Moderatorius: Astronautė-Myška

Parašė Paulius94
#421771 Pakankamai mažai apkalbėta depresijos rūšis, bent jau man taip atrodo, nes pagrinde kalbama apie tą tradicinę depresijos formą. Kaip suprantu, tai tradicinė depresijos forma manifestuoja taip, kad tu norėtum kažką daryti, bet smegenys tau neleidžia, o egzistencinė depresija pasireiškia tuo, kad tu pats nusprendi nedaryti, nes nematai prasmės ir tikslo? Ar kam nors pasireiškia tai?

Jeigu gerai suprantu, tai egzistencinė depresija yra kaip melancholijos rūšis tokia, kad kam kažką daryti, jeigu vis tiek mirsi, gyvenimas beprasmis ir t.t. Kaip sprendžiate šį fenomeną?
Parašė rrr
#421773 O kam tau spresti tai ko neišspresi? Tai busena itakota gyvenimo, tau nepavyko atlikti savirealizaciju ar gavosi ne taip kaip norejai gyvenime kazkas esminio del to ir nera prasmes kazka keisti... bet protas tave apgaudineja kad nera prasmes ir kad nieko nepakeisi. Ji yra tik ja turesi susikurti pats arba liksi be prasmes. Smegenys tave stabdo nuo noro kazka daryt, bet jos tau negali neleisti. Yra tokia logine argumentacijos klaida Tikejimas is troskimo... zmones nori kad butu taip kaip buti negali. O atsisakyti tokio noro nenori ir cia visa egzistencine depresija. Aisku yra gyvenimo salygos ir aplinkybes kurios yra kancia bet ta kancia gali nutraukti neturedamas tokiu noru o pakeisdamas juos racionaliais. Pvz nori automobilio naujo ... tu ji gali ysigyti bet ne uz milijarda. Nori antros puses, bet didele tikimybe kad negausi butent to zmogaus kurio nori o tai ka pasiulys gyvenimas ir teks su tuo susitaikyti nori to ar ne.
Parašė paulina
#421880
Paulius94 rašė:Pakankamai mažai apkalbėta depresijos rūšis, bent jau man taip atrodo, nes pagrinde kalbama apie tą tradicinę depresijos formą. Kaip suprantu, tai tradicinė depresijos forma manifestuoja taip, kad tu norėtum kažką daryti, bet smegenys tau neleidžia, o egzistencinė depresija pasireiškia tuo, kad tu pats nusprendi nedaryti, nes nematai prasmės ir tikslo? Ar kam nors pasireiškia tai?

Jeigu gerai suprantu, tai egzistencinė depresija yra kaip melancholijos rūšis tokia, kad kam kažką daryti, jeigu vis tiek mirsi, gyvenimas beprasmis ir t.t. Kaip sprendžiate šį fenomeną?

Pries keleta metu turejau sia depresijos rusi, daug filosofuodavau apie gyvenimo prasme, jausdauvau kad gyvenimas visiskai beprasmis, ir t.t su laiku depresija pasikeite, tiek nebefilosofuoju
Parašė Deode
#421905 Tai kai sergi depresija, egzistenciniai klausymai visada kyla, tu kaip Hamletas ar Ničė atsisėdęs filosofuoji. Apie globalinius dalykus, apie kas buvo kas yra, kas bus, kas mirtis, kodėl tu toks tokia. Supratau viena. Taip daryti nereikia, tik veltui ,,perkaitini,, smegenis. Daug dalykų kurių nepadariau yra dėl to, kad smegenys iš to galvojimo užblokavo, kad man neverta, nepavyks. Tačiau čia dar žemos savivertės dalis. Nenoriu neįtemą bet tema ši šiaip okey. Tačiau manau realiai visi žmonės dauguma išgyvena egzistencinę krizę sirgdami depresija ar kitais sutrikimais. Nes be išorinių fizinių požymių daug kas atsiremia į žmogaus egzistenciją. Aš po krizės, 180 laipsnių pakeičiau požiūrį. Čia šioks toks lūžis. Nes esant krizei daug ką apsvarstai, išmeti kai kuriuos įsitikinimus ir t.t. :D