- 2015 02 18, 21:55
#334869
Deode rašė:Sveiki, nežinau kaip tai išreikšti žodžiais, bet galbūt patartumėte ir duotumėte būdų, kaip spresti šią dilemą.
Esu nedirbanti studentė. Sergu depresija. Mano artimieji tai jau žino. Tik va...Man buvo patogiau gyventi, kai jie šito neatrado. Dabar mano šeima chaose. Pasiėmiau akademines. Tėvai tiesiogiai man sako, kad sau ir kitiems griaunu gyvenimą. Jie kartoja, kad kitiems yra dar blogiau, kad esu silpnavale, kad gailiuosi savęs, kad esu savanaudė, kad esu išlepinta. Pasakysiu tiesiai šviesiai, nuo to mane apninka nepaaiškinama sąžinės griaužatis ir panieka sau. Jausdamasi kalta, pastoviai verkiu. Tada jie vėl sako, kad savęs gailiuosi. Dabar susilaukiau tokio pasišlikštėjimo savimi, kad negaliu savęs vadinti kitais žodžiais kaip "parazitas", " supuvus", "kirmėlė". Bandysiu stotis, kad įrodyčiau savo stipriąją pusę( jei tokią dar turiu), o jeigu vėl klupsiu, tada pati pasirūpinsiu savo laidotuvėm.
Norėjau paklausti kaip jūs išgyvenate tą "chaosą" su artimaisiais. Ir ką mano atvėju patartumėte daryti?
ir aš daug velnių gaunu už tai, kad ''griaunu čia visiem namie gyvenimą''. Du mėnesius nieko nesakiau ir gerai viskas buvo, bet kai atsibodo iš savo taupyklės mokėt už vaistus, tai prasitariau šiaip taip, ir kaip įtariau, pradėjo čia visi kreivai į mane žiūrėt. Jiems tą depresiją suprast tai kaip kokiam kaimo pusgalviui bandyt aiškinti kvantinę mechaniką/fiziką. Nesupranta kodėl dieną miegu, naktį ne ir t.t. Neapsikentė tai į vasaros 5 nuvežė, nors sakiau kad savo daktarų turiu. Oi tie tarybiniai žmonės
Maniau, pagaliau gydytoja išaiškins jiem apie bipolinį+depresija, tai praėjo savaitė, - toliau bardakas. Norėtųsi ramesnių sąlygų sveikt, nes jau studijoms šakės darosi,.. meh