Moderatorius: Katinas

Vartotojo avataras
Parašė Mellisa
#248782 Maingirdai, senai bemaciau ja. Dirba juodai, jauciu.
Vartotojo avataras
Parašė Ciaba
#266794 Puikus, nuostabus Virtual vertimas. Bandysiu įsiūlyt paskaityt artimiesėms.
Nes per 10 metų jiems nesugebėjau tinkamai išaiškint ką jaučiu. Nuoširdus ačiū tau.
Vartotojo avataras
Parašė maingirdas
#266795 aciu Virtual uz vertima. isties sis pasakojimas labai tiksliai atsispindi kaip jauciasi ir gyvena depresija sergantis zmogus.
Parašė MildaG
#267876 Sveiki,
radau jūsų forumą atsitiktinai, ieškodama informacijos apie psichines ligas, nes serga vienas artimas žmogus. Bandau suvokti, kaip jam padėti, bet kol kas nesuprantu, nors perskaičiau gana daug šio forumo ir kitos informacijos.
Ligai įsibėgėjus ir visiems artimiesiems tai supratus, iš pradžių atrodė, kam tie psichiatrai skiria jaunam žmogui kalnus vaistų, kai jam galbūt tereikia susivokti savyje, išmokti priimti save ir motyvuoti veiklai bei užsiėmimui, tai yra pereiti iš vaiko suaugusio kailyje į tikro suaugusio - su įsipareigojimais, siekiais, norais ir drąsa - kailį. Buvau pasiryžusi kalbėtis, pripompuoti jį tikėjimo, kad viską galima pasiekti, jei labai nori ir stengiesi, ir motyvacijos: eik, stenkis, daryk ir tau pasiseks, pamatysi. Tik negulėk lovoje ir nekontempliuok egzistencinių minčių, išmok spirgėti noru kažką pasiekti, kažką nuveikti sau ir kitiems. Toks jau tas suaugusių pasaulis - tegul ne visada jis būna paprastas ir draugiškas, bet dažniausiai jame galima visai pakenčiamai suktis ir gyvuoti. Norėjau paaiškinti, kad bet kuriam sveikam žmogui reguliariai užplaukia juodų egzistencinių minčių, ypač kai gyvenime nutinka svarbūs įvykiai - kažkas gimsta ar miršta, kažkas susitinka ar išsiskiria. Tuomet nesupranti, kur esi, ką šitame visatos išmatavime veiki ir kodėl. Bet pasikapstęs truputį tuose mąstymuose, galiausiai numoji ranka ir imiesi įprastinės kasdieninės veiklos. Kiekvienam sveikam papuola prastų dienų, kai nesinori keltis iš lovos ir kažką veikti, ar po streso darbe neįmanoma užmigti. Bet juk žmogus žino, kad visa tai tiesiog silpnybė, nuovargis, ir kad svarbiau yra įsipareigojimai, reikalai, atsakomybė už vaikus, tėvus, kitus artimuosius. Kad tik pats žmogus už savo gyvenimą atsakingas ir tą atsakomybę verta įgyvendinti kuo paprastesniu, tausojančiu būdu.
Viso to savo artimajam taip ir nepasakiau. Nes bijau, kad tai ne padės, o tik pakenks, kad tai "sveiko" žmogaus supratimas ir pasaulis. Sveikas žmogus nori ir siekia jaustis gerai. Ko siekia sergantis žmogus, man ir toliau išlieka mįslė. Perskaičiau daug šio forumo ir kol kas man vis dar nepavyksta suvokti ir priimti šio, kitokio, pasaulio. Dėl to labai labai gaila, nes norisi kažkaip padėti mano artimam žmogui, o aš taip ir nesuprantu, kaip.
Vartotojo avataras
Parašė pasaulis
#268070 Sveiki Milda.
Iš tiesų jūsų išdėstytos mintys yra dalinai tiesa, bet ne visais depresijos atvejais jas galima pritaikyti. Kiekvienas depresijos atvejis yra individualus ir daug dalykų priklauso nuo depresijos pobūdžio, atsiradimo: ar tai staigiai atsiradusi liga, neturinti jokių konkrečių priežasčių (na tiksliau dėl cheminių disbalansų organizme), ar palaipsniui į sielą besiskverbianti liga, kuri iš lėto "valgo" žmogų.

Suprasti žmogų yra apskritai misija neįmanoma, matyt, nepriklausomai ar žmogus serga ar neserga? Tačiau iš tiesų teisinga būtų pasakyti, kad sergantįjį geriausiai suprasti geba tik kitas sergantysis.

Jūsų klausimas, ko siekia sergantis žmogus, yra labai sudėtingas. Sergantysis ir pats nesugeba sau to atsakyti, o ką jau bekalbėti apie kitą žmogų. Galbūt, mano nuomone, sergantysis nesiekia NIEKO, jsi neegzistuoja, negyvena, suprantat?

Viskas priklauso nuo depresijos sudėtingumo ir ar žmogus sąmoningai supranta savo būseną kaip ligą, ar ne.
Sunkiausiais atvejais, ko gero, žmogaus mąstymas jau būna tiek "apsėstas" tuštumos ir negatyvių minčių, kad vienintelė siekemybė yra... pati žinote kas.

Padėti sergančiam žmogui yra begalo sunku, ir kaip visais gyvenimo atvejais, kitas žmogus gali tave tik nukreipti tinkama linkme, bet eiti tuo keliu ir kovoti turi pats.

Čia yra daug istorijų ir patyrimų kaip padėti, išgyventi... galbūt rasite ką nors tinkančio sau?
Bet svarbiausia, manau, nepalikti tokio žmogaus vieno, tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme...

Sekmės.
Vartotojo avataras
Parašė Ciaba
#268075 Gera trumpa diskusija. Geras klausimas- prašymas. Geras atsakymas- patarimas.
Manau, kad plačiau ir geriau niekas nepaaiškins. Iš savo patirties žinau- netgi mano gydytoja nelabai suprato, kai labai kentėjau. Pasakė: "na sakė man, kad tos dvasinės kančios siaubingos". Taigi reikėtų paskaityti daugiau, paanalizuoti pasisakymus, galbūt pabendrauti su kai kuo per PM.
Man tai labiausiai patiko šitas pasisakymas. Jame sklandžiausiai ir aiškiausiai apibūdinami sergančiojo jausmai. Kai daviau savo antrąjai pusei paskaityt, atrodo ji suprato daugiau, negu aš per 10 metų sugebėjau išaiškint.
Niuriausiais savo gyvenimo momentais narsiau po interneto platybes, ir radau toki rusiska saita, www.lossofsoul.com. Sio puslapio kurejas, menines sielos vyrukas Gatsby, aprase savo depresija, ir as negalejau sito neisversti. Lenkiu galva pries sugebejima sitaip genialiai rasyti...


SKAITYTI ČIA--- http://www.depresijosklubas.lt/forumas/viewtopic.php?t=31
Vartotojo avataras
Parašė maingirdas
#268102 man ir skaityti nereikia ,kas yra depresija ,tai dvasines kancios ir t.t.Koks sunkus tas suknistas gyvenimas ,vieni tuokiasi ,kiti skiriasi...
Parašė MildaG
#268117 Ačiū atsiliepusiems.

Ciaba - taip, mačiau šį pasakojimą šios temos pradžioje, pradėjau skaityti, bet po keleto paragrafų apėmė tokia nykuma, kad supratau, jog nesugebėsiu perskaityti iki galo. O gal net ir pabijojau, kad pasakojimas nebūtų "užkrečiamas"...

Pasaulis - ačiū už atsakymą. Sustojau ilgam prie sakinio "sergantysis nesiekia nieko". Ilgai apie tai galvojau. Galbūt tai ir yra visa bėda, kad nesiekia nieko, nes kažko siekti reikia - nori, nenori, bet reikia. Gali siekti didelių dalykų, gali siekti mažų, tai visai nesvarbu. Bet būtent siekis varo mus pirmyn. Esu daug kartų girdėjusi iš įvairių žmonių, kad jie nežino ko nori. Bet jie tik taip sako, kai pavargsta. O iš tiesų suprasti, ko nori, nėra taip sudėtinga. Galiausiai, jei pačiam nepavyksta, reikia klausti kitų žmonių. Ne visi žmonės blogi ir pikta linkintys, yra ir tokių, kurie nori ir gali patarti, palaikyti, paskatinti, pamotyvuoti, padrąsinti. Tuomet supratęs, ko nori, pradedi dirbti ta linkme, ir dažniausiai pasiseka. Jei nepasiseka, ką gi - pasaulis pilnas progų ir galimybių. Turbūt pamanysite, kad per primityviai į viską žiūriu. Ir iš tiesų taip, primityviai ir paprastai, bet aš puikiai žinau, kad pasiduoti yra labai lengva. Lengviau, paprasčiau yra būti nelaimingam, nei siekti būti laimingam. Net nežinau, kodėl visa tai rašau, gal tai dalis mano įsivaizduojamo motyvavimo, kuriuo galbūt kas nors patikės. Nežinau, turbūt taip ir liksiu nesuprasta. Bet kokiu atveju, ačiū bandžiusiems pagelbėti.
Vartotojo avataras
Parašė maingirdas
#268122 Milda ,atsiprasau ,kad cia isiterpiau.Tau sekmes,buk laiminga Milda :flo
Vartotojo avataras
Parašė EniGmO
#268140
MildaG rašė:Ačiū atsiliepusiems.

Ciaba - taip, mačiau šį pasakojimą šios temos pradžioje, pradėjau skaityti, bet po keleto paragrafų apėmė tokia nykuma, kad supratau, jog nesugebėsiu perskaityti iki galo. O gal net ir pabijojau, kad pasakojimas nebūtų "užkrečiamas"...

Pasaulis - ačiū už atsakymą. Sustojau ilgam prie sakinio "sergantysis nesiekia nieko". Ilgai apie tai galvojau. Galbūt tai ir yra visa bėda, kad nesiekia nieko, nes kažko siekti reikia - nori, nenori, bet reikia. Gali siekti didelių dalykų, gali siekti mažų, tai visai nesvarbu. Bet būtent siekis varo mus pirmyn. Esu daug kartų girdėjusi iš įvairių žmonių, kad jie nežino ko nori. Bet jie tik taip sako, kai pavargsta. O iš tiesų suprasti, ko nori, nėra taip sudėtinga. Galiausiai, jei pačiam nepavyksta, reikia klausti kitų žmonių. Ne visi žmonės blogi ir pikta linkintys, yra ir tokių, kurie nori ir gali patarti, palaikyti, paskatinti, pamotyvuoti, padrąsinti. Tuomet supratęs, ko nori, pradedi dirbti ta linkme, ir dažniausiai pasiseka. Jei nepasiseka, ką gi - pasaulis pilnas progų ir galimybių. Turbūt pamanysite, kad per primityviai į viską žiūriu. Ir iš tiesų taip, primityviai ir paprastai, bet aš puikiai žinau, kad pasiduoti yra labai lengva. Lengviau, paprasčiau yra būti nelaimingam, nei siekti būti laimingam. Net nežinau, kodėl visa tai rašau, gal tai dalis mano įsivaizduojamo motyvavimo, kuriuo galbūt kas nors patikės. Nežinau, turbūt taip ir liksiu nesuprasta. Bet kokiu atveju, ačiū bandžiusiems pagelbėti.


gal ir teisinga čia, yra tiesa,..bet pavyzdžiui man tai jau užsitęsus tam tikrom būsenom sunku atskirti kas kaip ir kur dėl ko...kvaila būtų tikėtis visą gyvenimą laukt varikliuko,...manau daugelio problema yra nenorėjimas paprastų kasdieniškų dalykų- tie kurie tampa rutina..o pažinti vis daugiau ir noras patirti būsenos, kurios varo į priekį,nesusimąstant...deja...labai čia ligos priklauso ir nuo materialumo,ir aplinkos,nuo visko...matai balta ir gyveni gražiai, paragauji skausmo ar neveiklumo,..ir gyveni paskui tamsumom....reikia reikia būt stipriem atsistot,nusispjaut..bet būkim atviri tokių maža......aš pati jaučiuos silpna ir apatiška viskam,..nieks nestebina,..nors ir gyvenimas nestovi vietoj....
Vartotojo avataras
Parašė Ciaba
#268179
MildaG rašė:Ačiū atsiliepusiems.

Ciaba - taip, mačiau šį pasakojimą šios temos pradžioje, pradėjau skaityti, bet po keleto paragrafų apėmė tokia nykuma, kad supratau, jog nesugebėsiu perskaityti iki galo. O gal net ir pabijojau, kad pasakojimas nebūtų "užkrečiamas"...

Pasaulis - ačiū už atsakymą. Sustojau ilgam prie sakinio "sergantysis nesiekia nieko". Ilgai apie tai galvojau. Galbūt tai ir yra visa bėda, kad nesiekia nieko, nes kažko siekti reikia - nori, nenori, bet reikia. Gali siekti didelių dalykų, gali siekti mažų, tai visai nesvarbu. Bet būtent siekis varo mus pirmyn. Esu daug kartų girdėjusi iš įvairių žmonių, kad jie nežino ko nori. Bet jie tik taip sako, kai pavargsta. O iš tiesų suprasti, ko nori, nėra taip sudėtinga. Galiausiai, jei pačiam nepavyksta, reikia klausti kitų žmonių. Ne visi žmonės blogi ir pikta linkintys, yra ir tokių, kurie nori ir gali patarti, palaikyti, paskatinti, pamotyvuoti, padrąsinti. Tuomet supratęs, ko nori, pradedi dirbti ta linkme, ir dažniausiai pasiseka. Jei nepasiseka, ką gi - pasaulis pilnas progų ir galimybių. Turbūt pamanysite, kad per primityviai į viską žiūriu. Ir iš tiesų taip, primityviai ir paprastai, bet aš puikiai žinau, kad pasiduoti yra labai lengva. Lengviau, paprasčiau yra būti nelaimingam, nei siekti būti laimingam. Net nežinau, kodėl visa tai rašau, gal tai dalis mano įsivaizduojamo motyvavimo, kuriuo galbūt kas nors patikės. Nežinau, turbūt taip ir liksiu nesuprasta. Bet kokiu atveju, ačiū bandžiusiems pagelbėti.


Taip. Visa tai, ką pasakei, tinka sveikam žmogui. Trumpas pasimetimas, kartais užeinantis noras nedaryti nieko, gan stipri depresija užeinanti kažko netekus. Visą tą patiria ir sveikas žmogus. Skirtumas tik tame- sveikas žmogus su tuo susitvarko, visa tai po ilgesnio ar trumpesnio laiko praeina. Be pėdsakų. O segančiajam tai tesiasi ištisai. Jam tai nepraeina savaime, be medikamentų, o kartais nepadeda ir jie. O sakyti sergančiajam:
Lengviau, paprasčiau yra būti nelaimingam, nei siekti būti laimingam.

manau yra mažiausiai nekorektiška. Tai tas pats, kas sakyti žmogui be kojos:" ko tu nevaikštai? Susiimk ir eik."
Ne kiekvienas gali suprasti tokios rūšies ligą. Manau, kad ir aš nesugebėsiu išaiškinti.
Sėkmės tau. Ir bandyk suprasti. Jeigu sugebėsi suprasti- pusė darbo padaryta.
Vartotojo avataras
Parašė intentions
#268194
Ciaba rašė:
Lengviau, paprasčiau yra būti nelaimingam, nei siekti būti laimingam.

manau yra mažiausiai nekorektiška. Tai tas pats, kas sakyti žmogui be kojos:" ko tu nevaikštai? Susiimk ir eik."
Ne kiekvienas gali suprasti tokios rūšies ligą. Manau, kad ir aš nesugebėsiu išaiškinti.
Sėkmės tau. Ir bandyk suprasti. Jeigu sugebėsi suprasti- pusė darbo padaryta.

Sakyti gal ir nekoretiska, bet as asmeniskai pati pastebejau, kad nemazai serganciuju deda per mazai pastangu savo pasveikimui. Nes viskas aplink vienodai, nera motyvacijos ir t.t. kartais atrodo kad net su pasimegavimu pasakoja apie savo melancholiskas kancias.
O zmogus be kojos gali vaikscioti. Reikia tik pritaikyti ramentus ar proteza. Ir pastangu reikia. O kitas jo vietoj gules lovoje, nes nematys prasmes eiti, jei neturi vienos kojos.
Vartotojo avataras
Parašė Paukstis
#268195 Intensions, pritariu. su koja geras pavyzdys. Vienam - be kojos atspirtis sporto aukstumas pasiekti, o kitam - invalido vezimely prasigerti...
Vartotojo avataras
Parašė Ciaba
#268197
Sakyti gal ir nekoretiska, bet as asmeniskai pati pastebejau, kad nemazai serganciuju deda per mazai pastangu savo pasveikimui. Nes viskas aplink vienodai, nera motyvacijos ir t.t. kartais atrodo kad net su pasimegavimu pasakoja apie savo melancholiskas kančias.


Iš dalies sutinku ir nesiginčysiu. Gali dėti pastangas tada, kai jau gali dėti, arba jeigu nepasiekei tokios ligos stadijos, kada jau nebegali dėti.
Bet kai esi tokioj stadijoj ligos, kai ne įmanoma pasikelti iš lovos ir netgi problematiška atsikelti nueiti atlikti gamtinius reikalus, (o man tokia būsena tesėsi vieną kartą pusę metų), jau nekalbant apie asmens higieną. Bijojau, kad neįsiveistų kokių gyvių, tai periodiškai apsišluostydavau drėgnu ranksluoščiu. Kokios tokioj būsenoj esant gali būti motyvacijos ar pastangos pasveikimui. Tokiu atveju tik medikamentiniu būdu( jeigu padeda) davesti iki normalesnės būsenos ir tik tada kalbėti apie motyvacijas.
Teko skaityti vieno sergančiojo sunkia depresijos forma pasisakymą. Tai jisai gulėjo ligoninėj ir tris mėnesius gulėjo su pampersais, kol neišvedė jo iš tos baisios būklės.
Vartotojo avataras
Parašė intentions
#268207 Ciaba, pritariu tau, kad yra bukliu, kur be vaistu niekaip. Man irgi teko gulet lovoj neislipant visa diena, bet tada jau supratau, kad kazkas cia nenormalaus ir begau pas gydytoja. Ir taip, tuo momentu snekos apie valios pastangas kelia pykti ir juoka. Bet snekant apie ta tarpsni, kai 'Gali dėti pastangas tada, kai jau gali dėti', tai nemazai kas deda tu pastangu per mazai. =)