Moderatorius: KunigaikštisMyškinas

Vartotojo avataras
Parašė Virtual
#237734 tu cia apie ka?
Vartotojo avataras
Parašė Laikas
#237744 Apie tai, kaip svarbu nenutraukti gydyma, nemesti vaistu, jeigu nesupranti.
As cia visiskai rimtai. Gal bipoliskumas ne i tema atrodo, bet tai cia labai yra i tema.
Atkryciai nera zaidimas ir tai tesis, bet nuo kiekvieno priklauso, kaip ziureti i gyvenima ir tvarkytis, kad butu geriau.
Nuolatiniai vaistu kaitaliojimai ar nutraukimai, priveda tik prie skaudesniu pasekmiu. Todel ir rasau apie visa ta spektra.
Vartotojo avataras
Parašė Virtual
#237748 aciu kad paaiskinai =)

ale tu pasikaustes informacijos - specialistas ar besidomintis?
Vartotojo avataras
Parašė Laikas
#237754 Tikrai ner uz ka ;)
Labiau paskaitantis "specialistas" :D
Budavo periodu, kai jausdavausi labai blogai kapstydavau ir ieskodavau informacijos is visur kur tik imanoma, aisku lietuviskuose puslapiuose viskas labai nurodoma sabloniskai, kaip vartotojui einanciam i parduotuve :) Man, dabar jau buvo 4 atkrytis per 4 metus ir kiekviena rudeni kazkaip sutampa, idomiai :) Jaunokas ir esu :D
Ir pati mano situacija idomoka :) Buvo sunki pasikartojanti depresija, dabar pervaziavom i bipolini 2 :) Bet kaip su gydytoju pasnekejom, beje tas man labai patinka, ne 10 min vizitas, zinom kad man nera grynas bipolinis 2, bet kazkas tame spektre. Nes niekad nei maniju nei dar kazko neturejau, issprovokavo vaistai didele tikimybe. Vienu zodziu sunki pasikartojanti depresija, bet su kazkokiais ypatumais budingais tam spektrui. Ir pvz uzsienyje ypac Amerikoje tai yra pradedama atpazinti, nors pagal DSM 4 tokiu kriteriju kol kas nera, ir DSM 5 ateinanciam dar nebus, nors sulaukiama daug kritikos.
Taigi pagal dabartine statistika rimtu mokslininku iseina, kad daug zmoniu nebutinai turi gryna pasikartojancia depresija.. bet tam nera diagnoziu isskaidyti, kol kas..
Is viso to iseina, kad ir gydymas turi buti individualesnis, bet gydytojai kol kas tiek "irankiu" kiekvienam neturi :/ Todel viskas ir progresuoja ir nezinia kur einam.
Tad, ka ir noriu pasakyt, kol laukiam kas bus ateity su gydymu, rupinkites savimi, svieskites ir domekites, nemeskit vaistu, nes tai yra rimta kaip sakiau, pilna zmoniu nusizudo del to.
Kitas svarbus aspektas ieskokites pagal galimybes gero psecialisto, bet gero tai nereiskia zymaus ar kazkokio vardo. Inovatyvaus, besidomincio savo profesija, nebijancio naujoviu, priimti paciento nuomone ir diskutuoti. Kol kas greiciau tai svajoje cia Lietuvoje, bet tokiu yra :)
Vartotojo avataras
Parašė Virtual
#237760 aha as savo ligos istorijoj irgi tas hipomanijas pastebiu :kazokas
Vartotojo avataras
Parašė Laikas
#237765 As tai ir pastebiu, bet tuo paciu ir priestarauju. Tai yra gi asmenybinis dalykas, gal zmogus pasveikes ir jauciasi pozityvus, taigi kokie kriteriju vertinimai, svertai ? Tai yra neapibreztina, exept tikra manija, bet cia jau kitas reikalas.
Mano pozityvuma prof Dembinskas ivertino kaip bipolini 2, kai gulejau ligoninej ir istveriau ten tik 2 sav. Vienu zodziu idomus dalykai, "soft bipolar"

Imetu cia nuoroda, tikrai ne reklama, kam bus idomu, nes tikrai verta

http://www.psycheducation.org/depressio ... .html#soft
Parašė bimbam123
#276354 Sveiki visi.

Antrą kartą atkrentu - tokiu pačiu metu, po tokio pat laiko nevartojant seroxat'o. Nuo žiemos jaučiausi puikiai, todėl su gydytoju nusprendėme, kad galima mesti seroxatą, taigi per kelias savaites mažinus visiškai nustojau jį vartoti liepos vidury. O va dabar jau savaitė kaip pradėjo raižyti pilvą (nuo nervų) ir negerėja... (tas pats buvo lygiai prieš metus, skirtumas tas, kad tada atkritau dėl stresinės situacijos - šiuo atveju gyvenime jokių didelių pokyčių neturėjau). Buvau pas psichiatrą, pasakiau kad noriu pabandyti atsigauti be vaistų, tai parašė B grupės vitaminų ir tiek. Tai va, bijau... Bijau kad visai gali stogas nuvažiuoti, jei nesėsiu atgal ant seroxato (nors turiu vilties, kad galbūt atsigausiu ir taip), tuo pačiu bijau ir vėl pradėti jį vartotį (nes pradėjus spėju jau kelio atgal nebebus niekad...).

Ar yra logikos mano veiksmuose? Ar verta man kankintis ir tikėtis, kad gal pagerės? Kažkaip man labai baisu tuos vaistus ryt žinant kad man vos dvidešimt keli metai, o perspektyvos jų nebevartot, jei ir vėl pradėsiu, kažkaip nelabai matosi...
Vartotojo avataras
Parašė ledi
#286394 Na ka pradesiu as su savo depresija, kuria sergu beveik 4 metai Prasidejo viskas nuo to kad ilgai nepastojau, o kaip pastojau nestumas buvo kompikuotas, daugiau laiko praleidau ligoninej nei namie:( savo pirmagime mergaite isnesiojau 21 savaite ir ja praradau tai buvo didziulis skausmas po gimdymo dar turejau 5 operacijas del buvusio nestumo po puses metu vel galejau planuot nestuma ir pastojau gana greit:), bet ir vel komplikuotas, iki 12 savaites nerado maziuko:( vel stresas. Ir atejus kazkur 20 savaitei su antru nestumu viskas ir prasidejo pradejau bijoti prarasti ir antra maziuka, tad pradejau visko bijoti, visur liestis, vsika imti, visur eiti, atitolau nuo draugu, seimos nuo visu. Rankas ploviau po 400 kart i diena, muilo uztektavo vienai dienai tik.Kreipaisi i veitinius pschiologus bet jie man sake kad viskas normau, nes bijau neprarasti vel maziuko.Po gimdymo truputi atsigavau bet begant laikui vel pradejau visko bijot vel viskas prasidejo, nenorejau kad kas prie vaiko liestusi ir rankas ploviau kaip nezinia kas(vonioj praleisdavau beveik visa diena ir jas plaudavau po 2-3 val istisai), tada pradejau eiti pas privacius gydytojus, jie israse vaistu nuo ju man pagerejo apie 50% ir daugiau nei metai negerojp nei kiek, tada teko isvykti ii uzsieni su seima ir negalejau ten tiek vaistu gauti, tai po truputi juos maziau ir nutraukiau ir kuri laika viskas buvo taip pat kaip ir su vaistais. Bet va jau daugiau nei pora menesiu kritau visai, pasidare tokia baime viskam, kad dar nebuvo taip visko visko bijau, daryt valgyt, tavarkytis, iseiti kur, liestis, mazai valgau,viska dezinfekuoju virintu vandeniu, netgi atsirado paranoja kad kazko nepadariau einu tikrinu po 100 kart viska, naktim keliuosi daznai paziuret ar vaikas uziklojes ar ne, tada neissimiegu, uzeina buna priepuoliai, pradedu reik ant saves, isteriskai verkti, isterikuoju vyras pyksta juk jau sitiek metu vsikas tesiasi, ta baime, ranku plovimas ir visa kita, vaikas praso kaskart mama neverk, jis nieko nemato.Gaila vaiko, vyro, bet pati nieko padaryt negaliu, galvoje mintis tik kaip nusiplauti rankas ir panasiai. O ta baime prie visko lietis yra tai kad man atrodo kad gal kokie sergantys zmones prie visko lietesi ir pansiai taip sunku man, nes jau beveik 4 metus nematau nieko grazaus Anksciau buvau labai labai aktyvi, visi dabar tik ir sako kokia as buvau anksciau normali, be baimiu, liksma visiems padedavau,o dabar kaip reik man pagalbos tai vienas kitas tik supranta, dauguma sako NU NESUPRANTU KAIP NEGALIMA TO NEDARYT
Parašė briga6969
#286516 Prasidėjo viskas nuo mokyklos patyčių. Po to pradėjau bijoti žmonių, bendrauti. Tėvai visada sakydavo, kad nemoku bendrauti. Niekada neturėjau draugų. Laiką leisdavau viena visada. Susiradau draugą, bet turbūt ne tokį kokio reikia man. Jis geras mielas ir visa kita man tinka, bet supyksta dėl smulkmenos. Pradėjau laikyti pyktį ant jo iš pradžių dėl smulkmenų, o po to, kad jis mane įžeidžia. Pradėjau prašytis vaistų, pradėjau gerti vaistus. Pagerėjo kažkiek, bet reikėjo padaryti pertrauką. Vėl atkritau. Pradėjo kabinti nerimas, kad jis visada ant manęs pyksta. Nes pastoviai kelia balsą prieš mane. Jei supyksta aprėkia, išvadina durne ir pan. Atšalau nuo jo. Nors gyventi be jo nenoriu. Bet jis pastoviai kartoja, kad galiu negrįžti ir panašiai. Iš pradžių kartodavo dėl kažkokių smulkmenų, dabar kai tik susipykstam. Tas dar labiau skaudinti pradėjo. Pradėjau jausti įtampą, nerimą su juo bendraudama. Bet jo palikti vistiek negaliu, nes viena aš šitame pasaulyje ir kai jo ilgiiau nebūna noriu prisiglausti, bet visada sulaukiu tokių žodžių. Atstok. Ko prikibai. Ir man dėl to skaudu ir liūdna ir visas po truputį kaupiasi. Dabar praradau kordinaciją. Duris užrakinus tikrinu po penkis kartus. Atrakinu patikrinu dujinės ar nepalikau įjungtos ir vėl užrakinu ir vėl viskas iš naujo. Psichologai sako, kad toks sutrikimas labai negeras, nes gali persiduoti į kitus organus ir vėl turėsiu labai rimtų problemų. Tai va dabar pastoviai jaučiu įtampą, nes niekam nesu reikalinga. O žmogui kurį tikrai myliu, nors gal ir nemokėdavau parodyti tikrų jausmų, esu niekas, bet vistiek noriu su juo būti. Tokia aš kvaila, bet visgi aš. Nekenčiu savęs dėl savo skystališkumo, bet nieko negaliu padaryti. Tiesa ateina vienas į galvą dalykas kurį galėčiau padaryti, kad amžiams nurimčiau, bet žinau, kad neišdrįsčiau. Pastoviai susinervavus dreba rankos, net dabar tai rašant. Klausimas. Ar jūsų mylimi žmonės nuo draugystės pradžios kartojo, kad esate nereikalingi? Ir ką jūs darytumėte mano situacijoje, kad pagerėtų situacija. O viskas prasiidėjo nuo to, kad kai apsikabindavau jį jis sakydavo traukis. Jautriai į tai reaguodavau ir labai skaudžiai priimdavau tai į širdį. O jis kietakatis nesupranta, kad mane skaudina. Tik aiškina, kad aš jį skaudina. Suprantu būna, kad įskaudinu, bet dabar jau niekas nebesvarbu, nes jaučiu įtampą ir pyktį ir man jis visada atrodo piktas ir susiraukęs. Tiek va prirašiau atsiprašau jei ko nesuprasite. Jei čia suplakta viskas į košę, bet tiesiog labai reikia su kuo nors pasikalbėti.
Vartotojo avataras
Parašė ledi
#286560 uoj, zinok nezinau net ka pasakyt, suprasciau jei jis sirgtu ir bijotu visko tai suprasciau del ko jis nenori kad tu prie jo prisiglaustum ir pan. Pvz mano atveju kaip as visko bijau tai as nesilieciu nei prie vyro nieko, nes bijau, o jis supranta nes mato kaip man blogai, aisku buna ir jam pikta ir kaip sakai durne pavadina, bet as juk tokia ir esu, nes normalus zmones nesielgia taip kaip as. O ar tu ilgai su savo draugu?ar jis zino kad tau blogai ir pan?
Parašė briga6969
#286704
ledi rašė:uoj, zinok nezinau net ka pasakyt, suprasciau jei jis sirgtu ir bijotu visko tai suprasciau del ko jis nenori kad tu prie jo prisiglaustum ir pan. Pvz mano atveju kaip as visko bijau tai as nesilieciu nei prie vyro nieko, nes bijau, o jis supranta nes mato kaip man blogai, aisku buna ir jam pikta ir kaip sakai durne pavadina, bet as juk tokia ir esu, nes normalus zmones nesielgia taip kaip as. O ar tu ilgai su savo draugu?ar jis zino kad tau blogai ir pan?


Žino viską, mes jau tris metus kartu. Iš pradžių viskas buvo gerai, o kai pradėjom gyventi pradėjo viskas blogėti su kiekvienais metais ir manau, kad tai jau paskutiniai metai, kad ir kaip būtų gaila, nes pradžioje viskas buvo labai gerai, o dabar kuo toliau tuo keisčiau.
Vartotojo avataras
Parašė ledi
#286716 as ir jei nepasveiksiu tai tikiu, kad vyras duos skyrybu nes sunku jau ir jam 4 metus su tokia kaip as gyvent:"(
Parašė briga6969
#286755
ledi rašė:as ir jei nepasveiksiu tai tikiu, kad vyras duos skyrybu nes sunku jau ir jam 4 metus su tokia kaip as gyvent:"(


Jei ir duos reiškia tai ne tavo žmogus. Jei myli, tai norisi padėti ir ištverti viską kartu. Manau, kad gyvens jis su tavimi amžinai, nes juk vedė iš meilės ir nors sergi negalima dėl to žmogaus nurašyti. Visi turim vienokių ar kitokių problemų. Maniškis irgi mane skaudina kol priveda prie ašarų, o tada tipo viskas jau gerai... atsiprašinėja.. Pastoviai psichine vadina, bet kenčiu, nes žinau jog ateis ta diena kai galėsiu pasakyti. Viskas gerai, aš jau sveika.
Vartotojo avataras
Parašė maingirdas
#286760 kodel mus vadina psichiniais ligoniais?
Parašė briga6969
#286762
maingirdas rašė:kodel mus vadina psichiniais ligoniais?


Neįsivaizduoju. Manau, kad sveikas žmogus to niekada nesupras ką reiškia sirgti būtent šia liga ir kaip sunku yra neturėti artimųjų palaikymo. Man pvz sako, kad aš išsidirbinėju.