Moderatorius: Katinas

Vartotojo avataras
Parašė Peleda
#304350 Arba neradau, arba blogai ieškojau info apie šią depresijos formą, šiame forume. :) Tai sugalvojau, kad gal būtų įdomu sužinoti apie tai daugiau. Tikriausiai kyla natūralus klausimas kodėl? Kalbant apie mane, tai aplinkiniai nepasakytų, kad man yra depresija ar kažkas panašaus. Tai norisi paklausti ar Jums taip irgi būna? :) Ar slepiate savo depresiją po šypsenos kauke?

Aš šią sąvoka išgirdau labai neseniai. Kai pradėjau lankytis pas psichologą, net jis pradžioje nesuprato, kokia man gali būti depresija, jei aš dažnai šypsausi, ir skaudžius dalykus, kartais netgi pasakoju su šypsena. Su manimi reikia gan ilgai pabendrauti, kad suprasti, kad kažkas yra ne taip. :) Tada iš jo po tam tikro laiko ir išgirdau šią "besišypsančios depresijos" sąvoką. :)
Vartotojo avataras
Parašė suicaedere
#304354 Labai įdomi tema. Kai nuėjau pas psichologę, nebesugebėjau išlaikyti tos šypsenos ir pati suvokiau, kaip maskuoju, kad niekas neįtartų, ką iš tiesų tenka išgyventi. Savaime kažkaip tas gaunasi. Kai psichologė pasiūlė apsilankyti pas psichiatrą, nes įtarė, kad bent jau vidutinio stiprumo depresiją turiu, tokį palengvėjimą pajutau, kad gabūt iš tiesų sergu, bet todėl ir galiu pasveikti, na, bet pirma reik sulaukt apsilankymo pas gydytoją :).


Truputį internete paskaitinėjau apie besišypsančios depresijos sąvoką, pažįstamas dalykas atrodo:


‘Smiling depression is a term often used to refer to a patient who you think is depressed, but doesn’t look it and often won’t admit it,’ says leading London psychiatrist Dr Cosmo Hallstrom.

‘Sometimes they tell you, “No, I’m not depressed” — and they smile. But it’s a sad smile.’

To the outside world, they give no hint of their problem — often holding down a full-time job, running a family home and enjoying an active social life. But underneath they are suffering secret panic attacks, insomnia, crushing low self-esteem and even suicidal thoughts.


ir t.t.

Čia straipsnio nuoroda :).
Vartotojo avataras
Parašė Peleda
#304362 Ačiū, suicaedere, kad pasidalinai savo patirtimi ir straipsniu. :) Lauksim iš tavęs žinių, kai apsilankysi pas gudytoją. O beje, kodėl sakai, kad pajutai palengvėjimą, kai pasiųlė apsilankyti pas psichiatrą? :)
Vartotojo avataras
Parašė suicaedere
#304383 Baisiai negreit dar tas apsilankymas :(.
Tiksliai pati nežinau kodėl, tikriausiai dėl to, kad žinočiau, kas man yra, galėčiau pasveikt ir jaustis gerai :).
Parašė calluna vulgaris
#304914 Man irgi taip yra. Būti savimi galiu tik su artimiausiu žmogumi, tačiau jam kartais atrodo, kad aš gerai jaučiuosi su visais išskyrus jį. Nors tai nėra tiesa. Buvimas su kauke labai vargina. Bet ji uždedama kažkaip to nesuvokiant... Nesišypsau sąmoningai, kartais net pagaunu save, kalbančią apie labai rimtus dalykus, tačiau su šypsena lūpose. Bet tik su svetimais ar nelabai artimais žmonėmis taip. Šitaip galima pasirodyti nejautriu...
Vartotojo avataras
Parašė Nepasitikinti
#304916 Viską visada slėpiau po kauke. Tik nesenai pastebėjau, jog nežinau kas esu.

Dabar dažnai pagaunu save, kad esu ne savimi, su kaukėm, šypsena, nors viduje jos nebūna...
Vartotojo avataras
Parašė Peleda
#304919 Pritariu, kad su kauke tikrai yra sunku būti... Bet kitas dalykas, kad dažnai tai būna nesąmoningai, kitiems šypsaisi, o vidus verkia. Ir kas man keisčiausia, kad kalbant apie kitiems žmonėms jautrius dalykus, mano kaukė kažkur dingsta, ir ašara gali nubraukti, bet kalbant apie save, vėl grįžta šypsena. Galvoju, kad galbūt tai, ginybinė reakcija. :)

Nepasitikinti, sakai, kad neseniai pastebėjai, jog nežinai kas esi. O kas padėjo pastebėti tai? Na ir kaip ieškai savęs? Ar sunku? Kodėl klausiu, nes pati nebesuprantu kas esu ir ko noriu ir apskritai ką veikiu šiame gyvenime... :(

Dar man kilo vienas klausimas susijęs su besišypsančia depresija, na pavyzdžiui kalbant su psichologu/psichoterapeutu ar net psichiatru, ar ta šypsena Jums lieka, ar žinant, kad kalbate su kompetetingu tos srities specialistu, mokat (bandot) bendrauti, kad ir su ašarom? :)
Vartotojo avataras
Parašė Nepasitikinti
#304926
Peleda rašė:Galvoju, kad galbūt tai, ginybinė reakcija. :)

Nepasitikinti, sakai, kad neseniai pastebėjai, jog nežinai kas esi. O kas padėjo pastebėti tai? Na ir kaip ieškai savęs? Ar sunku? Kodėl klausiu, nes pati nebesuprantu kas esu ir ko noriu ir apskritai ką veikiu šiame gyvenime... :(

Dar man kilo vienas klausimas susijęs su besišypsančia depresija, na pavyzdžiui kalbant su psichologu/psichoterapeutu ar net psichiatru, ar ta šypsena Jums lieka, ar žinant, kad kalbate su kompetetingu tos srities specialistu, mokat (bandot) bendrauti, kad ir su ašarom? :)


Ir aš taip galvoju.

Galbūt pradėjau pastebėti po to, kai bandžiau nusižudyti. Iki tol ir nepastebėdavau. Būdavo tos "geroji aš" ir "blogoji aš", bet jos buvo kardinaliai atskirtos ir netrukdė viena kitai. Po ligoninės ėmiau pastebėti, jog nesu vientisa, jog yra keli mano variantai. Ir jie, tie variantai nebebuvo tokie konkretūs, jog va tokioj situacijoj aš vienokia, kitokioj - kitokia. Dabar ir nesuprantu savęs, nes noriu būti savimi, bet nesigauna, nes iš vidaus išlenda kita pusė, kuri nori būti kitokia, nei kad noriu. Čia labai painu, net realiai kaži ar paaiškinčiau, o parašyti iš vis....

O savęs, kažkaip, gal net ir neieškau. Pamačiau, kad per sunku ir nėra dabar man tokių aplinkybių, nes aplinka man daug ką reiškia, ji mane įtakoja... O ji nėra teigiama, iš aplinkos gaunu daugiausia neigiamus dalykus. Per sunku vienai keistis. Reikia bent vieno artimo žmogaus, o aš kaip viena, tai ir nedarau nieko.

Kalbėdama su psichiatre vistiek likdavo kaukė, na, nes ji nesigilindavo, paklausdavo "kaip sekasi" ir viskas, man sunku atsiverti, jei matau, kad kitas žmogus nesidomi ir/ar pats neatsiveria. Aišku bandydavau neužsidėti tos kaukės, bet tada tos problemos tokios menkos atrodydavo, nieko vertos, net jausdavausi maždaug "ko aš čia ėjau...".
O kai vieną kartą teko kalbėti su psichologe, tiksliau, reikėjo pasipasakoti ką nori, ji išklausė ir aš išėjau. Pasakojau paprastai, be ašarų, nes tuo metu buvau prigrūsta vaistų, net neišėjo verkt.

Kai bandau būti be kaukės, būna labai sunku. Nes tada nesinori laikytis visuomenės priimtų normų, tam tikrų vietų, kur būnu taisyklių ir pan. o gyvenimas jau toks yra, kad yra daug "REIKIA", nori ar nenori. REIKIA, nes taip priimtina, REIKIA, nes kitaip išvis gali negyventi.
Vartotojo avataras
Parašė Triskel
#304966 kuo toliau, tuo sunkiau šypsotis apsimestinai, kažkada daug šypsodavausi iš tikrųjų, gera prisiminti tuos laikus ir norėčiau vėl būti kaip kažkada buvau.
Vartotojo avataras
Parašė Jisatsu
#307807 Man yra įprotis apsimetinėti, dėvėti kaukes ir vaizduoti, kad man viskas yra gerai. Nors iš tikrųjų to nėra. Būna dienų, kai išties labai blogai jautiesi, tuomet dažniausiai nesislepiu. Iš to įpročio, kai dar vaikščiojau pas psichologę, net ji manyje pastebėjo, kad apsimetinėju, stengiuosi neparodyti savęs tokio koks esu iš tikro. Tai sakydavo, kad prieš mane nereikia vaizduoti tokio koks nesu.

Yra išties sunku rodyti save tokį koks esi, bet deja gyvenime turi įsilieti į minia.
ParašėŠiršė
#308565 Man būdavo būtent taip.
Bet aš niekada nesijausdavau lyg apsimetinėdama, nuo to nepavargdavau, nes man tai buvo natūralu kaip koks įgimtas refleksas. Būni viena, negera, liūdna, sutinki ką nors - ir šypsaisi pasakodama ironiškas istorijas. Tuo metu net nebebūdavo liūdna, taip toks elgesys į kraują įaugęs. Net mūsų šeimoje niekas nežinojo, kad man kažkas ne taip, kol neatsidūriau ligoninėj.
Arba ateidavau pas geriausią draugę ir papasakodavau, kaip vakar norėjau mirti - taip papasakodavau, kad ji ir jos tėvai ilgai juokdavosi . Man jie net yra sakė, kad turėčiau būti stand - up comedian su savo istorijom (nors jie žinojo, kad man būdavo iš tikrųjų blogai, kalbėdavomės apie tai).
Bet, suprantat, man niekada neatrodė, kad tai yra dirbtina šypsena. Ji ir nebuvo dirbtina. Ir dabar tokia esu, nors depresija nesergu. Aš jausčiausi kvailai, jei būdama su kitais žmonėmis nesišypsočiau. Aišku, kalbėdama apie tai, kas man rūpi, su savo terapeutu ar artimais draugais, galiu būti visokia. Ir šiaip, pvz pyktį ojojoi kaip gerai išreiškiu. Bet rodyti liūdesį, pavyzdžiui, universitete - na, nesąmonė kažkokia. Aš jau geriau labai, labai juodai pajuokausiu, man tai bus natūraliau, nei verkšlenti.
Parašė kupina vilties
#308884
Nepasitikinti rašė:Viską visada slėpiau po kauke. Tik nesenai pastebėjau, jog nežinau kas esu.

Dabar dažnai pagaunu save, kad esu ne savimi, su kaukėm, šypsena, nors viduje jos nebūna...


Visi mes bandom pasislepti po sypsena. Vieniems iseina, kitiems - ne. As is pastaruju. Kad ir kiek bandyciau sypsotis, jeigu negera, tai ir sypsena netikra. Tiesiog nespindziu is vidaus.
Vartotojo avataras
Parašė Spalvininkas
#308890 As po sypsena ir perdetu kazkokiu optimizmu gyvenau gan ilgai , tik 17 m . jau pradejo ir retas aplinkinis zmogus matyt ,kad man kazkas negerai .