Moderatorius: Katinas

Parašėnemoku
#329545 Tiger, aš praktiškai įsitikinus, kad įžeidė ne žodis "profesionalai", o šita dalis:

Tiger rašė:Tačiau jus paskaitinėjus man atrodo kad jo situacija priesinga nei jūsų: jis dirba mokslinį darbą, turi aštrų protą ir regis daug kuo domis, daug ką žino, mano akimis labai talentingas žmogus, turi daug hobių, stengiasi judėti.


Jei jo situacija priešinga nei čia esančių, tai reiškia, kad forumiečiai: nedirba mokslinio darbo, neturi aštraus proto ir niekuo nesidomi, mažai ką žino, yra netalentingi ir nesistengia judėti. :)
Vartotojo avataras
Parašė Zaza
#329547
Tiger rašė:Bet aš dar per šviežiai atsimenu momentą, kai jis vakar išsitraukė peilį iš stalčiaus, baugino mane, kad išeičiau, nes jis ir mane sužalos. O aš vis lindau apkabinti, nuraminti. Man atrodo, kad jam labai norėjos, kad neišeičiau, kad priimčiau tokį koks yra, tik neišsidavė... o gal klystu ir rizikavau savo pačios gyvybe?


Būnant tokios būsenos sunku ir pačiam suprasti, ar nori labiau būti paliktas vienas ar atvirkščiai. Kai galvoje dedasi tokie dalykai, neišvengiamai jautiesi atitrūkęs ir vienišas, todėl buvimas su žmogumi tą vienišumo pojūtį gali ir sustiprinti. Bet paprastai kuo svarbesnis žmogus, tuo noriau įsileidžiama į savo pasaulėlį.
O dėl sužalojimo.. Jeigu jis agresyvus žmogus, reiktų pasisaugoti, jeigu ne, tai ne. Depresija ar kitos psichinės ligos nepaverčia žmogaus monstru. Jos tik suaštrina charakterį. Jeigu jis iš prigimties nėra piktybiškas žmogus, liga jo tokiu nepavers.
Parašė Tiger
#329550
nemoku rašė:Tiger, aš praktiškai įsitikinus, kad įžeidė ne žodis "profesionalai", o šita dalis:

nieko su tuo pasakyt irgi nenorėjau. kiek gi aš čia galėjau suspėt paskaityt? Ką permečiau, tikrai radau tik tokius pavyzdžius, jog žmogui sunku keltis, daros vangus, nebendraujantis. Todėl ir nusistebėjau, jog draugui kitaip, o gal dar ne taip. Aš nežinau, aš dar tik bandau susivokti, kas ta depresija apskritai yra.

Atsiprašau to, kurį įžeidžiau.
Vartotojo avataras
Parašė Emocija
#329742 Tiger,aš suprantu koks yra bejėgiškumo jausmas, kai nori padėti žmogui, bet nežinai kaip, ir tiesiog negali jo priversti padėti sau pačiam, galbūt ir tau reikia paramos, pagalbos, paguodos, kaip ištverti tas būsenas, kai matai jog mylimam žmogui taip blogai. Mano gal patarimas būtų tau nueiti ir pasikonsultuoti su specialistais esant tokioje padėtyje, nes jėga ir prievarta tikrai nenuvesi žmogaus, o ir žodžiai ne visada padeda kai reikalinga profesionali pagalba.
Parašė Tiger
#329819 Kalbinu, kalbinu... gal prikalbinsiu. Tik aš dar nežinau, kam konkrečiai kalbinu - kad jis nueitų vienas ar man eiti su juo kartu? Aš pati nei sykio nebuvus, neturiu supratimo...
Vartotojo avataras
Parašė KunigaikštisMyškinas
#329822 Gyd. žinok moka išklausti tiek iš sergančių, tiek artimųjų, nebijok dėl šito, svarbu va kad nueitų ar nueitumėt. Gali bandyt tokią techniką, klausk ne ar eisi, o ar eisi vienas ar su manim. Nežinau ar padės ši pedagoginė gudrybė, maniškiui kartais suveikia. :achtung
Parašė Tiger
#329961 Pasiduodu... jis man šiandien pasakė, kad jei negaliu priimti, jog jis intensyviai apie mirtį galvoja, tuomet nepriimu jo depresijos, t.y. nepriimu jo paties, tokio koks yra. Daugmaž, jis mirties datas jau seniai planuoja, tik visad nukelinėja. Ir kad turiu su tuo susitaikyti ir džiaugtis tomis dienomis, kurios liko. Bet kaip negalvoti, kai jis sako "sausio 20d nušoksiu" ??? Išprotėti taip galima :( Kartais atrodo, jog jis tik manipuliuoja manimi, o paskiau lyg ir gailis ir depresiją užgilina, tada dar didesnis noras manipuliuoti - priversti mane įrodinėti, koks jis man svarbus ??
Belieka įkvėpti, save įtikinti, jog jis nepasiryš kad ir ką bekalbėtų, ir gyventi laukiant kol ims taip savaime, atvirai bendraujant palengvės. Į terapijas jis jokias neis, supratau, kad gydymo temos geriau dabar iš vis nebeliesti... Jis nenori kad jam pagerėtų, nors sutinka, kad depresiją galima ir reik gydyt. Tiesiog jojo depresiją jau tik mirtis išgydys. Taškas.
Parašė Tiger
#329962 Netikiu, niekas ten nepalengvės... :(((
Vartotojo avataras
Parašė Zaza
#329967 Tada pasiūlyk čia ateit (jeigu jis lietuvis), gal su mumis pabendravęs nesijaus toks vienišas ir beviltiškas.

Nors aš irgi manau, kad lėtinė depresija nepagydoma, bet be gydytojų ir ligoninių tavo draugas tik arba nusižudys, arba išprotės.

Mano asmenine nuomone, AD veikia viso labo kaip paracetamolis. Kadangi depresija pati iš ėsmės gyvybei nepavojinga, tai gali arba susitaikyti, kad visada turėsi šitą problemą, kurią visą likusį gyvenimą turėsi malšinti 'nuskausminamaisiais', būsi proto invalidas, būsi priverstas daug ko gyvenime atsisakyti; arba gali tiesiog nusispjaut į viską ir tiesiog išeit iš gyvenimo. Bet išėjus iš tavęs neliks absoliučiai nieko. Gali momentais atrodyti, kad savižudybė bus kažkas herojiško, bet tai viso labo pavirtimas į nieką, o saviškiams paliekama didžiulė kančia ir sielvartas. Jeigu jis to nesupranta, tai man jo nuoširdžiai gaila.

Aš manau, kad nėra nieko abgailėtiniškiau, kaip nurašyt save kaip nepagydomą, kuomet užėjus depresijai net nesusimastai eit pas gydytojus.
Parašė Tiger
#330015 Ne lietuvis jis... gal galit parekomenduoti, jei kuris(s) iš čia esančių lankotės, anglišką forumą?

Ir į kur iš šitos temos man keltis, kur palaikantieji renkasi? Gal į SM keltis? Man pačiai reik kokios tai grupės...
Parašė prislėgtoji
#330209 Pasidalinsiu savo patirtimi: jau 6 metai kaip gyvenu su savo liga (šizoafektinis sutrikimas). Visą laiką gėriau vaistus ir džiaugiausi gyvenimu, nors ir buvo pablogėjimų. Tačiau pastojau, praktiškai nutraukiau vaistus ir patyriau košmarą: nerimą iki beprotybės, įkyrias mintis - tai tęsėsi apie porą mėnesių. Nesupratau, kas su manimi darėsi, kodėl kažkieno pasakyti žodžiai taip stovi galvoje. O tada supratau, kad nėštumas išprovokavo ligos paūmėjimą. Baisiai skamba, kad būdama nėščia nuolat galvojau apie savižudybę, nes mane visą dieną atakavo įkyrios mintys ir nerimas. Būtent artimųjų parama, ypač geriausios draugės palaikymo žodžiai neleido pakelti prieš save rankos. Tad atsidūriau tokioje padėtyje. Todėl suprantu tuos, kurie nori prieš save pakelti ranką, tačiau reikia iškentėti tą laikotarpį ir kreiptis į psichiatrus. Pagalvokite, kokia tai kančia artimiesiems prarasti savo vaiką, žmoną ar vyrą. Gydymas - ilgas, bet efektyvus dalykas.
Parašė prislėgtoji
#330211 Reikia nebijoti ieškoti pagalbos savo artimam. Tiesiog įtikinti, jog gydytojai nori tik padėti, ir kad gydymas būtinas. Iš savo patirties galiu pasakyti (sirgau sunkia depresijos forma), kad be medikamentinio gydymo sunku pasveikti, ir yra profesionalų psichiatrų, išmanančių savo darbą.
Vartotojo avataras
Parašė Zaza
#330215 O vaiko tėtis rūpinasi? ;]
Vartotojo avataras
Parašė Emocija
#330670
Tiger rašė:Pasiduodu... jis man šiandien pasakė, kad jei negaliu priimti, jog jis intensyviai apie mirtį galvoja, tuomet nepriimu jo depresijos, t.y. nepriimu jo paties, tokio koks yra. Daugmaž, jis mirties datas jau seniai planuoja, tik visad nukelinėja. Ir kad turiu su tuo susitaikyti ir džiaugtis tomis dienomis, kurios liko. Bet kaip negalvoti, kai jis sako "sausio 20d nušoksiu" ??? Išprotėti taip galima :( Kartais atrodo, jog jis tik manipuliuoja manimi, o paskiau lyg ir gailis ir depresiją užgilina, tada dar didesnis noras manipuliuoti - priversti mane įrodinėti, koks jis man svarbus ??
Belieka įkvėpti, save įtikinti, jog jis nepasiryš kad ir ką bekalbėtų, ir gyventi laukiant kol ims taip savaime, atvirai bendraujant palengvės. Į terapijas jis jokias neis, supratau, kad gydymo temos geriau dabar iš vis nebeliesti... Jis nenori kad jam pagerėtų, nors sutinka, kad depresiją galima ir reik gydyt. Tiesiog jojo depresiją jau tik mirtis išgydys. Taškas.


Turėtų būti ir labai pikta kai mylimam žmogui negali padėti, susirūpink kad nenusitemptų ir tavęs nes iš mano patirties žmonės tai linkę daryti tokia liga, linkę manipuliuoti ir nežinai kaip išsisukti iš šitos ligos raizgalynės, blogiausia kad tokio žmogaus palikti negalima, bet sunku ir padėti kai pats žmogus to nenori, gal tai savotiškas pagalbos šauksmas, bet jei nebesiimtum jokių veiksmų, gal šiek tiek atsitrauktum ir nebekalbėtum apie jo būseną, o tiesiog pabūtum, galėtum pažiūrėti jo elgesį, gal jis pats norėtų išsipasakot, o tu tiesiog išklausytum, nes kaip matau pastangos neduoda rezultatų. Prievarta ir jėga tikrai nieko nebus. Ir saugok save
Vartotojo avataras
Parašė Emocija
#330671
Zaza rašė:Tada pasiūlyk čia ateit (jeigu jis lietuvis), gal su mumis pabendravęs nesijaus toks vienišas ir beviltiškas.

Nors aš irgi manau, kad lėtinė depresija nepagydoma, bet be gydytojų ir ligoninių tavo draugas tik arba nusižudys, arba išprotės.

Mano asmenine nuomone, AD veikia viso labo kaip paracetamolis. Kadangi depresija pati iš ėsmės gyvybei nepavojinga, tai gali arba susitaikyti, kad visada turėsi šitą problemą, kurią visą likusį gyvenimą turėsi malšinti 'nuskausminamaisiais', būsi proto invalidas, būsi priverstas daug ko gyvenime atsisakyti; arba gali tiesiog nusispjaut į viską ir tiesiog išeit iš gyvenimo. Bet išėjus iš tavęs neliks absoliučiai nieko. Gali momentais atrodyti, kad savižudybė bus kažkas herojiško, bet tai viso labo pavirtimas į nieką, o saviškiams paliekama didžiulė kančia ir sielvartas. Jeigu jis to nesupranta, tai man jo nuoširdžiai gaila.

Aš manau, kad nėra nieko abgailėtiniškiau, kaip nurašyt save kaip nepagydomą, kuomet užėjus depresijai net nesusimastai eit pas gydytojus.


Ne dėl visko sutinku, galbūt yra atveju kada ji nepagydoma, bet nededant pastangų aišku nieko ir nebus, aš pati ligą apraminau ir gana gerokai psichoterpijų pagalba, galbūt psichoterapija padėti visiems negali, bet esu visiškai įsitikinusi, kad jei žmogus norės išsiaiškinti ligos priežastis bent minimaliai jei žmogus norės keistis, keisis ir liga. Jei žmogus negebantis gilintis, nes tikrai yra įvairių asmenybių, bent tuomet susitaikymas yra viena iš išeičių, priėmimas ligos ir gyvenimas su ja, bet nenurašymas savęs.