mano siūloma gausa, kiek tik jiems širdis geidžia.
Aš vis padejuoju, bet veltui: jie nesupranta. Tai aš juos šitaip „užprogramavau“.
Viešpatie, kaip viską atitaisyti?
Vienintelis būdas – paprašyti savo vaikų atleidimo, nes nelabai išmokiau juos duoti. Neįvykdžiau savo pareigos, neišmokiau jų būti dosnių ir gebėti užjausti.
Viešpatie, suteik man jėgų, kai prašysiu atleisti: įkvėpk mano žodžius ir padaryk, kad prabiltų širdis.
Prisiekiu, dukra, tu turėsi viską, ko neturėjau aš!
Pasirūpinsiu viskuo, ko man pačiai nepavyko pasiekti: tu studijuosi, gausi puikų darbą, ištekėsi už turtingo vyro.
Nenurimsiu, kol viso to tau nesuteiksiu. Kad ir kiek tai man kainuotų, viską turėsi! Net jei nenorėsi.
Koks paklydimas!
Viešpatie, meldžiu Tave, atverk man akis, kol nevėlu: motina, trokštanti duoti vaikams tiek visko, ko taip trūko jai pačiai, neužpildys stygiaus ir tik veltui stengsis.
Jau dabar, Viešpatie, jau dabar leisk suvokti, kad mano vaikai yra laisvos sielos, taigi ne mano nuosavybė. Vadinasi, mano užduotis – ne padaryti juos tokius, kokia norėjau būti aš, bet padėti žengti keliu, kurį Tu, Viešpatie, paskyrei jiems.Savo keliu, ne mano.
Motina turėtų laiku susigriebti.
Ko trūksta mano vaikui?
Ar nestinga maisto? Ar turi drabužių, kokių nori? Ar užtenka pramogų? Ar jis sportuoja, kiek reikia, ar žaidžia, kiek nori, ar pakankamai turi draugų?
O Dieve, kad tik ko nors nepritrūktų!
Tačiau klausti reikėtų kitaip: ko mano vaikas turi per daug?
Ar visa ši gausa neužgniauš jo smalsumo, nenuslopins savarankiškumo? Kai viskas padėta ant lėkštutės, nebekyla noro ieškoti: nebesinori nieko imtis pačiam, nieko veikti. Ramu. Nieko nebereikia. Bet tai nuskurdina.
Taip, paradoksas: gausa skurdina.
Bet užduotis pasipriešinti blogiems įpročiams, prastai madai, blogiems pavyzdžiams yra neįveikiama, Viešpatie! Kur rasiu jėgų eiti prieš srovę? Tik Tu gali padėti. Nepalik manęs vienos, prašau. Tu man duosi tiek tvirtybės, kad mano „ne“ taptų ko nors verti. Tik Tavyje rasiu drąsos savo nuostatas pritaikyti gyvenime.
Padėk man. Pasitikiu Tavimi, Viešpatie.
Trokštu būti apgenėta.
Aš medis, kurio šakos per tankios. Augalas, kurio per tanki lapija. Žūstu.
Kartkarčiais kuri nors šaka nulūžta, nes pritrūksta maisto. Visoms neužtenka syvų. Esu nuolat kamuojama troškulio.
Išlaisvink mane, Viešpatie, nuo šakų, kurios nebūtinos. Tu žinai, kuri iš jų geria tiesiai iš šaltinio, o kuri siurbia gyvybę iš kitų kaip parazitė. Suteik man ryžto ją nupjauti. Tu, Viešpatie, žinai, kurie lapai naudingi, o kurie tik šiaip mirguliuoja. Žinai, kas man būtina, o kas tiktai trukdo ir apsunkina: atverk man akis, kad įstengčiau atskirti tuos dalykus.
Bet pirmiausia duoki jėgų ištarti gana nemãžai daliai savęs: eik sau, tu man nebereikalinga. Tu vagi. Skaudu, žinau, bet nebenoriu tavęs, tu mane žudai.
Duok man, Viešpatie, ryžto apgenėti save.
Palik man, Viešpatie, tik tai, kas svarbiausia.
Per daug maisto. Valgau dėl šimtų priežasčių ir beveik niekada dėl to, kad jaučiu alkį.
Per daug drabužių. Tiek jų turiu, kad nebežinau, kaip išsirinkti, o atrodo, kad neturiu kuo apsirengti.
Per daug daiktų. Beprasmiai daiktai daikčiukai, niekučiai, puošmenos, kurias reikia valyti ir saugoti, mane įkalina.
Per daug triukšmo. Miesto garsų, rėksmingos, įkyrios muzikos kiaurą parą. (Tyla? Prarastas gėris.)
Per daug plepalų. Žodžiai, vien žodžiai, dažniausiai tušti. Žodžiai, nuslystantys sielos paviršiumi, jos nepasiekiantys.
Visko per daug, Viešpatie.
Meldžiu Tave trupučio neturto. Geismų, norų neturto. Poreikių neturto.
Taip, palik man vienintelį troškimą – ko man iš tikrųjų reikia. Tapsiu, Viešpatie, lengva it drugelis.
Man kartais atrodo, kad mano namai pavirto puikiu nemokamu viešbučiu. Viskas čia nuostabiai sutvarkyta: skalbimas ir lyginimas, švarinimasis ir maisto gaminimas. Nuolatiniai gyventojai ateina ir išeina kada sumanę, pasilieka pietų, grįžta vėlai vakare. Viskas visada laiku paruošta ir apskaičiuota. Yra visko, ko reikia, tik rinkis.
Tai aš juos čia sukviečiau. Ne, už nieką nereikia mokėti, gink Dieve! Diena po dienos aš juos mokiau, kartais ir prieš jų pačių valią, imti ir nieko už tai neduoti. Naudotis visa mano siūloma gausa, kiek tik jiems širdis geidžia.
Aš vis padejuoju, bet veltui: jie nesupranta. Tai aš juos šitaip „užprogramavau“.
Viešpatie, kaip viską atitaisyti?
Vienintelis būdas – paprašyti savo vaikų atleidimo, nes nelabai išmokiau juos duoti. Neįvykdžiau savo pareigos, neišmokiau jų būti dosnių ir gebėti užjausti.
Viešpatie, suteik man jėgų, kai prašysiu atleisti: įkvėpk mano žodžius ir padaryk, kad prabiltų širdis.
Prisiekiu, dukra, tu turėsi viską, ko neturėjau aš!
Pasirūpinsiu viskuo, ko man pačiai nepavyko pasiekti: tu studijuosi, gausi puikų darbą, ištekėsi už turtingo vyro.
Nenurimsiu, kol viso to tau nesuteiksiu. Kad ir kiek tai man kainuotų, viską turėsi! Net jei nenorėsi.
Koks paklydimas!
Viešpatie, meldžiu Tave, atverk man akis, kol nevėlu: motina, trokštanti duoti vaikams tiek visko, ko taip trūko jai pačiai, neužpildys stygiaus ir tik veltui stengsis.
Jau dabar, Viešpatie, jau dabar leisk suvokti, kad mano vaikai yra laisvos sielos, taigi ne mano nuosavybė. Vadinasi, mano užduotis – ne padaryti juos tokius, kokia norėjau būti aš, bet padėti žengti keliu, kurį Tu, Viešpatie, paskyrei jiems.Savo keliu, ne mano.
Motina turėtų laiku susigriebti.
Ko trūksta mano vaikui?
Ar nestinga maisto? Ar turi drabužių, kokių nori? Ar užtenka pramogų? Ar jis sportuoja, kiek reikia, ar žaidžia, kiek nori, ar pakankamai turi draugų?
O Dieve, kad tik ko nors nepritrūktų!
Tačiau klausti reikėtų kitaip: ko mano vaikas turi per daug?
Ar visa ši gausa neužgniauš jo smalsumo, nenuslopins savarankiškumo? Kai viskas padėta ant lėkštutės, nebekyla noro ieškoti: nebesinori nieko imtis pačiam, nieko veikti. Ramu. Nieko nebereikia. Bet tai nuskurdina.
Taip, paradoksas: gausa skurdina.
Bet užduotis pasipriešinti blogiems įpročiams, prastai madai, blogiems pavyzdžiams yra neįveikiama, Viešpatie! Kur rasiu jėgų eiti prieš srovę? Tik Tu gali padėti. Nepalik manęs vienos, prašau. Tu man duosi tiek tvirtybės, kad mano „ne“ taptų ko nors verti. Tik Tavyje rasiu drąsos savo nuostatas pritaikyti gyvenime.
Padėk man. Pasitikiu Tavimi, Viešpatie.
Trokštu būti apgenėta.
Aš medis, kurio šakos per tankios. Augalas, kurio per tanki lapija. Žūstu.
Kartkarčiais kuri nors šaka nulūžta, nes pritrūksta maisto. Visoms neužtenka syvų. Esu nuolat kamuojama troškulio.
Išlaisvink mane, Viešpatie, nuo šakų, kurios nebūtinos. Tu žinai, kuri iš jų geria tiesiai iš šaltinio, o kuri siurbia gyvybę iš kitų kaip parazitė. Suteik man ryžto ją nupjauti. Tu, Viešpatie, žinai, kurie lapai naudingi, o kurie tik šiaip mirguliuoja. Žinai, kas man būtina, o kas tiktai trukdo ir apsunkina: atverk man akis, kad įstengčiau atskirti tuos dalykus.
Bet pirmiausia duoki jėgų ištarti gana nemãžai daliai savęs: eik sau, tu man nebereikalinga. Tu vagi. Skaudu, žinau, bet nebenoriu tavęs, tu mane žudai.
Duok man, Viešpatie, ryžto apgenėti save.
Palik man, Viešpatie, tik tai, kas svarbiausia.
- 2013 08 07, 21:25
#302053
ką Mellisa rašo ,tai viskas svarbu .
Palik man, Viešpatie, tik tai, kas svarbiausia :angel
Palik man, Viešpatie, tik tai, kas svarbiausia :angel
Aš turiu ligą, bet ne ji - mane
- 2013 12 03, 16:18
#307305
„Dieve, Tu mano Dievas, Tavęs aš ieškau... skundžiuosi lyg vienišas paukštis." /Psalmė 63, 2; 102, 8/
Kada sparnas palūžta,
Kai jėgų nebelieka,
Kai tamsu sielos gūžtoj,
Gal nereikia man nieko,
Vien tik žodžio balzamo,
Šypsnio spindulio šilto,
Širdžiai artimo mano,
Kad padėtų pakilti.
Vien tik to, kas pabūtų šalia,
Savo meilės galia
Mano sparnui užgyti padėtų
Ir vaivorykštės tiltu viltin palydėtų...
Kada sparnas palūžta,
Kai jėgų nebelieka,
Kai tamsu sielos gūžtoj,
Gal nereikia man nieko,
Vien tik žodžio balzamo,
Šypsnio spindulio šilto,
Širdžiai artimo mano,
Kad padėtų pakilti.
Vien tik to, kas pabūtų šalia,
Savo meilės galia
Mano sparnui užgyti padėtų
Ir vaivorykštės tiltu viltin palydėtų...
- 2014 01 15, 02:41
#309591
Čia faktiškai nėra malda, pagal visus kriterijus, bet aš ją kartoju kaip maldą.
Įsisąmoninimas: Ženk ramiai..
Ženk ramiai tarp triukšmo ir skubėjimo - atmink, kokia palaimą gali rasti tyloje. Neatsisakydamas savęs, visada, kai tik įmanoma, gerai elkis su kitais žmonėmis. Savo tiesą dėstyk aiškiai ir ramiai. Išklausyk kitų, juk net kvailys ir netikėlis turi savo istoriją. Jeigu bandysi lygintis su kitais, gali pasijusti tuščias, apkars ir gyvenimas, nes visada surasi geresnių bei blogesnių už save.
Tegul tavo laimėjimai ir planai bus Tavo džiaugsmo šaltinis. Savo darbą, kad ir koks jis būtų kuklus, atlik iš širdies: jis yra tikra vertybė kintančiuose likimo vingiuose. Būk atsargus įgyvendindamas savo sumanymus - pasaulis pilnas apgavystės, bet suvok tikrų dorybių prasmę.
Daugybė žmonių siekia dorų idealų, visur gyvenime rasi daug heroizmo. Būk savimi, nesistenk nugalėti jausmų, nebūk ciniškas meilės reikaluose, nes pasaulyje, kupiname nejautrumo ir nusivylimo, ji yra amžina kaip žolė.
Ramiai be nusivylimo, priimk metų naštą, be skausmo ir širdgėlos atsisveikink su jaunyste. Ugdyk sielos tvirtybę, kuri skaudžioje nelaimėje galėtų apginti ir taptų tavo skydu. Nesikankink dėl vaizduotės kūrinių. Didelė baimė ir nerimas dažniausiai kyla iš nuovargio bei vienatvės. Laikykis sveikos disciplinos, bet būk sau švelnus. Esi visatos vaikas, kaip medžiai ir žvaigždės. Turi teisę čia būti.
Ar Tau aišku, ar ne, neabejok, kad visata yra tokia, kokia turi būti.
Savo troškimuose ir darbuose būk taikoje su Dievu. Ir triukšme, ir gyvenimo sūkury išlaikyk pusiausvyrą. Būdamas apgaulingas, nuobodus su savo neišsipildžiusiomis ir išsisklaidžiusiomis svajonėmis, žinok - pasaulis puikus. Būk atidus. Stenkis būti laimingas.
Anoniminis tekstas (1962 m.), surastas senoje šv. Povilo bažnyčioje Baltimorėje
Įsisąmoninimas: Ženk ramiai..
Ženk ramiai tarp triukšmo ir skubėjimo - atmink, kokia palaimą gali rasti tyloje. Neatsisakydamas savęs, visada, kai tik įmanoma, gerai elkis su kitais žmonėmis. Savo tiesą dėstyk aiškiai ir ramiai. Išklausyk kitų, juk net kvailys ir netikėlis turi savo istoriją. Jeigu bandysi lygintis su kitais, gali pasijusti tuščias, apkars ir gyvenimas, nes visada surasi geresnių bei blogesnių už save.
Tegul tavo laimėjimai ir planai bus Tavo džiaugsmo šaltinis. Savo darbą, kad ir koks jis būtų kuklus, atlik iš širdies: jis yra tikra vertybė kintančiuose likimo vingiuose. Būk atsargus įgyvendindamas savo sumanymus - pasaulis pilnas apgavystės, bet suvok tikrų dorybių prasmę.
Daugybė žmonių siekia dorų idealų, visur gyvenime rasi daug heroizmo. Būk savimi, nesistenk nugalėti jausmų, nebūk ciniškas meilės reikaluose, nes pasaulyje, kupiname nejautrumo ir nusivylimo, ji yra amžina kaip žolė.
Ramiai be nusivylimo, priimk metų naštą, be skausmo ir širdgėlos atsisveikink su jaunyste. Ugdyk sielos tvirtybę, kuri skaudžioje nelaimėje galėtų apginti ir taptų tavo skydu. Nesikankink dėl vaizduotės kūrinių. Didelė baimė ir nerimas dažniausiai kyla iš nuovargio bei vienatvės. Laikykis sveikos disciplinos, bet būk sau švelnus. Esi visatos vaikas, kaip medžiai ir žvaigždės. Turi teisę čia būti.
Ar Tau aišku, ar ne, neabejok, kad visata yra tokia, kokia turi būti.
Savo troškimuose ir darbuose būk taikoje su Dievu. Ir triukšme, ir gyvenimo sūkury išlaikyk pusiausvyrą. Būdamas apgaulingas, nuobodus su savo neišsipildžiusiomis ir išsisklaidžiusiomis svajonėmis, žinok - pasaulis puikus. Būk atidus. Stenkis būti laimingas.
Anoniminis tekstas (1962 m.), surastas senoje šv. Povilo bažnyčioje Baltimorėje
