Moderatorius: Katinas

Vartotojo avataras
Parašė intentions
#268439
Ciaba rašė:Na patį tai gal ir nervina. Bet partneriui(moteriai) gal ir geriau. Jos vis gi skundžiasi, kad joms viskas per greit. =)

Tai kad 'sunkiai' nereiskia 'negreit'. :achtung Cia nuo laiko nepriklausanti savoka.
Na bet mes cia jau kazkaip offtopinam =)
Vartotojo avataras
Parašė Laura_Palmer
#288284 Nebylus šauksmas

Depresija yra ne tik vidiniai žmogaus išgyvenimai, bet ir žinia, siunčiama aplinkiniams, pirmiausiai - artimiesiems.

Depresijos kamuojamam žmogui nepakanka vien artimųjų užuojautos. Labiausiai jam reikia supratimo, nes užuojauta be supratimo atrodo apsimestinė. Tačiau artimieji šioje situacijoje jaučiasi bejėgiai būtent dėl to, kad nesupranta, kas vyksta.

Kas tai?

Vidinė realybė neegzistuoja pati sau. Lygiai kaip ir jausmai negali kilti iš niekur. Visas žmogaus vidinis pasaulis egzistuoja ne tik dėl savęs paties, bet ir tam, kad būtų išreikštas išoriniam pasauliui - bendraujant su aplinkiniais, pirmiausiai - su artimaisiais, kuriuos mylime arba kuriuos norėtume mylėti.

Žmogus negali gyventi izoliuotas, tai visiems žinoma, tačiau ne tik todėl, kad jaučia poreikį bendrauti, bet ir todėl, kad jaučia poreikį mylėti ir būti mylimas. Kad ir kokia forma šis poreikis pasireikštų, tai yra emocinio žmogaus gyvenimo pagrindas, be kurio jis - tik ląstelių konglomeratas, atliekantis vartojimo ir išskyrimo funkcijas.

Depresyvią žmogaus būseną, o tiksliau - depresyvų elgesį, reiktų laikyti nepatenkinto meilės poreikio išraiška. Psichoanalitikas Šandoras Rado depresiją pavadino "meilės šauksmu". Nebyliu meilės šauksmu.

Jeigu santykiai su artimaisiais panėši į vaikystės santykius - kai motina negalėjo arba nemokėjo vaikui parodyti savo meilės (galbūt dėl to kalta jos pačios motina arba motinos motina, o gal skurdas, liga ar kitos priežastys), - tariamas artimųjų abejingumas kamuojamam depresijos žmogui tampa dar skausmingesnis.

Žmogaus, kamuojamo depresijos, tragedija, yra ta, kad jis nesugeba išreikšti žodžiais savo meilės poreikio. Jis ir pats nežino, koks didelis yra šis poreikis.

Iš kur tai?

Polinkis į depresiją susijęs su tėvų, o ypač motinos, meilės deficitu vaikystėje. Kai vaikas auga jausdamas chronišką meilės deficitą, jam tenka prisitaikyti, kad išgyventų tokioje situacijoje. Šis prisitaikymas reiškia, kad atsiranda tam tikri psichologiniai saugikliai, pirmiausiai - neigimas. Vaikui tenka neigti savo poreikį būti mylimam. Kadangi meilės nėra - vadinasi, man jos ir nereikia. Toks reagavimo būdas giliai įleidžia šaknis.

Psichologinės savigynos mechanizmas veikiai nesąmoningai. Tokio disonanso pasekmė - baisi praraja tarp depresija sergančio žmogaus ir jo artimųjų. Juk šis žmogus nežino savo būsenos priežasties; jis jaučia kažką, kas aplinkiniams atrodo perdėta, išgalvota ir netgi nesvarbu (ar neegzsistuojama). Tačiau šie išgyvenimai yra JO ir jie - tikri.

Žmogus, kamuojamas depresijos, nežino, kodėl kamuojasi, ir vardija paviršutiniškas priežastis. O jo artimieji, neįstengiantys jo suprasti ir jam padėti, galų gale ima jo šalintis. Ir kenčiantysis vietoje meilės gauna glicino, vitaminų ir antidepresantų, o gal įninka į alkoholį ar narkotikus.

Kur tai veda?

Antidepresantai, alkoholis ir narkotikai priveda prie priklausomybės ir tik pablogina padėtį. Jeigu žmogui padeda antidepresantai, jis visiems (ir pats sau) tampa ligoniu. Jeigu padeda alkoholis ir narkotikai, - ligoniu ir "blogu". Tuomet visi jį ima gydyti ir mokyti - ir vietoje meilės jis galų gale vis tiek gauna trankvilizatorių ir narkologo patarimų. O artimieji, laikydami tai gydymu, perkelia visą atsakomybę nuo savęs ant gydytojo.

Depresijos kankinamam žmogui tai tampa vienintele meilės ir globos, kurios jam taip reikia iš artimųjų, forma. Narkologas arba psichiatras jam tampa motina, kuri juo rūpinasi, o vadinasi, - myli, o trankvilizatoriai, vitaminai ir glicinas - jos pienu. Gydytojas tampa surogatine motina, o artimieji turi sau pasiteisinimą, kodėl jo vengia. Taip susidaro uždaras surogatinių santykių ratas, iš kurio, regis, nėra išėjimo...

Parengė Vilma Skiotienė
Parašė Vvol
#288637 Man toks klausimas kylo, jeigu depresija gali sukelti nerimą ir nemigą, nerimas depresiją ir nemigą, o nemiga depresiją ir nerimą, kaip atskirti ligą nuo simptomų? AIšku AD dažniausiai gydo visus simptomus, bet vistiek... Kažkaip painiai viskas atrodo :bloga
Parašėmarronnier
#288708
Vvol rašė:Man toks klausimas kylo, jeigu depresija gali sukelti nerimą ir nemigą, nerimas depresiją ir nemigą, o nemiga depresiją ir nerimą, kaip atskirti ligą nuo simptomų? AIšku AD dažniausiai gydo visus simptomus, bet vistiek... Kažkaip painiai viskas atrodo :bloga


Palik šituos savo gydytojui. :)
Parašė Vvol
#288719
marronnier rašė:
Vvol rašė:Man toks klausimas kylo, jeigu depresija gali sukelti nerimą ir nemigą, nerimas depresiją ir nemigą, o nemiga depresiją ir nerimą, kaip atskirti ligą nuo simptomų? AIšku AD dažniausiai gydo visus simptomus, bet vistiek... Kažkaip painiai viskas atrodo :bloga


Palik šituos savo gydytojui. :)


Tai palieku ir pasitikiu. Bet šiaip man idomu kaip jie skyria :)
Vartotojo avataras
Parašė LIXXA
#294322
Vvol rašė:
marronnier rašė:
Vvol rašė:Man toks klausimas kylo, jeigu depresija gali sukelti nerimą ir nemigą, nerimas depresiją ir nemigą, o nemiga depresiją ir nerimą, kaip atskirti ligą nuo simptomų? AIšku AD dažniausiai gydo visus simptomus, bet vistiek... Kažkaip painiai viskas atrodo :bloga


Palik šituos savo gydytojui. :)


Tai palieku ir pasitikiu. Bet šiaip man idomu kaip jie skyria :)


pritariu...ir man idomu :bloga
Vartotojo avataras
Parašė Agni
#296086 Aš šiek tiek norėčiau pasisakyti savižudybės temos banga, kurią sukėlė Šapranausko mirtis. Tai jokiais būdais nebus bandymas pateisinti savižudybę, aš tiesiog noriu padiskutuoti ta tema ir pabandyti paaiškinti, kas vyksta savižudžio galvoje. Tuo pačiu pasakyt, kad man labai labai pikta girdėti kliedesius ta tematika, juk sergantis depresija žmogus jaučia labai didelius skausmus, kurie dar klausimas ar yra didesni nei fiziniai ar lygiaverčiai jiems. bet štai jei žmogus serga vėžiui ir kenčia dideles kančias, tai yra natūralu, kad jis gauna gydymą jo skausmas yra malšinamas medikamentais. depresija yra dvasinis vėžys, ji suėda žmogaus "sielą", bet sergantis depresija žmogus geriausiu atveju užkemšamas armacininkų tuo metu proteguojamais antidepresantais, o tinkamą gydymą gauna tik pavieniai. Jis paliekams kęsti kančias, liga progresuoja, skausmai didėja, todėl, būtent todėl NEIŠTVĖRUS BAISAUS SKAUSMO, yra žudomasi. Todėl, kad kančios pasibaigtų, o ne kad artimiesiems būtų geriau, toje stadijoje, kai skausmas jau nebepakeliamas, pofik tie artimieji ir jų nuomonė totaliai. Niekas nesižudo, kad artimiesiems būtų geriau čia tik artimieji gali būti tokie egoistai, kad susigalvotų sau pasakaitę. Negana to, kad tu sergi, jauti tiesiog fizines kančias, negauni tinkamo gydymo, tu dar turi kęsti ir gėdą, kad susirgai, nes tai labai gėdinga liga, arba kaip liaudyje sakoma "išpindėjimas". Keista, kodėl niekas vėžio nelaiko išpindėjimu? nes aš tai manau, kad vėžys yra gryniausias egoizmas ir išpindėjimas. Dabar mąstykit logiškai, jūs susergate vėžiu, niekas jūsų negydo, sako kai skaudės, išgerk paracetamolio. Negana to, jūs žinote, kad jeigu jūsų darbdavys sužinos, kad sergate, jus tikėtina atleis iš darbo, visuomenės nariai jus smerks, kaltins, kad pats prisišaukėte ligą, kad niekuo jūs nesergate, tik įsivaizduojate, jog sergate ir bla bla bla. O laikas bėga, jūsų vėžys auga, plinta, galiausiai jūs vos pajėgiate dėl baisių kančių pakilti iš lovos ir nušliaužti iki tualeto. Artimieji ir draugai nusisuko, nes kiek galima "tempti" tą prakeiktą vėžininką, kuris pats visiškai nenori pasveikti, nes juk matote, atnešiau stiklinę vandens jams vieną kartą, du kartus pasakiau: viskas bus gerai, tu pasveiksi, o jis kaip sirgo, taip serga. Tai kiek žmonių šioje situacijoje bent jau nepabandytų pasidaryti galo? Nors nereikia ir tiek daug, dauguma žmonių neištverdami fizinių kančių žudosi, mes svarstome, kad reikėtų įteisinti eutanaziją tokiais atvejais, juk skauda, žmogus kenčia nepakeliamas kančias. Tai atleiskite meldžiamieji, kodėl tokia diskriminacija? Kodėl, sergantis depresija žmogus, užbaigęs savo dvasinio vėžio sukeltas nebepakeliamas kančias yra vadinamas egoistu, krikščionių sekta jo net neleidžia palaidoti su religiniais ritualais ir apeigomis? Kodėl gi čia negalime pritaikyti eutanazijos? Kas čia per idiotiška šnekta apie egoizmą? Ar tai nenoras atsisukti į save ir pamatyti, kokie mes patys esame egoistai? Jei man skauda ir aš skausmo nebegaliu ištverti, tai gal leiskite man numirti, juolab, kad padėti tikrai nei galite, nei norite? Niekas nesižudo, kad mamai/tetei/probabytei būtų geriau, kai galus atiduosiu. Žmonės žudosi, nes labai skauda ir nori, kad tas skausmas pasibaigtų.
Vartotojo avataras
Parašė dangiska
#296094 gerai Agni cia pasakei...tiesa...
Vartotojo avataras
Parašė Ciaba
#296110 Taip. Mes tą patyrę suprantame. Ir pats norėjau nutraukti tas kančias. Bet kaip išaiškinti tam, kuris to nesupranta?
Kai pusę metų gulėjau lovoje, kai nuėjimas iki tualeto buvo žygdarbis man, kai sutelkęs paskutines jėgas atsinešdavau iki lovos drėgną rankšluostį ir apsitrindavau kūną, mano "brangioji" uošvienė atvažiavusi ir įkišusi galvą per duris rėkė man- " lomkės tau, lomkės nuo vaistų".
Tai toks tas supratimas...
Vartotojo avataras
Parašė Būsena
#296112 Na kaip čia pasakius... Pagal prognozes 2020 m. depresija sirgs kas 3 žmogus. Tai du tegul gyvena, o trečias iškart galabintis?

Artimųjų egoizmas? Sutinku, yra tokio. Bet ką jaustų mano vaikas, jei aš nusigalabinčiau? Ir gal tai yra mano egoizmas, jei aš pagimdžiau ją ir palikčiau našlaitę šiame ne pačiam švelniausiam pasauly ?
Ir nežinau ar man nors kas nors rūpėtų šioj žemėj - jei mano vaikas nusigalabintų...
Vartotojo avataras
Parašė Agni
#296172
Būsena rašė:Na kaip čia pasakius... Pagal prognozes 2020 m. depresija sirgs kas 3 žmogus. Tai du tegul gyvena, o trečias iškart galabintis?

Artimųjų egoizmas? Sutinku, yra tokio. Bet ką jaustų mano vaikas, jei aš nusigalabinčiau? Ir gal tai yra mano egoizmas, jei aš pagimdžiau ją ir palikčiau našlaitę šiame ne pačiam švelniausiam pasauly ?
Ir nežinau ar man nors kas nors rūpėtų šioj žemėj - jei mano vaikas nusigalabintų...

Prie ko čia tai? Kalba eina apie požiūrį į žmogaus ligą. Įsiskaityk geriau, nes parašei nesąmonę dabar neįsigilinus.
Vartotojo avataras
Parašė Būsena
#296173 O aš kalbu apie tai, kad vargu ar tave domintų visi šiti išvedžiojimai, jeigu tavo pačios vaikas nusigalabintų.
Nes vėžio skausmai ėda kūną ir yra realūs. O depresijos klube krūva žmonių - kurie nėra nei kvaili, nei bjaurūs, nei niekam tikę - bet jie taip jaučiasi dėl ligos iškreipto mąstymo... Ir todėl nori nusigalabinti. Man tai neatrodo tapatu.
Vartotojo avataras
Parašė Būsena
#296174 Ir mano požiūriu jau nuo pradinių klasių vaikams turėtų vykti psichologų vedamos pamokėlės apie jausmus, jų atpažinimą, išreiškimą. Apie bendravimą, savęs vertinimą ir nuvertinimą. Apie daugelį dalykų.
Galbūt tuomet šiame forume mūsų būtų mažiau...
Vartotojo avataras
Parašė Būsena
#296176 P. S. Nemanau, kad depresija egoizmas ar išpindėjimas. Ir užjaučiu tuos, kurie dabar blogai jaučiasi.
Vartotojo avataras
Parašė Agni
#296177
Būsena rašė:O aš kalbu apie tai, kad vargu ar tave domintų visi šiti išvedžiojimai, jeigu tavo pačios vaikas nusigalabintų.
Nes vėžio skausmai ėda kūną ir yra realūs. O depresijos klube krūva žmonių - kurie nėra nei kvaili, nei bjaurūs, nei niekam tikę - bet jie taip jaučiasi dėl ligos iškreipto mąstymo... Ir todėl nori nusigalabinti. Man tai neatrodo tapatu.

domintų, mane domintų, kodėl. norėčiau suvokti, kodėl jis taip padarė ir nemanyčiau, kad jis yra nusipelnęs būti viešai smerkiamu bei netgi atskiriamu nuo religinės bendruomenės, todėl, kad sirgo. o tu nori pasakyti, kad depresija sergančio žmogaus skausmas yra nerealus, kad ši liga neėda jo kūno?