Skyrius depresija sergančiųjų artimiesiems

Moderatorius: KunigaikštisMyškinas

Vartotojo avataras
Parašė Virtual
#311186
NORIU PADETI rašė:padekite! mano gera drauge serga jau pusantru metu depresija,dar ir sizofrenija.. bet tai dar ne viskas ..suzinojau kad ja musa jos pacios mama,ir to neslepdama sako jog neapsikencia su dukra.. tevas invalidas megsta isgerti ,mama neatsilieka su gerimais turbut net lenkia teva... zodziu baisu... gyvenimo salygos taip pat lbj prastos ,jokiu patogumu... KUR BUTU GALIMA KREIPTIS KAD MANO DRAUGE ISVESTU IS TU NAMU IR PRIZIURETU SPECELISTAI? MANAU JAI BUTU DAUG GERIAU VIENAI KLINIKOJE NEI SU SAVO ALKOHOLIKAIS TEVAIS KURIE JA VISAI NESIRUPINA...


kiek draugei metu?

siaip jei ji pilnamete tai be jos sutikimo [nebent kelia gresme sau ar kitiems] i klinika jos neves niekas. Pati turi prisiduot
Parašė NORIU PADETI
#311314 jai 24 tuoj 25bus ,esme tame kad ji sunkiai serga ir jau pati kazin ar gali nuspresti kazka,ji kaip kitam pasauly gyvena ,beveik nesneka tik taip arba ne ir tai vos islemena.. ir svoris jos turbut jau net trigubas nei buvo kazkada normalus.. apsileidusi save,as nemoku nupasakot kaip blogai jai yra... reikia tai pamatyti ... as asmeniskai kai lankiau ja as jos nepazinau iskart ... nzn baisu .. niekada nebuuciau pagalvojus kad taip gali zmogu subjauroti ir pakeisti si liga.. specelistu prognozes taip pat nko gero nezada jei vartos vaistus galbut nedidelis procentas kad kokiu 35metu jai pageres ... ji nebe tas zmogus koki as pazinojau ... jos esybe mire..:,(((
Parašė Agnese
#328695 Sveiki. Gal galite patarti, kaip man elgtis? Mano mama serga depresija jau daugiau nei 15 metų. Per tą laiką spėjau ir paauglystę išaugti, baigti mokslus, sukurti šeimą. Nepamenu, kad per šį laiką būtumėm buvusios labai artimos, nes ir prieš tai tokiomis nebuvom. Iš vaikystės labiausiai prisimenu kaip ji mane gyvate, energetiniu vampyru vadino, o vat meilių žodžių, nuoširdaus bendravimo kažkaip nepamenu :) Dabartinis mūsų bendravimas apsiribodavo keliais skambučiais per mėnesį. Stengiausi jai skambinti su kokiu nors reikalu, kad būtų apie ką kalbėti, nes neturint reikalo pokalbis būdavo apie nieką - kada eis pas kokį gydytoją, kaip jai skauda nugarą, kaip ji neturi jėgų ir pan. Pokalbio metu kartais vis pasiūlydavau užsiimti kokia nors veikla (mat po ligos diagnozės ir po pirmo jos gulėjimo ligoninėje ji metė darbą, tad jokio užsiėmimo ji kaip ir netūrėjo), kuri nereikalauja daug jėgų. Atsakymai jos būdavo, kad ji nenori, tai jai skauda kažką ir pan. Būdavo, kad ir numesdavo ragelį nebaigus pokalbį... Užtat su mano sese ji puikiai bendravo ir dabar dažnai tebebendrauja, nors ją irgi vargina tie pokalbiai. Aš mamai esu dėkinga, kad ji mane pagimdė, augino, rūpinosi. Ji mus 3 užaugino, tėtis rūpinosi finansine gerove. Kiek žinau, jos depresija susijusi su vaikystės traumomis. Jos vaikystė tikrai buvo nepavydėtina, dėl šito aš ją tikrai užjaučiu. Bet gyventi su sergančiu depresija tikrai nėra lengva, tad tėtį bandžiau ir bandau vis palaikyti kaip įmanoma, nes jei ne jis, tai abejoju, ar būtumėm mes visi studijavę, aprengti, sotūs ir pan., o jai nereiktų eit į darbą. Ir šiaip aš su juo geriau sutariu. Dabar jis vienas su ja gyvena, tad aš daug dažniau jam skambinu nei jai, o ji tuo nepatenkinta ir nesuprantu kodėl. Juk mudvi ir anksčiau nebendravom dažnai ir atvirai, ji kartais užpykdavo už mano išsakytas mintis. O po jos mėginimo nusižudyti man esant vienai su ja namuose, aš pradėjau gal net šiek tiek jos vengti, nes gal mano buvimas privedė prie to, nors prieš tai nieko tokio nesakiau, neaiškinau. Tik džiaugiuosi, kad laiku atėjau ir nebuvo mirtinai nukraujavusi. Bet štai prieš kelias dienas ji man pareiškė, kad mudviejų santykiai jos netenkina, tai ji nutraukia bet kokį bendravimą su manim. Ką man daryti, kaip su ja bendrauti?
Vartotojo avataras
Parašė Virtual
#328705 cia ne Mama su tavim kalba o Liga...
Vartotojo avataras
Parašė nemo
#335843
NORIU PADETI rašė:jai 24 tuoj 25bus ,esme tame kad ji sunkiai serga ir jau pati kazin ar gali nuspresti kazka,ji kaip kitam pasauly gyvena ,beveik nesneka tik taip arba ne ir tai vos islemena.. ir svoris jos turbut jau net trigubas nei buvo kazkada normalus.. apsileidusi save,as nemoku nupasakot kaip blogai jai yra... reikia tai pamatyti ... as asmeniskai kai lankiau ja as jos nepazinau iskart ... nzn baisu .. niekada nebuuciau pagalvojus kad taip gali zmogu subjauroti ir pakeisti si liga.. specelistu prognozes taip pat nko gero nezada jei vartos vaistus galbut nedidelis procentas kad kokiu 35metu jai pageres ... ji nebe tas zmogus koki as pazinojau ... jos esybe mire..:,(((

tokiu atveju skubiai šeimos gydytojo siuntimą ir į klinikinės ligoninės neurologinį skyrių! bet tik ne į rajoninę, o respublikinę.
Vartotojo avataras
Parašė Emocija
#344961 Esu pasimetusi ir nežinanti ką daryti. Gerbiamieji sirgti pačiam ir būti šalia tau brangaus žmogaus kuris serga ne tas pats. Nors žinau kaip jaučiausi ligoje, žinau kaip ir galiu sau padėti, bet artimui gali būti visai kitaip, jis gali jaustis kitaip, jo problemos gali būti kitos, jo sutrikimas turėjo savo istoriją ir bijau būti nutemta kartu, bet bijau nusisukti nuo man brangaus žmogaus. Aš žinau kaip man reikėjo šalia kažko labai arti, kaip man reikėjo pagalbos, kaip vienatvė buvo tiesiog nepakeliama. O kad ir kaip norėtum į artimo smegenis neįlysi. Tai va atsidūriau atrodo kitoje barikados pusėje, iš bejėgiškumo pasakai ne tą, pasielgi ne taip, pasijuntu esanti nesuprantantis siaubūnas. Atrodo būti šalia ligos nei ligoje dar sunkiau, nes sau padėti jau išmokau, bet kitam ne.