Moderatorius: Astro-Meška

Vartotojo avataras
Parašė Samanta
#277084 Obsesinis kompulsinis sutrikimas pagrinde ateme is manes visa mano energija. Taip pat beveik visa savo gyvenima gyvenu vienatveje, ir po kiekvienos nesekmes neturedama kam pasiguosti, vis grimzdau i save. Yra ir paveldimumo faktorius.
Parašė simux112
#281431 Prisijungsiu prie jusu ir papasakosiu apie save....
Man viskas prasidejo kai buvau sumustas ir komoj 3 dienas praleidau, poto ligoninej pusiau blaiviu protu pagulejau savaite...veliau gryzau namo pabuvau namie pora dienu ir pradejo lyg is niekur nemiga(ilgai uzmigti neina ,uzmiegi atsikeli 3 nakties y tualeta, poto uzmiegi atsikeli 5 vel y tualeta..)ir tai teses...pradejau verkti daznai bet ne seip o priezastis budavo kokia nors..kad ir menka.. ir galiausiai susimete tie nervai kazkur kazkaip pradejau jausti nuolatiny nora slapintis ir tai damuse iki tos depresijos ,nors is oro beveik neverkiu bet sugalvoju priezasty ,kad man nebepasiseks gyvenime nes taip nutiko ir prasideda... pas psichiatra kreipiaus tik po 3,5menesio nuo viso sudo pradzios....tai va tie menki dalykai, o kunas priime savaip ir gavos kaip gavos , o kuniskas problemas automatiskai pats pradejai isgyvent psichologiskai ir dasimusej....Tai va gydaus menesy su puse... miegot miegu ,bet viena beda nebeda visad noriu slapintis ir nezinia kada kas pasikeis..tai zlugdo mane labiausiai nes esu jaunas ...pergyvenu del ateties lb...nu ir ka gyvenu,sportuoju , draugu turiu kiek turiu bet tikru...nieko jiems nepasakoju kas man yra tiesiog ..gyvenu normalu na gal nelabai ,bet gyvenima ir tikiuos praeis visas sudas...tai va issipasakojau viska turbut..=]
Parašė ruta1
#335289 aš manau, kad susirgau, nes turiu pernelyg jautrią nervų sistemą, dirbau darbą, kuris reikalavo tikslumo, buvo daug įtampos, įtempti santykiai su valdžia. o po to dar įsimylėjau, o(gal man taip tik atrodė) vedusį vyrą, aš pati taip pat esu ištekėjusi. Nieko tokio nebuvo, tik jausmas ir kelios frazės susitinkant.
Po to supratau, kad tai mano klaidingų minčių rezultatas, nesąmonė, ėmiau jo vengti, tai kėlė dar didesnę įtampą.
viskas ir susidėjo.
Parašė cikitakristina
#346550 Esu labai jautri asmenybė, bet užgrūdinta paauglystės gyvenimo sunkumų, išmokau nebeįsileisti kitų į širdį. Bet ne ilgam. Įsimylėjau. Nors ir anksčiau turėjau kitų partnerių bet dabar aš tikrai įsimylėjau.. Pirmą kartą visiškai, iki galo įsileidau žmogų į savo širdį. Veltui... Tas žmogus nieko nesakęs. I ją prišiko ir pabėgo. Mane paliko nežinioje ir skausme, atėmė draugus. Nebeturiu nieko. Štai taip gyvenu jau trečias mėnuo savo tuščiame, beprasmiškame gyvenime. Pilname depresijos :)
Parašė aloyzassenas
#347675 Manau, kad susirgau, dėl netinkamo visiškai auklėjimo. Kuris mokė, kad reikia atsukti kitą skruostą tave mušančiam. Ir šeimoje esančių visiškai pesimistinių pažiūrų. Dėl to daug laiko sirgau depresiją, savęs nekenčiau. Turėjau visur kur daug problemų. Buvo minčių apie savižudybę. Bet gyvenimas yra tuo įdomus, kad suteikė progą pakilti. Ir jau geri metai nebesergu, seniai nebegeriu vaistų. Dirbu daug su savimi psichologiškai. Skaitau straipsnius, knygas, žiūriu video susijusius su psichologiją. Ir kadangi pats atrodo esu praėjęs pragarą. Tikrai visus suprantu kaip jūs jaučiatės šiuo momentu. Ir nuoširdžiai linkiu pasveikti.
Vartotojo avataras
Parašė EniGmO
#349204 Aš? Ir depresija? Niekada nesirgau tokia liga...depresuupti mano credo,tai mano gyvenimo palydovas
...o jei rimtai baisu ką ji padaro žmonėms tik vieniems pasiseka išgyventi ir pasakyti visiems laikams ate ate...kitus lydi šita ale "karma " visą gyvenimą...
Vartotojo avataras
Parašė EniGmO
#349205 Trečius....anksčiau ar vėliau palaužia galutinai,deja vaje
Parašė FTL
#349238
aloyzassenas rašė:Manau, kad susirgau, dėl netinkamo visiškai auklėjimo. Kuris mokė, kad reikia atsukti kitą skruostą tave mušančiam. Ir šeimoje esančių visiškai pesimistinių pažiūrų. Dėl to daug laiko sirgau depresiją, savęs nekenčiau. Turėjau visur kur daug problemų. Buvo minčių apie savižudybę. Bet gyvenimas yra tuo įdomus, kad suteikė progą pakilti. Ir jau geri metai nebesergu, seniai nebegeriu vaistų. Dirbu daug su savimi psichologiškai. Skaitau straipsnius, knygas, žiūriu video susijusius su psichologiją. Ir kadangi pats atrodo esu praėjęs pragarą. Tikrai visus suprantu kaip jūs jaučiatės šiuo momentu. Ir nuoširdžiai linkiu pasveikti.


Artimas man šitas dalykas. Irgi manau kad didžioji dalis mano psichologinių problemų atsirado dėl netinkamo auklėjimo ir prichologinio smurto šeimoje. Apskritai pas mus toks dalykas kaip emocijų rodymas buvo netoleruojamas. Depresijos niekad neturėjau bet atsirasdavo panikos priepuoliai. 19 metų būdama nusižudė mano sesuo, ko savo šeimai niekad neatleidau, nes net tada nepripažino savo kaltės bent dalinai. Prieš 5 metus beveik nustojau bendraut su savo gimine. Nuvažiuoju karta per metus per kurią nors švente, bet tuo viskas ir baigias. Skambės negražiai, bet nuo tos dienos kai nustojau bendraut su šeima, tapau labai laimingas žmogus. Atsirado tikslai, pasitikėjimas savim, baigiau mokslus, radau mėgstamą darbą. Kartais pagalvoju kad visai laikas būtų savo šeima kurtis, bet labai bijau kad nebūčiau toks, kaip mano tėvai. O iš kurios pusės nepažiūrėsi, tik toks rezultatas ir laukia.
Vartotojo avataras
Parašė Kotryna
#349639
Prieš 5 metus beveik nustojau bendraut su savo gimine. Nuvažiuoju karta per metus per kurią nors švente, bet tuo viskas ir baigias. Skambės negražiai, bet nuo tos dienos kai nustojau bendraut su šeima, tapau labai laimingas žmogus. Atsirado tikslai, pasitikėjimas savim, baigiau mokslus, radau mėgstamą darbą.


Duok penkis! Prieš 8 metus išsinešdinau suvisam iš gimdytojos ir patėvio namų, per tą laiką pagaliau sugebėjau užaugti ir susikurti savo jaukų ir ramų gyvenimą. Nuvažiuoju irgi kokį kartą į metus, dar susitvarkau būtinai taip, kad tik nakvoti nereikėtų ir kaskart po tokios viešnagės važiuodama namo iki pat kaulų smegenų suvokiu: didesnės laimės ir būti nebegali.
Vartotojo avataras
Parašė kenny
#350400 Paskaičiau čia esančias istorijas ir nutariau ir pats širdį išlieti, kad ant dūšios būtų lengviau :king

Mano istorija gal kiek nestandartinė, nes depresija ir nerimo sutrikimu aš susirgau labai greitai ir priežastis daugmaž žinau. Bet apie viską iš pradžių. 28 savo gyvenimo metus aš nugyvenau net nežinodamas, kas ta depresija yra ir kas apskritai yra psichikos sutrikimai. Su depresija buvau susidūręs - 2010 m. žmonos draugė taip susirgo depresija, kad net prarado gebėjimą vaikščioti ir keturis ar penkis mėn buvo gydoma stacionariai - bet iki 2016 m. vasario taip naiviai tikėjau, kad depresija iš tiesų nėra liga, kad čia žmonės šiaip sau įsikalba.

Priežasčių sirgti depresija taip pat neturėjau, nors, aišku, gyvenime buvo visko - ir šviesesnių, ir tamsesnių periodų, ir per daug alaus, ir per daug cigarečių... Na bet su amžiumi ateina išmintis, tad rūkyti mečiau dar 2013 m. pradžioje, o alkoholio atsisakiau 2015 m. vasaros pradžioje. Nors skaitau, kad jau buvau įklimpęs į pirmąją alkoholizmo stadiją, atsisakiau alkoholio, nes su žmona planavome vaikus, o kai velnio lašiukų atsisakiau, pagerėjo miegas, susitvarkė nuotaikos svyravimai ir t.t. Žodžiu, jei turėjau kokių problemų dėl alkoholio, tai tapau sveikas, normalus, protaujantis ir laimingas žmogus, gal tik kartais per daug kavos išgeriantis :da

Viskas pasikeitė 2016 02 14 - tądien kaip tik buvo mano ir žmonos vestuvių metinės, o aš atsikėliau su kabinančia gerkle ir skaudančia galva. Nu nieko tokio - temperatūros nėra, važiuojame iš VLN švęsti į Kauną. Namuose ir Kaune išgėriau kelis puodelius kavos (šita aplinkybė vėliau, kai išsiaiškinau, kad kofeinas varo iš organizmo magnį, kalį, įtempia nervų sistemą ir skatina nerimo bei panikos atakas, pasirodė labai svarbi), vakare traukiame namo į Vilnių. O grįžus paaiškėjo, kad jau rimtai sergu - termometras rodė 38.

Kadangi žmona buvo penktą mėnesį nėščia, kava jau matomai padarė savo juodą darbą, o per medią - gripo panika, nejuokais sunerimau ir susinervinau. Gal ir be pagrindo, bet labai paėmiau į širdį, kad žmona apsikrės, komplikuosis nėštumas ir t.t. Dar paėmiau TheraFlu - tempę numušė, bet žiauriai išprakaitavau, o su prakaitu gi vėlgi visi organizmui reikalingi mineralai šalinasi.

Toliau - pirmadienis. Temperatūra laikosi, už lango - pilkuma niūruma, o veikti nėra ką, nes ką bedarytum, kyla laipsniai. Iš dyko buvimo ėmiausi egzistencinių klausimų ir priėjau išvados, kad Dievo greičiausiai nėra. Nors savų abejonių turėjau jau senokai, man, kaip praktikuojančiam katalikui, tai buvo kaip... Net nežinau, kaip kas - gal kaip pamatyti, kaip nuosavą vaiką prieš akis nušauna. Aišku, iš paskos sekė įprastos depresinės mintys - kad vieną dieną vis tiek mirsiu, kad mirs tėvai, žmona ir dar negimę vaikai, ir t.t. ir.t.t

Vasario 16-ą, kai visi šventė, aš vis dar gulėjau su temperatūra ir verkiau, kad labai myliu žmoną ir bijau, kad jai kažkas blogo nutiks, tas pats tęsėsi ir trečiadienį. Galiausiai ketvirtadienį temperatūra apsiramino, bet tada ir prasidėjo tikrasis linksmumas - keturias dienas pagulėjus su 38 ir nuolatiniu stresu bei nerimu ir pašlijo psichika: užpuolė gili depresija, o jautrumas tapo toks, kad spaudoje paskaičius, kad kas nors mirė nuo gripo ar meningokokinės infekcijos, reakcija būdavo tokia, lyg kas iš artimųjų būtų miręs.

Maždaug tuo metu pradėjo prastėti mano miegas, o pats linksmumas prasidėjo šeštadienį - dieną priguliau pamiegoti ir užpuolė pirmoji panikos ataka. Nutariau veikti nedelsdamas ir nuvariau į vaistinę, pasiėmiau miegą gerinančių papildų. AIšku, nepadėjo - vos tik naktį užmigau, dėjo toks nerimas, kad spyruokle iš lovos šokau, pasikviečiau žmoną, kuri buvo persikėlusi į kitą kambarį, kad neužsikrėstų (tas jau man buvo vienodai - bijojau būti vienas) ir... visą naktį nemiegojau. Vos prisnūsdavau, iškart keldavo panikos atakos, akys stodavosi ant kaktos, varydavo į tualetą.

Jeigu vasario 14 atsibudau su vos kabinama gerkle ir skaudančia galva, tai lygiai po savaitės iš lovos išlipau jau visiškas psichikos ligonis - negalintis užmigti, pergyvenantis dėl visko, kankinamas nerimo ir baimės dėl visko - netgi dėl to, kad bėga laikas. Kadangi dar laikėsi 37,2 tempė, nutariau, kad dar sergu ir nuvariau nusipirkti antibiotikų, kuriuos buvo profilaktiškai išrašiusi gydytoja. Nežinau, ar tas prisidėjo prie ligos, bet įtariu, kad situacijos nepagerino. Kadangi jau važiavo stogas nuo visos savaitės namuose, sakiau žmonai, akd varom kur į mišką, pasivaikščiosim, gal atsigaus galva. Nors man fizinė veikla padeda, o ir grynas oras į naudą, šįkart nė velnia nepadėjo. Situacija kiek pasitaisė, kai užsukom į Trakus, suvalgėm picą - apie 3 val dienos grįžom namo, jau geriau jaučiuosi, galvoju, kad reikia prigulti dienos miegelio... Yeah,right. Dar nespėjus atsigulti į lovą širdis ėmė per gerklę lipti. Taip supanikavau, kad nutariau važiuoti į ligoninę. Žmona iki šitos vietos dar laikėsi, bet kai pasakiau, kad varau pas daktarus, jau ir jai akys kaip lėkštės ėmė darytis.

Nuvariau į antakalnio respublikinę, ten gražiai paaiškinau, kas man yra, seselės iškart sako - nerimo sindromas. Ok, galvoju, gal pagydys. Tačiau ne - kadangi su automobiliu, nenori suleisti raminamųjų. Galiausiai daktarė surado gerą išeitį - sako, duodu siuntimą į vasaros 5, varyk, kol dar priima. Dar pridėjo elektrokardiogramą, tik ligos kodo nenorėjo rašyti - tik vėliau supratau, dėl ko...

Vasaros 5 pataikiau ant Vytauto Rudalevičiaus - geras psichiatras, nors pats tuo metu, kaip sakė, su 39 buvo, bet greit ir paprastai paaiškino, kad dėl ligos išsibalansavo organizmas, kad visi ir taip kažkada mirsim ir t.t. Išrašė lexotanilio ir, jei dar būtų maža, ketipinoro, bet tik po pusę tabletės liepė gerti.

Iš vasaros 5 išvažiavau atgavęs jėgas, optimizmą ir sveiką protą. Pakeliui namo nusipirkau vaistukų, įkaliau lexotanilio ir išmiegojau gal 12 valandų. Galvojau, kad po kelių dienų atsigausiu ir būsiu sveikas. Kaip aš klydau...

Nuo lexotanilio nulipau pamažu, kadangi gąsdino, kad labai lengva priprasti, išgėręs buvau tik keturias tabletes. Nors depresija ir įkyrios mintys dar nebuvo praėjusios, situaciją kontroliavau iki kito penktadienio, kai nutariau, kad pakankamai atsigavau nuo ligų ir įsišoviau du kavos - kai mečiau cigaretes ir alkoholį, kava buvo likusi vienintele priklausomybe. Ir tai buvo klaida - naktį vėl šokau iš lovos dėl nerimo atakų, vėl - bemiegė naktis, o sveikatą jau gelbėjo ne tik lexotanilis, bet ir ketipinoras. Kas baisiausia, kad įsimetė vienas baisiausių nerimo sindromo požymių - ėmė mausti širdį, o kai varikliukas streikuoja, nerimas dar labiau puola. Po to dar keletą naktų, vien dėl širdies maudimo, tokia panika apimdavo, kad vos miegodavau.

Teko apsilankyti pas psichiatrę, pas kurią anksčiau tik pažymos ginklui eidavau - iš pradžių dar nediagnozavo ligos, kad nereikėtų ligos kodo įrašyti ir negadintų man gyvenimo, liepė nuo lexotanilio nulipti ir ketipinoro dozę padidino. Bet tas negelbėjo - dėl žmonos knarkimo ir nuolatinio nerimo vos miegojau tris naktis iš eilės, o su nemiga, aišku, pagilėjo ir depresija.

Galiausiai viskas baigėsi tuo, kad kito apsilankymo metu psichiatrė pasodino ant AD + 50 mg ketipinoro nakčiai, kad užmigt, teko išsiimti kompensuojamųjų vaistų knygelę ir susitaikyti su mintimi, kad ligų istorijoje - įrašas visam gyvenimui apie psichinę ligą, o AD gert gali tekti metus.

AD vartoju dar tik savaitę, bet pagerėjimas jau yra - su nerimu (tfu tfu) visiškai susitvarkiau, tik kava dar triggerina, bet vat su depresija bėdų dar yra - kankina mirties baimė, kartais užeina toks begalinis pesimizmas ir neviltis, kad nors galvą į sieną trankyk. Žiūrėsiu, kaip čia seksis su tais AD, bet tikiuosi, kad psichoterapija pagydys - kadangi jau oficialus ligonis, tai, sakė, kompensuojama :da
Vartotojo avataras
Parašė groowax
#350430 Sveiki. Matau, tai yra tiesiog likimas. Iš pradžių buvo sunku, bet paskutiniu metu ėmiau suvokti, kad liga man taip pat davė labai daug. Gal jums tai ir nuskambės kvailokai. Supratau daug dalykų, pamačiau tai ko seniau nebuvau pastebėjęs, ėmiau džiaugtis paprastais mažmožiais, smulkiais dalykėliais - kas yra labai svarbu. Vat...
Vartotojo avataras
Parašė emar
#355432 Dar darželyje susirgau gripu ir įsimetė gripo komplikacija: ausų uždegimas. Neprigirdėjau viena ausimi, vėliau mokykloje nepritapau, buvo daug patyčių, manęs tiesiog nemėgo. Paauglystėje prikurtau ir kita ausimi. Ėjau į įprastas mokyklas, nes tą pačią klasę lankiau su seserimi :) Buvau labai gabi, tad užteko knygų mokymuisi. Niekada nesijaučiau gerai, ir niekuo nepasitikėjau (kur jau čia pasitikėsi, jei beveik niekada nesupranti, kas vyksta aplink). Tėvai teigė, kad problemų aš neturiu. Jei girdžiu juos, viskas tvarkoje, visus satykius turiu aiškintis pati. Stengiausi kiek galėjau. Baigiau daug mokslų iš inercijos, bet gal ne tiek todėl, kad man patiko, kiek tai, kad visada plaukiau pasroviui. Gan vėlokai išsikrausčiau iš tėvų, bet po mėnesio gyvenimo išplėšė mano butą ir išnešė vienintelį ten buvusį vertingą man brangų daiktą - kompiuterį. Po to artėjant prie namų visada apimdavo jausmas, kad rasiu vėl pravertas duris, kad namuose kažkas yra, kad kažkas stebi ir taip toliau ir pan. Išsikrausčiau kitur - į dar blogesnį variantą (bet pigesnį) :D Sutikau, kad šeimininkų sūnelis atvažiuotų kartą per mėnesį "pailsėti nuo kaimo" :V Tai aš išeinu į darbą, jis susiveda visas kaimynes mergaites ir linksminasi (ne mano kambary aišku) :D Po pusmečio tokio gyvenimo dar labiau stogas pavažiavo. Ir taip važiavo važiavo per visokius stresus, kol nuvažiavo iki to, kad supratau, kad arba aš einu gydytis, arba baigsis konkrečiai - mirtimi, nes pradėjau labai jau ramiai apie tai svarstyt.

Žodžiu, nedetaliai aš čia viską išpasakojau, bet maždaug :D Nenoriu labai jau tiksliai pasakotis ir svaidytis kaltinimais, bo dar kas iš pažįstamų gali paskaityt :oops:
Parašė NOM
#355722 [quote="kenny"]Paskaičiau čia esančias istorijas ir nutariau ir pats širdį išlieti, kad ant dūšios būtų lengviau :king





Viskas pasikeitė 2016 02 14 - tądien kaip tik buvo mano ir žmonos vestuvių metinės, o aš atsikėliau su kabinančia gerkle ir skaudančia galva. Nu nieko tokio - temperatūros nėra, važiuojame iš VLN švęsti į Kauną. Namuose ir Kaune išgėriau kelis puodelius kavos (šita aplinkybė vėliau, kai išsiaiškinau, kad kofeinas varo iš organizmo magnį, kalį, įtempia nervų sistemą ir skatina nerimo bei panikos atakas, pasirodė labai svarbi), vakare traukiame namo į Vilnių. O grįžus paaiškėjo, kad jau rimtai sergu - termometras rodė 38.

Kadangi žmona buvo penktą mėnesį nėščia, kava jau matomai padarė savo juodą darbą,

Toliau - pirmadienis. Temperatūra laikosi, už lango - pilkuma niūruma, o veikti nėra ką, nes ką bedarytum, kyla laipsniai. Iš dyko buvimo ėmiausi egzistencinių klausimų ir priėjau išvados, kad Dievo greičiausiai nėra. Nors savų abejonių turėjau jau senokai, man, kaip praktikuojančiam katalikui, tai buvo kaip... Net nežinau, kaip kas - gal kaip pamatyti, kaip nuosavą vaiką prieš akis nušauna. Aišku, iš paskos sekė įprastos depresinės mintys - kad vieną dieną vis tiek mirsiu, kad mirs tėvai, žmona ir dar negimę vaikai, ir t.t. ir.t.t

Man atejo mintis apie

egzistencinis nerimą.

Egzistencinė psichologija – Vikipedija

Egzistencinis nerimas
Kyla, kai įsisąmoninama, kad galime prarasti save, savo pasaulį. Nerimas pažadina mūsų sąžinę, atsakomybę už savo gyvenimą. Tai būtina sąlyga dvasiniam gyvenimui.

gal tai- neliga?