Moderatorius: Katinas

Vartotojo avataras
Parašė tikroji
#98678 Norėčiau sužinoti, ar yra čia tokių, kurie sergant šita zaraza sugeba mylėt toliau ar pamilt? Turiu galvoje meilę tarp vyro ir moters.
Nuo to laiko, kai susirgau iki dabar turėjau nemažai gerbėjų. Visiems atrodydavau įdomi, paslaptinga. Turėjau penkerias draugystes, dabartinė - 6oji. Apie ankstesnes čia gal nekalbėsiu, bet štai dabartiniai santykiai atrodo idealūs! Tačiau depresijos paveikta būnu labai bjauri tam žmogui, nepelnytai jį skaudinu savo bjauriu elgesiu, pykčiu, nenuspėjamom nuotaikom, kaltinimais. Kai užeina būsena, kai viso pasaulio nekenčiu, daugiausia kenčia tas žmogus. Jis be galo geras, myli mane kaip niekas dar nemylėjo, bet ligą suprasti jam labai sunku. O man sunku, kad pati nenorėdama jį skaudinu. Kartais atrodo, kad jis neiškęs ir paliks mane.
Bet mylėti aš dar sugebu. Vien dėl to žmogaus aš dar neiškeliavau anapilin, vien dėl to stengiuosi ir auginu viltis. Įdomu, kokie Jūsų santykiai su antromis pusėmis - galbūt Jūs mokate išlikti jiems geri net ir blogai jaučiantis?

Jeigu tema neatitinka kokių nors reikalavimų, galite ją ištrinti. Mane persekioja baimė, kad kartais aš čia nusišneku ir per daug Jus apkraunu, tad jei kas, būtinai sakykite...
Vartotojo avataras
Parašė Tuja
#98753 Sergu šia zaraza gan ilgai,ir esu ištekėjusi jau 10metų,prieš tai dar su juo gyvenom 2metus.Mane kamavo labai panašūs dalykai kaip ir Tikrąją.Taip pat jaučiau,kad mano vyras yra beprotiškai geras,myli mane...O aš - aš buvau kaip kokia despotė,nesuprasdavau savęs,kodėl vienaip ar kitaip neteisingai elgiuosi su juo,o jam būdavo dėl to irgi labai skaudu.
Bet vėl gi,pragyvenom jau 12 metų,ir va,nieko blogo,ir sutariam ir viskas klostosi visai neblogai.Aš manau kad tie mus mylintys žmonės mus myli iš visos širdies tokias,kokios mes esam - sergančias,pesimistes,melancholiškas būtybes- jie mus tokias išsirinko ir tiek.Ir,manau,čia viskas natūralu.Mano su vyru santykiai ypač pagerėjo dar po to,kai pradėjau lankytis psichoterapijoj - aš tiesiog nebekaltinu savęs ir nekalu prie kryžiaus dėl to kad sergu depresija ir skaudinu artimus žmones,tiesiog pradėjau kitaip vertinti vieną ar kitą situaciją,nepulti į paniką dėl menkniekių ir t.t.
Parašėnemoku
#122485 Sunkiai man susiderina abu dalykai. Neįsivaizduoju, kaip draugas pakenčia mano nuolatinį irzlumą, rėkimą, apatiją viskam, gėrimą, ašaras be jokios priežasties, agresijos priepuolius ir t.t. Nuo tada, kai man pablogėjo, kiekvieną dieną pykomės, mušėmės, skyrėmės, bet supratau, kad blogai man be jo, stengiuosi valdytis. Pradėjus vartoti antidepresantus lytinis potraukis visiškai išnyko, tai dabar visai blogai.
Vartotojo avataras
Parašė Prakeiktasis
#122495 nemoku, net norėjau kurt temą apie lytinio potraukio nebuvimo :bloga . Aš jį praradau ir man labai baisu pasidarė. Gal kad koks nesveikas patapau galvojau :bloga . O šiaip meilės nedaleisčiau merginai ar moteriai tik už draugystę :super
Paskutintas įsimylėjimas tai buvo gulint ligoninėj, atrodo susiradai panašų žmogų viską. Bet neprisileidau meilei. Pamenų ja lakstė ji pilna ašarų, šnekėdavomės apie viską, net lysdavo per prievartą būčiuotis. Po ligoninės dar ilgą laiką susitikinėjimome, bet nieko man nesigavo. Aš žiūrėjau tik kaip į draugystę paprastą o daugiau kaip į nieką daugiau.
Vartotojo avataras
Parašė Edena
#128851 Tikroji, neesi viena, kuriai taip stogelis ciuoze santykiuose su antraja puse. Mano realybe identiska, ir nepaisant visu pazadu nustoti savo elgesiu "traumuoti" savo vaikina, as vis dar negaliu sustot. Esu tikra ragana, ka cia ragana, visas drakonas... O jis man sako, kad jam esu pati geriausia. Nebezinau, kaip istaisyti sia situacija, nebegaliu saves valdyti...
Vartotojo avataras
Parašė dziun
#148779 xex pas mane irgi ligoninei buvo drauge atsiradus su kuria ganetinai gera buvo bet gaila kad neilgai tai tesesi. O siaip nlb dbr kzkaip tikiu meile kai pasigavau sita nesamone. Nesugebeciau santykiu islaikyt. :)
Vartotojo avataras
Parašė dangiska
#148781 na as tai begu nuo visu vyru kurie man ir patinka...nes zinau kad nesugebesiu pletot normaliu santykiu...
turiu drauga , kuris kantriai kencia visas mano nesamones....bet ir jo as negaliu normaliai prisileist....as jo vietoj save mesciau....ir galvoju kada jis nebeistvers..
Vartotojo avataras
Parašė dziun
#148791 su manim ir nlb kas istvertu siuo metu, nors ash ganetinai nuolankus zmogus :)
Vartotojo avataras
Parašė Smilgaa
#148809 Meile buna tik pasakose - o tada jie gyveno ilgai ir laimingai...

O gyvenime meile - muilo opera pagal viena ir ta pati scenariju: pamilo, pazaide, pastojo nuo jo kita, o jis tebesako kad vistiek tebemyli, o ir tikruju myli kelias ar visas... Isimyli kita ir vel viskas is pradziu, pagal ta pati scenariju... prisieke kad myles, bet po kurio laiko pastojo kita ... Spektaklis, o ne meile :bloga Ir be depserijos ir su depresija tas pats...
Vartotojo avataras
Parašė Ponia.Popo
#148841 Pritariu. Dėl to jau jauna būdama paniškai bojau santuokos, žinau, kad keik įmanoma bėgsiu nuo jos. Mane gasdina, kad santuoka tampa pančiais, kai gyveni su žmogum ne dėl aistros, meilės, bet dėl žiedo, tada į žmogų pradedi žiūrėt kitaip- kaip į kambarioką labiau, atsiranda rutina, barniai ir visa kita, bet gyveni, nes jungia
bendras namas, šeima, o nebe dėl jausmų....
Vartotojo avataras
Parašė smekla
#148876 Ir aš dabar mastau apie tą patį, sena meilė paskambino, gera buvo kalbėt vos ne valandą, bet aš bėgu, bėgu nuo visų draugų, išvis bendraut per sunku, taip ir nutraukiau su draugu santykius visai, nors ir į ligoninę buvo aplankyt, ir paskambindavo ir į svečius prašėsi, tai išsisukinėjau ir dabar tiesiog kalta jaučiuos, buvau pamilus tą žmogų net galbūt būčiau ateitį siejus, bet pasislėpiau dabar užsidariau ir žinau kad niekas to nesupras..
Vartotojo avataras
Parašė Smilgaa
#148880 Jei dar myli, o jis rodo demesi tau - neatstumk. Atstumsi - gailesies, nes jis susiras kita.
Vartotojo avataras
Parašė aukštai
#148885 nematau jokio rysio tarp depresijos/meiles/seimos. sugebejimas myleti manau asmenybinis dalykas. o seima juk beveik isskaiciavimas - turi buti patogu susimesti abiem pusem. anksciau nuolat vaiksciodavau isimylejusi ir apakusi nuo meiles, dabar nebeisimyliu, bet tai tik del to, kad tampu vis isrankesne laikui einant.
Vartotojo avataras
Parašė Aleksej
#160351 teisingai pasakei...
Vartotojo avataras
Parašė aviete
#160394 ...as irgi bunu bjauri,kai man pablogeja,pradedu kabinetis,klausinet nesamoniu,nu kaip kokia paranojike ar kaip.... itarimu visokiu pilna,nesuprantu ko zmogus su manim buna,laukiu kada mes..isikalu sau,kad as niekas,kad nemyli manes,na ir pradedavau grybaut,tada ieskodavau "kitu"demesio ir ivertinimo,nebutinai tai turejo daeit iki lovos,bet elgdavaus tikrai durnai...dabar net pagalvot geda-kam to reikejo?juk kito vyro demesys nepagydis?svarbu,kad isiaiskinau ir supratau pati save ir nenoriu daugiau taip elgtis,kam tu flirtu nesamoningu???su dabartiniu draugu kolkas jauciuos gerai,drugeliai pilve neskraido,kaip seniau su kitais budavo,bet jauciuos rami,saugi,neitarineju...ir tas jausmas toks geras... :angel