depresijosklubas.lt

Morpheus rašė:Reiketu temos pavadinima pakeisti i "Kai artimieji nepripazista, kad reikia ji palikti ramybeje".
Esme tame, kad kuo daugiau ji spausite, kuo daugiau reikalausite - tuo blogiau bus ateity. Viena diena ateis metas, kai jis tiesiog nustos Jus matyti. Nuosirdziai linkiu priimti savo atzala toki, koks jis yra ir nedaryti jokio spaudimo iki kol dar neissivyste neapykanta. Nes dabar gali buti taip, kad jis gauna ne palaikyma (toki, kokio jam reikia), o nuolatini psichologini spaudima.

Pasiulykit jam testi mokslus ne Lietuvoje.

Dėl mokslų, jis visiškai nenori nieko, jam ateitis dzin, pinigu jam sake nereikia...Bijo zmonių, jei kas atvažiuoja, jis slepiasi, į svečius nevažiuoja, Sakykit, jei nuo jo atstosim ir nieko visai nedarysim, ar nebus dar blogiau?

Manau, kad jūs patys pirmiausiai turite nueiti pas profesionalą ir pasitarti su juo. Čia kiekvienas remiasi savo asmenine patirtimi ir savo sprendimais. Profesionalai turi arsenalą būdų. Ir pirmiausiai klausimas - ką jūs galite padaryti ir ko negalite. Ir tada klausimas- kaip jam padėti. Bet jis turi pradėti norėti. Neseniai dideliame renginyje mačiau mikčiojantį žmogų, padariusį nerealią tarpautinę karjerą. Bet tam tikrai reikėjo daug pastangų. Ir drąsos. Galbūt reikia išmokti bendrauti, bet kai labai baisu ir dar galvoje sukasi milijonas save menkinančių minčių, tai vien save ištverti reikia daug pastangų.

Ir, beje, profesionalą rasti sunku. Empatišką, atjaučiantį, išklausantį. Neapsiribokite vienu, nenuleiskite rankų ir vadovaukitės logika. Nes laikas bėga, deja. Iš esmės jam reikia nugalėti žmonių baimę, nes dažniausiai prisigalvoji pats, ką kiti galvoja, kaip neigiamai tave mato ir panašiai.

Prievarta psichiatrijoje yra blogiausias dalykas, pagal statistiką tie, kas gauna priverstinį gydymą teismo sprendimu linkę vėl sugrįžti į ligoninę ir jiems tik blogiau, prarandami visi socialiniai įgūdžiai. Man keista, kad jau temos pavadinime vartojate ne žodį "sūnus", "žmogus", "jaunas vaikinas", o "ligonis", tarsi jis jau būtų kitoks, paženklintas, negalėtų spręsti už save, neturėtų laisvos valios. Deja, bet daugelis psichiatrų turi lygiai tokį patį požiūrį į žmones, turinčius psichologinių problemų. Geriausia, ką galima padaryti, yra palaikyti jį ir parodyti meilę, supratimą tik gerumas laimi, o ne primetimas savos valios ar pasitelkimas kitų institucijų susitvarkyti su žmogumi kaip su daiktu

Ačiū už nuomonę

emar rašė:Manau, kad jūs patys pirmiausiai turite nueiti pas profesionalą ir pasitarti su juo. Čia kiekvienas remiasi savo asmenine patirtimi ir savo sprendimais. Profesionalai turi arsenalą būdų. Ir pirmiausiai klausimas - ką jūs galite padaryti ir ko negalite. Ir tada klausimas- kaip jam padėti. Bet jis turi pradėti norėti. Neseniai dideliame renginyje mačiau mikčiojantį žmogų, padariusį nerealią tarpautinę karjerą. Bet tam tikrai reikėjo daug pastangų. Ir drąsos. Galbūt reikia išmokti bendrauti, bet kai labai baisu ir dar galvoje sukasi milijonas save menkinančių minčių, tai vien save ištverti reikia daug pastangų.

Ir, beje, profesionalą rasti sunku. Empatišką, atjaučiantį, išklausantį. Neapsiribokite vienu, nenuleiskite rankų ir vadovaukitės logika. Nes laikas bėga, deja. Iš esmės jam reikia nugalėti žmonių baimę, nes dažniausiai prisigalvoji pats, ką kiti galvoja, kaip neigiamai tave mato ir panašiai.

Dėkoju

ar kur nors kreipėtės?

čia pavyzdys:

http://pagalbapokalbiu.lt/
Domantas Dragūnas