depresijosklubas.lt

- 2014 11 02, 01:19 #328984 Pasipasakokime, kokius veiksmus darome, kokia rutina, ka valgome, ko atsisakome, galbut grieztas rezimas, sportas, galbut butina megiama veikla? Kaip pailsiname savo protus? Be siu butinybiu gal dar ka zinome, kad galetume zingsneliais eiti link to musu issvajoto normalios nusenos gyvenimo. Dauguma is musu cia noretu puikiai jaustis nevartodami visiskai jokiu chemiju ar kitokiu preparatu. Visi norime buti komunikabilus, pasitikinciai savimi draugiski ir laimingi. Taigi, kad tokie taptume turime ir patys stengtys o ne tik visa atsakomybe atiduoti piliulei savo pinigines kiseneje.

Pasidalinkite prasau, kas ka esate padares ar iki siol dar darote, kad padejote sau suteikti daugiau ramybes??
Galbut kaskas kaska ismoko daryti, kad nebebutume tokie jautrus ie nervingi kai radom namie duonos kepsni padeta ne ant tos lentynos kur visada.

Ka padareme, kad kai parduotuvei ismokome sypsotis susiraukiusiai kasininkei kuri net nenusisypsojo o mes i tai visiskai nebegreipiame demesio apart siaip tik tokio menko pastebejimo.

Kodel kaskas nebebijo vieso pristatymo? Kuom tai pasiekem?

Pesimistas iskrites per langa saukia krentu, o optimistas - skrendu.

Prasau labai visu optimistu su savo buvusiiom bedom parasyti trumpa aprasyma kaip tai padejo jums ja/jas isprestii. Tiesiog dalinkimes dziuginanciais rezultatais!

- 2014 11 04, 02:57 #329088 Viena sunkiausių užduočių, kurią man tenka įvygdyti atėjus sunkiąjai ligos fazei (kuri beabejonės iššaukia ir depresyvią būseną) - neprarasti realaus savęs supratimo. Tai reiškia, kad tenka susidurti su pačiomis baisiausiomis mintimis. Mintimis apie visišką nelaimę, apie mirtį bei kitus klaikius dalykus. Visas pačios pasaulis nusidažo juoda kaip anglis spalva, ir kad ir kiek bevalytum, šis vis tiek išlieka tragiškas ir baisiai liūdnas. Taigi, kaip aš kovoju su tomis mintimis?

Pirma) Priverčiu save suvokti, kad taip jaustis verčia liga. Dažnai sau kartoju 'nepriimk to asmeniškai'. Jeigu varstant savo praeities puslapius tampa faktiškai aišku, kad visas mano gyvenimas tebuvo melas, kad laimės niekada nejutai ir tt., dar kartą įsidėmiu - joks tai faktas, o šitas 'aišku' nėra mano pačios.

Antra) Įtikinu save, kad ši būsena nesitęs amžinai, o jai praėjus, būtis nušvis visai kitokiom, ryškiom ir nuotaikingom spalvom.

Trečia) Kad įtvirtinti pirmus du punktus, reikalingi šiokie tokie įrodymai. Juos reikia susirinkti iš anksto. Geriaus įrodmai - tai užkoncervuoti teigiami prisiminimai. Atsimenat tas akimirkas, kurių metu jausdavotę visišką pilnatvę? Jeigu ne, reiškias švaistot gerąsias savo dienas veltui.. Jeigu taip, tuomet turėtumėte labai gerai žinoti, ką omeny turiu. Tokie prisiminimai, mano manymu, yra raktas į laimę. Bei koziris pries depresiją. Tereikia užfiksuoti ir įsidėmėti kaip tada jauteisi, kai laimė tiesiog liejosi per kraštus. O atėjums blogosioms dienoms, visa tai prisiminti, kad žinotum, koks permainingas žmogus esi, bet tikrai ne beviltiškas.

Nepriimk depresijos asmeniškai.

- 2014 11 17, 21:11 #330017 Zaza, ačiū ačiū!

Bandysiu nuosekliai taikyti, kad ir ne sau pačiai. Tik gal galėtum pirmą punktą labiau išplėsti?

- 2014 11 17, 23:56 #330037

Zaza, ačiū ačiū!

Bandysiu nuosekliai taikyti, kad ir ne sau pačiai. Tik gal galėtum pirmą punktą labiau išplėsti?

Na, reikia sugebėti atskirti, kur yra psicholonės problemos, ir kur yra psichinės ligos. Jeigu negali kažkam už kažką atleisti, reikia apie tai daug šnekėtis, kad pasidarytų lengviau. Jeigu tai apsistojo ties psichologiniu spaudimu, laikui bėgant sprendžiamos problemos išsisprendžia, kartais nereikia ir jokių vaistų, užtenka psichologų, ar pakeisti darbą, ar atsitraukti nuo neigiamai veikiančių žmonių ir tt. O kas tada yra psichinė liga? Kuomet nors ir atleidai, o gal net ir nėra už ką pykti, mintys vis tiek sukasi galvoje vėl ir vėl apie tą patį, tarsi tai būtų nenuginčijama tiesa. Tai gali būti bet kas: pyktis ant tėvų; pyktis ant žmonos ar vyro; galvojimas kad esi bevertis; kad esi netalentingas, o tik tokiu norėtum būti; kad esi negražus ar blogas žmogus. Žodžiu, bet kas, o gal net ir viskas viename. Tačiau visa tai ištikrųjų nėra tiesa. Kad ir kaip sunku tai priimti, juk tavo protas tau sako visai ką kita, visgi tai - nėra tiesa. Smegenyse pradėjus trūkt tam tikrų komponentų, visos šitos mintys užbręsta neišvengiamai. Gali skambėti kaip kokia psichozė, būdinga tik šizofrenikams, bet tikrai ne. Ar tai nerimas, ar depresija, ar bipolinis, ar dar kažkas - jeigu tai smegenų liga, vadinasi bus ir neadeknačių savęs vertinimų. Tai - psichikos dėsnis.
Gali aišku su manimi daugelis ir nesutikti, sakydami, kad žmogus turi svarbiausia mokėti žiūrėti pozityviai, o ne real-pesimistiškai. Bet būti optimistu kai šitaip blogai - neįmanoma. Viskas ką tu sau gali pasakyti, tai: 'tavo protas su tavimi žaidžia, išlauk, kol priepolis praeis'.
Tiesa pasakius, po to, kai šitas priepolis praeina, būna gėda dėl savo paties minčių, kad va, norėjai žudytis, nors atsigavęs pamatai koks gyenimas yra žavus ir įdomus.
Depresija išbando žmones kiek ilgai per savo gyvenimą jie gali temti šitą ligą-naštą. Bet net ir tai ne sunkiausia, o tas, kad kartais protas taip susisuka, kad matai viską atvirkščiai - kad ne liga, o gyvenimas yra našta.

Nepriimk depresijos asmeniškai.

- 2015 07 02, 08:54 #340920 Man puikiai padeda žengti šviesos link šviesos terapijos lempos. Dažnai girdžiu, kad svarbiausia nusiteikimas ir šviesios mintys... Tiesa.

- 2016 03 20, 21:28 #350452 Kai diagnozavo mišrų depresijos ir nerimo sutrikimą, įsijungė toks kaipo superkompensacijos mechanizmas: ėmiau domėtis, kas ta psichika, AD, neuroleptikai, serotoninas, dopaminas ir noradrenalinas, kodėl susergama psichikos ligomis, kaip psichiką veikia alkoholis ir t.t.

Kuo tas man padeda, kad skaitant rimtesnę literatūrą nelieka laiko depresyvioms mintims, o kuo dar geriau, kad pradedu į save žiūrėti ne kaip į psichą, kuris neaišku ar pasveiks, bet taip iš šalies - kaip į žmogų, kuriam tiesiog smegenyse sutriko chem. medžiagų balansas, ir tą galima atstatyti. Toks požiūris į save iš šalies biški padeda atsiriboti nuo problemos, pažvelgti optimistiškiau.