depresijosklubas.lt

Ką daryti tokiu atveju, jaunas 20 metų vaikinas, užsidarė savyje, nebendrauja, metė mokslus, sėdi per dienas lovoje įlindęs į telefoną, nenori gydytis, negeria vaistų, pyksta, akys pajuodusios, nesiprausia, nesikerpa. O priežastis turbūt yra jo perfekcionizmas, nes mokėsi puikiai, o teigdavo, kad jam niekas nepavyksta, kad jis nevykėlis. Žodžiu, gal kas turi patarimų

kaip ilgai tai tesiasi?

Morpheus rašė:kaip ilgai tai tesiasi?

Kažkokie nuotaikų svyramai prasidėjo nuo paauglystės, bet būdavo išvažiuojam į kokią kelionę ir lyg pagerėja. Bet pati ta duobė jam prasidėjo kažkur pusę metų, kai grįžo iš kauno sakydamas, kad nebegali mokytis, nes negali susikaupti, tada dar važiavo pas psichiatrą, bandė įvairius AD, bet nieks nepadėjo. Tada nusprendė kad jis toks yra nuo gimimo keistas, o ne jokia čia liga. Ir viskas, dabar nebendrauja su niekuo tik su telefonu arba kompu...

Tiesiog padėkit jam susitvarkyti ir prižiūrėti save. Jam depresijos laikotarpiu tai yra labai sunku. Leiskite išsikalbėti, įkalbėkite išeiti iš namų, kad šiek tiek atsirastų kitų pojūčių, nes depresija yra viduje ir viską apmarina. Pripažinti galima, bet sveikimas yra darbas. Bandykite apie tai kalbėtis. Galbūt nurodykite šį forumą, kad jis jį pasiskaitytų. Kad žinotų, kad ne visi vaistai padeda ir jis turėtų pats norėti keisti situaciją ir save link to stumtų. Sveikti lengviau sąmoningai. Ir kiti tame padėti negali, jei tu tik gulėsi ir savęs gailėsi...

Dėkoju už patarimus, labai geras šis forumas, nes net nežinojom kaip žmogus jaučiasi, juk nieko nesako, neina padėti tėvams, jie ūkininkai ir nesupranta ko tas vaikas tinginiu tapo. O čia paskaičius maždaug supratau jo elgesio priežastis, ačiū dar sykį.

Aš pati sirgau gan ilgą laiką ir nėjau gydytis, kol galų gale supratau, kad kitos išeities nėra, nes jau lindo visai blogos mintys. Bet porą metų normaliai pasikankinau su nemiga, kuriai niekas negalėjo padėti. Vaistus teko gerti, bet kiekvieną žmogų jie veikia individualiai, todėl reikia stebėti pojūčius, pokyčius ir stengtis grįžti į gyvenimą...

Bet niekaip nesurantu kodėl žmogus neieško pagalbos jei jam blogai ir tuo labiau neigia savo ligą ir sako aš sveikas. Juk suvoki, kad nėra normalu sėdėti per dienas ir nieko nenorėti, tuo labiau kad galva dirba puikiai. Ir kas priverčia suprasti, kad nori grįžti į pilnavertį gyvenimą?

Visų pirma, tai yra ta vadinama depresijos stigma. Mano visi artimieji piktinosi, kad sugalvojau eiti pas daktarus, nesgi galėčiau susitvarkyti pati. Ir pati taip maniau, kol jau visai dugne suvokiau, kad jei nieko nedarysiu, tikrai galiu prieš save realiai pakelti ranką.

Tada ėjau nusiteikusi išsikapstyti psichoterapijos pagalba, o po kelių užsiėmimų man pasakė, kad be vaistų nepavyks.

Ir tai truko pusantrų metų - gydymasis vaistų pagalba, labiau tam, kad bet kokia nesėkmė manęs taip negniuždytų.

Ir per visą tą laiką visi klausinėjo - kada mesiu gerti tą brudą ir kišo vitaminus.

Psichoterapiją tebelankau, jau maždaug 3-4 metai ir visi toliau sukioja pirštą ties smilkiniu.

Nėra lengva pasiryžti gydytis ir viską keisti. Nes esant tokios būsenos ateitis anaiptol neatrodo šviesi ir visada atrodo, kad nepavyks, kad visi tavęs nekenčia, kad visi tavęs nemėgsta, kad esi bjaurus, atgrasus ir taip toliau. Ir man ir dabar dažnai taip atrodo, bet tiesiog tenka į tai nekreipti dėmesio ir tiek.

O kaip sakykite reikia kalbeti su serganciu zmogumi? palikti ramybeje? nuolat girti, guosti? nes jis sako atstokit nuo manes...

Kalbėtis. Neįtikinėti. Priimti, kad jis viską suvokia kitaip. Galbūt nebūtina jo suprasti. Priimti, kad jis nesupranta padėties rimtumo ir nieko nenori. Bet nepalikti ramybėje, tik patiems tiesiog būti šalia. Ir laukti, kol pats norės kalbėtis. Mane pagalbos ieškotis paskatino chebra internete, su kuriais kasdien bendravau ilgą laiką. Ir karštai neigiau, tvirtinau, kad susitvarkysiu pati. Net pati bandžiau tvarkytis, bet tik grimzdau giliau, ir atėjo ta diena, kai nuėjau.

Tai sunku užduotis, bet svarbu neperspausti. Ir tiesą sakant, nieko nesitikėkite. Jūs norite gero, bet tai jo gyvenimas... Kad ir kaip bebūtų gaila žmogaus, jis už savo gyvenimą atsakingas pats.

Tik klausimas - jei jis gyvena su tėvais, ir tėvai ūkininkai - ar jis padeda? Ar turi įsipareigojimų, kuriuos kasdien vykdo?

Čia labai gražiai ir profesionaliai surašyta. Nepamirškite ir savęs. Kai padedu depresija sergančiajam, man taip pat nėra lengva...
Patarimai internete: https://depresijosgydymas.lt/kaip-kalbe ... artimuoju/
http://psichika.eu/blog/kaip-padeti-art ... depresija/

emar rašė:Kalbėtis. Neįtikinėti. Priimti, kad jis viską suvokia kitaip. Galbūt nebūtina jo suprasti. Priimti, kad jis nesupranta padėties rimtumo ir nieko nenori. Bet nepalikti ramybėje, tik patiems tiesiog būti šalia. Ir laukti, kol pats norės kalbėtis. Mane pagalbos ieškotis paskatino chebra internete, su kuriais kasdien bendravau ilgą laiką. Ir karštai neigiau, tvirtinau, kad susitvarkysiu pati. Net pati bandžiau tvarkytis, bet tik grimzdau giliau, ir atėjo ta diena, kai nuėjau.

Tai sunku užduotis, bet svarbu neperspausti. Ir tiesą sakant, nieko nesitikėkite. Jūs norite gero, bet tai jo gyvenimas... Kad ir kaip bebūtų gaila žmogaus, jis už savo gyvenimą atsakingas pats.

Tik klausimas - jei jis gyvena su tėvais, ir tėvai ūkininkai - ar jis padeda? Ar turi įsipareigojimų, kuriuos kasdien vykdo?

Deja ne, sako atstokit visi nuo manes, kartais būna gera nuotaika, kažką truputį padeda, bet greitai vėl įlenda į lovą..

Užjaučiu, tai ilgas kelias. Bet tik jis pats gali pripažinti, kad kažkas negerai. Ir norėti kažką keisti. Net jei ir neaišku, kas tai yra.

metė mokslus

o koks dabar vaikino socialinis statusas ? bedarbis ? akademinės atostogos ? ir negauna jokių pinigų?
o kodel jam depresija -gal krize, nepatinka specialybė, ir pan.
jei bendrauja per kompa, tai gal palaiko santykius su bendraamziais.

o jus del ko jaudinates- kad jam sunkumai ar jums ?

Pasiėmęs akademines, su niekuo nebendrauja, nes neturi draugų, labai uždaras. Telefone žaidžia arba žiūri video visokius. Gal tikrai krizė, sunku suprasti, nes kai ėmė akademines, sakė kad jam per sunku mokytis, nors pagal simptomus tai panašiau į depresiją...man sunku, nes gaila vaikino ir šeimos, ir nežinom kaip jam padėti, buvo gabus geras jaunuolis..