Moderatorius: Katinas

Vartotojo avataras
Parašė Virtual
#167 Niuriausiais savo gyvenimo momentais narsiau po interneto platybes, ir radau toki rusiska saita, www.lossofsoul.com. Sio puslapio kurejas, menines sielos vyrukas Gatsby, aprase savo depresija, ir as negalejau sito neisversti. Lenkiu galva pries sugebejima sitaip genialiai rasyti...

----------------------------------------------------------------------------

Ten, kažkur giliai viduje gyvena jausmas, kad tai visada buvo mano gyvenime. Aš noriu atsigręžti atgal, bet susiraukšlėjusios laiko rankos uždengia mano akis. Nežinau, kiek jau laiko Ji gyvena manyje, gal ne mažiau kaip dešimt metų. Kaip manai, ar tai daug? Normalūs laiko rėmai čia praranda savo prasmę. Šiomis dienomis (tiksliau – mėnesiais) laikas sušąla, pavirsta į akmenį krūtinėje, sustingsta. Ir man atrodo, kad tai amžinai.

Egzistuoja daug įvairių depresijų, bet manoji vadinasi „endogeninė“ (nors aš ją vadinu paprastai ir švelniai – KALĖ). Verčiant į lietuvių kalbą (aš turiu omeny – endogeninė) – tai depresija, nepriklausanti nuo išorinių priežasčių, ja serga 2-3 % pasaulio gyventojų. Daugeliui žmonių depresija atsiranda kaip atsakas į kokią nors išorinę situaciją ir žmogui dažniausiai sunku suprasti, kad depresija gali ir nepriklausyti nuo ko nors, atsirasti tuščioje vietoje, iš nieko. Bet mano atveju tai būtent taip ir vyksta.

Ten, manyje gali būti viskas nuostabu, saulėta ir ramu, ir atrodo, niekas nepranašauja kritimo. Bet ateina laikas ir vidinis laikrodis sugenda – lengvame nerūpestingumo audekle atsiranda juodi siūlai, kurie kiekvieną dieną tankėja, plinta, kaip lipnus voratinklis. Galiausiai viduje nieko nelieka. Iš pradžių – nenori, o paskui – tiesiog negali. Negali kalbėti – viduje nėra žodžių, juoktis ir verkti – emocijų beveik nėra. Nėra praeities – ten tik tamsa. Nėra ateities – ja tiesiog netiki. Nėra dabarties – joje negyveni.

Savo žemiausiame taške depresija labai panaši į „sielos praradimo būseną“ (loss of soul), aprašytą K. G. Jungo. Kas tai? Paaiškinti beveik neįmanoma. Bet kas ten buvo, tas žino. Tai savęs ir gyvenimo prasmės praradimo būsena, vertybių ir esminių gyvenimo nuostatų griuvimas. Toks įspūdis, kad viduje nėra nieko, net tuštumos. Kad sielą kažkas grubiai iškrapštė surūdijusiu kastuvu, o vietoj jos liko... Kas lieka vietoj sielos? Nieko? Kur ji skraido tuo metu? O gal ne skraido, o šliaužia? Who knows?

Bet išorinis gyvenimas, skirtingai nuo vidinio, tęsiasi – tenka gyventi (tiksliau egzistuoti), kažką veikti, atlikti komunikacijos su žmonėmis veiksmus (pavadinti tai bendravimu nepasiverčia liežuvis). Bet... viskas vyksta nepriklausomai nuo valios, automatiškai. Kas skiria mus nuo mašinų? Mašinos neturi sielų, jos nemoka jausti. Be sielos negalimas GYVENIMAS, bet galimas gyvenimas. Turbūt šioje būsenoje negalima būti ilgą laiką, nes po sielos praradimo seka arba degradavimas arba fizinė mirtis. Bet mirti galima tik vieną kartą, o patirti loss of soul būseną - daug kartų. Kas geriau? Koks skirtumas? Aš neturiu pasirinkimo. Šioje būsenoje išvis nesirenka.

Be to, dalis mano gyvenimo praeina gilios depresijos būsenoje. Buvimas didingame Niekur. Tuo metu bet koks elementarus veiksmas, apie kurio atlikimą net nesusimąstai, pavirstą į neįveikiamą kliūtį. Iš pradžių kovoji, tiksliau – bandai kovoti, paskui tiesiog ritiesi žemyn. Viena iš didžiausių problemų – struktūrizuoti savo laiką, nes tai, ką darai įprastu laiku - neprieinama, o ir neturi prasmės. Žinai, į bet kokį elementarų veiksmą įdedi dalelę sielos, net to pats nesuprasdamas. O kai nėra ką įdėti, visi poelgiai tampa bedvasiai, beprasmiai ir tušti.

Sunkiausia – priimti faktą, kad tai yra ir ko gero bus amžina gyvenimo dalimi, nes esant šiai diagnozei pasveikimo atvejai prilygsta stebuklui. Gydytojai sako, ir jie visai teisūs, kad išmintingiau yra priimti savo ligą, prarasti viltį į pasveikimą – su tuo teks gyventi, gal būt ir visą gyvenimą. Bet visa problema tame, kad aš gyvas vilties, kad ši depresija bus paskutinė, dėka.

Depresijos gilumoje neretai atsiranda noras išvaduoti iš nemalonumų save ir savo artimuosius, kuriems šiais periodais tenka susidurti su mano juoda realybe. Ši išeitis – pati paprasčiausia ir gali išspręsti problemą visam laikui. Nors... ar tikrai visam laikui?

Pagal budizmo koncepciją savižudybė laikoma ne tiek nuodėme, kiek beprasmybe. Nes, jeigu manytumėme, kad mirštant mes nemirštame – savižudybė neišlaisvina žmogaus nuo gimimų ir mirčių rato, o tik veda prie atgimimo žemesniame įsikūnijime. Ir iš tikrųjų kaip pabėgsi nuo savęs, kaip pabėgsi nuo savo likimo?

Krikščionybė kategoriškai smerkia savižudybes, manydama, kad pasitraukimas iš gyvenimo savo noru yra viena pačių baisiausių nuodėmių. Gyvenimas ir jo kančios yra tas kryžius, kurį tenka nešti. Ir žmogus visada turi pasirinkimą, ar tempti jį toliau, ar išspręsti šią problemą akimirksniu, pavyzdžiui virvės ir muilo gabalo pagalba. Daugybė kitų tiek religinių tiek racionaliųjų koncepcijų sako apie tai, kad savižudybė vargu ar išspręstų problemą.

Aš žinau, kad tūkstančiai žmonių gyvena su šia liga, ir jeigu mąstytumėme blaivia galva, tai viskas atrodo gana paprastai – normaliu laikotarpiu galima dirbti, tobulinti save, mokytis, auginti vaikus, uždirbti pinigus, bendrauti ir gyventi. Depresijos laikotarpiu tiesiog išlaukti šią būseną.

Bet gyvenime taip nesigauna (gal būt kol kas). Kiekviena depresija tai giliausia krizė, sąmonės katastrofa. Sunku likti normaliu, sunku neišprotėti, sunku gyventi – tiksliau egzistuoti, išgyventi vienatvę (nors išorėje aš toli gražu ne vienišas, ir mano artimieji praktiškai ant savo rankų perneša mane per depresijos bedugnę), o viduje aš vienas. Labai sunku gyventi pusę metų visiškoje tuštumoje. Kiekviena diena atrodo amžinybe. Iš tokių amžinybių – šimtas aštuoniasdešimt, ir viena juodesnė už kitą.

Taip, dabar, kai aš rašau šias eilutes, viskas gerai ir aš negalvoju apie tai, kad ateityje ji sugrįš . Bet ji sugrįžta. Visada.

Kaip tai vyksta arba 9 žingsniai žemyn

Manyje neliko nei juoko, nei gailesčio
Gabalas dangaus su saulės sviestu išdžiuvo.


Paprastai? Paprastai aš gyvenu. Ir tu žinai, man patinka gyvenimas. Man patinka, kai naktį kvepia žvaigždėmis, o ryte – saule, o kartais – lietumi. Bet vieną kartą, atmerkus akis aš suprantu, kad kažkas mano pasaulyje pasikeitė, tarsi kažkas yra ne taip.
O gal, iš tikrųjų – tik a t r o d o? Ne. Tai – ji, tai jos žingsniai. Jų nesumaišysi su niekuo. Ji niekada neperspėja – tiesiog viduje atsiranda šlykštokas kažko svetimo buvimo jausmas. To, kas palaipsniui veda į didelę bėdą. Kaip tu, Kale, mane radai? Kaip tu galėjai surasti mane spalvinguose gyvenimo labirintuose? Kaip?





1 - as žingsnis. Pradžia.

Viskas vyksta labai lėtai. Tai panašu į tai, kaip žydi upė. Nepastebimai jos paviršių užtraukia plonas dumblo sluoksnis. Žvilgantis skaidrus vanduo tampa prislopintu ir ramiu. Kur yra ta riba, už kurios upė, pilna gyvybės tampa pelke?
Danguje atsiranda pirmi įskilimai, žvaigždės nubyra kaip tinkas, o saulė primena rusenantį laužą. Šiame lauže dega mano svajonės, norai, viltys. Dega visas mano gyvenimas. Viskas vyksta labai lėtai, bet kartu neišvengiamai, lyg iš toli pamažu garsėtų melodija, pilna tamsios jėgos.

Atsiranda baimė. Smulki, lipni ir nemaloni. Depresijos baimė. Ji sukurta ankstesne patirtimi. Sąmonėje netelpa mintis, kaip galima tai ištverti dar kartą. Kaip? Vėl begalinės dienos be skonio, kvapo, spalvos ir gyvybės požymių. Baimė prieš kažką neišvengiamo. Po jos padu kaip smulkūs žvėreliai blaškosi mintys, ir neradus ramybės išsilaksto į skirtingas puses. Poelgiai tampa neadekvatūs – viskas sąlygota tik vienu tikslu – tegul būna bet kas, bet tik ne Ten.

Tai kaip nuteistojo mirti klyksmas, maldaujantis savo budelius nežudyti. Taip, jis būtinai pasikeis, jis suvokė savo kaltę. Jis suprato savo klaidas. Jis būtinai pradės naują gyvenimą, kuriame viskas bus kitaip. Jis žeminasi, šliaužioja ant kelių, jis rauda. Viskas veltui – jam nėra atleidimo ir jis turi mirti. Aš maldauju dangų pakeisti audeklą, besirengiantį uždengti mano sielą kažkuo kitu. Bet dangus tyli.

Ten lyja lietus, ten šviečia saulė ar beriamos sniego kruopos. Ir tyla....

Dieve, Dieve, Dieve... Kaip taip? Prie šito seniai laikas priprasti. Aš ir vėl, kaip mintinai išmoktą tekstą kartoju mintyse: „tai liga, tokia pat, kaip tuberkuliozė ar vėžys. Tu žinai, kad sergi. Tu ir anksčiau tai žinojai, bet kažko tikėjaisi. Tai tik eilinis priepuolis. Tu dėl to nekaltas. Tu padarysi viską, ką gali. Tu krisi, krisi žemai, bet tu ir anksčiau krisdavai. Praeis keli mėnesiai ir tu išeisi iš jos. Tu vėl išmoksi šypsotis ir džiaugtis gyvenimu. Viskas bus...“

Ir aš žinau, kad tai tiesa, todėl, kad taip buvo visada. Bet protingos išvados neįtikina. Aš nesijaučiu pajėgus ir vėl per tai praeiti. Aš bijau. Man norisi išsigelbėti, pabėgti, padaryti neįmanomą. Bet nuo savęs ir nuo likimo pabėgti, deja neišeina.

2 – as žingsnis. Viskas baigėsi

Praeina dienos, kurios susideda į savaites. Ji jau tvirtai apsigyveno manyje. Iš pradžių bandau būti drąsus. Šypsausi per jėga, bandydamas prasiveržti per niūrią miglą, bet kiekvieną dieną mano šypsena vis labiau primena nevykusią grimasą. Akys blanksta ir jau nieko neišreiškia. Nors ne – jose tuštuma ir baimė. Kalba tampa vangi, o žodžių atsargos senka. Balsas skilinėja iš išsibarsto – taip šlama nukritę sausi lapai. Negyvai ir tyliai. Galva ir pečiai nusileidžia, eisena tampa kaip senio.

Dingsta jėga. Iš visur – iš poelgių, žodžių, judesių, minčių. Pasaulis blanksta. Tačiau viskas vyksta kaip įprasta, ir aš žinau, kad tai – ne riba. Palaipsniui iš gyvenimo dingsta viskas, kas leido jį vadinti gyvenimu, ir jis tampa išgyvenimu. Išeina žmonės – kiekvienas bendravimas tampa tuščiu ir beprasmiu. Išeina knygos, tampant prėsku ir beprasmišku simbolių rinkiniu, išbarstytu popieriuje. Išeina muzika – ji skamba, tarsi iš kito pasaulio. Pasaulio, kuriame viskas kitaip. Viskas tampa netikra. O greičiausiai tai aš – netikras. Viskas baigėsi... Kas aš? Sulipusios vilnos gabalas, nešamas vėjo. Silpnas sergantis balandis, besistengiantis pasislėpti tamsiame laiptinės kampe. Viskas aplink tapo potencialiai pavojinga – kiekvienas berniukas gali nužudyti mane akmeniu. Viskas.


3 –ias žingsnis. Žiema.

Dingsta gebėjimas nustebti, jausti. Nors – ne. Kai kurie dalykai stebina. Stebina tai, kad žmonės gali apie ką nors kalbėtis vienas su kitu. Jiems įdomu gyventi, jie ką nors sužino, keičia, siekia, daro dar šimtus įvairių dalykų. Jie juda, pagauti gyvenimo srautu, net apie tai nesusimąstant. Jie žino, ką daryti, kaip gyventi, kur link judėti.

Kaip jiems tai gaunasi? Aš žiūriu į juos. Atsiranda nepilnavertiškumo pojūtis, jaučiu, kad aš ne toks kaip jie. Jaučiu pavydą. Juodą - juodą, kaip mano siela. Kai kurie iš aplinkinių bando prasiveržti į mano pasaulį, ištiesti pagalbos ranką, bet aš neturiu jėgų ištiesti ranką jiems. Nėra jėgų. Supranti, kad į kiekvieną veiksmą, netgi patį elementariausią, žmogus įdeda Jėgą. Dvasios. Sielos. Valios. Kur gauti tą jėgą? Jautiesi bejėgiu ir tuščiu.

Tu žinai, šita Kalė jau padarė remontą. Visur – namie, gatvėje ir viduje. Ji viską išdažė įvairiomis spalvomis. Sienas – juodai, dangų – pilkai, širdį... O sielą ji numetė ant grindų, kaip prašvinkusį kiaušinį. Ir kai aš vaikštau, jos lukštas visą laiką girgžda po kojomis. O gal tai tikrai nešviežias kiaušinis? Kas žino, juk naktį tamsu, o dieną dar tamsiau.

Mechaninis laikrodžio vidus abejingai kramto laiką, kraujas garsiai - garsiai pulsuoja smilkiniuose. Tuk – tuk. Tai tavo žingsniai. Tu visada šliauži šalia, kale. Tuk-Tuk, tu įkali eilinį vinį – man tikrai galas. Aš žinau, kad jau neištruksiu.

Pati didžiausia problema – užpildyti savo laiką. Daugelis dalykų tampa beprasmiškais ir neprieinamais. Ir po to, kai aš buvau priverstas išeiti iš eilinio darbo, laiko – kiek nori. Atrodo – užsiimk kuo tik nori, skaityk, žiūrėk televizorių, vaikščiok, dvasiškai tobulėk. Tai iš tikrųjų taip, ir komforto būsenoje atrodo, kad visada galima užpildyti šį laiką. Kuo? Kuo tik nori. Nėra problemų. Bet ten... ten viskas kitaip. Ten kita realybė, kiti įstatymai, ir tenka jais vadovautis. Ir vėl laikas tempiasi į begalybę. Jis sustojo. Dabar – žiema.


4 - tas žingsnis. Abejingumas.

Abejingumas. Kartais man atrodo, kad abejingumas – tai jausmas. Viskas, kas jaudino tampa beprasmišku ir dar kartą beprasmišku. Ne, ko gero išorėje niekas nepasikeitė, pasaulis vis dar gyvas ir linksmas. Bet viduje viskas ištuštėjo – aš žiūriu į pasaulį, į žmones, kurie mane supa ir jaučiu... gal net ir fiziškai visišką abejingumą jų atžvilgiu. Ryte teka saulė. Bet man vis vien. Kažkas pasakė gerą naujieną. Bet ji neužkabino manęs. Kažkur sudužo lėktuvas, žuvo žmonės. Bet visa tai neturi jokios prasmės. Viduje viskas surūdijo ir sustojo.

Kažkada aš norėjau daug ko. Aš svajojau apie laimę ir buvau laimingas. Aš kūriau ateities planus ir bendravau su žmonėmis. Aš judėjau į priekį. Nejaugi tai buvau aš? Tada aš norėjau gyventi, bet tai buvo seniai. Bandant prisiminti, kokis šiandien mėnuo – suprantu, kad praėjo ne tiek daug laiko. Keista, atrodo praėjo metai. Metai, praėję per mane tarsi kareiviai. Jų sunkūs batai sutrypė viską. Svajones. Viltis. Norus.

Taip. Viskas. Gana. Reikia suimti save į rankas. Aš gi laikiau save valingu žmogumi. Reikia. Aš kartoju tai vėl ir vėl. Bet ką suimti? Ir kuo? Kur tas Aš, kuriam viso šito reikia? Kiekvieną dieną vos ne kas valandą mėgini pradėti naują gyvenimą. Bet po kelių minučių viskas praranda prasmę, ir tiesiog ritiesi toliau. Atrodo, aš pasiekiau patį dugną, žemiau nukristi jau neįmanoma. Praėjus kuriam laikui aš su nuostaba suvokiu, kad nėra tobulumo ribų ir darau dar vieną žingsnį žemyn.

Kartais būna prošvaistės. Po trijų dienų badavimo, miego deprivacijos ar tiesiog – su niekuo nesusiję. Staiga, laužiant tamsų ledą į vidinį pasaulį prasiveržia stiprus gyvenimo srautas. Tada su nuostaba įkvepi vos-vos saldų miesto orą, godžiai įsižiūri į žmonių veidus, pastebi, kad sniegas gali žaižaruoti. Tarsi po ilgų klajonių po dykumą tave apgaubia šviežia, pilna jaunatvinių jėgų banga. Po savaičių tamsos šis srautas atrodo ypač ryškus ir skvarbus. Štai jis – Gyvenimas. Kuris tiesiog yra, kuris egzistuoja savaime, kuris tikrai egzistuoja. Ir atrodo, kad viskas. Viskas baigėsi, tačiau... prabudęs ryte, vėl jauti jos tamsų buvimą.


5 - tas žingsnis. Čia ir dabar.

Aš nežinau, kuriame laike gyventi. Kaip ilgai mokiausi gyventi čia ir dabar. Bet dabar šis mokėjimas veikia prieš mane. Bandau rasti išsigelbėjimą praeityje – bet ten tik įvykiai, tirpdantys kaltės ledą – viskas kas gera negrįžtamai pamiršta. O ateityje... Kokia po velniu ateitis, aš neturiu ateities. O dabartis? Kur šis nelemtas „čia ir dabar“? Kuriame kiekviena ląstele būtent čia ir būtent dabar jauti buką sopantį skausmą, kur kiekvienos akimirkos suvokime abejingas abejingumas, kur kiekvienas laiko ir erdvės centimetras prisotintas liūdesiu.

Taip, yra dar AD, arba Antidepresantai. Geras dalykas, aš tau pasakysiu. Ne pasakyčiau, kad jie nepadeda. Tikrai, jie palaipsniui nuima skausmą, baimę, sunkumą krūtinėje, bet jie nieko neduoda vietoj to. Vietoj viso šito lieka viena didelė skylė – ateina tuštuma. Taip, ypač nemalonu jausti nerimą ir baimę, bet ši tuščia vieta tiesiog iščiulpia gyvybę. Nejauku. Nerimas ir baimė – šlykštūs jausmai, bet jie sukuria viziją, kad kažkas vyksta, keičiasi. Kai nieko nevyksta – o tai dar baisiau – aš nežinau, kas geriau, vartoti ar nevartoti vaistus. Bet nepaisant to, aš kiekvieną dieną įprastu judesiu įdedu į burną mažą kapsulę, kaip tai daro šimtai milijonų bendražygių visame pasaulyje. Pasaulyje, kur kaip epidemija siaučia depresija.

Aš negaliu pavadinti save Žmogumi. Aš nejaučiu savęs žmogumi. Nei iš mažos nei iš didelės raidės. Viduje nėra kažko labai svarbaus, kas daro mus žmonėmis. Skirtingais žmonėmis. Herojais ir padugnėmis, laimingais ir vargšais, gerais ar piktais. Aš ir visi kiti žmonės – skirtingų pasaulių būtybės. Pasaulių, kurie niekur nesusikerta. Viduje trūksta kažko svarbaus. To, kas verčia Gyventi.

Aš vengiu bendravimo, bet kartais sutinku kokį nors pažįstamą, ir tenka atlikti komunikacijos veiksmą. Įprasti pasisveikinimai, jis užduoda šį standartinį klausimą – „kaip sekasi?“, pasiruošęs išgirsti standartinį atsakymą „normaliai“. Aš pateisinu jo lūkesčius, nors man taip norisi surėkti maldaujant „Padėk! Padėk man! Aš nežinau, KAIP toliau. Aš nežinau, KAS toliau. Aš daugiau negaliu...” Vis dėl to jis pastebi mano būseną ir klausia: ”ko tu toks liūdnas?”. ”Šiaip...tiesiog neišsimiegojau”. Jeigu viskas būtų taip paprasta.

Mąstymas smarkiai iškreiptas. Tiesa, tai suvoki tik tada kai depresija baigiasi. Mintys, kad esi nepilnavertis, netgi ydingas bei kaltės jausmas – štai ta „kramtoškė“ kurią protas kramto nuo ryto iki vakaro. Amžinas uždaras ratas – depresija sukelia juodas mintis, o jos dar labiau ją sunkina.


6-tas žingsnis. Prisilietimas prie Amžinybės.

Dienos ritasi tarsi bilijardo kamuoliai, amžinybės ištašyti, panašūs vienas į kitą. Jie susidaužia su marmuriniu trenksmu galinčioje sprogti nuo įtampos tyloje, ir laikas tęsia savo tėkmę per nematomą prarają. O naktys - sudžiūvusio rudo kraujo skrepliai, praradę judėjimą. Švinta, ir vėl ritasi eilinis kamuolys. Aš daugiau taip negaliu-u-u. P-p-pašalinkite mane iš šio žaidimo. Aš pasirengęs priimti bet kokią realybę, tebūnie bet kas, tik ne šis ne-judėjimas. Ir aš įsivaizduoju šviežiai išskrostą numirėlį, varvantį riebia tulžimi ir burbuliuojančiomis pomidorų sultimis. Tegul sekundės, kaip piktos širšės gelią mano kūną ir išskaido jį į tūkstančius žodžių pasklidusių po visą pasaulį. Aš susitaikiau. Aš susitaikiau. Tebūnie, kaip tu, Dieve, nori. Arba tu, neprisotinama sene Amžinybe. Tegul mano pasaulyje nors kas nors įvyksta.

Aš įkvepiu tuščią suodiną orą. Be galo ilgai krenta iš surūdijusio čiaupo lašas. Telefonas apaugo voratinkliais. Ir kiekviename kampe Jos aklos, abejingos akys. Tu žiūri į mane, Kale, tu lėtai mane žudai.


7 – tas žingsnis. Mirtis.

Kažkas kadaise pasakė „arba tu užsiimi gyvenimu, arba tu užsiimi mirtimi. Ir būtų viskas nieko, tik aš jau seniai neužsiimu gyvenimu. O mirtis? Ji visada šalia. Pastovios mintys apie mirtį. Jos vartosi mano galvoje tarsi gleivėtas kirmėlių kamuolys. Veda iš proto, verčia viską pasaulyje pamiršti. Ir tuomet stebėtinai aiškiai supranti tuos, kurie išdrįso ten žengti. Tiesiog žengti per langą, brūkštelėti skustuvu per venas arba vieną po kitos praryti tabletes, suprantant, kad tai yra paskutinis gyvenimo poelgis, ir daugiau jau nieko nebus.

Staiga ateina momentas, kuomet jauti begalinį nuovargį. Ir nėra jokių jėgų kiekvieną rytą keltis ir pasinerti į naujos dienos beprasmybę. Paskui lėtai ją pragyventi. O vakare ilgai žiūrėti į lubas ir galvoti, kad sekančio ryto saulė bus tokia pat tuščia ir šalta. Nėra jėgų pastoviai kovoti su šešėliu, jausti, kaip pūva ir yra tavo asmenybė, krenta paskutiniai sielos žiedlapiai. Ir kiekvieną dieną vėl žengti žingsnį tamsioje laiptinėje. Kaip ištverti dar vieną dieną?

Matyti, kiek kančių tavo artimiesiems sukelia tavo liga tampa nepakeliama. Reikia tai užbaigti. Paniškai stengiesi rasti kokią nors išeitį, kabiniesi už visko, kas gali padėti. Bet visi keliai baigiasi aklaviete. Visi, išskyrus vieną. Bet, ne – tai ne man. Prieini prie absurdo. Surenki naršyklių paieškos languose žodžius ir jų junginius, pvz. „kaip išvengti mirties“, „gyvenimo absurdas“, „savižudybių prevencija“, t.t., į ką kompiuteris išmeta kažkokio šlamšto krūvas. Nejaugi nėra išeities? Ratas siaurėja. Mirtis atrodo vienintele išeitimi. Viskas, nuspręsta.

8 – tas žingsnis. Žingsnis link

Devynaukščio stogas. Kišenėje 2 puslapių laiškas, paaiškinantis mano sprendimą, prašantis atleisti ir suprasti. Viskas aišku, ryšku ir apibrėžta. Paskutinį kartą žiūriu į miestą, girdžiu vakarinį mašinų ūžesį. Įkvepiu oro – jis niekuo nekvepia. Užsirūkau. Galvoje šmėsteli mintis, kad tai panašu į paskutinį nuteistojo norą. Cigaretė atrodo prėska, kaip viskas kas mane supa. Darau žingsnį prie krašto, suprantant, kad sekantis bus paskutiniu. Stiprus gūsingas vėjas pučia į mane, bet aš žinau, kad jis manęs nepagaus. Aš ne paukštis, aš tik bandau tapti žmogumi. Bet kažkas nepavyko. Ar bus suteiktas dar vienas šansas? Maldauju tik vieno – niekada neatsirasti nei šioje žemėje nei kur kitur. Nie-ka-da. Išeiti į nebūtį.

Dar akimirka, ir viskas baigsis. Aš beveik darau šį žingsnį ir sustingstu. Praplėšiant tuštumą prieš akis iškyla artimų žmonių veidai, ir aš visiškai aiškiai suprantu, kad esu reikalingas jiems bet koks, tik ne miręs. Kažkodėl lenda į galvą mintis, kaip motinos klausia: „kaip jūsų sūnui sekasi? Ko tai seniai jo nemačiau“. Motina išbąla ir besistengiant paslėpti ašaras ištaria: „Juk jis...jis..“ Velnias. Velnias. Darau žingsnį atgal. Viskas.

Velnias. Aš negalėjau to padaryti. Negalėjau. Kalė. Kam aš po viso šito tinkamas. Depresija atėmė iš manęs viską – vidinį pasaulį, darbą, žmones, galimybes. Ji paliko man pačiam tvarkytis su savo likimu, savo gyvenimu, o aš ir šito negalėjau. Mintys pinasi. Ašaros. Piktos ir deginančios. Gimsta mintis, kad tai tarsi antras gimimas, kad aš turiu šansą. Ir aš juo pasinaudosiu. Nuotaika gerėja. Šį vakarą aš net skambinu savo draugams. La-la-la.

9 –tas žingsnis. Loss of soul

Aš dar nespėjau prabusti, bet jau žinojau, kad nieko manyje nepasikeitė. Nei lašo. Ji vėl buvo su manimi. Buvo manyje. Buvo be manęs. O ten, išorėje, išeidinėjo naktis, paliekant ant lūpų sunkų šlapio asfalto skonį. Ir pilka pelė – rytas nuvalė savo uodega pusę žvaigždžių, kita pusė šiaip išnyko. Saulė lėtai kilo į ešafotą, tempiant paskui pilką šlubuojančią dieną.

Aš vis kritau. Mirtis? Mes jau nebeeinam kartu. Jos jau čia nėra. Ji tiesiog atsiliko. Loss of soul pasaulis išskėtė rankas. Šiame pasaulyje nebuvo nieko – nei mirties, nei gyvenimo, nei džiaugsmo, nei liūdesio, nei praeities, nei ateities. Ir aš irgi nepriklausiau šiam pasauliui, aš nieko neturėjau. Nei vardo, nei noro, nei ateities. Tuščia.

Esant šioje būsenoje, man net į galvą neateitų nusižudyti. Tam reikia jėgų, siekio, noro. Čia nieko nebuvo – loss of soul pasaulyje negyvena, ten net ne egzistuoja, ten viskas praranda prasmę. O aš prarandu žmogaus pavidalą. Man jau seniai vis vien kaip atrodo mano lukštas – tuščias apvalkalas, kurio viduje nieko nėra. Ir man giliai nusispjauti, baigsis ši depresija ar ne. Man at visko nu-si-spjaut.

Vėjas. Nejaukus ir badantis. Jis pučia viduje, kur šalta ir šlykštu. Viskas stingsta. Jau sustingo. Gęsta. Pasimeta. Be galo ilgai skamba telefonas, bet niekas nepakels ragelio. Kam skambinti – nieko nėra, o aš... aš miręs. Koks švelnus šiandien dangus, taip ir norisi jame paskęsti, bet aš neatmerksiu akių. Aš miręs. Pasaulis traška ir bujoja, keičiasi ir kviečia, bet tai gyvųjų pasaulis, o aš... miręs.

Štai koks jis - susiliejimo su pasauliu jausmas. Kai pasaulis – didelis nejudantis granito luitas, o tu – juodas apnašas, sustingęs kadaise neolito laikais. Aš ir pasaulis – viena didžiulė visuma. Mes turbūt ir mirsime kartu.
Praeina minutės, valandos, dienos, savaitės. Nieko nevyksta. Ilgi mėnesiai neverti nei vienos eilutės, nei vieno žodžio. Aš seniai nustojau būti žmogumi. Aš seniai nustojau būti. Aš žiūriu į save ir stebiuosi, kaip įmanoma taip ilgai būti šiame pasaulyje be sielos, ir kaip tai aplamai įmanoma.

Pirmą kartą per ilgus mėnesius aš pagaunu savo mintį, kad AŠ STEBIUOSI. O nuostaba – tai jausmas. Nejaugi aš galiu jausti? Taip. Kažkas keičiasi. Praeina dar kuris laikas. Aš pastebiu, kad sąstingio fone kažkas keičiasi. Tik kas? Nejaugi pas mane atsiranda siela? Kaip įdomiai skamba šis žodis. Siela. Kas turi sielą – turi visą pasaulį. Ji grįžta. Palaipsniui.

Sugrįžimas

Tai tikrai ne vienos dienos procesas. Nutinka ir kritimai. Kartais net į patį dugną. Bet jie pergyvenami, todėl, kad vis tik pasirodė šviesa tunelio gale, viltis. O viltis tai viskas. Aš nežinau, kaip sugebėjau išgyvent be vilties, bet aš GYVAS. Pasaulis tarsi ryškėjanti nuotrauka, išeina iš nebūties. Atsiranda spalvos, ir aš jas jaučiu, todėl, kad esu GYVAS. Tą byloja daugelis dalykų šiame pasaulyje. Krenta lietaus lašas – jis blizgantis ir šaltas. O aš - gyvas. Išsirito saulė ir ėmėsi dėlioti ant lubų rytinę mozaiką. O aš – gyvas. Ir dar, aš – tai ne tas aš kuris buvo iki depresijos. Aš pasikeičiau.

Nežinau, kodėl, tačiau siela, beskraidanti nežinomybėje, visada sugrįžta atsinaujinusi. Toks įspūdis, kad kol aš viriau pragare, ji buvo kitur ir ant savo sparnų atnešė man naują žinojimą, naują išmintį, anksčiau neprieinamą supratimą. Matau, kad dangus turi spalvą. O saulė ryškiai geltona. Ir vėl šiame pasaulyje vyksta tūkstančiai dalykų. Ir vėl viskas, bet tarsi pirmą kartą. Ir aš noriu pasakyti AČIŪ už tai, kad aš nepadariau tada ant stogo tą žingsnį amžinybės link, ačiū, kad aš gyvas. Bet kam?

Ir vėl viskas gerai. Aš grįžtu iš darbo, žengiant minkštu šiurkščiu asfaltu. Aš labai mėgstu šį laiką, kuriame yra kažkas neapibrėžto, neįvykusio. Tai jau ne diena, bet dar ir ne vakaras. Ore sklando medžių pūkai ir saulės zuikučiai. Gatvėmis, tarsi tarakonai, zuja ūsuoti troleibusai, vežant pavargusią per darbo dieną liaudį namo. Einant sutinku tuos, kas kaip ir aš neskuba palikti gatvę, dosniai užpiltą vėstančia saule. Moterys vėsinasi ledais, vyrų rankas puošia tradicinis alaus butelis.

Viskas gerai. Aš grįžtu iš darbo, ir matau merginas pusiau permatomais drabužiais, kurių kiekis aiškiai įrodo kad dabar pats liepos įkarštis. Mano žvilgsnis slenka jų veidais. Aš einu. Miestas lėtai ruošiasi žengti į vakarą.

Viskas buvo gerai. Taip gerai, kad aš girdėjau, kaip miestas dainavo. Dainavo dulkėti žvirbliai, įtempti kaip lankas laidai, medžiai, tamsus asfaltas, ištirpęs karštyje lankstėsi ir murkė, atsiliepiant į kojų prisilietimus. Dainavo pats oras, pripildytas miesto garsais. Ir aš uždainuočiau, bet bijojau savo balsu išderinti šią muziką. Todėl aš tiesiog klausiausi. Ėjau namo. Tam, kad pavakarieniaučiau, nueičiau į dušą ir paskui eičiau miegot, tam, kad...

RYTE MANE PAŽADINO SAULĖ...
Vartotojo avataras
Parašė Agni
#197 aciu, Masa, uz vertima. isties sis pasakojimas labai tiksliai atsispindi kaip jauciasi ir gyvena depresija sergantis zmogus.
Parašė autodafe
#7912 Labai. Lyg pati būčiau tai rašius.
Vartotojo avataras
Parašė Melisa
#7948 Taip. lyg aš pati būčiau tai rašiusi...
Parašė rejukas
#8704 neskaiciau ir negirdejau ir net pati nemoku taip issakyti savo busenos, kuri manyje gyvena, kaip tai padare sis zmogus.
Parašė Atėnė
#9536 hmz.... neturiu kantrybės perskaityti iki galo... man kogero dar nėra taip blogai ir tikiuosi nebus, nes ką turiu dabar, tai irgi jau užtektinai
Vartotojo avataras
Parašė linjurga
#12204 Stebėtinas įžvalgumas. Viskas taip tikra iki skausmo. Viskas ir pačios išgyventa. Štai kokia JI, daugiaveidė kalė, vardu DEPRESIJA...
Vartotojo avataras
Parašė eLile
#13132 Nors labai daug, aš perskaičiau. Ir man labai patiko Jo pasakojimas. Nuostabiai aiškiai Jis moka savo mintis išreikšti... Aš irgi norečiau savo jausmus išreikšti žodžiais...bet teisingais...
Vartotojo avataras
Parašė Gfd
#30300 Oi, man taip žiauriai tikrai nebuvo. Nenuostabu - mano diagnozė - depresija su klaustuku. Va šita, aprašyta - tai jau tikrai be klaustuko...
Parašė Praeive
#30302 Ačiū, Maša. Labai stipriai pagauta subtilumai ir niuansai..
Vartotojo avataras
Parašė DoubleMama
#40264 iki šiol nežinodavau kaip aprašyti, apsakyti savo būseną... o dabar žinau ir beveik galiu...
ji lygiai tokia pati...
Vartotojo avataras
Parašė vikute
#73887 Trumpai drutai: kas nesuvokia kas tai yra depresija ir nesupras niekada, kol patys nepersirgs.Niekaip kitaip nesupras kodel kartais darome protu nesuvokiamus blogus dalykus ir taip kenciame nuo apatijos, kai ji sveikuju pasaulyje yra vadinama tinginyste.Mano tetis ir sesuo manes niekad nesupras.Ir man jau ( cenzura ).
Vartotojo avataras
Parašė Aurėja
#73889 Vikute, smagu tave čia matyt.
Dėl apatijos vadinimo tinginyste - tikra tiesa, sveikųjų pasaulyje labai populiaru pasakyt, kad tu esi tinginys ir per daug nesismulkint. Tiesą sakant, ir aš pati, kai nesirgau, galvojau, kad su tuo negalėjimu nieko daryt galima labai nesunkiai susidorot, užtenk atik prisiverst. pasirodo, toli gražu. Todėl dabar jau imu suprast ir nebepykt ant tų, kurie sako, kad depresija - tai neliga. Liga, ir dar kokia. O ligai gydyti reikalingi vaistai. Bet tai - jau kita tema.
Parašė bevardo
#103431 panasu labai panasu....
Vartotojo avataras
Parašė mirusi vakar
#168546 labai atspindi mano vidine busena,bet as taip tobulai aprasyt savo vidaus nesugebeciau