Moderatorius: Astro-Meška

Parašėnemoku
#193603 DDarijus, kas pažįsta, tas pastebi. Kas ne, tai tiesiog galvoja, jog aš šiaip riboto proto ir menkų kalbėjimo įgūdžių žmogus.
Parašėdragonfly
#222167 labai sunku islaikyt gerus santykius ir ne liguistai mylet depresinej busenoj, bent jau man :flo
Vartotojo avataras
Parašė Jisatsu
#222201 O man įdomu ar meilė galėtų apvalyti depresija. aišku jei tik ja gydaisi, ne vien tą meilė. Nes pastebiu, ar šiaip iš draugystės pastebėjau, kad depresija tik sunkina santykius. vienas žmogus nesugebėjo priimti mano problemos - depresijos. Tai likau toliau vienišas. Bet be draugysčių aš nemanau, kad galima taip jau išsivaduoti iš depresijos.
Parašė kazkoks
#226195 kaip ši liga pakeitė jūsų santykius su antra puse? čia kalbant apie patį ryšį tarp žmonių.

mano atveju nebesugebu išvis beveik jokio ryšio matyti, jausmai kažkokie atrodo utopinis dalykas, norisi atsiriboti. Taigi kyla natūralus klausimas apie santykių nutraukimą, bet tuo pačiu ir abejonė ar tai nėra ligos sukeltas neadekvatus reiškinys.
Vartotojo avataras
Parašė Arigatou
#226422 Kazkoks, o tu pas psichologą vaikštai? Geriausia su juo būtų panagrinėt šitą situaciją. Žinai, paskui gali gailėtis, jog būdamas "apdujęs" nuo depresijos, nutraukei svarbius santykius. Gali pakalbėt apie tai su antra puse ir žiūrėt, kaip tas žmogus reaguoja, ką mąsto. Gal ką pastebėjo, ko pats nepamatei.
ParašėKatastrofa
#234082 Man sunku mylėti, nors šiuo metu tai jaučiu.. Depresija paūmėjo, draugas tai pastebi, bet palaiko... Nieko nesinori, bet reikia mokytis, gyventi.
Vartotojo avataras
Parašė Madame
#234086 Gyvenu su vaikinu ir mano liga kartais kenkia mūsų santykiams, bet kažkaip išsiaiškiname viską, jis stengiasi suprasti mano ligą.
Deja, su ankstesniais santykiais buvo košmaras, žmogus mane paliko būtent dėl mano depresijos (išsigando).
Vartotojo avataras
Parašė dangiska
#234089 o as niekam to nesakau :) per depresijos epizoda santykiu tikrai nebuciau galejus turet jokiu..nes visus stumiu nuo saves tada..begu ir pasislepiu..jei dar kada gyvenime tai pasikartos..manau paprasysiu manes palaukt...
Vartotojo avataras
Parašė pingvine
#236228 Man taip pat šiuo metu labai sunki situacija santykių fronte, pablogėjimas jau apie 5 mėnesius, labai užsidariau namie, praradau interesus ir, pasak draugo, aš jį nustojau dominti. Buvo ir ligoninė šitam laikotarpy, jis labai priešinosi, mažai mane lankė, tačiau galiausiai pripažino, kad į naudą buvo. aišku, aš nesu angelas, man užeina ir liūdesio priepuoliai ir pykčių, tačiau liūdna, kad jis nori santykius nutraukti vien dėl to, kad aš tapau mažiau veikli. Jam labai svarbus naktinis gyvenimas, kurio aš taip pat pradėjau vengti, žodžiu kažkokių bendrų sąlyčio taškų gal nebeatrandam. Buvom jo iniciatyva ir išsiskyrę trumpam, tačiau susitikom ir vėl susiėjom, bet nuo to laiko santykiai eina tikrai ne geryn ir net jau ir aš kartais noriu juos nutraukti ;/
Pas psichologą eiti neturiu pinigų, o pašnekėjus su psichiatre jos atsakas, kad "šiandien vienas draugas, rytoj kitas. ir gal išvis tau nuo to draugo depresija?" išspręsti situacijos nepadeda.
Vartotojo avataras
Parašė Antitezė
#259075 Net nežinojau kaip sunku palaikyt santykius kai tau depresija. Kai prasidėjo mano vieni pirmų santykiai viskas buvo gerai, tik kartais mane apimdavo tokie epizodai kai norėjosi iš kailio išsinerti, vaikščioti lubom, trūko oro...

Visada maniau- jei TIKRAI TAVE KAŽKAS MYLI PAKELS VISKĄ, juk net depresuoti žmonės kartais turi pakilimų, daug žymių menininkų turėjo tokių depresovų akimirkų ir tai netrugdė jiems turėti santykius su žmonėmis.
Bet vėliau paaiškėjo, kad jaunam amžiui- be šansų. Visi nori linksmybių, sexo, laisvų santykių ir nuotykių.

Romantika padeda pristi iš depresijos- visada jaučiu pagerėjimą kai prasideda įsimylėjimas. Automatiškai stengies dėl kažko , kuri planus, judi į priekį. Bet vėliau kai sužino, pamato senas žaizdas, kai tu imi nepasitikėti žmogumi ir manyti, jog tavim tik žaidžia... viskas eina velniop.

O kaip sunku kai įsimyli iš visos savo trapios depresuotos širdies ir... supranti, kad jis/ ji geriau pasirenka sveiką, gyvenimu besidžiaugianti žmogų, ir tu suvoki, kad neturi ką pasiūlyti... Labai labai sunku, matyti kaip kažkas gyvena taip, kaip turėtum gyventi tu, jei neturėtum depresijos.Jauti lyg kas pavogė iš tavęs tavo gyvenimą.

Bet turiu patarimą visiems- ieškokit tokios antrosios pusės kuri buvo panašioj situacijoj - savi savus supranta. arba megzkit lengvus santykius su lengvais žmonėmis- taip neatitrūksit nuo socialinio gyvenimo, ir užsimiršit- momentais jausites kaip visi. Svarbu nekomplikuoti nieko- jei matai, kad nieko neišeina tiesiog išeik, kol neprisirišai. :heart
Vartotojo avataras
Parašė EniGmO
#259077 :sad: .....Labai nemaža tų...kurie įsimyli kol serga...prisiriša kaip bejigis padaras, ir negali paleist...tvirtas mazgas užmegstas...jis spaudžia tavo ir jo kaklą...lieka laukti..laukti ir stebėti..kuo viskas pasibaigs..nes tiesa..supratimas neateis..pasaulis nesikeis..ir jūs nebūsit išskirtiniai,..nebeliksit išgyvent tokioje padėtį,....stebėk save žmogau...stebėk ką renkiesi,.ką sutinki,.kaip elgiesi,.kuo gali tapti...tai utopija..kurią privalai suvokti ir įgyvendinti, iki tol, kol dar nepakliuvai į spastus..pakliuvai- dabar laikykis....
Įdomi ir kita pusė..kas jei būtent atsitiktinai sutiktas žmogus,tau ir parodo kas esi??? Kas, o jei taip?? o gal atsitiktinumų nėra ir viskas buvo tik laiko klausimas,kuriame amžiuje tai pasirodys,kokioje aplinkoj,tarp kokiųžmonių??tada tai likimas,..nuo kurio nepabėgsi...
Esi spąstuose..dabar gali tik stebėt bėgantį drakoną link tavęs,arba mėgint jam pasipriešint.,ir bėgt į jį................

Jei labai paprastai-pritariu...
Vartotojo avataras
Parašė Vitalija
#259109 ....as labai laiminga, kad mano draugas irgi siek tiek depresuoja ir mane supranta...net kai nesenai rankas pjausciausi, ramiai sake, kad supranta jog man sunkus metas...jokiu priekaistu del nuotaiku, liudesio...kartais abu apima apatija ir melancholija...jauciu, kad turiu vos ne sielos broli salia... :heart
Parašė Sche
#260207 manau, kad būnant depresijoje įsimylėti labai pavojinga, mylėti toiau - taip, bet įsimylėti, pritarsiu Enigmo, tada žmogus tampa kaip bejėgs padaras, prisiriša ir niekaip negali paleisti. Tai mato kaip vaistą, tam tikrais momentais. Žinoma, visur yra ir bus išimčių. Ir tai sunku.
Parašė haski04
#271120 Laba ryta :). Turiu labai man svarbu klausima ir tikiuosi, kad paneles kurios serga depresija man atsakys :)
Mano drauge serga depresija. Jau 4 metus. Vienas kita mylejom (nors draugavom tik 3 men, bet tai buvo rimta). Jos istikimybe net negaledavau suabejoti. Tikrai maciau ir jauciau, kad as jai labai daug reiskiu, tad apie tai kad ji mane gali palikti nesapnavau net baisiausiam kosmare.
Bet staiga jai smarkiai pablogejo (jos tevas labai sunkiai sirgo, veliau emus sveikti vel atkrito, tai turbut labiausiai itakojo ta pablogejima). Dar is vakaro ji pas mane nakvojo ir viskas buvo puiku. Apskritai mes niekada dar nebuvom susipyke. Bet vakare gaunu sms "noriu but su tavimi :( ". Na keista pasirode ir net sukele man sypsena. Atsakiau "tai juk ir busi". Po to su ja negalejau susisiekti beveik dvi dienas (kas mane vare is proto). Ir tuomet ji parase "Atsiprasau, bet mes nebebusim kartu". Man sokas. Kazko labiau netiketo negalejo buti. Pasiteisino, kad pablogejo sveikata ir gulasi i ligonine. Kai susitikom pasisneketi, klausinejau apie musu ateiti. Ji katgegoriskai atsake, kad nieko tarp musu nebebus ir kad gyvenciau toliau. PAsaulis apsiverte aukstyn kojom vos per 1 diena. As jai sakiau, kad noriu padeti jai kovoti su liga ir buti salia, bet ji velgi kategoriskai to atsisake. Paskui dar man pasake, kad bande sugrizti pas buvusi (beto jis turejo pazystamu daktaru, kurie jai galejo padeti). Tai mane galutinai sugniuzde ir nerealiai iskaudino. Bet kai mes kalbejom, tai negalejau jos atpazinti - buvo neapsakomai pasikeitus. Esu isitikines, kad jos lupomis kalba liga, o ne ji pati. Ji nenori, kad lankyciau ja ligoninei. Nuo viso to dar nepraejo savaite.

Taigi toks klausimas Jums. Ar didele tikimybe, kad kai jai pageres ji vel mane myles...? Ar gali buti, kad visa tai ka ji sake ir dare yra tik ligos rezultatas (nes kaip minejau, to as NIEKADA is jos nebuciau tikejasis) ? Ar to ji gali gailetis, kai pasveiks?

As ja tebemyliu ir nebegaliu gyvent be jos. Save guodziu, kad tai tik del ligos ir viskas bus vel gerai. Bet kai prisimenu jos zodzius ir elgesi, sias mintis nustumia kitos, kad gal tai ne liga kalta....? Ir daug skaiciau apie sia liga, tai kaip supratau tas pablogejimas gali trukti 7-9 menesius ???? Ar ji bus tokios kategoriskos nuomones visa ta laika ??? Juk negaliu as tiek laukti, buti atstumiamas, o veliau po puses metu laukti to issvajotojo atsako. Ypac jei per ta laikotarpi susiras kita.

Taigi, mielos paneles, kurios susipazine su sia liga, padekit man ivertiniti situacija :). Primenu, kad ji tikrai mane mylejo ir daznai sakydavo kad as idealus ir jai net pergeras. Tad toks pasaulio apsivertimas aukstyn kojomis buvo kazkas daug daugiau nei netiketa. Netgi labai rimtai planavo musu tolima ateiti kartu. O dabar tapau jai svetimu ir nereikalingi zmogumi.....
Vartotojo avataras
Parašė Antitezė
#271139 Labas,

visų pirma būtų neblogai sužinoti koks jūsų amžius, nes man pasirodė, kad esat labai jauni žmonės, o tos draugystės ir mėtymasis gali būti tiesiog amžiaus "privalumas" o ne ligų. :)

Man labai gaila, kad papuolei į tokią situaciją, aš irgi kai buvau duobėj, atstumdavau ir visaip negražiai elgdavausi su mylimais žmonėmis, dabar kai pagerėjo atrodo, kad ten ne aš buvau, tiesiog veikė emocijos ir galvojau daugiausiai apie save, savo būseną, o ne kitus. Sunku pasakyti ar ji tave mylės, juk net ir nesergantys žmonės negali garantuoti, be to yra tikimybė, kad gal dar per trumpai pažįsti žmogų ir tave pagavo susižavėjimas.

Pasakysiu iš asmeninės patirties ir kitų pažįstamų taip pat - kai tau depresija iš tikrųjų elgiesi neadekvačiai, tiesiog imiesi visokių veiksmų,kad tik pasijausti geriau. Bet tas faktas, kad ji nori tave paleisti gali reikšti, kad ji nenori suteikti tuščių vilčių, galbūt jaučiasi kalta, kad įtraukia tave į visą šitą košmarą, nenori tavęs varginti arba bijo pati būti palikta dėl to imasi iniciatyvos. Kita vertus nėra nieko svarbesnio sergančiam depresija žmogui kaip gauti meilės, šilumos, palaikymo, optimizmo, vilties. Depresyvūs žmonės labai priklausomi nuo esančių šalia ir jiems labai reikalinga aplinkinių meilė ir palaikymas.

Labai sunku pasakyti kas laukia ateityje, juk visko gali būti, bet jeigu nebijai paaukoti savo laiko ir jėgų šiam žmogui, nors su juo gali būti labai labai sunku, tuomet gal verta pamėginti. Ir dar - niekada neklausk depresija sengančio žmogaus dėl ateities, jie tikrai nežino kas bus ateity ir mato ją neigiamai. Verčiau gyvenk šia diena ir tą patį pasiūlyk draugei. Arba pabūk tas gėrio pranašas ir įtikink, kad viskas bus gerai, kad nuo šiol viskas eis tik geryn ir tu padėsi jai pereiti į geresnį rytojų, tik ji turi tavimi pasitikėti ir neskaudinti (tu juk irgi gyvas žmogus ir depresija ne pasiteisinimas elgtis žiauriai).
Pravestų turėti kokį stimulą, kuris merginai padėtų lipti iš duobės - galbūt kokia svajonė, planas, kažkas ko ji nori ir kas motyvuotų ne gulėti toj duobėj, o iš jos lipti. Žinoma ir su psichologų pagalba (psichologai naudingesni už vaistus). Niekada nespauk žmogaus, kad duotų tau garantijos lapelį kiek jūs būsite kartu. Spaudimas tik dar labaiu apsunkina sveikimą.

Na, daugiau nelabai galiu ką patarti - galbūt viskas bus gerai, galbūt bus kažkaip kitaip nei tikiesi, bet nepabandysi nesužinosi. Ir kantrybės tau! =)