- 2009 09 30, 00:42
#151406
Nežinau ar šiame skyriuje turi būt, bet manau depresija neatsiejama nuo nuovargio ir jis turi didelės įtakos.
Pasitikrinkite. Pamėginkite kasdien kitiems sakyti, kad esate pavargęs, ir būsite suprastas. Visai kitaip žmonės reaguos, jei kasdien skelbsitės esąs darbingas ir laimingas.
Jaustis pavargusiems tapo savotiškai madinga, tai tarsi kokybės ženklas, bylojantis, kad žengiate su beprotišku gyvenimo ritmu koja kojon, esate visiškai socialus ir gal net įtakingas, o tokie žmonės, dirbdami nuo aušros iki sutemų, būdami visiems reikalingi, suprantama, labai pavargsta ir skundžiasi nuovargiu. Nuovargio skraistė lyg koks tirštas rūkas dengia ir slegia vis daugiau žmonių Lietuvoje, siekiančių pagauti laimės paukštę (dažniausiai už pinigingojo sparno). Valstybinio psichikos sveikatos centro Vilniuje duomenimis, net 55 procentai iš visų pacientų, besikreipiančių į bendrosios praktikos gydytojus, skundžiasi nuovargiu.
Kodėl ir nuo ko mes taip pavargstame?
Psichoanalizės tėvo Sigmundo Freudo laikais buvo populiarūs konversiniai sutrikimai – isterijos. Prisimenate filmus ir knygas, kuriuose herojės moterys, jei tik kiek susijaudindavo, iškart alpdavo. Į praeitį pažvelgti mane paskatino Audronė Nemanienė, Vilniaus psichoterapijos studijų centro psichologė psichoterapeutė, su ja mėginome ieškoti psichologinių nuovargio priežasčių. Taigi Freudas svarstė, kodėl atsiranda įvairių keistų simptomų, pavyzdžiui, nepaaiškinamas galūnių paralyžius, ir rado sąsajų su žmogaus psichodinamika – vidiniu psichikos darbu. Manoma, kad tos pačios kilmės yra ir dabar vis dažniau diagnozuojamas lėtinio nuovargio sindromas. Tai tarsi modernus pakaitalas. Simptomų, vyravusių anksčiau, nebelieka, tačiau atsiranda naujų išraiškų, o viena iš jų ir gali būti lėtinio nuovargio sindromas.
Trumpalaikis nuovargis gana greitai ir praeina – pakanka gerai išsimiegoti naktimis, pailsėti savaitgaliais. Egzistuoja objektyvios nuovargį sukeliančios priežastys: per daug darbo, atsakomybės. Šios nuovargį sukeliančios priežastys aiškios. Jas pašalinus ir pailsėjus, jėgas pavyksta gana greitai atgauti.
Vidus neatostogauja
Lėtinis nuovargis – ne trumpalaikis reiškinys, tai būsena, iš kurios žmogus neišsikapsto ilgai – mėnesių mėnesius jaučiasi pavargęs, apatiškas, išsekęs, nebepailsi nei per išeigines, nei per atostogas.
Tuomet vertėtų atidžiau pasigilinti į savo vidinį pasaulį. „Psichodinaminė psichologija skatintų gilintis, kam naudojama vidinė energija. Gali būti, kad vidinė energija eikvojama ne tam, ką darome, o labiausiai privargstame ir daugiausia jos išnaudojame kasdami kažkokius griovius savo viduje, – sako p. Nemanienė. – Ko gero, viduje slypi konfliktas, problema, ji ir suryja energiją. Šis darbas nesibaigia nei po 18 valandos, nei atostogaujant – mūsų vidus nesiilsi.“
Tokią versiją psichologė pateikia vėl prisimindama Freudą, kuris iškėlė mintį apie vidinį konfliktą. Savo viduje nuolat jaučiame įvairių norų, motyvų, juos ne visuomet suvokiame sąmoningai ir jie ne visada dera tarpusavyje. Tai kelia nuolatinę įtampą. Vienas iš būdų spręsti konfliktą – nesąmoningai jį užslopinti. Nebežinodami, kaip elgtis, mėginame problemą lyg kokį nereikalingą daiktą nugrūsti kuo giliau.
„Tai reikalauja daug jėgų, – tvirtina psichologė ir pateikia paprastą pavyzdį. – Labai banalus atvejis – mums labai nepatinka bendradarbis, tačiau būtina išlaikyti gerus santykius, nes nenorime atrodyti pikti. Susiduria du priešingi norai – norėtume tam žmogui trenkti per veidą, bet privalome su juo išlaikyti net ne bet kokius, o gerus santykius. Psichika „paslaugiai“ saugo mus nuo įsisąmoninimo, kad galėtume kiek galima ramiau gyventi. „Nugrūsti“ problemą gilyn mums kainuoja. Tai yra vidinis darbas, o jam reikia labai daug jėgų. O žmogus net nežino, kam jas skiria. Nuovargis gali būti ženklas, kad ką nors teks išvynioti, išlukštenti. Daug ko mes nesąmoningai nenorime žinoti. Juk nesmagu išsiaiškinti, iškrapštyti iš gilumos tai, kad nekenti savo artimiausio žmogaus arba, tarkime, išsiaiškintume negalį pakęsti kurio nors bendradarbio – ką daryti su aiškumu? Keisti darbą? Juk kolegos būdo nepakeisi. Jei nuovargį sukėlė viduje tūnančios problemos, nei geras miegas, nei papildai, nei pasivaikščiojimas gryname ore nepadės. Teks išsiaiškinti vidines priežastis, pažvelgti į savo vidų, pamatyti, kurioje gyvenimo vietoje mes save preivartaujame, ką ignoruojame, ko stengiamės nežinoti. Tačiau bent jau kurį laiką nuovargis šią problemą tarsi blokuoja, užtušuoja. Nuovargis tampa pasiteisinimu ir priemone nespręsti nemalonių klausimų. Atsitveriama nuo kitų teisinantis nuovargiu. Sąvoka „nuovargis“ gražiai skamba, visuomenei priimtina. Tai nereiškia, kad ko nors baiminuosi, tiesiog – esu pavargęs.“
Gamtos signalai
Nuovargis – gamtos mums duotas signalas, kad jau gana, metas pailsėti, protas arba kūnas pavargo. Jei nebūtų šios apsaugos, tai žmogus dirbtų tol, kol visi energijos ištekliai išsektų. „Tačiau mes, bendrosios praktikos gydytojai, dažniau susiduriame su patologiniu nuovargiu, būdingiausias skundas: lyg ir nieko nedarau, bet visą laiką esu pavargęs. Jau rytą juntamas nuovargis, o šis simptomas rodo, kad žmogaus fizinė arba psichinė būkle nėra gera, o dažniausiai – ir su viena, ir su kita, nes žmogus yra vientisa būtybė, – praktika remiasi Rūta Maciulevičienė, „Baltijos ir Amerikos klinikos“ Vilniuje bendrosios praktikos gydytoja. – Patologinis nuovargis yra vienas iš dažniausių skundų, kuriuos išgirstu iš pacientų, dažniausias, išskyrus skausmą. Sakoma: neturiu energijos, jėgų, motyvacijos. Tada svarbu suprasti, kas kelia nuovargį. Galbūt pacientas serga kokiomis nors ligomis ir pats apie tai nežino, o jos ir gali būti nuovargio priežastis. Mums, medikams, sunkiausia, kai žmogus ateina dėl somatinių dalykų – jis skundžiasi įvairiomis sveikatos bėdomis, dažnai nerimauja dėl širdies darbo. Ištyrus paaiškėja, kad žmogus sveikas. Tokių pojūčių gali kelti slaptoji depresija. Psichika gali imituoti kiekvieną ligą. Dažnai kartojasi kada nors sirgtos ligos simptomai. Pacientas juos jaučia, bet organinės patologijos nėra. Pasitaiko ir tokių atvejų, kai žmogus save su kuo nors tapatina, tarkime, nuo vėžio miršta vienas iš artimųjų, kartais pradeda atrodyti, kad jaučia tokius pat simptomus, kuriuos vardijo sirgęs žmogus. Pagal tą patį mechanizmą plinta masinės psichozės – po Vytauto Kernagio mirties buvo pastebėtas kancerofobijų protrūkis.“
Psichikos ir genetikos veiksnių kokteilis kartais gali būti labai pavojingas mūsų sveikatai. Ypač pavojingas stresų (stresas darbe, šeimoje, socialinis stresas) ir genuose užkoduoto biologinio veiksnio junginys, kai visa tai susideda – galima tikėtis bet kurios ligos. Visi turime užkoduotą polinkį sirgti tam tikromis ligomis. Ar tas genas pasireikš, priklauso nuo visų šių dalykų.
„Mūsų imuninė sistema reaguoja į tai, kas vyksta smegenyse. Ir tai – jokia mistika, – tvirtu balsu pareiškia p. Maciulevičienė. – Dabar viena iš pirmaujančių ir greičiausiai pasaulyje besivystančių medicinos sričių yra psichoimunologija. Nė kiek neabejojama, jog yra tiesioginis ryšys tarp to, ką mes galvojame, kaip mąstome, kokios emocijos mus valdo, ir tarp mūsų imuninio atsako į įvairiausias sudėtingas, stresines situacijas. Emocijos tiesiogiai veikia mūsų autonominę nervų sistemą. Tai akivaizdu – širdis dažniau plaka, pakyla kraujospūdis, veikiama žarnyno peristaltika, prakaituojama – visa tai susijaudinimo pasekmės. Emocinės reakcijos turi daug didesnį poveikį negu įprasta manyti, tai veikia mūsų hormonus, imuninę organizmo sistemą, bendrą sveikatos būklę. Imuninė sistema – tai ne vien tik mūsų santykis su infekcijomis. Žinomos autoimuninės arba autoagresinės ligos, kai žmogaus organizmas pradeda ardyti savo audinius: reumatoidinis artritas, išsėtinė sklerozė, astma, sisteminė raudonoji vilkligė ir kai kurios kitos. Visa tai ne iš piršto laužta, buvo pastebėta, kai žmogų, sergantį reumatoidiniu artritu, ištiko insultas, paralyžiuotoje kūno pusėje išnyko sąnarių deformacijos. Centras yra mūsų galvoje. Vaistais tik pakeičiama žmogaus reakcija į stresą. Tuomet somatinių skundų sumažėja, susulpnėja ir nuovargis. Tačiau dažnai tai nėra išeitis.“
Dienotvarkės revizija
Atrodo, vis dėlto yra būdų įveikti nuovargį. Tai nėra kokia sunkiai valdoma epidemija. Jei nėra rimtų psichologinių priežasčių, padėti gali darbo krūvio, darbo ir poilsio pusiausvyros revizija. Nuovargis gali būti per didelių investicijų į vieną gyvenimo sritį pasekmė. Klausydamasi savo pašnekovių dar kartą kaluosi į galvą, rodos, gerai žinomas tiesas. Pirmoji – nereikia pamiršti, kad mes turime poreikį ne tik dirbti, netgi mūsų kūnas turi savo poreikių – jo taip pat negalima pamiršti, nes pradės streikuoti. Antroji – jei darbas jus vargina labiau negu kolegas, jei, objektyviai vertinant, krūvis nėra per didelis, vertėtų savęs nuoširdžiai paklausti: kas dar galėtų būti per sunku – gal bandau per daug prisitaikyti, gal ką nors darau per jėgą, gal vargina nesantaika su savimi, gal dirbu tai, kas man ne prie širdies, bet nenoriu sau to pripažinti? O prisipažinti būtina. Tarkime, nuoširdus prisipažinimas sau pačiam – dirbu dėl pinigų – labai pagerina padėtį. Žmogui to kartais visiškai užtenka. „Juk niekas nesakė, kad mes visą laiką turime gyventi palaimingai, – gyvenimo tiesą primena p. Nemanienė. – Geriau pasidaro tada, kai suvokiame, ką ir dėl ko darome, blogiau, kai nesuvokiame, o vadovaujamės kažkur girdėtais, bet mums netinkamais postulatais, nuomonėmis. Tokia būsena nusakoma taip: lyg ir viskas gerai, o sielą skauda. Tada reikia kapstytis giliau. Klausti savęs, gal sureikšminu darbą, nors iš tiesų trokštu namų ir vaikų. Mes galime prisitaikyti prie labai įvairaus gyvenimo, kai esame sąžiningi sau ir žinome, ką renkamės. Savo gyvenimą keičiame tada, kai suvokiame patys, kad jis mums nebetinka.“
Daugiau poilsio – taip pat labai subjektyvus pasiūlymas, jei skundžiamasi nuovargiu. Daug kas priklauso nuo to, kiek ir kokį darbą žmogus dirba, kiek jis į tai investuoja. Vienas geriausiai pailsi gulėdamas lovoje prieš televizorių, kitą atgaivina apsilankymas seminare, nes jis pasisemia naujų idėjų. Ten jis pailsi kita prasme – nepriima sprendimų, trečiam reikia meno, o kai kam būtina pakeisti įprastą aplinką. Mes turime kūną, jausmus ir protą, taip pat vaizduotę, prisiminimus, svajones ir tam irgi reikia skirti dėmesio. Jei bandome pasakyti, kad kažkas mūsų gyvenime nereikalinga, esame neteisūs. Pusiausvyrą privalome išlaikyti – kaip negalima vien dirbti, taip negalima visą laiką norėti tik ilsėtis. Neteisingas požiūris ir toks, kai manoma, kad gyvenimas turėtų būti vien išeiginės.
„Susirask mėgstamą veiklą ir tau niekada neteks dirbti“, – skanduoju dabar populiarų posakį savo pašnekovei ir priduriu, kad mano asmeninė praktika rodo ką kita – netgi nuo mėgstamo darbo pavargstama, ypač jei krūvis per didelis.
„Yra ir kitas posakis, – tuojau pat primena psichologė, – jei hobį paversi darbu, prarasi laisvalaikio malonumą. Kita vertus, darbas visada, kad ir koks būtų, šiek tiek mums patinka, šiek tiek ne. Kartais noriai ateiname, o kartais vos atsivelkame ir nekantraudami laukiame vakaro. Darbas negali visą laiką įkvėpti, negalime nuolat dirbti su ugnele. Žinoma, jei jis tampa peiliu, verta pagalvoti apie permainas.“
Todėl, jei šiuo metu esate pavargęs, būtina sau atsakyti į klausimą: turiu per daug darbo ar mane užvaldė ir žudo neigiamos emocijos, neišspręstos vidinės problemos. Tada jau keliaukite toliau, nors bus baisu ir teks, kaip pasakose, nukirsti devyngalviam slibinui galvas, kol išsiaiškinsite tiesą. Juk verta tai daryti dėl savo sveikatos ir amžinos laimės iliuzijos, užkoduotos tose pačiose pasakose: „Ir jie ilgai ir laimingai gyveno.“
Kada galima įtarti lėtinio nuovargio sindromą?
Jei į kelis pateiktus klausimus atsakote „taip“, reikėtų įtarti lėtinio nuovargio sindromą:
1. Ar jaučiate nuovargį daugiau negu 6 mėnesius?
2. Ar jaučiatės išsekęs net nuo įprastų darbų?
3. Jūsų gydytojas ilgai negali nustatyti ligos, kuri paaiškintų jus varginančių simptomų priežastis?
4. Ar dėl nuovargio atliekate daug mažiau darbų negu anksčiau?
5. Jus vargina mažiausiai keturi požymiai iš toliau išvardytų ir tai trunka ne trumpiau kaip 6 mėn.:
x gerklės peršėjimas,
x padidėję ir skausmingi kaklo ar pažastų limfmazgiai,
x nepaaiškinamas raumenų silpnumas,
x sąnarių skausmas (daugiau nei vieno), nors jie nepatinę,
x galvos skausmas,
x susilpnėjusi trumpalaikė atmintis ar dėmesio koncentracija,
x poilsio nesuteikiantis miegas,
x po fizinio krūvio atsiradusi bloga savijauta, besitęsianti ilgiau negu 24 val.
Šaltinis: Valstybinis psichikos sveikatos centras Vilniuje
Pasitikrinkite. Pamėginkite kasdien kitiems sakyti, kad esate pavargęs, ir būsite suprastas. Visai kitaip žmonės reaguos, jei kasdien skelbsitės esąs darbingas ir laimingas.
Jaustis pavargusiems tapo savotiškai madinga, tai tarsi kokybės ženklas, bylojantis, kad žengiate su beprotišku gyvenimo ritmu koja kojon, esate visiškai socialus ir gal net įtakingas, o tokie žmonės, dirbdami nuo aušros iki sutemų, būdami visiems reikalingi, suprantama, labai pavargsta ir skundžiasi nuovargiu. Nuovargio skraistė lyg koks tirštas rūkas dengia ir slegia vis daugiau žmonių Lietuvoje, siekiančių pagauti laimės paukštę (dažniausiai už pinigingojo sparno). Valstybinio psichikos sveikatos centro Vilniuje duomenimis, net 55 procentai iš visų pacientų, besikreipiančių į bendrosios praktikos gydytojus, skundžiasi nuovargiu.
Kodėl ir nuo ko mes taip pavargstame?
Psichoanalizės tėvo Sigmundo Freudo laikais buvo populiarūs konversiniai sutrikimai – isterijos. Prisimenate filmus ir knygas, kuriuose herojės moterys, jei tik kiek susijaudindavo, iškart alpdavo. Į praeitį pažvelgti mane paskatino Audronė Nemanienė, Vilniaus psichoterapijos studijų centro psichologė psichoterapeutė, su ja mėginome ieškoti psichologinių nuovargio priežasčių. Taigi Freudas svarstė, kodėl atsiranda įvairių keistų simptomų, pavyzdžiui, nepaaiškinamas galūnių paralyžius, ir rado sąsajų su žmogaus psichodinamika – vidiniu psichikos darbu. Manoma, kad tos pačios kilmės yra ir dabar vis dažniau diagnozuojamas lėtinio nuovargio sindromas. Tai tarsi modernus pakaitalas. Simptomų, vyravusių anksčiau, nebelieka, tačiau atsiranda naujų išraiškų, o viena iš jų ir gali būti lėtinio nuovargio sindromas.
Trumpalaikis nuovargis gana greitai ir praeina – pakanka gerai išsimiegoti naktimis, pailsėti savaitgaliais. Egzistuoja objektyvios nuovargį sukeliančios priežastys: per daug darbo, atsakomybės. Šios nuovargį sukeliančios priežastys aiškios. Jas pašalinus ir pailsėjus, jėgas pavyksta gana greitai atgauti.
Vidus neatostogauja
Lėtinis nuovargis – ne trumpalaikis reiškinys, tai būsena, iš kurios žmogus neišsikapsto ilgai – mėnesių mėnesius jaučiasi pavargęs, apatiškas, išsekęs, nebepailsi nei per išeigines, nei per atostogas.
Tuomet vertėtų atidžiau pasigilinti į savo vidinį pasaulį. „Psichodinaminė psichologija skatintų gilintis, kam naudojama vidinė energija. Gali būti, kad vidinė energija eikvojama ne tam, ką darome, o labiausiai privargstame ir daugiausia jos išnaudojame kasdami kažkokius griovius savo viduje, – sako p. Nemanienė. – Ko gero, viduje slypi konfliktas, problema, ji ir suryja energiją. Šis darbas nesibaigia nei po 18 valandos, nei atostogaujant – mūsų vidus nesiilsi.“
Tokią versiją psichologė pateikia vėl prisimindama Freudą, kuris iškėlė mintį apie vidinį konfliktą. Savo viduje nuolat jaučiame įvairių norų, motyvų, juos ne visuomet suvokiame sąmoningai ir jie ne visada dera tarpusavyje. Tai kelia nuolatinę įtampą. Vienas iš būdų spręsti konfliktą – nesąmoningai jį užslopinti. Nebežinodami, kaip elgtis, mėginame problemą lyg kokį nereikalingą daiktą nugrūsti kuo giliau.
„Tai reikalauja daug jėgų, – tvirtina psichologė ir pateikia paprastą pavyzdį. – Labai banalus atvejis – mums labai nepatinka bendradarbis, tačiau būtina išlaikyti gerus santykius, nes nenorime atrodyti pikti. Susiduria du priešingi norai – norėtume tam žmogui trenkti per veidą, bet privalome su juo išlaikyti net ne bet kokius, o gerus santykius. Psichika „paslaugiai“ saugo mus nuo įsisąmoninimo, kad galėtume kiek galima ramiau gyventi. „Nugrūsti“ problemą gilyn mums kainuoja. Tai yra vidinis darbas, o jam reikia labai daug jėgų. O žmogus net nežino, kam jas skiria. Nuovargis gali būti ženklas, kad ką nors teks išvynioti, išlukštenti. Daug ko mes nesąmoningai nenorime žinoti. Juk nesmagu išsiaiškinti, iškrapštyti iš gilumos tai, kad nekenti savo artimiausio žmogaus arba, tarkime, išsiaiškintume negalį pakęsti kurio nors bendradarbio – ką daryti su aiškumu? Keisti darbą? Juk kolegos būdo nepakeisi. Jei nuovargį sukėlė viduje tūnančios problemos, nei geras miegas, nei papildai, nei pasivaikščiojimas gryname ore nepadės. Teks išsiaiškinti vidines priežastis, pažvelgti į savo vidų, pamatyti, kurioje gyvenimo vietoje mes save preivartaujame, ką ignoruojame, ko stengiamės nežinoti. Tačiau bent jau kurį laiką nuovargis šią problemą tarsi blokuoja, užtušuoja. Nuovargis tampa pasiteisinimu ir priemone nespręsti nemalonių klausimų. Atsitveriama nuo kitų teisinantis nuovargiu. Sąvoka „nuovargis“ gražiai skamba, visuomenei priimtina. Tai nereiškia, kad ko nors baiminuosi, tiesiog – esu pavargęs.“
Gamtos signalai
Nuovargis – gamtos mums duotas signalas, kad jau gana, metas pailsėti, protas arba kūnas pavargo. Jei nebūtų šios apsaugos, tai žmogus dirbtų tol, kol visi energijos ištekliai išsektų. „Tačiau mes, bendrosios praktikos gydytojai, dažniau susiduriame su patologiniu nuovargiu, būdingiausias skundas: lyg ir nieko nedarau, bet visą laiką esu pavargęs. Jau rytą juntamas nuovargis, o šis simptomas rodo, kad žmogaus fizinė arba psichinė būkle nėra gera, o dažniausiai – ir su viena, ir su kita, nes žmogus yra vientisa būtybė, – praktika remiasi Rūta Maciulevičienė, „Baltijos ir Amerikos klinikos“ Vilniuje bendrosios praktikos gydytoja. – Patologinis nuovargis yra vienas iš dažniausių skundų, kuriuos išgirstu iš pacientų, dažniausias, išskyrus skausmą. Sakoma: neturiu energijos, jėgų, motyvacijos. Tada svarbu suprasti, kas kelia nuovargį. Galbūt pacientas serga kokiomis nors ligomis ir pats apie tai nežino, o jos ir gali būti nuovargio priežastis. Mums, medikams, sunkiausia, kai žmogus ateina dėl somatinių dalykų – jis skundžiasi įvairiomis sveikatos bėdomis, dažnai nerimauja dėl širdies darbo. Ištyrus paaiškėja, kad žmogus sveikas. Tokių pojūčių gali kelti slaptoji depresija. Psichika gali imituoti kiekvieną ligą. Dažnai kartojasi kada nors sirgtos ligos simptomai. Pacientas juos jaučia, bet organinės patologijos nėra. Pasitaiko ir tokių atvejų, kai žmogus save su kuo nors tapatina, tarkime, nuo vėžio miršta vienas iš artimųjų, kartais pradeda atrodyti, kad jaučia tokius pat simptomus, kuriuos vardijo sirgęs žmogus. Pagal tą patį mechanizmą plinta masinės psichozės – po Vytauto Kernagio mirties buvo pastebėtas kancerofobijų protrūkis.“
Psichikos ir genetikos veiksnių kokteilis kartais gali būti labai pavojingas mūsų sveikatai. Ypač pavojingas stresų (stresas darbe, šeimoje, socialinis stresas) ir genuose užkoduoto biologinio veiksnio junginys, kai visa tai susideda – galima tikėtis bet kurios ligos. Visi turime užkoduotą polinkį sirgti tam tikromis ligomis. Ar tas genas pasireikš, priklauso nuo visų šių dalykų.
„Mūsų imuninė sistema reaguoja į tai, kas vyksta smegenyse. Ir tai – jokia mistika, – tvirtu balsu pareiškia p. Maciulevičienė. – Dabar viena iš pirmaujančių ir greičiausiai pasaulyje besivystančių medicinos sričių yra psichoimunologija. Nė kiek neabejojama, jog yra tiesioginis ryšys tarp to, ką mes galvojame, kaip mąstome, kokios emocijos mus valdo, ir tarp mūsų imuninio atsako į įvairiausias sudėtingas, stresines situacijas. Emocijos tiesiogiai veikia mūsų autonominę nervų sistemą. Tai akivaizdu – širdis dažniau plaka, pakyla kraujospūdis, veikiama žarnyno peristaltika, prakaituojama – visa tai susijaudinimo pasekmės. Emocinės reakcijos turi daug didesnį poveikį negu įprasta manyti, tai veikia mūsų hormonus, imuninę organizmo sistemą, bendrą sveikatos būklę. Imuninė sistema – tai ne vien tik mūsų santykis su infekcijomis. Žinomos autoimuninės arba autoagresinės ligos, kai žmogaus organizmas pradeda ardyti savo audinius: reumatoidinis artritas, išsėtinė sklerozė, astma, sisteminė raudonoji vilkligė ir kai kurios kitos. Visa tai ne iš piršto laužta, buvo pastebėta, kai žmogų, sergantį reumatoidiniu artritu, ištiko insultas, paralyžiuotoje kūno pusėje išnyko sąnarių deformacijos. Centras yra mūsų galvoje. Vaistais tik pakeičiama žmogaus reakcija į stresą. Tuomet somatinių skundų sumažėja, susulpnėja ir nuovargis. Tačiau dažnai tai nėra išeitis.“
Dienotvarkės revizija
Atrodo, vis dėlto yra būdų įveikti nuovargį. Tai nėra kokia sunkiai valdoma epidemija. Jei nėra rimtų psichologinių priežasčių, padėti gali darbo krūvio, darbo ir poilsio pusiausvyros revizija. Nuovargis gali būti per didelių investicijų į vieną gyvenimo sritį pasekmė. Klausydamasi savo pašnekovių dar kartą kaluosi į galvą, rodos, gerai žinomas tiesas. Pirmoji – nereikia pamiršti, kad mes turime poreikį ne tik dirbti, netgi mūsų kūnas turi savo poreikių – jo taip pat negalima pamiršti, nes pradės streikuoti. Antroji – jei darbas jus vargina labiau negu kolegas, jei, objektyviai vertinant, krūvis nėra per didelis, vertėtų savęs nuoširdžiai paklausti: kas dar galėtų būti per sunku – gal bandau per daug prisitaikyti, gal ką nors darau per jėgą, gal vargina nesantaika su savimi, gal dirbu tai, kas man ne prie širdies, bet nenoriu sau to pripažinti? O prisipažinti būtina. Tarkime, nuoširdus prisipažinimas sau pačiam – dirbu dėl pinigų – labai pagerina padėtį. Žmogui to kartais visiškai užtenka. „Juk niekas nesakė, kad mes visą laiką turime gyventi palaimingai, – gyvenimo tiesą primena p. Nemanienė. – Geriau pasidaro tada, kai suvokiame, ką ir dėl ko darome, blogiau, kai nesuvokiame, o vadovaujamės kažkur girdėtais, bet mums netinkamais postulatais, nuomonėmis. Tokia būsena nusakoma taip: lyg ir viskas gerai, o sielą skauda. Tada reikia kapstytis giliau. Klausti savęs, gal sureikšminu darbą, nors iš tiesų trokštu namų ir vaikų. Mes galime prisitaikyti prie labai įvairaus gyvenimo, kai esame sąžiningi sau ir žinome, ką renkamės. Savo gyvenimą keičiame tada, kai suvokiame patys, kad jis mums nebetinka.“
Daugiau poilsio – taip pat labai subjektyvus pasiūlymas, jei skundžiamasi nuovargiu. Daug kas priklauso nuo to, kiek ir kokį darbą žmogus dirba, kiek jis į tai investuoja. Vienas geriausiai pailsi gulėdamas lovoje prieš televizorių, kitą atgaivina apsilankymas seminare, nes jis pasisemia naujų idėjų. Ten jis pailsi kita prasme – nepriima sprendimų, trečiam reikia meno, o kai kam būtina pakeisti įprastą aplinką. Mes turime kūną, jausmus ir protą, taip pat vaizduotę, prisiminimus, svajones ir tam irgi reikia skirti dėmesio. Jei bandome pasakyti, kad kažkas mūsų gyvenime nereikalinga, esame neteisūs. Pusiausvyrą privalome išlaikyti – kaip negalima vien dirbti, taip negalima visą laiką norėti tik ilsėtis. Neteisingas požiūris ir toks, kai manoma, kad gyvenimas turėtų būti vien išeiginės.
„Susirask mėgstamą veiklą ir tau niekada neteks dirbti“, – skanduoju dabar populiarų posakį savo pašnekovei ir priduriu, kad mano asmeninė praktika rodo ką kita – netgi nuo mėgstamo darbo pavargstama, ypač jei krūvis per didelis.
„Yra ir kitas posakis, – tuojau pat primena psichologė, – jei hobį paversi darbu, prarasi laisvalaikio malonumą. Kita vertus, darbas visada, kad ir koks būtų, šiek tiek mums patinka, šiek tiek ne. Kartais noriai ateiname, o kartais vos atsivelkame ir nekantraudami laukiame vakaro. Darbas negali visą laiką įkvėpti, negalime nuolat dirbti su ugnele. Žinoma, jei jis tampa peiliu, verta pagalvoti apie permainas.“
Todėl, jei šiuo metu esate pavargęs, būtina sau atsakyti į klausimą: turiu per daug darbo ar mane užvaldė ir žudo neigiamos emocijos, neišspręstos vidinės problemos. Tada jau keliaukite toliau, nors bus baisu ir teks, kaip pasakose, nukirsti devyngalviam slibinui galvas, kol išsiaiškinsite tiesą. Juk verta tai daryti dėl savo sveikatos ir amžinos laimės iliuzijos, užkoduotos tose pačiose pasakose: „Ir jie ilgai ir laimingai gyveno.“
Kada galima įtarti lėtinio nuovargio sindromą?
Jei į kelis pateiktus klausimus atsakote „taip“, reikėtų įtarti lėtinio nuovargio sindromą:
1. Ar jaučiate nuovargį daugiau negu 6 mėnesius?
2. Ar jaučiatės išsekęs net nuo įprastų darbų?
3. Jūsų gydytojas ilgai negali nustatyti ligos, kuri paaiškintų jus varginančių simptomų priežastis?
4. Ar dėl nuovargio atliekate daug mažiau darbų negu anksčiau?
5. Jus vargina mažiausiai keturi požymiai iš toliau išvardytų ir tai trunka ne trumpiau kaip 6 mėn.:
x gerklės peršėjimas,
x padidėję ir skausmingi kaklo ar pažastų limfmazgiai,
x nepaaiškinamas raumenų silpnumas,
x sąnarių skausmas (daugiau nei vieno), nors jie nepatinę,
x galvos skausmas,
x susilpnėjusi trumpalaikė atmintis ar dėmesio koncentracija,
x poilsio nesuteikiantis miegas,
x po fizinio krūvio atsiradusi bloga savijauta, besitęsianti ilgiau negu 24 val.
Šaltinis: Valstybinis psichikos sveikatos centras Vilniuje
Dirbk taip lyg tau nereikėtų pinigų.
Mylėk taip, lyg niekas tavęs nebūtų įskaudinęs.
Šok taip, lyg niekas tavęs nestebėtų.
Dainuok taip, lyg niekas tavęs neklausytų.
Gyvenk taip, lyg tai būtų rojus žemėje.
Mylėk taip, lyg niekas tavęs nebūtų įskaudinęs.
Šok taip, lyg niekas tavęs nestebėtų.
Dainuok taip, lyg niekas tavęs neklausytų.
Gyvenk taip, lyg tai būtų rojus žemėje.
