depresijosklubas.lt

Serga man artimas zmogus, kuris jau 5 metus, nesupranta, kad t.y. liga, kurianreikia gydyti, visada galvoja, kad pats gali susitvarkyti su savo busena, kiek gydosi ligoninej, isejus niekada nevartoja vaistu, kankinasi, kaip tokiam zmogui padeti suprasti..

Sunki situacija, net neįsivaizduoju ką čia ir bedaryt. Aš du metus draugauju su žmogum, kuris serga paranoidine šizofrenija. Kai susipažinom, nieks nebuvo diagnozuota, negėrė vaistų, atrodė viskas normalu. O dabar kartais taip sunku būna. Ypač, kai nesuvokia, jog pablogėjo, nenori gydytis, elgiasi neprotingai, neklauso patarimų, daro viską priešingai. Nieko negaliu padaryt, tik būti šalia ir padėt, kai jau visiškai nebesiorientuoja. Tada atsigauna ir vėl kurį laiką būname kaip normali pora. Aš turiu pasirinkimą, būti kartu ar ne. Blogiau, kai serga šeimos narys. Tragedija. Mano teta sirgo šizofrenija ir mano močiutei visą gyvenimą buvo labai sunku. Bet kaip ir močiutė sakė, nieko čia nepadarysi, nepasisekė

Sveika, mano sese ir mama serga, tai turiu daug rupisnimosi patirties... Manau kad tu pasirinkai buti ir padeti nes jau pakankamai is arti matei teta ir mociute. Kazkodel taves tai neatbaide? Man taip pat sunkiausi tie momentai, kai sese nesuvokia savo ligos. Didziulis psichologinis darbas, reikalaujantis daug energijos itikinti ligoni, sutarti su gydytojais ir stengtis kuo ilgiau hospitalizuoti, nes mano atveju sesuo pradeda klajones po pasauli, tiesiog gresia pavojus jai paciai, o kartais ir kitiems... Tuo tarpu as jauciuos kalta, kad negaliu tinkamai padeti..

Farewell rašė:Sunki situacija, net neįsivaizduoju ką čia ir bedaryt. Aš du metus draugauju su žmogum, kuris serga paranoidine šizofrenija. Kai susipažinom, nieks nebuvo diagnozuota, negėrė vaistų, atrodė viskas normalu. O dabar kartais taip sunku būna. Ypač, kai nesuvokia, jog pablogėjo, nenori gydytis, elgiasi neprotingai, neklauso patarimų, daro viską priešingai. Nieko negaliu padaryt, tik būti šalia ir padėt, kai jau visiškai nebesiorientuoja. Tada atsigauna ir vėl kurį laiką būname kaip normali pora. Aš turiu pasirinkimą, būti kartu ar ne. Blogiau, kai serga šeimos narys. Tragedija. Mano teta sirgo šizofrenija ir mano močiutei visą gyvenimą buvo labai sunku. Bet kaip ir močiutė sakė, nieko čia nepadarysi, nepasisekė

vejo seselis rašė:Serga man artimas zmogus, kuris jau 5 metus, nesupranta, kad t.y. liga, kurianreikia gydyti, visada galvoja, kad pats gali susitvarkyti su savo busena, kiek gydosi ligoninej, isejus niekada nevartoja vaistu, kankinasi, kaip tokiam zmogui padeti suprasti..

Yra leidziami vaistai menesiui ar dviem tiems kurie negeria vaistu

Sunus serga sizofrenija. Vaistus vartoja, dabar geriau. Bet nieko nenori- tik televizorius ir kompiuteris. Draugu beveik neliko. Kaip motyvuoti kuo nors uzsiimti?

Motyvuoti šizofreniką-sunkus dalykas. Gal kvieskit jį ką nors padėti, parnešti sunkias tašes. Gal kokios grupės yra jūsų mieste. Gal jis palankytų, susirastų bendraminčių. Šiap o pas jį koncentracija nesutrikus, atmintis gera, skaityt gali?

Skaityti gali, kartais skaito. Lanke dienos stacionara, buvo ta pacia liga serganciu, bet jokiu draugu nesusirado. Anksciau noriai su visais bendraudavo, dabar keiciasi.

Kreipiuosi I forumo dalyvius sergancius paranoidine sizofrenija. Serga sunus, diagnoze nustatyta pries 3 metus. Siuo metu kaip ir savijauta gera nes vaistai leidziami, taigi, koncentracija pastovi. Jam daugumoj isreiksti negatyvieji simptomai. Ankstesnioji psichiatru diagnoze buvo asmenybes sutrikimas.
Didziausia beda tame kad daro tai, tik ka pats nori daryti. Vakareliai su draugais, kiti malonumai buna suorganizuoti be problemu. Darban nebudavo problemu iseit, bet jokio kruopstaus darbo nepadirba. Taciau tvarkytis namuose, imtis bet kokios iniciatyvos absoliuciai nenori, pykstames del to pastoviai. Vis pagailedavau, gydytojai sako kad cia liga, bet as tai izvelgiu kaip piknaudziavima. Viena psichiatre pasake- kiek leisites ant galvos uzsilipti…
Suremontuota buta baigia sujaukt, kiek beprasytum tvarkytis, viskas atbulom rankom ir niokojama. Sirdies neskauda jam.
Ar taip yra, ar turint tokia diagnoze esat tiek nejautrus kito idetam darbui bei pastangom? Atsibodo but tarnaite ir kiek bekalbetum, situacija negereja.
Suprantu kad klausimas labai asmeniskas todel galite rasyti I p.m, labai busiu dekinga uz bet kokia nuomone.

įdomu, kad artimojo nenorą padėti buityje vertinate per ligos prizmę, kai gali būti daugybė priežasčių tam. psichotropiniai vaistai slopina ir mažina motyvaciją, nenuostabu, jei žmogus tampa abejingas sau ir savo aplinkai, nebeturi jėgų kažką veikti. man tas konfliktas tarp jūsų ir sūnaus labiau panašus į tarpasmeninio bendravimo problemą, na nesugebėjimą susitarti, kaip geriau sugyventi. reikia atkreipti dėmesį, kad sūnus tikriausiai ir taip jaučia didelį spaudimą, perteklinę priežiūrą, ypač dėl leidžiamų vaistų. na negali pasirinkti, ar juos vartoti, nežinia, kaip jie jį veikia, negali pabėgti nuo to poveikio ir pan. tai gan didelis apribojimas. man atrodo, kad jums būtų naudinga kartu nueiti pas psichologą ir išsiaiškinti, kaip būtų geriau bendrauti, kad susitartumėte dėl buities dalykų

Labai dekui uz nuomone. Is ivairiu psichiatru girdziu ivairiu nuomoniu. Taip, asmenybe keiciasi, bet ar per 3 metus taip jau pasikeicia, nezinau. Siuos metus mes paprasciausiai mokemes gyventi su liga. Tik- mokausi as, jam motyvacijos jokios. Tik viena zinau, jei paliksiu , nebus gerai nei jam, nei tuo labiau mum. Jau buvo ne vienas atkrytis, vaistai negerti,beprasidedanti psichoze dar labiau vaistai negeriami, ir tada jau tenka imtis prieziuros. Nenoriu vezti vel I psichiatrijos ligonine, nenoriu kad jis patirtu vel ta kosmara. Bet tada, per pykcius tenka kontroiuoti paciai. Kai isbrenda is psichozes, pats pripazista kad gerai,kad vaistai veikia ir kad padedam. Kalbuosi as daug, buvom ir bendrai konsultacijai. Deja, kai kalba psichoterapinese grupese, visus mokina, patarimus dalija, o pats to nesilaiko. Atsisiusiu "Surviving schizophrenia" knyga ir skaitysiu, Rasti ka nors lietuviskai,misija neimanoma, pakalbeti su serganciu artimaisiais, pasidalinti patirtim-misija neimanoma taip pat. Kaip nebutu gaila.

Stiprybės, nepalūžkit kai kuriuos liga tikrai paveikia, o nėra, kad visiems vienodai.

Na ką tik galiu pasakyti. Gal norėtumėte kreipkis anonimiškai pas gydytoją psichiatrą, ir paprašyti siuntimo pas psichiterapeutą?

Ne sūnui, o jums. Skirtingai nei psichologas, jums keletas seansų padėtų požiūrį pakeisti, taip susimažinti kančias. Ir kaip mėgstu sakyti, būtų didesnė vidinė ramybė uragano apsuptyje

Sėkmės jums.

Dekui, stengiuosi. I psichiatrus kreipiausi, skyre vaistus, kitaip , matosi, nelabai pavezciau. Dabar ju nenaudoju, bet sunkesniu periodu pasiimu. Pilnai suprantu kad paluzti negaliu nes dirbi reikia ir geriau nebus jei pati palusiu.

Gan rimta situacija, jeigu dėl vaiko ligos (asmenybės pokyčių) tenka vaistus vartoti :/ Nežinau ką daugiau pasakyti, tik reikia stengtis išsikapanoti, kol pati nepasigavai itin slogios nuotaikos

O jis yra bandęs išgyventi pats, niekieno neišlaikomas?

Gyvenes, issilaikes, bet pinigai niekad pas ji neuzsilaikydavo. Klaida, galbut, kad vis padedi, neleidi ristis zemyn. Visi normalus draugai nusisuke, sunkesiu momentu lieka tik tevai.