Moderatorius: Katinas

Parašė Dominyka
#296815 Kaip jusu mylimieji reagavo kai pasaket, kad sergat depresija ir gersit AD? :(
Vartotojo avataras
Parašė maingirdas
#296816 mano psichiatre patare ,kad giminems apie depresija pasakoti nereikia.Tik tam žmogui gali pasakyti ,kuris tave supras .Mano žmona kai užpyksta ,tai sako psich.,nes tu lankaisi pas tokius daktarus.Aišku ,čia retai buna.
Vartotojo avataras
Parašė Vitalija
#296823 Dominyka, o gal tas vestuviu planavimas ir privede prie depresijos. As pati isteku birzely, jau kaip ir nutolo sitas baubas...bet va per ta priesvestuvini laikotarpi buvo blogo laiko...Bet kokiu atveju - laikykis, stiprybes, juk tai bus tavo diena ir viskas bus gerai!
O draugui patarciau pasisakyti - visgi bus zmogus su kuriuo tu kursi busima savo gyvenima. As savo draugui viska apie savo sitas bedas pasipasakojau ir jis mane suprato.
Parašė Dominyka
#296827
Vitalija rašė:Dominyka, o gal tas vestuviu planavimas ir privede prie depresijos. As pati isteku birzely, jau kaip ir nutolo sitas baubas...bet va per ta priesvestuvini laikotarpi buvo blogo laiko...Bet kokiu atveju - laikykis, stiprybes, juk tai bus tavo diena ir viskas bus gerai!
O draugui patarciau pasisakyti - visgi bus zmogus su kuriuo tu kursi busima savo gyvenima. As savo draugui viska apie savo sitas bedas pasipasakojau ir jis mane suprato.



Vitalija, o tu is karto tik pradejus vartoji vaistus jam apie tai pasakei? Kaip jis reagavo is pat pradziu?

Beje, ar tavo busimo vyro giminaiciai zino apie tavo depresija?

Ir dar, kokia tavo depresijos forma? Galbut nelabai trukdanti bendrauti su vyru? :?
Parašė Dominyka
#296830 O depresija tai nemanau, kad nuo vestuviu planavimo, nes nesu per daug i ji isitraukus. Pries kelis menesius, kai dar tikrai labai gerai jauciausi, tai patiko galvot apie vestuviu dalykus. O dabar kaip perkunas is giedro dangaus, nieko nenoriu ir bijau, kad padarysiu viska blogai :x

ir dar bijau, kad per pacias vestuves blogai jausiuos.... kad nepajausiu to dziaugsmo.

Vilija, o tu sirgdama depresija planavai vestuves, ar tu jau pasveikus gal?
Vartotojo avataras
Parašė Vitalija
#296835 As pati depresijos pika isgevenau kai dar nepazinojau savo busimo vyro...Buvo tada sunki depresija nustatyta...Skendejau juodoj vienatvej ir nevilty...Norejau, kad gyvenimas baigtusi...
Savo busima vyra sutikau tik issilaizius visas zaizdas, priemus gyvenima toki koks yra ir nustojus vaikscioti pas psichiatrus.
Siuo metu laikau save pasveikusia - tik pesimiste :) Lengva depresijos forma gal ir rastu gydytojai, bet vis dazniau buna dienu kai galiu pasakyti - gyvenimas grazus.
Savo draugui viska pasisakiau, nes noriu, kad jis mane pilnai pazintu, juolab, kad tokia busena gali bet kada atkristi. As labai dziaugiuosi, kad draugas mane prieme tokia, kokia esu - su visomis nuotaikomis ir ,,sadomazochistiniais'' randais. Draugas tevu neturi, o su jo giminemis nesibiciuoliauju, taip, kad mano gyvenimas - ne ju reikalas.
Del vestuviu - tai ju planavimo pradzioje buvo nuotaikos ,,nieko nenoriu, visko bijau'' ir dar blogesnes... :bloga
..bet va, kad ir siandien - galiu pasakyti, kad esu laiminga. Ir vis tik, nors kazkada meldziau, kad gyvenimas baigtusi - dziaugiuosi, kad jis nesibaige! Taip pat neabejoju - kad jei nebuciau perejusi sios dvasines dykumos - nesugebeciau ivertinti to ka dabar turiu! :)

Taip, kad linkiu tau visko ko geriausio! Linkiu mintis kreipti pozityvia linkme! Neuzsiciklinti tame ,,viskas blogai'', nors zinau kaip tai yra sunku ir gal net atrodo neimanoma.
Linkiu buti pacia graziausi ir laimingiausia per savo vestuves! Ir tikiu, kad taip ir bus! Nepasiduok! Juk tikslas yra!
Parašė Dominyka
#296836
Vitalija rašė:As pati depresijos pika isgevenau kai dar nepazinojau savo busimo vyro...Buvo tada sunki depresija nustatyta...Skendejau juodoj vienatvej ir nevilty...Norejau, kad gyvenimas baigtusi...
Savo busima vyra sutikau tik issilaizius visas zaizdas, priemus gyvenima toki koks yra ir nustojus vaikscioti pas psichiatrus.
Siuo metu laikau save pasveikusia - tik pesimiste :) Lengva depresijos forma gal ir rastu gydytojai, bet vis dazniau buna dienu kai galiu pasakyti - gyvenimas grazus.
Savo draugui viska pasisakiau, nes noriu, kad jis mane pilnai pazintu, juolab, kad tokia busena gali bet kada atkristi. As labai dziaugiuosi, kad draugas mane prieme tokia, kokia esu - su visomis nuotaikomis ir ,,sadomazochistiniais'' randais. Draugas tevu neturi, o su jo giminemis nesibiciuoliauju, taip, kad mano gyvenimas - ne ju reikalas.
Del vestuviu - tai ju planavimo pradzioje buvo nuotaikos ,,nieko nenoriu, visko bijau'' ir dar blogesnes... :bloga
..bet va, kad ir siandien - galiu pasakyti, kad esu laiminga. Ir vis tik, nors kazkada meldziau, kad gyvenimas baigtusi - dziaugiuosi, kad jis nesibaige! Taip pat neabejoju - kad jei nebuciau perejusi sios dvasines dykumos - nesugebeciau ivertinti to ka dabar turiu! :)

Taip, kad linkiu tau visko ko geriausio! Linkiu mintis kreipti pozityvia linkme! Neuzsiciklinti tame ,,viskas blogai'', nors zinau kaip tai yra sunku ir gal net atrodo neimanoma.
Linkiu buti pacia graziausi ir laimingiausia per savo vestuves! Ir tikiu, kad taip ir bus! Nepasiduok! Juk tikslas yra!



Aciu tau labai uz palaikyma :flo pas mane situacija kitokia, susipazinau su busimu vyru tada, kai jauciausi puikiai, buvau aktyvi, savim pasitikinti, protinga ir pan. Ir tokia jis mane isimylejo iki ausu. draugaujam jau 5 metus.

O dabar prasidejo depresija ir labai nenoriu, kad ji sugadintu musu santykiu, kurie tikrai nuostabus buvo. Bet jauciu, kad maziau bendrauju ir jam daznai neturiu ka pasakyt (nors anksciau jam labai daug visko kalbedavau). Jis nelabai jaucia mano depresijos, na gal tik kartais pasako, kad reikia man prasiblaskyt.

Be to, bendravau su jo tevais ir giminaiciais, o dabar net bijau bendrauti. O kaip tau budavo su tuo bendravimu kai dar sirgai? Sugebedavai bendrauti?

Ir kaip su protine veikla tau buvo? Ar pasveikus atsistate koncentracija ir protas?
Vartotojo avataras
Parašė Vitalija
#296837 Oij...depresijos periodu labai norejau , kad mane kazkas myletu, suprastu, butu....Bet buvau visiskai viena...Net draugu nebuvo salia - vieninteles tikros drauges gyvena uzsienyje...Jauciausi tragiskai, bet nemokejau visiskai bendrauti, buvau nuolat liudna, uzverktom akim, apdujusi nuo vaistu, nesusitvarkiusi isvaizdos. Vis tik ziauri realybe, kad vyrams tokios moterys neidomios....Teko kazkaip is viso sito meslo kapstytis tik su mamos pagalba, del ko jai labai labai dekinga...
Su protine veikla buvo problemu. Nuo vaistu letejo ir buko mastymas. Dariausi zombis. O dirbu darba kur greita reakcija reikalinga. Vienintele baime man buvo prarasti darba, nes tada zinojau, kad kito tokios bukles negausiu, nenorejau buti finansine nasta tevams. Ir kai virsininke pasake ,,arba - arba'' sunkiai sunkiai, pati nesuvokiu kokioms antgamtinems jegomas padedant islipau is tos duobes...Aisku procesas buvo ilgas.
Dabar jauciuosi normalus darbingas zmogus - aisku buna ir pervargimo momentu ir nervinio issekimo.
Vestuviu planavimas ir ju artejimas vis tik nemazas stresas. Atrodo jo neturetum lyg ir justi - bet jis yra.
Manau ir tave jis paveike. Linkiu nepasiduoti.
O buti atviriems busimu sutuoktiniu porai - manau butina!
Parašė Dominyka
#296840 O tai tau nuo vaistu letejo mastymas? pries pradedant gerti vaistus, kai supratai, kad tau depresija, nepajautei suletejusio mastymo, nesusikoncentravimo ir nesugebejimo atlikti tam tikru darbu? Nes as manau, kad vaistai kaip tik turetu nuimti ta nerima, pakelti nuotaika ir tuo paciu mastyma atstatyt. Ar ne taip? :bloga
Parašė Dominyka
#296841
Vitalija rašė:Teko kazkaip is viso sito meslo kapstytis tik su mamos pagalba, del ko jai labai labai dekinga...


O kaip butent tau padejo mama? As tai mamai irgi vienintelei, galima sakyti, pasakoju viska. Nors ji tos busenos ir nepatyrus, kokia as jauciu, bet vis paklausia kaip jauciuos...Tetis mano kaip ir zino ta busena ir pats gere AD, bet jis nelabai nori i tai gilintis ir galbut net nezino kaip padet. Todel idomu, kaip tau mama sugebejo padeti :)
Parašė Dominyka
#296842 ir dar keletas klausimu tau =)

1. kaip tu pajautei, kad tau prasideda depresija ir ar is karto kreipeisi i gydytojus ar dar kazkur?

2. po kiek laiko mazdaug po depresijos pajautimo pradejai gerti vaistus?

3. Kiek laiko gerei vaistus ir kokius?

4. Po kiek laiko pajautei pagerejima nuo vaistu?

5. ir kokiais budais be vaistu dar stengeisi kapstytis?

laukiu atsakymu :lakstau
Vartotojo avataras
Parašė maingirdas
#296857
Vitalija rašė:Su protine veikla buvo problemu. Nuo vaistu letejo ir buko mastymas. Dariausi zombis.
nepyk ,Dominyka,kad atejau i tavo dienorašti .Aš tik norejau Vitalijos paklausti del vaistų veikimo .Rašai "Nuo vaistų letejo ir buko mąstymas.Dariausi zombis ."Pradejau galvoti ,o gal man taip darosi ?
Vartotojo avataras
Parašė Vitalija
#296861 Oho, kiek klausimu :bloga =)
Na, pabandysiu I visus atsakyti taip, kaip man buvo, nors ir buvau ispeta :)

Butent - suletejes mastymas, zombio busena be jausmu ,,mazdaug, man viskas pofik'' atsirado pradejus vartoti vaistus. Man pasireiske visi salutiniai psichotropiniu vaistu poveikiai. Atrodziau kaip narkomane - issipletusiais vyzdziais (klaikiai skaudejo akis, kompas liejosi, o mano darbos kompiuteriu), traukuliai, drebulys (vaziuoju troleibusu, sedziu ant kedes ir jauciu, kad nuo drebulio nuo jos slystu), nebegalejimas uzmigti, nes kunas nuolat isitempes ir tarsi laiks nuo laiko elektros pervaromas. Kas dejosi mano mintyse ir galvoje net nemoku issireikst :bloga Supratau viena - jei ir toliau vartosiu vaistus - atsidursiu beprotnamy..
Kad man kazkas blogai supratau kada dingo gyvenimo dziaugsmas ir interesas, kada verkdavau is nieko - autobuse, gatveje, vonioje, parkritusi ant saligatvio, kada atsirado beprasmybes jausmas, nemeile sau, saves atmetimas, nematymas ateities...vienatve...Supratau, kad tokia savijauta nera normali ir nuejau pas psichiatre..tai buvo tarsi pripazinimas sau, kad man nuvaziavo stogas...Dirbti tokios busenos dar galejau gan greitai ir produktyviai, nors interesantai nuolat mate mano uzverkta veida ir girdejo drebanti balsa...
Mama man yra pats artimiausias zmogus, kuriai pasakoju visas savo negandas. Ji gal ne visada rado tinkama zodi ar suprato mano busena, bet juodziausiomis dienomis atvyko is kaimo pas mane pagyventi, nese maista I lova, vede uz rankos pasivaikscioti, tiesiog buvo salia....tasyk nebuvo nei vieno zmogaus mano gyvenime...nezinau kaip viena be jos buciau issikapsciusi...gyvenimo tada nebaigiau vien del jos, nes maciau koki ziauru skausma jai buciau sukelusi.

1. Kaip pajauciau depresija jau parasiau auksciau.
2. Vaistus pradejau gerti mazdaug po kokiu poros menesiu depresijos periodo. Ne is karto nuejau pas gydytoja, o kaip nuejau nuo pirmo vizito israse vaistus.
Vaitus geriau pusmeti. Geriau, gal su klaidom parasysiu, Zoloft, Coaxil, dar kazkoki AD, nebepamenu pavadinimo, Fluanxoli ir Tranxene. Nuo sito kokteilio stogas nusivare kapitaliskai :bloga
3. Kad valausi is zmobio busenos pajutau gal po savaites nutraukus vaistus. Buvo sunkus laikotarpis, praleistas praktiskai gulint lovoje. Nes nezinau ar vaistai ar pati depresija buvo atemusi jegas, vos kojas vilkau tiesiogine to zodzio prasme. Po kokiu 4 menesiu pasijutau zmogumi ir pamazu atradau gyvenimo dziaugsma :)
4. Kaip as is to issikapsciau, net pati nezinau. Nes mastyti pozityviai jau nesugebejau, buvau nevilty ir nesistengiau mastyti kitaip, nes tai kele juoka ir absurda. Nezinau - ar toks likimas ar mamos maldos ar dar kas. Bet tiesiog is niekur atejo pajautimas, kad gyvenu, kad gyvenimas gali buti grazus :)

Tei va :)
Parašė Dominyka
#296876 Tai taip iseina, kad tu gerei vaistus, kurie tave dar labiau vare i depresija. Tai galbut tau jie netinkami buvo? Kaitaliojo tau juos psichiatre? Ar tu manai, kad visi AD atbukina zmogu?

Idomu, kad nutraukus vaistus, pasijutai geriau... Juk vaistai turetu padeti.
Vartotojo avataras
Parašė Vitalija
#296884 Taip, kaitaliojo man tuos vaistus, nes sakau, jau nebepamenu net pavadinimu. Bet netiko jie man. Tai ir as tikejausi stebuklingos piliules, kuri isgelbes mane, bet gavosi atvirksciai. Bet, kad vaistai ne visus vienodai veikia - faktas. Yra zmoniu ju deka pasveikusiu ir as nieko pries nesakau. Tiesiog man tai netiko. Kaip kazkas cia forume rase, kad vaistai gali padeti tik tiems, kam depresija kyla del smegenu veiklos sutrikimu. Man depresija nekilo is nieko - pries tai kokius 2 metus isgyvenau didziuli stresa darbe, nezinia del savo gyvenimo, issiskyrima su ilgameciu draugu, plius visi draugai emigravo - vienatve. Tai kaupesi kaupesi ir prisikaupe. Man reikejo ne vaistu, o psihologo konsultaciju.
Na - visa tai praeitis ir gyvenimo pamoka :)