- 2015 04 29, 11:30
#337913
Kaip manote ar yra gerai abejoti savo tikėjimu? Ar jei abejoji vis dar gali vadintis tikinčiu? O gal tau tiesus kelias į pragarą?
Kaip manote?
Kaip manote?
Moderatorius: Astro-Meška
- 2015 04 29, 14:26
#337920
Manau abejojimas yra natūrali žmogaus būsena. Ypatingai tada kai religinis praktikavimas nėra išugdomas tavo giminystėje. Pavyzdžiui mano tėvai, seneliai augo totalitarinėje ateizmo santvarkoje. Kaip aš galėjau pažinti savo religiją? Antra vertus, daug mokslinės literatūros pateikia svarių įrodymų apie kitokią žmogaus prigimtį. Žmonės yra linke tikėti akimis ir faktais. Labai sunku praplėsti požiūrį už šių ribų. Atsiranda daug nepaišinamų dalykų, tada atrodo, kad tu tiesiog kvailas ir tamsus žmogus. Tačiau grįžtant prie tavo klausimo, galiu teigti, kad žmogus, kuris ieško tikėjimo, yra "teisingesnis" už tą žmogų, kuris užsidengęs ausis ir akis, sako, kad religijos ar transcendentinių dalykų nėra.
- 2015 04 29, 14:32
#337923
Taip, žmonės linkę tikėti faktais ir tuo ką mato. Tik yra vienas "bet".
Skaitau dabar daug apie mąstymo procesus ir apskirtai apie mąstymo fenomeną (planuoju rašyti knygą apie žmonių tikinčių paranormliais reiškiniais mąstymą), tai bent jau dabar atrodo, kad mes didžiosios dalies to ką matome nesugebame suvokti, kitos dalies kuri remiasi faktais nesugebame kritiškai įvertinti ir tada gaunasi subjektyvus ir realybės neatitinkantis pasaulėvaizdis.
Tai ir galvoju, ar tas rėmimasis faktais gali būti nors kiek objektyvus? O gal mes tiesiog save apgauname? Juk iš to paties fakto 10 skirtingų žmonių pasidarys bent 7 skirtingas išvadas.
Tai ar nederėtų abejoti viskuo ką matome, girdime, jaučiame, patiriame?
Deode rašė:Žmonės yra linke tikėti akimis ir faktais.
Taip, žmonės linkę tikėti faktais ir tuo ką mato. Tik yra vienas "bet".
Skaitau dabar daug apie mąstymo procesus ir apskirtai apie mąstymo fenomeną (planuoju rašyti knygą apie žmonių tikinčių paranormliais reiškiniais mąstymą), tai bent jau dabar atrodo, kad mes didžiosios dalies to ką matome nesugebame suvokti, kitos dalies kuri remiasi faktais nesugebame kritiškai įvertinti ir tada gaunasi subjektyvus ir realybės neatitinkantis pasaulėvaizdis.
Tai ir galvoju, ar tas rėmimasis faktais gali būti nors kiek objektyvus? O gal mes tiesiog save apgauname? Juk iš to paties fakto 10 skirtingų žmonių pasidarys bent 7 skirtingas išvadas.
Tai ar nederėtų abejoti viskuo ką matome, girdime, jaučiame, patiriame?
- 2015 04 29, 16:16
#337930
Jūsų šis klausimas, tikriausiai, užduotas galvojant apie žmones apskritai, apie juos kaip visuomenę ir apie jų realybės suvokimą. Gal ir nelabai į temą atsakysiu, nors forumas tas. Kadangi sergu paranoidine šizofrenija, tai mano asmenine patirtim, labai derėtu ir netgi reikėtų abejot viskuo, ką matome, ką girdime ir ką patiriame. O tiksliau pasakius, ką matau, ką girdžiu ir ką patiriu. Mat sergant tokia (ir panašiom) liga, būtų pats geriausias įgūdis mokėt atpažint, kur baigiasi realybė ir prasideda tavo pasąmonės (?) sukurtas realybės atspindys, kuris reiškiasi šios ligos simptomais. Tad mano ir kitų šizofrenikų (nepatinka man šitas žodis) atveju, tikėjimo klausimas labai sunkus. Mat įtikėjęs kuo nors, yra šansas, kad ir išgirsi, ir pamatysi, na, o visa tai susives į patirtį. Bet tai bus tik tavo vieno asmeninė realybė ir kitų, ypač sveikųjų, "realybė", o tiksliau pasakius, kitų niekas. Niekas dėl to, jog jie to nepatiria. Aš šimtaprocentinio tikėjimo supančia realybe atsisakau, nes man dalis jos gali būti pakišta mano sergančių smegenų. Ir ši dalis nėra kitų realybė, iš ko (sveiku protu) galima daryt išvadą, kad to nėra ir tai ne realybė, nes ji neatitinka kitų žmonių (nešizofrenikų) patirčių. Ir pasidarius šią išvadą, iškyla paradoksas - aš tai (kalbu apie šizo simptomus) patiriu, tai suvokių ir apie tai lieka prisiminimai, bet to nėra, nes kiti to nepatyrė. Čia galima pasidaryt dar vieną išvadą - realybė, tai grupės žmonių: nesvarbu ar tai izoliuotos nuo pasaulio genties, ar kultūrinės grupės/visuomenės su šalimi/be šalies, ar galiausiai visos žmonijos, - bendras susitarimas, apie tai, kas tikra, o kas ne, prieitas sukaupus, išanalizavus ir suvokus (o gal tik priskyrus tam tikras reikšmes?) protu, (o tiksliau - protais, nes minėjau žmonių grupes) iš jutimų gautą informaciją. Kas lieka iš jutimų ribų, tam belieka tikėjimas tuo, kas nesutelpa į realybę. O ir apie tai, kas tas suvokimas, būtų neprošal (sau) pamąstyt...
Gali būt, kad mano pacituoto klausimo tikslas buvo visai ne toks, kaip aš jį supratau ir buvo norėta juo padiskutuot apie tikėjimą religine prasme, pratęsiant temos klausimą. Bet, ką parašiau, tas parašyta. Ir tai tik mano asmeninė nuomonė...
insomnia rašė:Tai ar nederėtų abejoti viskuo ką matome, girdime, jaučiame, patiriame?
Jūsų šis klausimas, tikriausiai, užduotas galvojant apie žmones apskritai, apie juos kaip visuomenę ir apie jų realybės suvokimą. Gal ir nelabai į temą atsakysiu, nors forumas tas. Kadangi sergu paranoidine šizofrenija, tai mano asmenine patirtim, labai derėtu ir netgi reikėtų abejot viskuo, ką matome, ką girdime ir ką patiriame. O tiksliau pasakius, ką matau, ką girdžiu ir ką patiriu. Mat sergant tokia (ir panašiom) liga, būtų pats geriausias įgūdis mokėt atpažint, kur baigiasi realybė ir prasideda tavo pasąmonės (?) sukurtas realybės atspindys, kuris reiškiasi šios ligos simptomais. Tad mano ir kitų šizofrenikų (nepatinka man šitas žodis) atveju, tikėjimo klausimas labai sunkus. Mat įtikėjęs kuo nors, yra šansas, kad ir išgirsi, ir pamatysi, na, o visa tai susives į patirtį. Bet tai bus tik tavo vieno asmeninė realybė ir kitų, ypač sveikųjų, "realybė", o tiksliau pasakius, kitų niekas. Niekas dėl to, jog jie to nepatiria. Aš šimtaprocentinio tikėjimo supančia realybe atsisakau, nes man dalis jos gali būti pakišta mano sergančių smegenų. Ir ši dalis nėra kitų realybė, iš ko (sveiku protu) galima daryt išvadą, kad to nėra ir tai ne realybė, nes ji neatitinka kitų žmonių (nešizofrenikų) patirčių. Ir pasidarius šią išvadą, iškyla paradoksas - aš tai (kalbu apie šizo simptomus) patiriu, tai suvokių ir apie tai lieka prisiminimai, bet to nėra, nes kiti to nepatyrė. Čia galima pasidaryt dar vieną išvadą - realybė, tai grupės žmonių: nesvarbu ar tai izoliuotos nuo pasaulio genties, ar kultūrinės grupės/visuomenės su šalimi/be šalies, ar galiausiai visos žmonijos, - bendras susitarimas, apie tai, kas tikra, o kas ne, prieitas sukaupus, išanalizavus ir suvokus (o gal tik priskyrus tam tikras reikšmes?) protu, (o tiksliau - protais, nes minėjau žmonių grupes) iš jutimų gautą informaciją. Kas lieka iš jutimų ribų, tam belieka tikėjimas tuo, kas nesutelpa į realybę. O ir apie tai, kas tas suvokimas, būtų neprošal (sau) pamąstyt...
Gali būt, kad mano pacituoto klausimo tikslas buvo visai ne toks, kaip aš jį supratau ir buvo norėta juo padiskutuot apie tikėjimą religine prasme, pratęsiant temos klausimą. Bet, ką parašiau, tas parašyta. Ir tai tik mano asmeninė nuomonė...
Ketipinor 300 mg, Haloperidol 1 mg
- 2015 04 29, 16:58
#337933
Nėra už ką! 
Džiugu, kad kažkam patiko mano apmąstymai. Vadinasi, tame, ką mąstau, dar yra rišlumo/logiškumo ir neįsibrovė dar šizofreniniai nusišnekėjimai į galvą. Jų žiauriai bijau, juk nėra nieko brangiau už protą, o kuo jis išsilaiko sveikesnis, tuo geriau 
Džiugu, kad kažkam patiko mano apmąstymai. Vadinasi, tame, ką mąstau, dar yra rišlumo/logiškumo ir neįsibrovė dar šizofreniniai nusišnekėjimai į galvą. Jų žiauriai bijau, juk nėra nieko brangiau už protą, o kuo jis išsilaiko sveikesnis, tuo geriau
Ketipinor 300 mg, Haloperidol 1 mg
- 2015 04 29, 17:30
#337935
Pamintijimai smagu šiaip tai tos mūsų ligos (nesvarbu kokia diagnozė) labai iškreipia savęs ir aplinkos suvokimą. Man kartais tokia a la derealizacija užplaukia. Pradedu abejoti viskuo kas vyksta aplink mane. Na gal tikrliau, pradedu galvoti ar tai kas vyksta vyksta iš tiesų ar čia tik mano sąmonė sukuria tokius vaizdus.
Brač, kai pagalvoji, jei viskas kaip filme matrica?
Čia va iškilo klausimas: kuo svarbiau neabejoti - savimi ar Dievu?
šiaip tai tos mūsų ligos (nesvarbu kokia diagnozė) labai iškreipia savęs ir aplinkos suvokimą. Man kartais tokia a la derealizacija užplaukia. Pradedu abejoti viskuo kas vyksta aplink mane. Na gal tikrliau, pradedu galvoti ar tai kas vyksta vyksta iš tiesų ar čia tik mano sąmonė sukuria tokius vaizdus.
Brač, kai pagalvoji, jei viskas kaip filme matrica?
Čia va iškilo klausimas: kuo svarbiau neabejoti - savimi ar Dievu?
- 2015 04 29, 18:24
#337938
Įdomu būtų taip
Manau, tikinčiam žmogui svarbiau neabejoti Dievu, nes jis Dievą laiko aukštesniu už save, kadangi Dievas jam yra viso ko kūrėjas, viso ko pradžia ir viskas vyksta pagal Jo sukurtus dėsnius. Dievas šiuo atveju yra atrama sunkiais gyvenimo etapais. Toks žmogus iš tikėjimo į Dievą semiasi jėgų gyventi. Na, o jei abejoja Dievu, tai ir tas tikėjimas yra ginčytinas. Kita vertus, šioj vietoj galima gilintis, išskaidyt koks būtent tas tikėjimas. Turiu omeny, tikėjimas Dievo visagalybe, pvz., kad Jis lemia žmonių likimus, tikėjimas, kad Jis gali išgelbėti, padėti, kai, pvz., žmogus meldžiasi ar atlieka kitokias apeigas ir pan. Jei žmogus, tarkim abejoja, ar Dievas iš tiesų sukūrė pasaulį, tai nereiškia, jog jis netiki į patį Dievą, į Jo egzistavimą. Toks "nepilnas" tikėjimas Dievu, kai abejojama Jo galiomis ar, istorijomis, kur pasakojama, ką Jis padarė/nuveikė, irgi gali būt žalingas, - gali sukelt psichologių problemų ir sumaištį galvoj, jei yra suformuotas pas žmogų toks davatkiškas mąstymas, kur tikėjimas paremtas baime. "Jei netikėsi, jog Dievas padarė tą ir tą, ir jei nemelsi atleidimo, tai į Dangų neįleis". Na, o jeigu jau žmogus abejoja Dievo buvimu ar išvis netiki tuo, jam telieka atsiremt į save, kur neabejojimas savim tampa svarbesnis. Nes ar taip, ar taip kažkoks pamatas vidinei stiprybei, kuri padėtų eit per gyvenimą, turi būti. Pirmu atveju tai būtų Dievas, antru - pats žmogus.
insomnia rašė:Brač, kai pagalvoji, jei viskas kaip filme matrica?
Įdomu būtų taip
Čia va iškilo klausimas: kuo svarbiau neabejoti - savimi ar Dievu?
Manau, tikinčiam žmogui svarbiau neabejoti Dievu, nes jis Dievą laiko aukštesniu už save, kadangi Dievas jam yra viso ko kūrėjas, viso ko pradžia ir viskas vyksta pagal Jo sukurtus dėsnius. Dievas šiuo atveju yra atrama sunkiais gyvenimo etapais. Toks žmogus iš tikėjimo į Dievą semiasi jėgų gyventi. Na, o jei abejoja Dievu, tai ir tas tikėjimas yra ginčytinas. Kita vertus, šioj vietoj galima gilintis, išskaidyt koks būtent tas tikėjimas. Turiu omeny, tikėjimas Dievo visagalybe, pvz., kad Jis lemia žmonių likimus, tikėjimas, kad Jis gali išgelbėti, padėti, kai, pvz., žmogus meldžiasi ar atlieka kitokias apeigas ir pan. Jei žmogus, tarkim abejoja, ar Dievas iš tiesų sukūrė pasaulį, tai nereiškia, jog jis netiki į patį Dievą, į Jo egzistavimą. Toks "nepilnas" tikėjimas Dievu, kai abejojama Jo galiomis ar, istorijomis, kur pasakojama, ką Jis padarė/nuveikė, irgi gali būt žalingas, - gali sukelt psichologių problemų ir sumaištį galvoj, jei yra suformuotas pas žmogų toks davatkiškas mąstymas, kur tikėjimas paremtas baime. "Jei netikėsi, jog Dievas padarė tą ir tą, ir jei nemelsi atleidimo, tai į Dangų neįleis". Na, o jeigu jau žmogus abejoja Dievo buvimu ar išvis netiki tuo, jam telieka atsiremt į save, kur neabejojimas savim tampa svarbesnis. Nes ar taip, ar taip kažkoks pamatas vidinei stiprybei, kuri padėtų eit per gyvenimą, turi būti. Pirmu atveju tai būtų Dievas, antru - pats žmogus.
Ketipinor 300 mg, Haloperidol 1 mg
- 2015 04 29, 18:32
#337940
O iš kur tada objektyvi realybė, dėl kurios visi daugiau mažiau sutaria, jei kiekvieno realybės suvokimas subjektyvus? Kaip iš kažko subjektyvaus atsiranda kažkas objektyvaus?
Paskaičiusiems ir nežinantiems atsakymo (aš pati jo nežinau) - laikykit klausimą retorinių. Bet jei vis dėlto turite minčių, būtų įdomu išgirsti
Sairusas rašė:Mes salygoti, Dievas -ne. Kiekvienas turi skirtingas smegenis ir kiekvieno realybes suvokimas subjektyvus.
O iš kur tada objektyvi realybė, dėl kurios visi daugiau mažiau sutaria, jei kiekvieno realybės suvokimas subjektyvus? Kaip iš kažko subjektyvaus atsiranda kažkas objektyvaus?
Paskaičiusiems ir nežinantiems atsakymo (aš pati jo nežinau) - laikykit klausimą retorinių. Bet jei vis dėlto turite minčių, būtų įdomu išgirsti
Ketipinor 300 mg, Haloperidol 1 mg
- 2015 04 30, 10:52
#337969
Realybė objektyvi, tik mes ją subjektyviai priimame. Objektyviai priimti neleidžia netikras ego, intelektas ir protas, už šių dalykų slypi siela, kuri viską priimtų objektyviai, jei ne tie kevalai. Tuos kevalus gyvenimas iš gyvenimo patys susikūrėme, pamiršę savo tikrą sielos prigimtį. Atėjome į materialų pasaulį, nes patys norėjome būti dievais. Gyvenimas iš gyvenimo kaupiame materialius turtus, kurių mirdami netenkame, siekaime valdžios, pripažinimo, bet mirštame ir būname užmiršti, o po to vėl viskas iš pradžių. Tai ir klampojame materialiame pasaulyje, kol pagaliau suprantame, kad mums čia niekas nepriklauso, visa kas sukurta yra Kūrėjo nuosavybė ir mūsų tikslas atkurti prarastą ryšį su Juo ir grįžti atgal į savo tikrus amžinus namus.
- 2015 04 30, 11:47
#337973
Pritariu Opaque, dėl abėjonės jo kūriniais, bet dėl tikėjimo jo galia, gydimu, išklausimu. Man lenda į akis kitokia pasaulio susikūrimo teorija. Netikiu, kad pasaulis buvo sukurtas per 7 dienas( tiesiogiai). Viena diena galėjo reikšti kitokius matmenys( milijonus metų ar pan.) Šventasis raštas yra sąlygiškas ir simbolinis. Galbūt problema tame, kodėl mes abėjojame, kad šiuos Žodžius mes suprantame tiesiogiai. Mano nuomone mokslas ir religija gali draugauti kartu, nes abu reiškiniai vyko vienas šalia kito. Na, čia jau teologija, tad nesigilinsiu.
Meilė yra Dievas. Tikėti meile, mylėti artymą ir žemę su jo kūriniais, jau yra tikėjimas.
Meilė yra Dievas. Tikėti meile, mylėti artymą ir žemę su jo kūriniais, jau yra tikėjimas.
- 2015 04 30, 18:14
#337986
Gal ir gali mokslas su religija draugauti, bet per istoriją jie labiau pykosi nei draugavo. Bent jau Vakarų pasaulyje (viduramžiais): inkvizicijos, raganų medžioklės, atskyrimai nuo bažnyčios, visokie kaltinimai erezijom... Tad įdomu koks būtų tos draugystės pamatas
Ketipinor 300 mg, Haloperidol 1 mg
- 2015 10 22, 09:20
#345875
Вы не все прочитали. Умберто Эко, выдающийся итальянский писатель, автор известных в элитарных кругах произведений «Имя розы» и «Маятник Фуко», профессор Болонского университета, знаменитый своими работами в медиевистике, истории культуры и семиотике, в начале 1996 года в интервью российской «Общей Газете» высказал крамольную мысль: «Библия — это гиперинформация, создаваемая 2000 лет, и только сумасшедший может читать её от начала до конца». Оказывается, что по западной статистике 17% людей, прочитавших Библию от начала до конца, сходят с ума.Умберто Эко прав. Дело в том, что при внимательном и вдумчивом прочтении Библии сознание человека вступает в противоречие с подсознанием. Ибо в одной части Библии он читает откровение, данное Богом: «Не убий!» А в другой части той же самой Библии он находит: «Господь, Бог твой, идёт пред тобою, как огонь поядающий, он будет истреблять их (имеются в виду другие народы) и низлагать их пред тобою…», или «Когда Господь, Бог твой, истребит народы, которых Землю даёт Господь Бог твой…» (Второзаконие). ....,-Na cia nepatikrinta info ..,kaip patikrinti ???..,-pagal save...,-tikra tiesa .....,-Kas nesupranta rusiskai: 17 prc. zmoniu,pagal statistika, skaitanciu biblija...,-isproteja ...,-Tik nepilna ikeliau straipsni...,-ten daug prirasyta..,-
..,kaip patikrinti ???..,-pagal save...,-tikra tiesa .....,-Kas nesupranta rusiskai: 17 prc. zmoniu,pagal statistika, skaitanciu biblija...,-isproteja ...,-Tik nepilna ikeliau straipsni...,-ten daug prirasyta..,-
..,-Jeigu jūs suprantate, dalykai yra tokie kokie yra...
Jeigu jūs nesuprantate, dalykai yra tokie kokie yra...(Dzen)
Jeigu jūs nesuprantate, dalykai yra tokie kokie yra...(Dzen)
- 2015 10 22, 10:11
#345879
Inkvizicijos laužai deja ne viduramžiais degė, o po jų. Kol inkvizicijai vadovavo Bažnyčia tol jokių laužų nebuvo. Kai ji perėjo į pasaulietinės valdžios rankas tada ir prasidėjo laužai ir teismai.
Pvz. daug kas kaltina bažnyčią dėl Galilėjaus bylos. Deja ten pagrindinis konfliktas vyko ne su bažnyčia, o su to meto mokslininkais kurie buvo aristotelininkai. Bažnyčia vadovavosi mokslininkų patarimais (kai ir visada jais vadovavosi) todėl ir įvyko teismas.
Sakyčiau iš lempos skaičius paimtas
Opaque rašė:Gal ir gali mokslas su religija draugauti, bet per istoriją jie labiau pykosi nei draugavo. Bent jau Vakarų pasaulyje (viduramžiais): inkvizicijos, raganų medžioklės, atskyrimai nuo bažnyčios, visokie kaltinimai erezijom... Tad įdomu koks būtų tos draugystės pamatas
Inkvizicijos laužai deja ne viduramžiais degė, o po jų. Kol inkvizicijai vadovavo Bažnyčia tol jokių laužų nebuvo. Kai ji perėjo į pasaulietinės valdžios rankas tada ir prasidėjo laužai ir teismai.
Pvz. daug kas kaltina bažnyčią dėl Galilėjaus bylos. Deja ten pagrindinis konfliktas vyko ne su bažnyčia, o su to meto mokslininkais kurie buvo aristotelininkai. Bažnyčia vadovavosi mokslininkų patarimais (kai ir visada jais vadovavosi) todėl ir įvyko teismas.
Pavel rašė:17 prc. zmoniu,pagal statistika, skaitanciu biblija
Sakyčiau iš lempos skaičius paimtas