Moderatorius: Katinas

Vartotojo avataras
Parašė Jisatsu
#222203 Aš tai bijau turėti vaikų, nes gali paveldėti mano blogus dalykus, kaip polinkį į savižudybę, depresija. Su tokiais gali kilti didelių problemų ir vargų.
Vartotojo avataras
Parašė Samanta
#277086 Yra atveju, ir ne vienas.
ParašėVanilėOre
#281594 Iš vienos pusės - sunkios problemos dėl galvos skausmų, kraujo; depresija, savižudybė, alkoholizmas.
Iš kitos pusės - vėžys, savižudybė.

Kas dar užslėpta, nesigilinau...
Parašė All_Of_It
#281600 mano senelis pasikore nuo sizofrenijos.
ParašėVanilėOre
#281603 Atrodo, kad aš būsiu kita savo giminės kartos savižudė. :bloga
Vartotojo avataras
Parašė Vitalija
#281607 VanileOre - mesk tokias mintis lauk...Tfu tfu tfu :x
ParašėVanilėOre
#281612
Vitalija rašė:VanileOre - mesk tokias mintis lauk...Tfu tfu tfu :x


Bet atrodo, kad tai pas mane užprogramuota. Nieko nesiekiu, nes kažkur giliai yra toks jausmas sakantis, kad greit ateis pabaiga. Tik dar kažką turiu užbaigti, lyg laukčiau kažkokio įvykio. O pas mane nuojauta yra patikrinta. Dažniausiai nenuvilia.
Vartotojo avataras
Parašė intentions
#281616 VanilėOre, o kodel tau nepaemus ir nenutraukus tos grandies?
ar reikia pasroviui su visais plaukti?
ParašėVanilėOre
#281624
intentions rašė:VanilėOre, o kodel tau nepaemus ir nenutraukus tos grandies?
ar reikia pasroviui su visais plaukti?


Pasidaviau srovei... [That Sucks!!!]

Anksčiau buvo troškimas siekti, nuveikti ką nors gero. Įrodyti sau, kad aš kažką galiu, sugebu. Dingo tas jausmas. Tiesiog nebėra pas mane tikslų, svajonių. Na, kiek žiūrėčiau, nematau savęs ateityje.

Jaučiuosi pakibusi tarp žemės ir dangaus.
Parašė All_Of_It
#281625
VanilėOre rašė:
intentions rašė:VanilėOre, o kodel tau nepaemus ir nenutraukus tos grandies?
ar reikia pasroviui su visais plaukti?


Pasidaviau srovei... [That Sucks!!!]

Anksčiau buvo troškimas siekti, nuveikti ką nors gero. Įrodyti sau, kad aš kažką galiu, sugebu. Dingo tas jausmas. Tiesiog nebėra pas mane tikslų, svajonių. Na, kiek žiūrėčiau, nematau savęs ateityje.

Jaučiuosi pakibusi tarp žemės ir dangaus.


hold on babe :kutikuti
Vartotojo avataras
Parašė intentions
#281629 Buvo ir man momentu, kai labiausiai uz viska pasaulyje norejau mirt, nebeegzistuot, taip pat nemaciau tikslo, neturejau visiskai jokiu svajoniu (gosh, slykstus jausmas), bet is to tikrai galima issikapstyti. =) Nepasiduok.
ParašėVanilėOre
#281631 Šeštadienį vyksiu į laidotuves. Susitikimas su gimine. Net nenoriu pagalvoti kaip jiems reikės žiūrėti į akis ir sakyti, kad man viskas gerai.

Bijau, kad nesusivaldysiu. Bus juoda diena. Įtampa.

Nepakelsiu, bausiu save ir iškrėsiu nesąmonę.
Vartotojo avataras
Parašė Reckless
#296938
VanilėOre rašė:
intentions rašė:VanilėOre, o kodel tau nepaemus ir nenutraukus tos grandies?
ar reikia pasroviui su visais plaukti?


Pasidaviau srovei... [That Sucks!!!]

Anksčiau buvo troškimas siekti, nuveikti ką nors gero. Įrodyti sau, kad aš kažką galiu, sugebu. Dingo tas jausmas. Tiesiog nebėra pas mane tikslų, svajonių. Na, kiek žiūrėčiau, nematau savęs ateityje.

Jaučiuosi pakibusi tarp žemės ir dangaus.


Aš ir taip jaučiuosi... Toks vaizdas lyg ateitis tiesiog neegzituoja. VISTIEK...
Norėčiau ir tikiuosi, kad šis jausmas dings... Laikykimės :jap
Parašė drozophila
#299724
VanilėOre rašė: Nieko nesiekiu, nes kažkur giliai yra toks jausmas sakantis, kad greit ateis pabaiga. Tik dar kažką turiu užbaigti, lyg laukčiau kažkokio įvykio.[/color]


Pas mane buvo tas pats maždaug nuo 2 klasės. Tas jausmas, sakantis, kad neužbaigsiu tos klasės, ir nu tikrai jau nebeteks man būti 3-ioje klasėje, tiesiog nematau savęs kitais metais. Ir taip kiekvienais metais.. Nebaigsiu trečios, nebaigsiu 7-tos.. Gal kaip nors išnyksiu, kažkaip išgaruosiu, nė nepajusiu, lygiai kaip nepajutau, kaip čia atsiradau...

Plaukiau pasroviui, pamokas maždaug pasiruošiu, mechaniškai padarau kas liepiama (liepiama, o ne pačiai kyla iniciatyva, arba 'daeina", kad tą reikia padaryt)... išsiskalbk kalnieriukus, pasikeisk patalynę, išnešk šiukšles, nueik į parduotuvę (paauglystės metais aišku dažnai maištaudavau, tiesiog nenorėjau išeiti iš namų, iš savo, depresija persunkto kambario, kur juodos mintys tokios tirštos, kad gali kirvį pakabint, matyti žmonių, prašyti pardavėjos pasverti tą ir aną, o dar žiūrėk nepasiseks ir sutiksiu kaimyną ir reikės pasakyti labadiena), o savo idėjų, norų, svajonių neturiu. Nematau savęs jokioje profesijoje. Neįsivaizduoju jokio darbo, kurį sugebėčiau atlikti gerai. Beje, apie mirtį naktimis mąstyti pradėjau maždaug nuo 5-6 metų, ir taip beveik kelis dešimtmečius. Užmigdavau po tokių juodų minčių vos ne paryčiais, dieną apsnūdimas prisidėdavo prie mano niūrios nuotaikos ir tėvų susierzinimo, prasto mokymosi.
Su kiekvienais metais vis daugiau "įrodymų" stiprino išvadą, kad mano gimimas buvo tiesiog gamtos klaida. Aš nepriklausau šiam pasauliui, niekaip prie jo nepritampu, o ir pritapti nematau prasmės, nes.. juk aš - nereikšminga klaida.
Noras ištaisyti tą gamtos klaidą ir baigti kančias sustiprėjo baigus studijas, kai pradėjau dirbti. Po kelių metų nuo darbo pradžios. Tada mano neprisitaikymas gyventi ir nepriklausomumo šiam pasauliui jausmas (žioplumas darbe, pamiršimai, nesuspėjimai, ir iš to sekanti kritika, ne tik darbo kokybės, bet ir kaip apskritai žmogaus, t.y. priekaištai perėjo į asmeniškumus) pasiekė apogėjų. Darbo laikiausi įsitvėrus, nes buvau įsitikinus, kad nieko kito nesugebėsiu susirasti.
Lemiamu momentu nesugebėjau žengti anapus, nes tikrai pabijojau, kad ten gali būti dar blogiau, o tai reikštų, kad niekur nepabėgsiu ir dar pasibloginsiu situaciją (jei netyčia paaiškėtų, kad visi tie dalykai apie karmą, savanoriško pasitraukimo nuodėmę yra tiesa). Tad nutariau vegetuoti, kaip išmanau, toliau. Reikalai kažkiek pagerėjo, kai išsikrausčiau iš tėvų namų, gyvenau su drauge, iš kurios stengiausi semtis stiprybės ir mokytis gyventi. Iš šono žiūrint, jos gyvenimas buvo žymiai prastesnis, finansinė padėtis buvo apgailėtina, ir nepaisant to, ji mokėjo džiaugtis kiekvienu mažmožiu. Truputį iškėliau galvą iš duobės ir aš. Darbe situacija išliko stabiliai bjauri.
Vėliau, suėjus maždaug 10 m pažinties, apsigyvenome kartu su mano dabartiniu vyru.
Turėti vaikų mano nuomonė nuo pat vaikystės buvo "neduok, dieve". Iš vienos pusės todėl, kad tiesiog organiškai nepakenčiau triukšmo, spiegimo, iš kitos pusės - nenorėjau, kad dar vienas žmogus pasaulyje turėtų tokią baisią vaikystę, kaip aš (kažkodėl maniau, kad vaikystė buvo baisesnė už tuometinį vegetavimą :) O ir, atrodė, rūpesčių savimi ir taip apsčiai turiu.
Tačiau su laiku, ir dėl giminaičio apsivaikavimo (smarkiai paveikė, nes visoje kartoje tarp visų pusbrolių, pusseserių, seserų tai buvo pirmas vaikas) matyt hormonai padarė savo. Tiesiog apsisprendžiau, kad "gal kaip nors" išauginsiu, neišprotėsiu.
Ko bijojau, tas ir atsitiko, bet likimui dėkoju už tai :) Vaikas buvo labai neramus, pirmaisiais metais sakydavau "vaiką į VN, o pati DN (durnių namus)". Jei nebūtų buvę taip blogai, nebūčiau pradėjusi domėtis vaiko psichologija.... Norėdama suprasti savo vaiką, netikėtai sau pradėjau atrasti ir suprasti dalykus iš savo pačios vaikystės...

Štai jau virš 2 metų, kai savarankiškai studijuoju, ryju knygas, einu į seminarus, žiūriu video treningus. Lūžio momentas įvyko prieš pusę metų, skaitant Allice Miller knygą "Gabaus vaiko drama". Daug visko jau žinojau iš ankstesnių knygų, ir matyt taip likimas lėmė, kad ta knyga pasitaikė būtent tada, kai buvau jai pribrendus. Taigi, tas lūžio momentas, po kurio išėjo ir beveik nė karto nebegįžo mintys apie išėjimą, buvo supratimas, iš kur atėjo tos mintys "esu klaida, neprisitaikiusi, netinkama šiam pasauliui". Šios mintys ateina iš tėvų vertinimo... kaip tėvai vertina mūsų vaikystės poelgius. Buvau priblokšta, kiek daug įtakos, jei ne absoliučią įtaką, turi tėvų žodžiai. Keliuose šaltiniuose vis sutikdavau tokių teiginių, bet jie skambėjo neįtikinamai. Kol neaptikau knygos Jean Liedloff "The Continuum Concept", kuri įdėjo savo mozaikos dalį į bendrą vaizdą, kodėl vaikai išvadas apie save daro pagal tėvų vertinimą. Nes vaikas besąlygiškai tiki, kad tėvai (jeigu jau jie dagyveno iki vaikągimdinio amžiaus), tai tikrai žino, kaip teisingai gyventi, koks turi būti teisingas žmogus, kad išgyventų šiame pasaulyje. Ir ką gi, jei vaikas nesusilaukia iš tėvų nė vieno padrąsinančio ar pagiriančio žodžio, vaikas daro išvadą - vadinasi aš viską darau blogai! Jei viską darau blogai, vadinasi, man šakės, aš prapulsiu! Trumpai parašysiu apie vieno iš psichologijos mokslo tėvų E.Eriksono atrastus dėsningumus tiriant pacientus, apie brendimo stadijas (kartais jos vadinamos krizėmis).

0-12 mėn: bazinis saugumas arba bazinis nesaugumas. Jei motina rūpinasi vaiku, patenkina jo poreikius, vaikas jaučiasi mylimas - jame išsivysto bazinis pasitikėjimas tėvais, pasauliu ir pačiu savimi. Vadinasi aš kažko vertas, vertas meilės. Pasitikėjimas žmonėmis ir savimi padeda nugalėti sunkumus kitose vaiko augimo stadijose. Vaikas, kuriuo rūpinamasi nepakankamai, kuris anksti išvedamas į daželį, pradeda bijoti jį supančių žmonių ir aplinkos, arba atvirkščiai - pasidaro karingas, nesuvaldomas, arba įtarus, giliai širdyje jaučiasi nevertas, kad jį kažkas apskritai mylėtų. Išoriškai to neparodo, tačiau jei jis žemina, tyčiojasi iš kitų vaikų, tai yra klasikinis bandymo pasikelti savivertę elgesys. Šį pasitikėjimą arba nepasitikėjimą jis nusineša į sekančias stadijas.

1~3 metai. Autonomiškumas arba gėda. Vaikas mokosi pats savimi pasirūpinti: naudotis tualetu, valgyti, vaikščioti ir kalbėti, arba abejoja savo sugebėjimais. Siekia viską daryti patys: išvynioti maistą, nuleisti tualete vandenį, užsisegti striukę, užsirišti batus, įpilti pieno, padengti stalą, ir t.t. Jei tėvai leidžia vaikui tai daryti ir neskubina, tai vaike išsivysto supratimas, kad jis pats valdo savo raumenis, savo troškimus, save patį ir daugumoje atvejų savo aplinką taip pat - taip jame atsiranda savarankiškumas - dalinis galėjimas apsitarnauti save jau dabar ir lūkestis, kad vis labiau galės pasirūpinti savimi ir apsitarnauti ateityje. Jei tėvai yra nekantrūs ir sistemingai skuba padaryti už vaiką tai, ką jis ir pats gali, arba nuolat jį skubina, formuoja vaikui abejojimo savimi ir gėdos jausmą. Idealumo ir begalinės kantrybės iš tėvų nereikalaujama, tačiau jei vyraujanti tendencija yra sugėdinti ("ech tu, nevykėli", "taip ir maniau", "pas tave vietoj galvos kopūstas, pasitrauk, aš pats padarysiu") ir padaryti už jį, tai vaiko psichikoje įsigalės didžiulis gėdos jausmas prieš kitus žmones ir netikėjimas savimi, kad jis gali valdyti pats save ir savo aplinką. Vaikas, išėjęs iš šios krizės su daugiau gėdos nei savarankiškumo, turės sunkumų paauglystėje ir suaugusiojo gyvenime.

3. Iniciatyva ir kaltės jausmas. (3~6 m). Atsiranda smalsumas ir kūrybiškumo užuomazgos (pvz. naudoja daiktus ne pagal tiesioginę paskirtį), pats susigalvoja žaidimus. Priklausomai nuo to, kaip tėvai reaguoja į vaiko sumanymus, vystosi arba iniciatyvumas, arba kaltės jausmas. Kiek iniciatyva viršys kaltės jausmą, priklauso nuo to, kiek ir kaip tėvai leis pasireikšti vaiko valiai. Jeigu tėvai skatins vaiko smalsumą, kūrybą, savarankiškumą, tai formuosis iniciatyvumas, kuris sudaro potencialią galimybę ateityje siekti savo tikslų ir efektyviai dirbti. Jeigu tėvai vaikui neleis savarankiškai veikti ("kokiom čia nesąmonėm užsiimi", "nesąmonė tas futbolas, geriau eik krepšinio žaisti"), be to, jeigu jam trūks pripažinimo ir meilės, tai formuosis kaltės ir menkavertiškumo jausmai. Jei tėvai parodo vaikui, kad jo motorinė veikla žalinga ir nepageidautina, kad jo klausimai yra įkyrūs, o žaidimai kvaili ir nesąmoningi, jis pradeda jaustis kaltu dėl savo iniciatyvos ir šį jausmą nusineša į tolimesnes stadijas.

Viso yra 8 stadijos, kam įdomu, galite pasiskaityti sutrumpintą Eriksono knygos versiją referato pavidalu https://sites.google.com/site/kaunoptklubas/mokslines-studijos/E.%20Eriksono%20asmenyb%C4%97s%20raidos%20teorija.doc?attredirects=0&d=1

Kol to nesupratau, negalėjau sau taikyti nė vienos tobulėjimo metodikos - nes juk aš gamtos klaida.
Nė vieno saviugdos patarimo negalėjau taikyti sau - nes aš gamtos klaida...
Ir t.t... Galvojau, ta informacija, juk skirta normaliems žmonėms, kurie turi teisę į vietą po saulę, o aš neturiu... Skaitydama apie 2-rą ir 3-čią Eriksono stadiją, stebėjausi, kad kažkam dar gali būti taip, kaip man - jauti kaltę arbą gėdą norėdamas užsiimti kažkokiu užsiėmimu! Skaičiau tas stadijas kaip savo gyvenimo istoriją... Pvz. jautiesi kaltas, kad nori studijuot tam tikrą dalyką, arba ieškotis darbo prieš tėvų norą.. Bijai užkalbinti bet kokį žmogų, bijai pamokos metu sudrumsti tylą ir išgirsti tyloje savo balsą... Jautiesi nevertas, kad tave kas nors įsimylėtų.. Šlykštiesi savimi ir visiškai sutinki su žmonėmis, kurie tavimi bjaurisi ir stebisi, kaip išvis žeme vaikštai..
Kai tai suvoki ir supranti, kad visa tai primesta ir primesta deja brangiausių žmonių, nors jie ir nežinojo, kokią žalą daro su savo tais "nekaltais" epitetais "žiopla, kopūstgalve, kompanijoj geriau tylėk, kad nepasakytum kokios nesąmonės", "taip ir žinojom, kad to nesugebėsi, to ir reikėjo tikėtis, kad apsivoši" - sugebi visa tai atmesti, ir iš naujo mokytis pasitikėti savimi, mokytis pasverti iniciatyvą ir atsargumą. Pamatai, kad gali įkurti ir verslą, ir prieš žmonių auditoriją kalbėti..


Deja, dar daug su kuo reikia dirbti, vaikyti praeities vaiduoklius, gydyti žaizdas... Juodos juodžiausios mintys buvo keliskart grįžę, kaip senas, žinomas ir galutinis situacijos sprendimo būdas, tačiau gan greit pavyko pergyventi.

Dar yra keli dalykai, kuriuos retas psichologas pasako.. Kad egzistuoja tam tikri natūralūs antidepresantai.. O tai yra labai paprasti dalykai, nuo kurių žmonija civilizacijos pagalba stengiasi pabėgti, nes tai suprantama, kaip žmonijos vargas. O tai yra paprasčiausias fizinis darbas, ypač lauke. Štai atsakymas, kodėl mums reikia sporto. Nes kūnas patiria nerimą, kai jo negauna, nes tai asocijuojasi su mirties baime. Mumyse glūdi tie patys genai ir instinktai, kurie formavosi tiek, kiek egzistuoja gyvybė - judesys, tai apsirūpinimas maistu, nejudėsi - mirsi. Genai ir instinktai, nepaisant to, kad mes seniai galime išsiversti be fizinio darbo, dar labai daug tūkstančių metų bus tie patys, archaiški, ir kankins mus nesuprantamais nerimais ir depresijom... Daugelis psichologų to arba nežino, arba nenori jums sakyti, nes jūs tada pilnai išgysite ir jie praras klientą.. Arba tiesiog nenori sakyti bereikšmio patarimo, nes daugelis šiuolaikinių žmonių nė už ką neis fiziškai dirbti, neatsisakys savo gyvenimo mieste vardan (pa)prasto gyvenimo kaime.
Kiti natūralūs antidepresantai yra kolektyvinis darbas, talkos, šokiai po talkų, vakaronės vienoje vietoje su dainomis ir rankdarbiais rankose, gyvenimas bendruomenėje, nes mes labai socialūs gyvūnai, ir gyvenimas pevieniui taip pat sukelia nepaaiškinamą nerimą. Vieni su tuo nerimu susitvarko geriau, kituose tie genai ir instinktai stipresni. Iš čia ir paradoksas, kad gyvename vieni šalia kitų arčiau, tačiau jaučiamės svetimesni - mums nenatūralu, kad giminystės ryšiais nesusiję ir ir bendruomeniškai nebendraujantys žmonės gyvena šalimais. Kartu tai yra ir per arti - gyvenam vieni kitiems ant galvų, girdim visus garsus, neturim privatumo..

Kam įdomu bus, galėsiu atsiųsti sąrašą knygų apie pozityvų auklėjimą, apie natūralų auginimą, skaitydama jas gydžiau būtent savo sielą, savo vaikystę..
Vartotojo avataras
Parašė kenny
#400586 Nesutikčiau gal tik su tuo, kad psichiatrai nesako kažko, nes bijo prarasti klientą, bet šiaip labai geras, išieškotas ir išsamus komentaras :) Nežinau, ar autorė dar lankosi šiame forume, tačiau būtų smagu, jei netyčia pamatytumėte ir parašytumėte, kokias knygas teko skaityti, gal ir pačiam pavyks pasiskaityti :)