depresijosklubas.lt

- 2009 09 03, 07:15 #145810 Sveiki,

Nelabai žinau, kaip tiksliai sufromuluoti temos pavadinimą, tad jei kam kils tikslesnė mintis - labai prašau pakoreguoti.

Noriu paklausti, dėl Jus gydančio/konsultuojančio psichologo. Ar iškart pajutote pasitikėjimą juo? Kas tai įtakojo? Gal pakeitėte keletą kol atradote savąjį? Kokios buvo priežastys?
Kaip jautėtės po pokalbių su juo?

- 2010 02 24, 14:56 #181685 man tai budavo taip, kalbedavau beveik valanda apie savo problemas, kas mane kamuoja ir panasiai, jis pakomentuodavo viena ar kita aspekta, bet kad is esmes kazkas keistusi, taip nebuvo; gal tai priklauso nuo paties zmogaus, koks yra psichologas ar psichoterapeutas, tiesiog dabar jei eiciau (siuo metu neinu nes neturiu pinigu) pasikalbeciau bent su keliais ir pasirinkciau ta, kuris labiau limpa prie dusios;

- 2010 02 24, 16:46 #181690 Pas psichologę lankausi jau pusantrų metų. Kadangi neturėjau pasirinkimo ėjau kur išėjo, o išėjo tik į polikliniką. Beja poliklinikoje priklauso nemokamos psichologo konsultacijos. Iš pradžių nelabai pasitikėjau, bet kadangi mirtinai reikėjo ir kito pasirinkimo nebuvo tai palaipsniui pripratau. Po pirmų seansų nesijaučiau labai gerai, bet kaip paaiškino psichologė kitaip ir negali būti, nes kai sukelia viską kas kaupėsi tiek metų , visas problemas, tai aišku, kad pasijauti labai blogai. Po kiek laiko viskas susitvarkė, nes mažėjo problemų, kurias norėjosi išsakyti arba jos tiesiog sprendėsi, arba pasikeitė mano požiūris į jas. Dabar kai praėjo tiek laiko galiu pasakyti, kad po metų laiko pajaučiau poveikį. Pradėjau jausti, kad mokausi kitaip gyventi, kad kai ką galiu pati susitvarkyti ir išspręsti, kad visai kitaip viską priimu. Aišku, būtinas buvo kompleksinis gydymas t.y. ir vaistų pagalba. Dabar pas psichologę vaikštau kartą per mėnesį, nes jau galiu kai ką ir pati susitvarkyti. Psichologe pasitikiu, nes ji tikrai užsitarnavo mano pasitikėjimą.Esu tikrai dėkinga šiam žmogui,kad galiu gyventi savo gyvenimą.

- 2010 02 24, 16:57 #181691 As ejau poliklinikoje,tai turejau pasirinkima viena is dvieju.Pirma karta pataikiau ant psichologes,kuri taike sokoterapija ar kazka.......Nu as jau ketvirtoji kiek zinau isejus is jos drebanciom rankom ir truputi aprekta kaip ir.Todel teko eiti pas kita psichoterapeuta,man buvo svarbu,kad tik jis nukreiptu tinkama linkme ir padetu gydytis,o kadangi ta kaip ir daro visi psichologai,nebuvo klausimu apie ne/pasitikejima.
Kartais manau,jog depresikai is psichologu nori perdaug.Man tikrai keistai skamba,kai skundziamasi,kad psichoterapeutas abejingas ir pan.Gi negali zmogus isijausti i kiekvieno paciento problemas ir kartu paverkti,nes dar ir savu turi.Svarbu,kad padetu surast depresijos priezastis,o kokiu jis ten balsu sneka,abejingu ar ne,jokio skirtumo.
Arba as kokia tai nejautri kitu susidomejimui manimi.

- 2010 02 24, 17:26 #181692 ...kodėl? depresikai juk ligoniai? jie ir taip abejoja tuo ką jaučia...kam komplikuoti, jei negerai tai ir yra negerai...svarbu tik man atrodo netylėti ir sakyti garsiai kad negerai... o jau po to žiūrėti ar kas keičiasi ar ne? man pasitikėjimas atsiranda tikrai ne iš karto....dešimt kart galvoju, viskas, dabar jau tikrai mesiu....man būtent mano psi pasitikėjimas atsirado tik po pusmečio, dabar aš jau matau kad jis dėl manęs tikrai stengiasi, o ne kažkokią pufaikę daro....

Laimė yra kaip sveikata, jei nejauti - vadinasi ji yra

- 2010 02 24, 17:31 #181694 Manoji man padėjo. Labai labai. Tiesa pasakius, ji-universiteto psichologė. Ir kiekvienais metais suburia tam tikrą grupę. Oficialiai viskas apiforminta kaip mokymosi bendrauti užsiėmimai. Bet už uždarų durų prasideda tikras darbas su savim. Ją lankau jau antrus metus.
Esu jai labai dėkinga.
Visą tą laiką buvau labai blogos būklės ir būtent tie užsiėmimai mane gelbėjo, kai jau planuodavau savanoriškai gultis į ligoninę.
O dabar.. Atrodo.. Pasveikau

- 2010 02 24, 18:45 #181710

Bet už uždarų durų prasideda tikras darbas su savim. Ją lankau jau antrus metus.
Esu jai labai dėkinga.

Būtent, pas psichologą ir einama dirbti su savimi,o ne kaip su draugu pašnekėti. Tuo ir skiriasi pokalbis su šiaip žmogumi ir psichologu, jis kreipia pokalbį reikiama linkme , padeda pačiam save suprasti ir savo poelgius. Bendraudamas su draugu jautiesi emociškai įsipareigojęs patenkinti ir draugo bendravimo lūkesčius, t.y. ir jį išklausyti, neapkrauti problemomis, o psichologui niekuo neįsipareigoji, gali šnekėti viską ir nesijausti dėl to kaltas, nes jo darbas tave klausyti ir tau padėti. Tas pokalbis ir yra savotiškas pašnekesys pačio su savimi. Būtų blogai jei psichologas pradėtų įsijausti į pacianto problemas, tada jis negalėtų dirbti savo darbo, nes taptų šališkas. Geras psichologas privalo išlaikyti santykį - paciantas ir gydytojas.

- 2010 02 25, 18:29 #181817 ...gal ir privalo.....svarbu kad padėtų.......man su psi ateina toks momentas, kai tarsi persikeli į jo erdvę, nežinau kaip jums....ir tai labai užknisa...gyvent kaip gyvenai nebegali, o nauja dar kaip rukas.....ir turi kažkaip patikėt kad žmogus prieš tave nori tau gero ,kad jis tave palaikys kad neužsigautum ir nenukristum, o tikėjimo jokio, tik juodas pyktis...pastebėjau kad pas visus besilankant ateina toks momentas....

Laimė yra kaip sveikata, jei nejauti - vadinasi ji yra

- 2010 02 25, 21:25 #181841 Manau, kad buvo ir man tas monentas, nes kažką panašaus išgyvenau. Kai iškildavo problema tikėdavausi tada, kad man padės, kad viską išspręs, bet tada man psichologė labai gražiai išaiškino, kad aš privalau pati mokytis tvarkytis ir imtis atsakomybės,o ne tik siekti pagalbos. Na taip švelniai sakant ji mane šiek tiek stumtelėjo ir davė suprasti, kad ji ne mama pas kurią galima atbėgti paraudoti.Tada įvyko kažkoks tai lūžis, o gal ir šiaip gyvenimas pasisuko geresne linkme. Kita vertus ko gero tai susiję su sveikimu, kai sveiksti tau savaime mažiau reikia pagalbos, mažiau kyla keistų minčių.

- 2010 02 25, 21:35 #181843 o man buvo kitaip...pykcio nebuvo , tik kazkoks nepatogumas irzlumas..viena karta gal pyktelejau, bet labiau ant saves....
emociju as nerodau , gailescio nepernesu ..ji mane kaip tik provokuoja tom zmogiskom emocijom...vos neapsiverkiau per paskutini seansa ir tai jau labai daug...

- 2010 02 26, 00:08 #181854 O aš tai pastoviai bliaunu šiaip esu iš tų jautrių žmonių, tokia melancloniška butybė. Man sunku kapstytis savyje... Tada sukyla visos nuoskaudos ir pradeda byrėt ašaros... Bet kapstausi ir tai padeda Ji tarsi padeda man suprast save geriau. Išsakyt ką jaučiu, kodėl vienaip ar kitaip. Nukreikpia tinkama linkme... Šiaip po kelių kartų pajaučiau, jog patekau į tinkamas rankas Ji nieko nepatardavo, viską leisdavo spręst pačiai. Ir po darbo su savim - jau jaučiu kaip gerėja

Dirbk taip lyg tau nereikėtų pinigų.
Mylėk taip, lyg niekas tavęs nebūtų įskaudinęs.
Šok taip, lyg niekas tavęs nestebėtų.
Dainuok taip, lyg niekas tavęs neklausytų.
Gyvenk taip, lyg tai būtų rojus žemėje.

- 2010 03 24, 15:54 #185156 man psichologo ar psichoterapeuto reikėtų tokio, kuris galėtų ne vien išklausyti, ar kažką analizuoti, bet tokio kuris galėtų bent jau gerai patarti ar kartu paieškoti sprendimo būdų turint vieną ar kitą klausimą ar problemą. Aišku taip turbūt nebus kad galėtų išspręsti visas problemas; psichologas ar psichoterapeutas irgi žmogus; tačiau kai ateini ir pvz. turi kalbėti 45 minutes , o jis tik linkčioja ir klauso įterpdamas vieną kitą sakinį tai turbūt nėra tikroji psichoterapija. Deja, man atrodytų daugelis psichologų, psichoterapeutų (aišku, neesu labai daug lankęsis) yra labai paviršutiniški. Tokiam darbui reikėtų turėti daug talento ir smegenų =)
(na gal biški į lankas)

- 2010 03 25, 00:15 #185184 Cia pradzioj visada taip atrodo,kad tik klauso ir linkcioja =) taip turi but =)

Kiekviena mano diena nuostabesnė nei vakar, bet ne tokia nuostabi kaip rytojus !

- 2010 05 27, 17:46 #191242 tariuosi kitą savaitę gal vėl pradėsiu lankyti psichoterapiją; žiūrėsim kaip seksis

- 2014 09 16, 14:31 #325721 Buvau kelis kartus ir aišku nieko nepadėjo, kai taip trumpai lankiausi. Per pirmus susitikimus viską išpasakojau ir per kitus nebuvo net apie ką kalbėt. Dar turiu iš jos pora knygų pasiskolinus, tai taip ir negražinau, o jau praėjo gal metai su puse, tai gėda net pradėt vėl lankytis...

Ketipinor 300 mg, Haloperidol 1 mg