Moderatorius: Astro-Meška

Parašė Kal-el
#54215
Lukrecija rašė:Super sunkiai bendrauju su savo sunum, dar pries metus buvo viskas puiku, nors jau buvo paauglys, bet dabar jam beveik 17metu, nsusikalbu, nesuprantam vienas kito, jis mane kaltina kad as sergu,net izeidineja,kai papasakojau savo daktarui jam manes ziauriai gaila pasidare, kad pasake kita karta atsivesti ir ji kad pasikalbetu su juo "vyriskai" nezinau ka daryti? siap po kiekvieno ispuolio noriu to pokalbio Ju su daktaru, bet ar nekaltins po to manes kad kazkam skundziuosi :verysad:


Man atrodo, kad gydymo dalis ir turi būti šeimos narių apsilankymas kartu pas gydytoją... Netgi privaloma...
Parašė Kal-el
#54216
costa rašė:Hmm, mano panai jau 1,9 metukai, bet kol kas viskas, ką galima jai paskaityt - tai pažiūrėti kartu paveiksliukus kokias 2-3 minutes, ir tai ne ilgiau. Toks vaizdas, kad ji net nesupranta, ką aš jai skaitau. Dzin ta knyga, einam žaist, maždaug.
Hmm, nors gal dar ir per anksti..


Nesijaudink, mažytė ji dar. O skaitymams geriausias laikas man atrodo yra prieš miegą. O tada žaisti ir negalima :)
Vartotojo avataras
Parašė smekla
#58204 Taip, su paaugliais išties nelengva.. Maniškį tai baisiai viskas nervuoja, ką bepasakyčiau ar paklausčiau.. O atrodo didelis viską supranta... Gal ir jam nelengva, kai aš tokia prislėgta dar ta tragedija, nors aš labai stengiuos nepasiduoti ir bandau būti rami ir net linksma.. Bet jo tas amžius(14) kai pačiam sunku ir raminu tik save, kad jis dabar su visais toks, ne tik su manim..
Vartotojo avataras
Parašė nulis
#64325
Melisa rašė:Sveiki, šiuo metu auginu 1,9 dukrytę ir jau metus sergu depresija su panikos priepuoliais. Kartais mano vaikas taip mane erzina, kad rėkiu ant jos :( Kartais nesinori nieko, namie būna bardakas, valgyt nepagaminta. O kartais tiesiog išsilieju ant vyro. Už nieką. Už tai, kad sergu, pykstu ant viso pasaulio... Tiek manyje pykčio, kad, rodos, sprogsiu...

Ar yra dar tokių?
Vartotojo avataras
Parašė nulis
#64327
Sandra rašė:as irgi auginu 6 metu dukryte...tikrai visko buna...kad jinai net man valgyti padaro...ir aprekiu,, ir viena noriu pabuti, o ji lenda i akis....

Agni rašė:aš auginu sūnų ir sergu depresija. pažįstama man tavo situacija, aš iki kokių 4 metų net nepajėgiau suvokti, kad tai mano vaikas. nebuvo jokio motinystės jausmo. anksčiau labai graužiausi dėl to, kad esu bloga motina, bet dabar po truputi taisausi. nors mano vaikas jau didelis. 8 metai.

oksana rašė:As taip pat sergu ir auginu sunu -jam 4 m.Tai jis nubraukia man asaryte,tai jis pasako rytais -tu mano grazuole, :super Buna dienu kada pamirstu ,kad jam tik 4 metai -ir uzsaukiu,ir grubiau atsakau :verysad:

Sandra rašė:as irgi taisausi...stengiuosi atrasti vaike praseme...bet ji jau irgi didele...o su maziuku labai sunku....

linjurga rašė:Mano dukra jau suaugus, sudentauja. Bet kai ją pagimdžiau, prasidėjo pogimdyvinė depresija. Buvau kaip išprotėjus, bet visi kažkaip pateisino, nes galvojo, kad čia man po gimdymo taip pasidarė. Aš irgi momentais negalėjau dukters pakęst, stumdavau nuo savęs, jaučiau nepaaiškinamą priešiškumą savo vaikui. Ir kitokių bjaurių jausmų išgyvenau, pykausi su vyru (net iki muštynių), su mama. Baisu dabar prisimint, bet tik dabar suvokiu, jog tai buvo depresijos pirmosios išraiškos. Niekad nebūčiau patikėjus, kad ji taip gali pasireikšt. Todėl visas mamas, auginančias vaikelius, norėčiau paguost ir padrąsint, kad amžinai taip nebus. Vaikai myli savo mamas tokias, kokios jos yra. Stiprybės jums visoms B) :flo

Inga D rašė:Aš irgi auginu dukrytę, jai dveji.
Būna, kad sunku, bet iki šiol (tfu tfu tfu) pavyksta apsaugoti nuo savo blogų nuotaikų. Supykusi spėju prisiminti, kaip man skaudėdavo nuo mamos pykčio...

Medeja rašė:as irgi. mano dukrai jau tuoj 7 bus. kuo toliau, tuo sunkiau.

DoubleMama rašė:maniškiams 2,5 ir 1metukai...
baigiu išprotėti nuo jų kai jie pešasi, kai jie ką nors sau ar vienas kitam padaro(netyčia susižeidžia pvz), kai jie dūksta, guli kartu, čiulbasi tarpusavyje- suprantu kad tai mano gyvenimo džiaugsmas.
bet... nors vaikystėje mane mama lupdavo, nesugebu, nespėju supykusi to prisiminti...

nemo rašė:Aš manau, kad rodyti akivaizdų fizinį pranašumą prieš vaiką yra mažų mažiausiai žema. Na, į tai neįeina pliaukštelėjimas per "pampersą" ar tiesiog "sulaikymas" nuo isterijos. Tačiau ausų sukinėjimas, plakimas diržu - pasibaisėtini dalykai. Žinoma, su vaikais reikia kalbėtis - tą supranta ir daro kieviena protinga mama. Tik nėra paprasta tinkamai išaiškinti vaikui, kas yra negeras elgesys ir kodėl taip geriau nesielgti. Ir vaikai nevienodi - kas tinka vienam - netinka kitam. Todėl dažniausiai taikome kiekviena vis kitą metodą, kuris suveikia. Man, pavyzdžiui, labai padėjo, kai ėmiau nebemigdyti vaikų pietų. Nes vienas miegodavo, kitas - nebe, o vakariniai dūkimai užsitęsdavo iki 12 ar 1 valandos. Dabar tvarkingai abu suguldau jau apie 9 val, kartais ir anksčiau. Taip palieku ilgą vakarojimą tik sau ir pailsiu.

DoubleMama, mano vaikai labai energingi taip pat, o ir nuolatinės peštynės - neišvengiamos. Pastbėjau, kad jos (mano mergytės) tiesiog trokšta išvysti EMOCIJĄ - ir vienai ir kitai be galo patinka pastumti ir stebėti, kas dabar bus, ar verks, ar mama pyks, ar atkreips dėmesį į tai, kaip aš blogai pasielgiau. Tokį dalyką pastebėjus reiktų stengtis kuo mažiau pateisinti jų lūkesčius.

nemo rašė:Dabar susisielojau, kad per griežtai parašiau, neįsiskaičiau į žodžius. Iš dalies suprantu, kaip agresijos priepuoliai gali patapti nebevaldomi... Aš tokiems užpūdus svajodavau apie bokso kriaušę, kurią atidaužyt galėčiau... Gal nukreipti tą įsiūtį išeitų į ką nors? Kaip bebutų, vaikų tai gaila... Net tau pačiai... Aš užėjus tokiam priepuoliui rėkdavau, gan kraupiai ir kai tik atsikvošėjusi prisiekdavau, kad daugiau niekada, niekada taip nesielgsiu, vistiek tai pasikartodavo... Kol nepradėjau pati taisytis... Kai pradėjau gerti vaistus, tada susireguliavo būdravimo - miego režimas - man tai buvo labai svarbus faktorius, nes kentėjau nuo chroniškos nemigos, todėl būdavau amžinai pavargusi ir irzli - bet kas galėjo sukelti baisų įsiūtį.

DoubleMama rašė:na ne, aš jų neskaldau diržu ir nesukinėju ausų. bet kai labai supykstu tiesiog gan smarkiai trinkteliu delnu kelis kartus per užpakalį. vieną kartą bežaisdamas vyresnėlis smaugė mažąjį, tada tai jau atlupau su šlepete... bet irgi per užpakalį.
kai mano nuotaika būna gera, tai aš visą dieną kaip prisukta aiškinu jiems ką jie daro gerai- pagiriu ir kai blogai padaro- aiškinu paėmus už rankytės, kad taip elgtis negerai, nedera... viskas priklauso nuo nuotaikų. blogai... žinau...
dabar kai šiek tie apraminta vaistų esu, tai apsiriboju tik rėkimu... bet kiek gi galima rėkti? nusibodo ir man ir jiems... na, ir kai vyresnėlis labai kažko prasikalsta, tai pagrasinu su šlepete- labai bijo vargšelis...
neišsimiegojimas... mažąjam lenda dantukai- kiekvieną naktį bent po porą valandų prasėdžiu su juo ant rankų ir supu supu, raminu...
galų gale vyresnėlis susilaužė vakar pirštą...
jėzus marija, žinau kokia aš bloga motina... bet viską kolkas valdo mano momento emocijos... deja... tikiuosi tai greitai baigsis visiems laikams...
nes noriu jiems būti ne tik mama, bet ir draugė...

oksana rašė:O nera kas padetu tau retkarciais su jais pabuti pvz.mama ar uosviene.Su didziuosju ji iseitu i lauka ,o tu su maziuku pakristum pietu pamiegoti?As tave puikiai suprantu,as auginau tik viena,bet buvo begalo neramus,sumaises diena su naktim,nuolat supti reikedavo ant ranku ,o nakti ,kad bent kiek pamiegociau guldydavau sau ant pilvo ir linguodavau,ir taip iki metu .Buvo visko ,kad ant naujagimio uzsaugdavau ,ir keikdavausi kaip tik galejau,bet dabar suprantu todel ,kad buvau pervargusi ir fiziskai ir dvasiskai-padeti atvaziuodavo kartais mama,kada i rageli nekalbedavau, o vergdavau.Tau mieloji reikia laiko sau,sauk visais varpais artimuju pagalbos del saves ir del vaikeliu

DoubleMama rašė:na, pagalbos nelabai tikrai turiu iš kur gauti...
o manote, kad aš nežinau, kad tai blogai? užtat ir sakau, kad aš bloga mama, bet... negaliu aš susivaldyti... :sad:

Horacijus rašė:
DoubleMama rašė:na, pagalbos nelabai tikrai turiu iš kur gauti...
o manote, kad aš nežinau, kad tai blogai? užtat ir sakau, kad aš bloga mama, bet... negaliu aš susivaldyti... :sad:

Pirmiausia reikia atsikratyti kvailos ir visiskai bereikalingos, savigrauziskos minties "bloga mama"... Nesamone, kokia tai... bloga mama butumei tada, jeigu uzplotumei slepete, neduotumei valgyti ir t.t. ir del to nesigrauztumei... Sudaryk taisykles, kuriu privalu laikytis, ir jeigu kas - bausme... budejimas be eiles... ir t.t. Musti negalima... juolab, kad susierzinus galima ir per stipriai uzvozti... po to visa gyvenima gailetis... Reikia ieskoti kitu budu... reikia ismokti save valdyti... =)

costa rašė:Visada lengviausia kitus teisingo gyvenimo pamokyti. Jei visi gyventume tobulai, tai mūsų šiam forume net nebūtų.

Aš esu du kartus nesuvaldžius rankos ir pakračius savo dukrytę. Iki šiol širdį suskausta tai prisiminus, o atsimenu tai beveik kasdieną, neleidžiu sau to pamiršt. Pažadėjau sau, kad trečio karto nebebus.

Tiesą pasakius, aš prisiskaičiau klaikiausių straipsnių apie smurtą prieš vaikus, ir vos tik susinervinu, man prieš akis iškyla tie smurtaujančių tėvų vaizdai, nenoriu tokia net trumpiausiai akimirkai tapt. Man tai padeda susivaldyt.

Kal-el rašė:Jūs šaunios mamos jau vien dėl to, kad gydotės ir pripažįstat, kad serga, o yra tokių, kurios žiauriai elgiasi su vaiku, t.y. nuolat rėkauja, kritikuoja, purto , bet neina nei gydytis,nei lankosi pas psichiatrus, o kaltina visus aplink dėl savo blogos savijautos. Reikia daryt kažką, o ne ieškot kam kaltes prilipdyt. Nekenčiu.......... savo motinos.

Bet būkit tikros, kad maži vaikai myli savo mamą, kad ir kas benutiktų, kad ir kaip blogai ji elgtųsi ir kad niekada nevėlu pasitaisyt, todėl nesat blogos mamos. Tiesiog jums toks periodas, kuris kada nors vis tiek turi baigtis (tikėkimės geriausio).. Matau iš sesės pavyzdžio. Kaip nuoširdžiai ji myli mamą, nors ta ir kiekvieną dieną nuolat stūgauja ir įžeidinėja. Neįtikėtina. O aš jos nekenčiu. Matot, kokie sugadinti tie suaugusieji patampa (čia aš apie save)..

costa rašė:
Kal-el rašė:Matau iš sesės pavyzdžio. Kaip nuoširdžiai ji myli mamą, nors ta ir kiekvieną dieną nuolat stūgauja ir įžeidinėja. Neįtikėtina.

Ačiū, Kal-el, už gražius žodžius. Dauguma pamokslaujančių net neįsivaizduoja, kaip negera būna ant širdies, kai aprėki savo vaiką. Bet juk visa tai ne iš gero ir lengvo gyvenimo. Žinai, gal ir tavo mamai sunku, gal jai niekas nepadeda, gal ji jaučiasi bloga mama ir nežino, kaip tapti geresne. Patikėk, Kal-el, būti gera mama nėra taip paprasta :)
Ačiū D, mano dukrytė jau paaugo, pradėjo eit į lopšiuką, nepatikėsi - man net akyse šviesiau pasidarė!!

Ir dar. Mano mama yra visai normali, aš augau darnioj (kaip sakoma) šeimoj, niekas ant nieko nerėkavo, nesibarė, bet vis tiek buvo laikas, kai aš nekenčiau savo mamos. Net nežinau, kodėl. Tai turbūt natūralus brendimo periodas :)

vikute rašė:ei mamos, jus turit didziuotis kad esate geros mamos, nes PAGIMDETE savo vaikus ir juos AUGINATE, o ne palikote kazkur siukslyne ar naujagimiu namuose.o auginti vaikus sunku.suprantu, nes maciau kaip mano mama seseris augino.bet bloga mama savo vaikam nera taip lengva tapt.kalbu is vaiko pozicijos.meile mamai, kai tu suvoki, kad tu galejai ir nebuti siame pasaulyje ne nyksta, o dideja.brangiosios, jei kartais taip bus, kad vaikai jusu nesupras ir galvos, kad esate blogos mamos, nebijokite, kai subres ir tures daugiau proto( daznai sakoma, kai tures patys savo vaiku) tada supras jus.o griauzatis, kad esate bloga mama cia maziausiai reikalinga.po truputi tapsite stabilesnes ir tada viskas bus geriau.tik kantrybes.zinau sunku.bet jus stiprios, nes jus turite savo vaikus, del kuriu gyvenate :flo

Satiriuke rašė:As irgi turiu berniuka 2metuku irgi jis mane erzina visad rekiu ant jo kazkaip kaip cia kazkas sako kad tikrai nejauciu jok jis mano vaikas jokiu jausmu griauziuosi del to kad bloga mama esu

smekla rašė:
Satiriuke rašė:As irgi turiu berniuka 2metuku irgi jis mane erzina visad rekiu ant jo kazkaip kaip cia kazkas sako kad tikrai nejauciu jok jis mano vaikas jokiu jausmu griauziuosi del to kad bloga mama esu


Nagi, kartais mums visiems pristinga kantrybės, tai visai nereiškia, kad esi bloga mama! Nesugalvok savęs graužti, jei nori būti pakantesnė, pirma pasirūpink savo poilsiu ir sveikata! Ir dar, kai buvo man taip pat auginant savo sūnų, tai stengiaus įsimint vieną taisyklę, kad tai jog rėkiam, rodo silpnumą o vaikai tai jaučia ir moka pasinaudot :) Taigi, kai jauti, kad pratrūksi, giliai įkvėpk ir pabandyk rast alternatyvą... parašyk čia, aš patarsiu kuo galėsiu :)))
Vartotojo avataras
Parašė nulis
#64329
simili rašė:Sveiki, auginu 3 metuku sunu.Visa gyvenima svajojau tureti daugiau nei viena vaika.Susirgau,kai sunui buvo dveji, t, y pradejau gerti antidepresantus.Siaip kai paziuriu dabar i praeiti itampa prasidejo vos gimus vaikui.Buvau istisai isitempusi,ziuredavau ar vaikas kvepuoja, istisai jausdavau baime kad kas jam nutiks,jausdavausi kalta kad nuo jo pavargdavauir tt.Dabar jau lengviau butu, daug ka uzsimirso, lyg ir metas butu antram vaikeliui, bet nerima kelia mano liga-nerimas ar depresija, nesvarbu kaip ja pavadinsi.Savijauta lyg ir nebloga-bet juk vartoju antidepresantus.Ir suprantu kad gali tekti ilgai juos gerti.O kaip elgtis nestumo laikotarpiu. O dar kai pagalvoju pagimdyti dar ne viskas.Vaikus reikia uzauginti,islaikyti-o tam reikalinga sveikata.O kas jei nepasveiksiu, sveikata dar pabloges, negyvai save uzsigrausiu.Pasidalinkit mielos mamytes savo patirtimi ar patarimais ,prasau...

Agni rašė:tokia tema jau yra, ji bus sujungta su senesne. šiaip kiek teko pastebėt alventa skyria, švelniai tariant sunkesniems ligoniams. ar esi turėjus suicidinių minčių? ar bandei žudytis?
mano nuomonė šiuo klausimu kategoriška. jeigu sergi depresija, būk malonus ir nepasmerk kančioms naujos būtybės.
pirma: nėštumas ir gimdymas būtų per sunkus sukrėtims organizmui.
antra: vaistai visiškai nauji, nėra žinomas jų galimas šalutinis poveikis embrionui ir kokias pasekmes jie gali sukelti jau gimusiam žmogučiui. juk tai nepaprastai stiprus vaistai, veikiantys centrinę nervų sistemą. kurie suaugusiam žmogui sukelia stiprius pašalinius, o kartais ir negrįžtamus pokyčius. tai pagalvok, ką jie galėtų padaryt besiformojuončiam trapiam organizmui.
trečia: ar esi tikra, kad galėsi gyvent be vaistų? geri dar tik 1,5 mėnesio, kai minimalus vaistų vartojimo laikas yra 6 mėn. MINIMALUS!!!!
ketvirta: nieko negali būt baisiau nei augt su depresija sergančia mama.
penkta: tau tikrai dar ne laikas turėti kitą vaiką. artimiausius du tris metus mesk šitą mintį iš galvos. nes sugriausi gyvenimą sau, žmogui, kurio dar nėra ir tiems, kurie šalia tavęs.
šešta: kai pragyvensi negerdama vaistų bent porą metų ir per ta laiką nebus nei mažyčio atkryčio. tada jau galėsi planuot vaiką.
Vartotojo avataras
Parašė simili
#64340 tuos pacius klausimus ir svarstau.zudytis tikrai nebandziau,o alventa geriu 1.5 men -pries tai metus seroxata-visus metus nesijauciau serganti-geriau profilaktiskai, tik kad energijos neturejau, pasiguodziau gydytojai-pakeite sitais.tiesa apie menesi visai nieko negeriau,seroxata nutraukiau palaipsniui ir...nerimas atsirado tai vel pradejau naujus.Labai nustebau kai perskaiciau kad alventa sunkiems ligoniams
Vartotojo avataras
Parašė simili
#64345 Agni is kur zinai ka reiskia augti su depresija sergancia motina?
Vartotojo avataras
Parašė simili
#64348 Siaip tai gal ne taip issireiskiau rasydama apie antra vaika.Zinoma kad kol sirgsiu ir vartosiu vaistus-neplanuosiu jo.Nors kaip minejau mano svajone BUVO.Informacijos apie depresija turiu pakankamai ir suprantu kad be tu vaistu gal ir visai nebeiseis.O jei mokslininkai ka nors naujo ir isras bus per velu man dabar jau 30.Parasiau noredama kaip ir apgailestavima isreiksti kad taip susikloste.
Vartotojo avataras
Parašė Agni
#64356 na as pati turiu vaika.....jauciu begaline kalte, kad jis turi augt su tokia mama kaip as...
Vartotojo avataras
Parašė smekla
#64396
Agni rašė:na as pati turiu vaika.....jauciu begaline kalte, kad jis turi augt su tokia mama kaip as...


O taip, labai suprantu tave, jaučiuos lygiai taip... O dar maniškiui paauglystė, tai ir šiaip nervuotas, tai išvis atrodo, kad baisiai jam sunkinu gyvenimą, bet bet, protas sako, kad tikrai mūsų vaikams geriau, kad jie gali augti su savo mamom, kad ir dabar tokiom, na ką padarysi, tiesiog dabar sunkesnis periodas, juk mes tikim, kad jis praeis ir vaikai dar spės pasidžiaugti kokybiškom mamom :flo , ir žinai, manau, kad užaugę jie dar net padėkos mums, kad nepasidavėm, kad neatsisakėm jų silpnumo akimirką ir buvom stiprios ir vistiek toliau atlikom savo šventą ir mielą pareigą.. Juk net sakyčiau, bent jau aš esu dėkinga savo vaikui, kad esu šiam pasauly, kad bandau iš visko išlipt, kad stengiuos išgyventi... juk bent valgyt padarau(ėch, net prie kompo atnešu..:) ), išskalbiu... Juk tai ir yra auginimas, juk taip Agnut?
Vartotojo avataras
Parašė Agni
#64399 na taip...jei ne pareiga, seniai nebegyvenčiau. sustabdo tik baimė palikti jį vieną...
Vartotojo avataras
Parašė smekla
#64402 Matai matai - sakau! :DD Ir galvoju, kaaaip gerai, kad ta pareiga yra!! Valio! Dėkui mamom kurios mums sugebėjo įskiepyti pareigos jausmą!
Štai, gal ką panašaus ir mūsų vaikai kada parašys. B) Kaip tau tokia mintis? =)
Vartotojo avataras
Parašė egzotika
#182328 as truputi nuklysiu nuo jusu pasnekesiu bet norejau pasiteirauti gal kas zinot jei dar paauglystej pradedi vartoti antidepresantus ar ju deka ateityje gali gimti vaikas su negalia ar pan. ? (ta prasme ar ju ilgas vartojimas gali tureti salutiniu poveikiu ateityje)
Vartotojo avataras
Parašė Jozhik v'tumane
#182332 Kiek žinau, ne. Jie išsivalo iš organizmo ir gana greitai. O kai kuriuos, man regis, galima vartot net laukiantis. Tik bent jau aš nepritariu sergant depresija planuot kūdikį. Juo reikia rūpintis... O kai sergi, tai ne visada turi jėgų pasirūpinti bent savimi. =)