depresijosklubas.lt

Sveiki, turbut atsiras tokių kurie buvo susiduria su artimojo savižudybę. Norėčiau kad kiekvienas galėtų pasidalinti savo išgyvenimo būdais ir gal tai padėtų kažkam atrasti kelią į ramybę. As pati esu netekusi tėčio, jis pasitraukė iš gyvenimo savo noru ir daug metų negalėjau sulaikyti ašarų apie tai pagalvojus. Bet bandymas suvokti kad as to pakeisti negalėjau ir pačios atsidurimas depresijoj man padėjo nugalėti tą nežmogišką skausmą.

Pats to nepatyriau taciau man artimas zmogus tai isgyveno. Viskas vyko pries 5 metus, bet taip po visko ir nesugebejo atsitiesti. Zmogus pasikeite kardinaliai, teko pazindintis is naujo.

Mano pusbrolis nusižudė prieš metus.
Šiaip daugiau savo gyvenimo esu praleidusi su jo mama, mano teta. Kai mano tėtis 10 metų gyveno svetur, ji buvo šalia Lietuvoj, globojo mane. (tėčio dvynė sesuo ) Pusbrikas anksti išvažiavo irgi svetur... Sukūrė šeimą, bet nepavykus įsitvirtint grįžo namo ir deja priėmė tokį baisų sprendimą. Aš turbūt kaltinsiu save visą likusį gyveniną, kad su juo norm. nepakalbėjau... Tai ir liks atvira žaizda. Laikas to neišgydys. Tiesiog palaipsniui apie tai galvosiu mažiau... Tikiuosi...

Turbūt kiekvienas žmogus kurio artimas nusižudo kaltina save nes kiekvienam atrodo kad pasakytas vienas žodis ar skambutis kažką pakeistų bet tai nėra tiesa nors kartais taip atrodo. Aš taip pat maniau kad būčiau išgelbėjus tėtį bet vėliau sužinojau kad jis seniai tai planavo kad tai nebuvo vienos minutės sprendimas. O kai vėliau pati savo kailiu patyriau ką reiškia netekti noro gyvent ir kai viskas juoda aplink man jau niekas negalėjo padėti ir tai tikrai nėra tas dalykas kuri taip paprasta būtų sustabdyti jokios terapijos ir psichologai nesugebėjo manęs nuo to sulaikyti kol neatsiduriau reanimacijoje ir tik tada visi sužinojo kas darėsi mano galvoj bet net tai nepadėjo todėl tikrai manau kad negalima savęs kaltint dėl tokio žmogaus sprendimo tai jo kova su savimi ir depresija

Mano aplinkoje tai įvyko prieš metus. Žmogus sirgo sunkia liga, ko pasekoje susirgo sunkia depresija, o po to...Dar iki šiol save kaltinu, kad neužmezgiau artimesnio kontakto. Gal didesnis dėmesys būtų kažką pakeitęs

taip jau Iba buna, kad po kazkieno mirties kaltini save, kad kazko nepadarei, ir man taip gyvenime pries daug metu buvo, po sia diena tebejauciu kalte