- 2008 03 16, 23:15
#33629
Aš ir vėl čia, auksinežuvele, su savo sapnu – ankstesnio tęsiniu. Sapnavau šiąnakt, kai vakare išsiverkiau taip, kaip seniai buvau verkusi, ir prašiau savo vidaus atsiųsti man sapną, apie esamą situaciją, kuri susiūbavo savo įvykiais vėl mano emocinį kūną. Ir ką gi, susapnavau tą patį sapną/sapno tęsinį, kuris ryškiai susijęs su mano prisirišimais, su tuo pačiu vyriškiu, įvykiai su kuriuo ir vyksta dabar.
Šis sapnas yra lyg aidas į mano andainykštį, kuriame po vaikino nežinomo viražų Bernardinuose praradau tą rankinuką ir tiek. Šiąnakt sapnuose aš išvydau galimybę atgauti savo turtą: )
„Pirmasis dublis“: mano dėdė A. (charizmatiška, intelektuali, man žavi asmenybė, niekad negalvčiau, kad jis gali vogti: ))) , ar jis pavagia tą mano rankinuką, ar aš palieku jam jį saugoti ir tuomet pavagia. Ryškus sapno kadras: aš žinau, kad dabar pareikalausiu jo, jog atiduotų man pinigus už viską, kas buvo tame rankinuke, taip pat ir už brangų fotiką, o, galvoju, kiek čia daug tų pinigų susidaro, negi jis nežinojo ką jis vagia/leidžia vogti?
"Antrasis dublis“: koridoriai, erdvės, plačios ir įdomios erdvės, labai mielos erdvės. Ir staiga iššoka kadras – aš blaškausi tose gražiose koridorinėse erdvėse nerasdama savo rankinuko, visa įsitempusi, suirzusi žiauriai žiauriausiai, nes juk prisimenu, kad sapnavau, kad jį man pavogė ir galėjau atsižvelgti į tą sapną, galėjau juk labiau pasaugoti!! Suku ratus tais nesibaigiančiais koridoriais, kažkur ten sėdi mano tėvai, jie taip abejingai gūžteli pečiais – pažiūrėk ten, ant tų minkštasuolių, ne, ten nėra, mane apėmė toks nerimas–juk sapnas mane perspėjo, o aš, kvailė kokia, neklausiau ir staiga patenku į senelių namų „šaltąjį“ kambarėlį, pamatau ant kėdės savo rankinuką... Ieškau ne ten, kur pasidėjau...Įdomu tai, kad perėjimas iš tų koridorių į mažą kambarėlį kažkoks man keistai nelogiškas, tai juk ne ta pati erdvė. (Senelių namai: jau mirusių senelių sodyba, kur praleidau savo vaikystę, dabar šis namas nenaudojamas ir visos depresijos įkarštyje sapnuodavau šiuos namus nuolat. „Šaltasis“ kambarys – taip vadindavome jį, ten vykdavo mūsų žaidimai su pusbroliais pusseserėmis ir buvo jauku, toks atskiras nuo viso namo kambarėlis, toks kitoks nei visi kambariai, o tuo pačiu esantis tame pačiame name.
Ieškoti to, ką pametei kažkur kitus. Kitoje erdvėje, ne klaidžiuose koridoriuose, o kažkokiame praeities kambarėlyje. Ir niekas iš tavęs to nepavogė, tu pati pasidėjai ir nebežinai kur. Ne ten ieškau? O jei pavogė, tai, pasirodo, tas, iš kurio to nesitikėjai visai, bet tu gali tai susigražinti. Nepraradau to, dėl ko taip išsigandau...O gal tai labai terapinis sapnas po ašarų liūties: )
GAliu tik bandyti isivaizduoti ka jauti, nors pati iki siolei prisimenu skausma, nusivylima po poklabio su pirmaja meile, kai man buvo 16...
