depresijosklubas.lt

- 2012 08 17, 14:37 #271141 Aciu uz atsakyma

Na mums abiems po 22 m. Dar norejau paklausti - ar man stengtis su ja bendrauti, ko as labai noriu, taciau ji nelabai? Nes man labai rupi jos sveikata, visa laika noriu klausti kaip ji jauciasi. Bet jei zmogu tai erzina ir jis nenori bendrauti, tai gal man nebesistengt su ja susisiekti...? O gal kaip tik mano atsiribojimas jai dar labiau pagadintu nuotaika, manytu, kad ji man neberupi ir pan.?

Dabar mano dilema tik tokia - ar listi i jos gyvenima (nes nezinau ar jai to norisi\reikia). Manys kad nesuprantu jos ligos ir ja kaltinu.
As pats arteju link to varianto, kad bendrauti tik tada, kada ji pati susisieks (o tai yra zveriskai sunku, pastoviai ziureti i tel ar nepraleistas jos skambutis ar sms)...

- 2012 08 17, 17:06 #271160 suprantu kaip tau sunku, bet neimk visko taip giliai į širdį, nesigilink į kiekvieną jos žodį, nes dar pats nugrimsi į bedugnę.

Kažkas kitas kažin ar gali pasakyti ko ji nori, tik ji pati žino. Pasikalbėk su ja, arba jeigu ji neeina į kontaktą, tiesiog parašyk jai, kad jeigu jai reikia laiko, tu jai leisi pabūti vienai su savo mintimis, susitvarkyti savo problemas, apmąstyti viską, bet jeigu ji norės pasikalbėti tu visada būsi šalia ir bet kurią akimirką esi pasirengęs ją tiesiog išklausyti. Neiko nereikalausi, nieko neklausinėsi, tiesiog būsi šalia. Jeigu ji šiuo metu nenori romantiškų santykių, tai pabūsi tiesiog geras, tikras draugas, kuris palaiko, su kuriuo galima pasikalbėti, kuris parems, kas benutiktų.

Turėk kantrybės, per vieną dieną žmogus neišeis iš tokios būsenos, bet kai jai pagerės tuomet ir galėsit išsiaiškinti normaliai ar ji nori būti su tavim ar nori būti viena ar dar kažkaip o kol kas tiesiog būk uola į kurią galima atsiremti Sėkmes jum abiem

- 2012 08 17, 20:43 #271202 Velgi esu dekingas uz atsakyma
Na as jos prasiau (tiksliau isakiau), kad kiekviena diena rasteltu bent sms kaip jos sveikata. Pirma diena parase, antra as jos pats paklausiau ir jau antra para kaip neatsisaukia. Tai eilinis zenklas, kad atsokciau, palikciau ja ramybej... Paklausysiu Tavo patarimo, kuria diena pasiulysiu savo pagalba (ir vel), bet zinau, kad ji bus atmesta... Tad tiesiog teks atsitraukti, kad tik dar labiau nepakenkciau. Mane stabde tik tai, kad visa tai buvo ant tiek netiketa, kad netgi atrode netikra. Sapnas.
Suprantu, kad liga sunki ir reikia ja suprasti, bet 270 dienu (9men.) kasdien buti atstumtam , ir tik po to TIKETIS KAZKO? Na, tokiu atveju man ir apie save reikia pagalvoti, ne tik apie ja...
Zinau, kad laikas gydo, bet per daug leeeeeeeeeeetai. Cia viena diena turejai zmogu, kuris tau buvo viskas, kita jo NEBERA

Jums taip pat visoms sekmes!

- 2012 08 17, 21:22 #271214 Mes abu su sutrikimais - as su Bipolar Disorder (maniakine depresija), o vyras - su Borderline Personality Disorder (ribiniu asmenybes sutrikimu). Bet tvarkomes gana gerai, zinoma, buna ir blogiu dienu, bet dazniausiai sutariame puikiai ir labai gerai vienas kita suprantame ir palaikome del besikeicianciu nuotaiku

- 2012 08 18, 19:20 #271349 na neklausk jos kasdien kaip sveikata,,,uzknisa ja turbut rasyti -kad taip pat sudinai kaip vakar

- 2012 08 18, 22:34 #271407 haski04, nezinau, net ka ir patarti.
Kai pati susirgau depresija, nieko nenorejau matyti ir norejau nutraukti santykius su vaikinu, dabar man isvis galvoj netelpa, kaip galejau taip galvoti... (tiesiog atrode, kad jam bus geriau vienam, nei su manim tokia ligota). Kiekvienas atvejis individualus, tai negaliu pasakyti, ar ji tikrai nenori tolimesniu santykiu, ar jai tiesiog 'uzplauke'...
Kaip ir sake, geriausia leisti jai zinoti, kad nepaisant jos busenos busi salia, neteisdamas, nekaltindamas, palaikydamas, kad bet kada galetu i tave kreiptis, issipasakoti. Ir neklausinek kasdien, kaip sveikata, tikriausiai pabosta tas klausimas... O jei nores issipasakoti, turek kantrybes, nes as dazniausiai snekedavau apie ta pati, ir man tai buvo svarbu, nors drauga uzknisdavo...
Sekmes tau, zinau, kaip tau nelengva.

i'm not like them, but i can pretend

- 2012 08 19, 10:56 #271431 Aciu Intentions
O kiek tau laiko nesinorejo nieko matyti, ir kada pasitaise viskas? Nes kazkaip sunku man visdar susigaudyti ar tas ligos pablogejimas vadinamas depresijos epizodu? Jei taip, tai tokia "nuostabi" zmogaus nuotaika ir savijauta trunka iki 9 men?... Ja pries dvi savaites ketino guldyti i ligonine, kad pakeistu vaistukus. Bet nesigule, nes jos tevui pablogejo sveikata. Atsigule tik tada, kai jau paciai pasidare sakes. Gal kiti vaistukai pades greiciau pagyti....

- 2012 08 19, 12:19 #271433 haski04, vel gi, sunku atsakyti, nes tai individualu. Priklauso ir nuo to, kaip atitaikys vaistukus, ir nuo paties zmogaus motyvacijos ir ideto darbo...
Pas mus buvo kiek kitaip, nes gyvenom kartu, ir isprasyti zmogaus is namu, as negalejau. Gal ir laimei, nes eit susitikti netureciau nei jegu, nei noro. Bet namie irgi rasdavau budu 'ignoruot' - gulejau akis i lubas ismeigus ir tiek...arba susirietus i kamuoliuka ryjau asaras bet buvo dienu, kai reikejo, kad apkabintu ir pasakytu, kad mes is viso to issikapstysime.
Taip, tas ligos pablogejimas ir vadinamas epizodu. Man ta busena, kai is lovos atsikeldavau iki saldytuvo ir tualeto, o darbo dienom - iki praktikos vietos, o tada vel - i lova, prie kompo, tesesi gal keleta menesiu. tuo metu psichiatre man irgi siule stacionara, bet atsisakiau, nes, kaip minejau, turejau lankyti praktika, dar turejau vilciu baigti universiteta. po to pradejo veikti vaistai, psichoterapija, be to, iki bakalauro pridavimo liko menuo, tai privalejau susiimt.
Dziaugiuosi, kad vaikinas nepriekaistavo del mano 'lovinio' gyvenimo budo, nespaude, nemoralizavo, nepabego, kai tapau visiska priesingybe tuo, kuo buvau, ir atleido uz mano prikalbetas nesamones...
Is tikruju, neretai pagalvodavau, kad serganciojo artimiesiems yra sunkiau, nei jam paciam...
Dabar ziurint atgal, galiu pasakyti, kad visa tai sustiprino musu santykius...
Jei nori pasikalbeti, gali rasyti ir asmenine zinute =)

i'm not like them, but i can pretend

- 2012 08 20, 20:20 #271691 Revenant>> turėtumėt būti "atominė" porelė!

Man toks klausimas kilo- kaip manot ar žmogus sergantis depresija išvis gali mylėt? ar tai tiesiog neįmanoma?

- 2012 08 20, 20:33 #271697 Gali

- 2012 08 20, 21:01 #271708

Revenant>> turėtumėt būti "atominė" porelė!

Man toks klausimas kilo- kaip manot ar žmogus sergantis depresija išvis gali mylėt? ar tai tiesiog neįmanoma?

Ir esam! Nuotaikos ir emocijos tiesiog tryksta per krastus, bet visada vienas kita palaikom, jei vienam liudna, kitas visada paguodzia, kasdien vienas kita dziuginam mazom dovanelem ir gera nuotaika palaikom daznai apsikabinedami

O i antra klausimas atsakymas - zinoma, kad imanoma!

- 2012 08 25, 20:07 #272312 Na aš tai ant tiek nusivylęs gyvenimu ir savimi, ant tiek nepasitikiu savo jėgomis ir savimi, kad net nesu turėjęs merginos ir nežinau, ką reiškia mylėti ir būti mylimam jos. Ir nors atrodo esu jaunas , 20 metų, bet ta nelemta depresija viską dar labiau sujaukia. Kartais atrodo kam išvis gyventi, jeigu esu niekam tikęs. Negaunu jokios užuojautos iš Dievo ir pasitenkinimo iš gyvenimo. Negaliu prisiversti kovoti (po velnių, šitam puslapy nėra liūdonų šypsenėlių , norėjau padėti tokią)

du nulis vienas du

- 2013 05 11, 18:43 #296808 Sveiki, depresiukai

Aš depresija susirgau pries koki menesi.

Motyvacijos nera niekam, prasmes gyvenime atrodo visai nebera, noru, hobiu irgi nebeturiu, nieko daryt nenoriu ir negaliu, nes negaliu normaliai susikaupt ir mastyt. Gaila artimuju, nes atrodo, kad jiems esu nasta. Ypac gaila suzadetinio, kuris myli mane, kartais stengiasi pralinksminti, bet zinau, kad taip greitai pralinksmet neiseis. javascript:emoticon('')Aisku, stengiuosi jam nesiguosti per daug ir nesiskusti kaip šudinai jauciuos, nes nenoriu atsibost su tokia savo busena.

Po mazdaug savaites blogo jautimosi pradejau rupintis ir galvot kas man darosi ir kaip visa tai spresti. Kol kas nei tevams, nei suzadetiniui nieko nesakiau, nebent tai, kad siaip liudna ar bloga nuotaika. Bet po kokiu dvieju savaiciu pasakiau tevams, kad manau, man depresija (kaip tik tuo metu ir mano tetis gere antidepresantus). Zodziu, pradejau imtis veiksmu: nuejau pas psichiatre, padare man testa psichologini, nustate vidutini depresijos lygi. Buvau ir pas psichologe nuejus viena karta, kol kas poveikio, tai aisku nepajauciau.

Buvau pas psichiatre ir israse man Cipralex. Bijojau is karto pirkti tuos AD del salutiniu poveikiu, darbingumo nukritimo ar dar ko, nu bet nusipirkau ir jau savaite geriu. Jauciasi pykinimas ir apetito nebuvimas. Tik vakarais apetitas atsiranda. Ypac nekaip buna isgerus vaista po keliu valandu. Ir kazka protinio daryti labai sunku, bendrauti, kalbeti sunku.


Bet svarbiausia, kad si rugpjuti mano vestuves, reikia joms ruostis, viska planuoti, o man noru nera jokiu, kurybiniu ideju irgi jokiu. Net nebezinau kaip isgyvensiu iki tu vestuviu. Ir kaip pasakyti mylimajam, kad pradejau gerti AD?

Labai labai laukiu patarimu ir nuomoniu

- 2013 05 11, 18:47 #296809 Dominyka, patarciau atideti vestuves, jei jau tokia situacija. Ar jau ten viskas uzsakyta-rezervuota pas jus. Stiprybes tau!

- 2013 05 11, 18:59 #296813

Dominyka, patarciau atideti vestuves, jei jau tokia situacija. Ar jau ten viskas uzsakyta-rezervuota pas jus. Stiprybes tau!

Vieta uzsakyta, vedejas, fotografas, drauges is Anglijos jau bilietus nusipirko ir atostogas pasieme. Ir siaip visi jau zino apie vestuves, ju laukia. Tai jeigu sumastytume atideti, tai reiketu kazkokios svarbios priezasties. O ta priezastis butu tik mano samoneje (ko, manau, daugelis nesuprastu). O be to, visai nenoriu visai draugo ir savo giminei aiskint apie savo depresija, o meluot visiems irgi nenoreciau.

Tai manau, reikia kazkaip susiimti ir nepasiduot

Be to, vaistus pradejau gerti, tai turetu pagerejimas vis buti.

O kaip manot reiketu pasakyti draugui, kad pradejau vaistus gert? Ar tiesiog gert ir tiek? Nes neisivaizduoju kokia jo butu reakcija....