depresijosklubas.lt

- 2017 10 07, 16:37 #385798

Man Mazaliauskienė pasakė tą patį, bet aš žinau, kad pirmą kartą atrodžiau labai prastai ir ilgokai taip atrodžiau - nesirūpinau nei plaukais, nei rūbais, nesidažiau, nešiojau tai, ką man savo nunešiotą atiduodavo brolienė.

Ir ji buvo mano psichiatrė, ne psichoterapeutė. Ir galiu pasakyti, kad iš ligos sveikstu jos dėka.

Taip pat paciento ir psichoterapeuto santykis taip pat labai svarbus. Nei vienas iš jų nėra universalus ir gebantis priimti kiekvieną žmogų.

Nereikia čia universalumo, elementariausio žmogiškumo užtenka. Nesakai depresija sergančiam žmogui, kad jis prastai atrodo ar atrodo kaip atsilikęs, nes žmogus turi depresiją. Jei be tų visų pastabų, gal ir visai nebloga būtų kaip psichoterapeutė. Tik kad tokių pastabų buvo visai daug...

[emar]

- 2017 10 07, 16:50 #385799 Aš žinojau, kad taip atrodau Ir nepamenu tiksliai ką ir kaip ji sakė, nes žinau, kad jei būčiau įsižeidus, dabar būčiau dar pastiprinus pasakodama. Ji man parodė (paprašė užrašyti datą), kad nesusikaupiu, negaliu prisiminti, kokia diena, suklydau rašydama mėnesį (buvo balandis, parašiau spalį). Kadangi visada didžiavausi savo supergera atmintimi, man tai buvo šokas.

Ji taip pat man parinko tinkamus vaistus iš pirmo karto ir pasakė, kad norėdama pasveikti, turėsiu juos gerti ne mažiau nei metus (aš labai spardžiausi dėl vaistų gėrimo, norėjau pati pasveikti, tik dirbdama su psichoterapeute, bet to aiškiai nepakako). Jau praėjo pusantrų metų ir man jų nebereikia. Yra dalykų, su kuriais dar turiu dirbti, bet po vieną žingsnelį, po vieną veiksmelį stengiuosi viską keisti. Ir stengiuosi nebesitikėti ir nebeturėti lūkesčių kitų žmonių atžvilgiu Nes mano požiūris į save priklauso tik nuo manęs pačios. Ir nežinau tų visuotinių kriterijų kaip kas turėtų ar neturėtų elgtis.


Ir dar. Apie atjautą. Kai pradėjau gydytis depresiją, jaučiausi įskaudinta savo artimųjų, nes jie buvo baisiai pasipiktinę, kad išsigalvoju savo ligą. Ieškojau atjautos psichoterapijoje. Per kiekvieną susitikimą, kol pagaliau pradėjau girdėti ką mano psichoterapeutė sako: kad būtų gerai, jei jie atjaustų ir pagelbėtų, bet jie neprivalo. Niekas nieko man neprivalo, kaip ir aš niekam nieko neprivalau. Aš galiu keisti savo elgsena ir kelti pagrįstus reikalavimus sau sveiko proto ribose pagal savo pajėgumus. Ir tikėtis, kad pasikeitęs mano elgesys sukels tuos pasikeitimus, kurie man reikalingi.
Rekomenduoju perskaityti knygą "Moterys, kurios galvoja per daug"

- 2017 10 07, 23:24 #385812

Aš žinojau, kad taip atrodau Ir nepamenu tiksliai ką ir kaip ji sakė, nes žinau, kad jei būčiau įsižeidus, dabar būčiau dar pastiprinus pasakodama. Ji man parodė (paprašė užrašyti datą), kad nesusikaupiu, negaliu prisiminti, kokia diena, suklydau rašydama mėnesį (buvo balandis, parašiau spalį). Kadangi visada didžiavausi savo supergera atmintimi, man tai buvo šokas.

Ji taip pat man parinko tinkamus vaistus iš pirmo karto ir pasakė, kad norėdama pasveikti, turėsiu juos gerti ne mažiau nei metus (aš labai spardžiausi dėl vaistų gėrimo, norėjau pati pasveikti, tik dirbdama su psichoterapeute, bet to aiškiai nepakako). Jau praėjo pusantrų metų ir man jų nebereikia. Yra dalykų, su kuriais dar turiu dirbti, bet po vieną žingsnelį, po vieną veiksmelį stengiuosi viską keisti. Ir stengiuosi nebesitikėti ir nebeturėti lūkesčių kitų žmonių atžvilgiu Nes mano požiūris į save priklauso tik nuo manęs pačios. Ir nežinau tų visuotinių kriterijų kaip kas turėtų ar neturėtų elgtis.


Ir dar. Apie atjautą. Kai pradėjau gydytis depresiją, jaučiausi įskaudinta savo artimųjų, nes jie buvo baisiai pasipiktinę, kad išsigalvoju savo ligą. Ieškojau atjautos psichoterapijoje. Per kiekvieną susitikimą, kol pagaliau pradėjau girdėti ką mano psichoterapeutė sako: kad būtų gerai, jei jie atjaustų ir pagelbėtų, bet jie neprivalo. Niekas nieko man neprivalo, kaip ir aš niekam nieko neprivalau. Aš galiu keisti savo elgsena ir kelti pagrįstus reikalavimus sau sveiko proto ribose pagal savo pajėgumus. Ir tikėtis, kad pasikeitęs mano elgesys sukels tuos pasikeitimus, kurie man reikalingi.
Rekomenduoju perskaityti knygą "Moterys, kurios galvoja per daug"

Na gal ir galvoju per daug, bet man Mazaliauskienė nemaloni ir tiek. Ji savo pastabomis privertė mane jaustis nejaukiai. Taip pat ji bandė ir būti mano psichiatre, bet vaistus skirdavo labai neužtikrintai, tai pabandyt tą ar aną, kas sukėlė dar didesnį nepasitikėjimo ja jausmą. Galiausiai pasirinkau psichiatrą,kuris bent buvo užtikrintas savo sprendimais.

- 2018 01 03, 22:46 #391250

Gal jau kartojuosi, bet naujai klausiu, ar teko kam lankytis pas psichoterapeutą (psichoanalitiką) Raimundą Milašiūną?

Labai domina atsiliepimai, ar terapijos technikos padeda, koks jis kaip žmogus, ar lengva užmegzti ryšį? Žinoma, tai individualu, bet bendrais gal bruožais?

Matau, kad tikriausiai niekas iš čia esančių nesilankėte pas R. Milašiūną

Tada gal kas lankotės (-ės) pas Jolantą Bičkienę (psichodinaminė/psichoanalitė psichoterapija)?

Turiu jo knygą apie psichoterapiją. Kaip supratau, jis psichoanalitikas

Raimundas Milašiūnas kaip ir Jolanta Bičkienė berods dirba privačiai greta. Teikia, kiek supratau, tokias terapijas, kokos tau reikalingos. Žinoma R. Milašiūnas yra jau specas, dirbantis tik ties ta sritimi. Eilės pas jį kilometrinės, patekti neįmanoma. Domėjausi. Labai malonus žmogus ir jo požiūris į terapiją man labai priimtinas. Taip, jis psichoanalitikas. Jei jau pasiekei tiek, tai teikti kitas terapijas, pvz. Psichodinaminė ar individuali psichoterapija yra vienas juokas. Bet suvokiu, kad labiau jis domisi psichodinamine arba kitaip psichoanalitine/atskleidžiamąja psichoterapija. Tai labai mane irgi domina, nes teko nemažai jo pasisakymų skaityti. Atrodo, kad rašyta apie tai, kaip aš jaučiuosi ir ko reikia, kad iš tos pelkės išlįsčiau. Sudėtinga, ilga ir skausminga psichoterapija. Gaila, kad savo specialybei Lietuvoje dar mažoka atsidavusių psichoterapeutų, kurie tuo gyventų ir norėtų padėti kitam. Taip, kaip kad mano "dievukas" Irvin Yalom. Kuris beje nors pristatomas kaip egzistencinės psichoterapijos atstovas, bet savo knygose pabrėžia terapijos metodo taikymą konkrečiam pacientui, nes tai kas tinka vienam, kitam gali visai netikti.

F.33.2 ir F.61

20 mg paroxetine, 3mg bromazepam, 25 mg quetiapinum ~18 val nerimui, 50-75 mg quetiapinum miegui.

- 2018 01 03, 22:49 #391251 http://www.psichoterapijairpsichoanaliz ... yvas0.html

Ten pat yra ir minėta gyd Jolanta Bičkienė. Jo mokinė

F.33.2 ir F.61

20 mg paroxetine, 3mg bromazepam, 25 mg quetiapinum ~18 val nerimui, 50-75 mg quetiapinum miegui.

- 2018 02 09, 16:28 #393643 Algirdas talajūnas, kam teko susidurt? rekomendavo man ji. Kaune aleksote turi savo burimo salona sake.

Oh, and I certainly don't suffer from schizophrenia. I quite enjoy it. And so do I
F20.0

- 2018 02 09, 18:48 #393657

Algirdas talajūnas, kam teko susidurt? rekomendavo man ji. Kaune aleksote turi savo burimo salona sake.

Iš karto sakau, apie jį neteko nei girdėti, nei su juo susidurti. Bet tiesiog vedama logikos siūlyčiau vengti kaip maro būrėjų ar jiems prijaučiančių. Taip, geri būrėjai gali išmanyti kūno kalbą, žmogaus psichologiją, bet tik tiek kiek jiem tai naudinga. Toks mano asmeninis pamąstymas.

F32.1
Cipralex 15mg

- 2018 02 09, 18:52 #393658 kycka ,na facebook dar pažvelk , viena pavardės raidė netiksli tik.

- 2018 02 09, 20:46 #393663 jis psichoterapeutas, cia buvo tik bajeris kad burejas. As taip visus psichiatrus ir psichologus vadinu tiesiog.

Oh, and I certainly don't suffer from schizophrenia. I quite enjoy it. And so do I
F20.0

- 2018 06 02, 05:41 #397358

Sveiki,

prisipazinsiu, esu visai be patirties siais klausimais, todel prasau pagalbos. Buciau labai dekingas jei parekomenduotumet del kokiu ir pas ka konsultaciju reiketu kreiptis.

Paskaitinejau truputi, bet kadangi, kaip minejau, su siomis problemomis niekada nesusiduriau, tai galiu stipriai nusikalbeti. Itariu, kad pagrindine problema yra baimes nevaldyme, pastaruoju metu kamuoja tokie kaip ir baimes priepuoliai, sukaustantys protine veikla ir automatiskai keliantys dar didesne baime - "bijojimes del bijojimo" (bent mano tokia teorija). Visa tai dar kontroliuojama, bet darosi sunkoka uzsiimti protine veikla daznai. Nors jei labai retais atvejais pasiseka nepagalvot apie sia problema - galiu ir diena prabut be jokiu simptomu.
Taip pat itariu gilesnes bedas susijusias su baime.
Pasiskaites internete angliskai susidariau ispudi, kad reikia tokiu dalyku kaip "Behaviour therapy" (kaip suprantu, mokomasi valdyti baimes) ir gal emdr (kaip suprantu pasalina neigiamus isitikinimus per ilgas terapijas).

Tad reiketu kazkokio zmogaus Vilniuje rekomendaciju, kas su tuo dirba ir galbut be vaistu galetu padeti tai isspresti.

[Astro-Meška]

- 2018 06 03, 09:49 #397380 Jei nusprendėt, kad reik kognityvinės egesio terapijos, tai turbūt tiesiog reiktų googlintis psichoterapeutus ir bandytis, nes kas gerai kitam, man gali netikti. Vistiek gydo turbūt žmogus, ne psichoterapijos kryptis. Ir renkamės tą žmogų pagal save.

I am a silent warrior...
Forumo taisyklės[//>>>čia<<<\\]
driuokti@gmail.com

- 2018 07 03, 14:58 #397788 Ar esate kas susidūrę su Ramučiu Kazlausku? https://rekvizitai.vz.lt/imone/r_kazlau ... kabinetas/
Labai įdomu visų nuomonės, pas jį rekomendavo patekti, visai kito miesto poliklinikos šeimos gydytoja. Bet atsiliepimai internete apie jį nėra geriausi, daugiau turbūt blogų. Būtų įdomi jūsų nuomonė. Ačiū.

[emar]

- 2018 07 03, 16:10 #397794 Na, man atrodo, jūs pats gerai žinote, ko norite. Problemos atsiliepimuose įvardintos, jums su juo tektų dirbti (ir su savimi). Be to, jau ir savo nuomonę susiformavote.
Iš savo patirties galiu pasakyti kad po pirmųjų kelių vizitų buvau nusprendusi savo psichoterapeutę keisti, bet paskaičiusi atsiliepimus internete nusprendžiau pasilikti. Ir galiu pasakyti, kad mano psichologei nebuvo lengva su manimi kaip su paciente (labai vengiu sunkių temų, mintys šokinėja ir t.t.) Bet nesigailiu. Dirbame jau dvejus metus. Depresija sėkmingai aptvarkyta.
Terapijos trukmė yra ne paskutinėje vietoje - jūs investuojate į save ir į savo gerovę. Ar šios problemos sutrikdys tas investicijas - štai kur klausimas, į kurį jūs turite atsakyti. Ir toliau ieškoti pačiam arba išbandyti ir susidaryti savo įspūdžius.

- 2018 07 03, 16:38 #397795 Tada būtų labai įdomu sužinoti, kas pas ką lankosi ir ką rekomenduoja. Kaunas, Jonava, Kėdainiai tinka. Pirmenybę teikiu moterims, nes su vyrais, nemėgstu visai bendrauti. Šitą temą perskaičiau, bet joje postai labai seni, reiktų šviežesnių nuomonių. Net pvz pačios. Pas ką jūs lankotės? Ir nuo ko viskas prasideda? Nuo gilinimosi į vaikystėje patirtas traumas ir prievartą? Ar po jų nepablogėja taip, kad visai nenorėtumėte lankytis?

P.S. aš suprantu visas problemas apie ankščiau aprašytą psichoterapeutą. Bet kai žmogus atvažiuoja į konsultaciją ir jam tenka gydytojui skambinti, o gydytojas užmiršęs, kad apskritai turi kažkokią konsultaciją, tai man atrodo nelabai gerbiamas pacientas. Kam tada dirbti? Geriau ilsėtis pensijoje, kaip kai kas ir parašęs yra.

[emar]

- 2018 07 03, 16:57 #397796 Aš lankausi Neuromedoje, pas Liną Kazlauskienę, bet ji dirba ir kitose įstaigose ir turi savo privačią praktiką, kiek žinau. Dar teko bendrauti su Mazaliauskiene iš Neuromedos, paliko gerą įspūdį, bet aš jau buvau pasirinkusi savo specialistą.

Mano depresija tęsiasi nuo pat vaikystės laikų, tai man pačiai "išlenda" vaikystės reikalai ir gan stiprokai. O pas gydytojus teko kreiptis, kai bandžiau pati pasikapstyti po savo vaikystę ir "atleisti", tai buvo labai staigus depresinis nuosmukis žemyn, po kurio jau nebevaldžiau situacijos visiškai (anksčiau dar "atsikeldavau" keletui metų ). Šiaip paprastai kalbamės apie tai, kas vyksta dabar, emocijas, baimes, panikas, požiūrius, kurie sąlygoja mano kasdienį elgesį. Ir keičiasi požiūris, biškį išlipu iš tos savigailos ir aukos vaidmens. Dar ne iki galo, bet stengiuosi

Ramutį Kazlauską aš suprantu, nes pati pirmaisiais mėnesiais vėluodavau į konsultacijas (po pusvalandį). Asmeniškai manau, kad jis pervargęs. Bet pusantros valandos konsultacijoje nesėdėčiau - mano psichologė mane atleidžia tada, kada yra sutarta.