Moderatorius: Astro-Meška

Vartotojo avataras
Parašė Lifelover
#340681 Esu isitikines, kad kai kurie zmones issaukstindavo depresija tais laikais, kai tai nebuvo traktuojama kaip liga (mano ziniom, melancholija buvo oficialiai pradeta vadinti liga anksciau nei depresija. Kalbu apie tuos zmones, kurie ja patirdavo, nes tuo metu kaip tai paaiskinsi? Kazkoks nesveiko didumo liudesys, sumises su baisiu nerimu ir kuno drebuliu. Kazkokia magina, tiesa? Uzkeikimas, prakeiksmas, etc. Bet kalba ne apie senus laikus, o apie dabar. Kaip manote, ar imanoma depresijoje izvelgti kazkokius maginius reiskinius? Ar jums yra pavyke ja priimti, su ja susidraugauti ir susigyventi be jokio atstumimo ir slepimosi? Nors trumpa laika? Kai pirma karta susirgau depresija nei is sio nei is to, tiesiog po susitikimo su vienu svarbiausiu zmoniu gyvenime, patyriau kazka super keisto ir to tada neivardijau kaip depresijos. Patyriau kazkoki begalini sielos skausma, kuomet rekiau, zalojausi (nejausdavau net fizinio skausmo tai darydamas pradzioje, veliau tapo iprociu). Tuo paciu kazkaip daug jautriau pradejau i viska ziureti, jautrumas nesveikai suintensyvejo, jau pasakojau turbut kazkurioje temoje, kad kai klausiau muzika isjausdavau pilnai kiekviena akorda ir nuolat verkdavau, nes viskas graudindavo. Psichiatras pasakytu, kad depresija, diagnozuotu, israsytu vaistus ir tiek. Bet tai mano jausmai, tai mano isgyvenimas, kurio negalima prilyginti prie nieko kito, kurio negalima gretinti prie kazkokiu diagnoziu (vaistai tik tam, kad galima butu gyventi normal life). Kai jauciau didele depresija, atrode, viskas taip arti manes, viskas kazkaip dirgina, nuo visko skauda. Ir tas begalinis sielos skausmas ir asaros kazkaip atrode, kad nuplove daug metu kaupta mela apie tai, kad bejausmiui pyyp! likti pasaulyje yra geriausia, nukrito kauke ir atsivere jausmu okeanas. Pamenu, tada labai vaiksciodavau miskais (megstu gamta) ir atrodydavo, kad tie medziai kazkaip mane supranta, mane priima, uzjaucia, as juos tokius zmogiskus isivaizduodavau ir tai irgi mane sugraudindavo. Absoliuti empatija? Tiesiog, pazvelgiau i savo sielos skausma, kaip ir drauga ir pradejau juo megautis, priemiau ir jis... tapo mano dalimi neatsiejamai ir netgi sumazejo (matyt, suprato, kad ne ant to uzsirove). Taigi, toks susizaidimas su sielos kancia, kuriuo galima padeti sau apmazinti ta skausma ir kuris yra 100 kartu geresnis uz saves zalojima.

Tai tokia izanga. Ar nesat patyre kazko panasaus? Kazkokio keisto sielos skausmo issaukstinimo ir priemimo? Gal netgi esat isivaizdave, kad tai kazkokiu antgamtiniu jegu dovana jums? Juk pirma karta susergama daznai net neitariant, o pojuciai super neiprasti. Kai man buvo uzplaukusi vasarine depresija dar visai neseniai turejau kelias dienas, per kurias realiai kentejau, bet kazkaip su ta kancia patyriau... dideli nuosirduma (depresija sergantys zmones visada nuosirdus, nes jie TIKRI) iki kol neatsiguliau i ligonine ir neprifarsiravo vaistais, tada tie visi keisti, magiski(?) potyriai dingo. Kartais taip vilioja istrukti is rutinos ir pasinerti i savo suzalota vidu, taciau yra labai daug veiksniu, del kuriu negaleciau taip padaryti. O ir pasekmes gali buti nelinksmos.
Vartotojo avataras
Parašė Lifelover
#340682 O kodel isaukstinimas? Nes schema tokia: cinizmas, apatija, nenuosirdumas staiga keiciasi i dideli jausminguma, jausmu sureiksminima, realu sielos skausma ir dideli nuosirduma. Kai tai patiriu, staiga vel pasijunti jaucianciu zmogumi, tikru, nuosirdziu paciam sau, todel ir kyla naturalus viso to jausmo isaukstinimas. Iki kol vel nesi nubukintas vaistais ir vel grimsti i ta chemine apatija... Tuos depresinius epizodus mano gyvenime galima butu pavadinti apatijos pertraukom, kuomet prasiverzia visas spektras ivairiausiu jausmu ir viskas pasidaro vel tikra, kaip vaikysteje. Netgi sirgdamas depresija ne karta esu sau pasakes, kad jauciuosi daug zmogiskesnis, nei budamas "sveikas" ir apie savo vidu negalvodamas.